Krėvos ir Horodlės unijos – ką reiškė Lenkijai ir Lietuvai?

Maria Koczerska
vert. Bartłomiej Kowal

Ar 1385 metų rugpjūčio 14 dieną Krėvoje buvo sudaryta Lenkijos−Lietuvos unija? Jeigu tai nebuvo unija, tai kokią reikšmę turėjo tą dieną Vladislovo Jogailos pasirašytas dokumentas?

Krėvos unijos aktas, saugomas Krokuvos katedros kapitulos archyve Vavelyje

Dokumento originalas yra išlikęs, saugomas Vavelyje, Krokuvos katedros kapitulos archyve. Tai nedidelis, 33×26 cm dydžio pergamento lapas, skubia rašysena prirašytas lotyniškai. Kai 1837 metais jį surado literatūros istorikas Michał Wiszniewski, prie jo dar kabėjo trys iš penkių antspaudų, kuriuos buvo prikabinę šį aktą tvirtinę Lietuvos kunigaikščiai: dokumento parengėjas Jogaila, jo broliai Skirgaila, Kaributas, Lengvenis ir pusbrolis Vytautas. Iki mūsų laikų nei vienas antspaudas neišliko, tačiau dokumento tekstas – puikiai įskaitomas. Tiek Krėvos akto raštas su gausiomis lotyniškomis santrumpomis, tiek saugojimo vieta (bažnyčios archyvas) sukėlė Lietuvos istorijos mėgėjo Jono Dainausko įtarimą dokumento autentiškumu, kuriuo anksčiau niekas nebuvo suabejojęs. Dokumentas buvo iš naujo nuodugniai ištirtas ir jo autentiškumas įrodytas. Neišvaizdi forma liudija už, o ne prieš jį, kadangi klastotojai stengiasi padirbamiems raštams suteikti puikią formą, o dėl santrumpų − jos gerai suprantamos senųjų raštų žinovams. Dokumentas saugomas Krokuvos kapitulos archyve, nes būtent toje vietoje bajorai laikydavo įvairius valdovų įsipareigojimų raštus visuomenei, nes ten jie būdavo saugūs.

Turinys
Dokumente Jogaila praneša apie vedybų sutartį su Lenkijos karaliumi Jadvyga (tai ne kalbinis apsirikimas – to meto šaltinis teigia, kad Jadvyga buvo vainikuojama karaliumi, in regem coronata) ir patvirtina jos turinį. Tą sutartį, tarpininkaujant pasiuntiniams, jis buvo sudaręs su Lenkijos ponais ir Vengrijos karaliene Elžbieta, Jadvygos motina. Ne visai 12-os metų Jadvyga, Liudviko Andegaveno ir Elžbietos duktė, buvo Krėvos sutarties objektas, o ne subjektas, nors ir turėjo pareikšti sutinkanti tuoktis. Krėvos dokumentas − tai Jogailos ir jo brolių patvirtintas vedybinių derybų protokolas. Nustatyta, kad Jogaila su broliais, giminėmis, bajorais ir savo žemių gyventojais priims Romos katalikų tikėjimą ir susituoks su Jadvyga, o prieš tai paleis lietuvių nelaisvėn paimtus krikščionis, ypač lenkus, ir Austrijos kunigaikščiui sumokės 200 tūkstančių florinų kompensacijos už nutrauktą vedybų sutartį. Toliau Didysis Kunigaikštis pasižada panaudoti visus savo turtus, siekiant atgauti abiejų šalių – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos – patirtus nuostolius. Šio punkto svarbumą lenkams liudija tai, jog jis pakartojamas kitokia versija – Jogaila įsipareigoja savo pastangomis ir lėšomis atgauti visas Lenkijos Karalystės prarastas teritorijas. Sąlygos baigiamos kunigaikščio Jogailos įsipareigojimu amžinai prišlieti Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos Karalystės. Tą prišliejimą išreiškė žodis applicare, dėl kurio vyko istorikų debatai. Applicare ‘prijungti’ buvo silpnesnis terminas, nei pvz. incorporare ‘įjungti’.
Dokumento turinys apima vedybų sutarties sąlygas, o sutartis sudaryta labai aukštu lygmeniu – didžiojo kunigaikščio valdžią Lietuvoje turinčio Gediminaičių dinastijos atstovo su 12-metės Lenkijos karalienės Jadvygos Andegavenietės motina ir Lenkijos ponais. Neturėtume šio akto vadinti Krėvos unija būtent dėl to, kad jame nepareikšta abiejų valstybių susijungimo valia. Tačiau Jogaila yra patrimoninis Lietuvos valdovas, tai yra valstybės savininkas, galintis ja disponuoti susitaręs su artimiausiais giminaičiais. Krėvos dokumentą galime laikyti teisiniu aktu, kuris pradėjo Lenkijos ir Lietuvos valstybių sąjungą, bet tai dar nebuvo formalus unijos aktas.
Atkreiptinas dėmesys, kad jame nėra nei žodžio apie tai, kad Jogaila taps Lenkijos karaliumi. Tačiau neužrašytose sutarties sąlygose turėjo būti tokių Lenkijos ponų pažadų, nes jau sausį lenkų pasiuntiniai pranešė didžiajam kunigaikščiui apie pirminius rinkimus, ir paskui tai buvo patvirtinta Jogailą formaliai išrenkant Lenkijos karaliumi laisvame bajorų suvažiavime Liubline. Iš to išeina, kad Jogaila turėjo tapti ne tik karalienės vyru, bet ir Lenkijos karaliumi, nors Jadvyga, kurią dabar kalbiniais sumetimais vadiname karaliene, ir toliau buvo karaliumi.

Krikštas, santuoka, vainikavimas
Į Krokuvą Jogaila atvyko 1386 metų vasario 12 dieną, o vasario 14 dieną Vavelio katedroje buvo pakrikštytas Vladislovo vardu. Vasario 18 dieną, sekmadienį, Vladislovas Jogaila susituokė su Jadvyga. Iš vakaro Jadvyga iškilmingai atšaukė savo ankstesnę santuoką, kuri buvo sudaryta su austrų kunigaikščiu Vilhelmu Habsburgu jai esant 4 metų. Tai leido kanoninė teisė, nes sponsalia de futuro (ateities santuoka) pradėdavo galioti tik faktiškai įsigaliojus santuokai.
Sutuoktinių amžiaus skirtumas buvo gana didelis. Jadvygai buvo 12 metų, o Jogailai tikriausiai – 24 metai. Ankstesnė istorikų nuomonė, kad jis gimęs apie 1350 metus ir vedęs būdamas 36 metų, pasirodė esanti klaidinga.
Kovo 4 dieną Jogaila buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Nuo to momento Lenkija turėjo du karalius: Jadvygą Andegavenietę ir Vladislovą Jogailą. Realiai valdė karalius Vladislovas, tačiau Jadvyga irgi dalyvavo politikoje, ypač lenkų santykių su kryžiuočiais.
Lietuvos krikštas įvyko 1387 metais. Tačiau reikia žinoti, kad jau ilgą laiką krikščionybė Lietuvą pasiekdavo – Vilniuje buvo katalikų vienuolynų, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškoji dalis jau X amžiuje buvo priėmusi rytų apeigų krikštą. Daug Jogailos brolių buvo pakrikštytų, o jis pats buvo veikiamas bizantiškos kultūros ir meno, kaip liudija vėliau Lenkijos bažnyčiose jo užsakymu ir lėšomis nutapytos rytų stiliaus freskos, išlikusios Liublino pilies koplyčioje, Sandomiero (Sandomierz) kolegiate ir kitur.

Vilnius ir Radomas
1387 metais Lietuvos bajorams, priėmusiems krikštą pagal Romos apeigas, Jogaila suteikė privilegijas Lenkijos bajorų pavyzdžiu: žemės nuosavybės teisę, laisvę ištekinti dukteris, teisę našlėms pasilikti mirusio vyro dvare arba ištekėti antrą kartą. Šioje privilegijoje Lietuvos žemes Jogaila traktavo kaip kitas Lenkijos Karalystės žemes: kad nebūtų teisėje nelygūs tie, kurie pavaldūs vienai karūnai. Galima manyti, kad būtent šitaip Jogaila suprato savo įsipareigojimų Krėvos sutarčiai vykdymą, kai kalbama apie Lietuvos ir Rusios prijungimą prie Lenkijos Karalystės karūnos.
Padėtis pasikeitė, kai 1392 metais Jogaila patikėjo Vytautui Vilniaus pilį. Nuo tada Vytauto valdžia Lietuvoje pradėjo stiprėti. Tam tikras tos valdžios lūžis pastebimas 1399 metais po pralaimėjimo prieš totorius Vorsklos mūšyje. Tokiomis sąlygomis 1401 metais Lietuva ir Lenkija sudarė sandorį, kurį galima laikyti pirmuoju unijos aktu. Vilniaus−Radomo unijos pavadinimas kilo iš to, kad lietuviai pasirašė dokumentus Vilniuje, o lenkai – Radome. Išlikę trys šios unijos aktai: Vytauto dokumentas, Lietuvos bajorų aktas ir Lenkijos ponų aktas. Galima daryti prielaidą, kad dar buvo ir Vladislovo Jogailos dokumentas, kuriuo Vytautui iki mirties pavedė valdyti Lietuvą. Jam mirus valdžia turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos Karalystės Karūnai. Unijos sąlygos nurodytos Vytauto dokumente (patvirtintame atskiru dokumentu), kuriame lietuviams kaip laiduotojai atstovavo Vilniaus vyskupas, kunigaikščiai ir bajorai. Lenkijos karaliaus taryba pažadėjo laikytis sutarties, garantuodama prikabintais antspaudais. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos valdančiojo elito atstovai tapo abiejų visuomenių reprezentantais ir valdovų sudaryto sandorio garantais.

Horodlė
1413 metų spalio 2 dieną Horodlėje prie Bugo susitiko Lenkijos karalius ir aukščiausiasis Lietuvos kunigaikštis Vladislovas Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas bei abiejų valstybių elito atstovai. Šį kartą Vladislovas Jogaila ir Vytautas pasirašė bendrą dokumentą dviem vienodais egzemplioriais, po vieną abiem šalims. Abu patvirtinti majestotiniais Jogailos ir Vytauto antspaudais. Buvo dar du dokumentai: Lietuvos bajorų aktas, kurį gavo Lenkijos ponai ir Lenkijos ponų aktas, kuris buvo įteiktas lietuviams. Iki 1944 metų buvo išlikę visų minėtų dokumentų originalai. Lietuvių dokumentai iki šiolei saugomi Krokuvos kunigaikščių Čartoryskių bibliotekoje, o lenkų – iš Varšuvos Radvilų archyvo 1944 metais išnešti ir paslėpti Bielianska gatvėje esančių rūmų požemiuose – yra dingę. Jų tekstus žinome iš publikacijos, kurią 1932 metais paskelbė Stanisław Kutrzeba i Władysław Semkowicz.
Horodlės unija siejama visų pirma su Lietuvos bajorų priėmimu (adoptavimu) į Lenkijos heraldines gimines, nors kitos unijos nuostatos buvo ne mažiau svarbios. Visos jos surašytos Jogailos ir Vytauto dokumente, kur nustatytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statusas Lenkijos Karalystės atžvilgiu, Lenkijos sosto ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios paveldėjimo taisyklės, Jogailos privilegijos lietuviams nuostatai ir Lenkijos bajorų herbinio lietuvių adoptavimo aktas. Unijiniame dokumente užsimenama apie priešišką ir klastingą kryžiuočių ordino veiklą, pabrėžiama, kad abiejų šalių sujungimo tikslas yra gynimasis nuo užpuoliko.
Pirmame valdovų dokumento straipsnyje patvirtinama, kad Lietuvos prijungimas prie Lenkijos Karalystės įvyko tuo momentu, kai Jogaila, jo broliams, didikams ir bajorams sutinkant, priėmė katalikų tikėjimą ir Lenkijos karūną, ir kad dabar prijungimas atnaujinamas. Pavartota daug artimos reikšmės veiksmažodžių, reiškiančių inkorporaciją: priėmėme, įjungėme, sujungėme, prijungėme ir suvienijome (appropriavimus, incorporavimus, univimus, adiunximus, confoederavimus), taip ir dabar pakartotinai ir iš naujo priimame, įtraukiame, sujungiame, prijungiame ir vienijame. Toks straipsnio turinys stebina, nes neatitinka 1413 metų politinės situacijos, kai Vytauto valdoma Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė valstybingumo požiūriu buvo visiškai atskirta nuo Lenkijos Karalystės, nors ir pripažino Lenkijos karaliaus ir Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio Vladislovo Jogailos viršenybę.
Šiai nuostatai prieštarauja vienas iš tolesnių to paties dokumento straipsnių. Jame kalbama apie sosto perėmimą Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje po Jogailos ir Vytauto mirties. Vytautui mirus, Lietuva neturėjo būti tiesiogiai valdoma Jogailos, bet lietuviai turėjo priimti didįjį kunigaikštį, kurį paskirs karalius Vladislovas ar jo įpėdiniai, patariant (cum consilio) Lenkijos ir Lietuvos dvasiniams prelatams ir pasauliečiams ponams. Jeigu pirmas mirtų karalius Jogaila, nepalikdamas
įpėdinių, lenkai neturėtų rinkti karaliaus be Vytauto bei Lietuvos ponų ir bajorų žinios ir patarimo (sine scitu et consilio). Taigi matome šalių nelygybę: Lietuvos didįjį kunigaikštį turi paskirti Lenkijos karalius, patariant Lietuvos visuomenės atstovams, o lenkai patys renkasi karalių, tik paklausdami Vytauto ir lietuvių patarimo. Lyginant su Vilniaus−Radomo unijos nuostatomis, tai buvo žingsnis į priekį, nes po Vytauto mirties turėjo būti išlaikytas Lietuvos didžiojo kunigaikščio, atskiro nuo Lenkijos karaliaus, institutas.
Aptartų straipsnių prieštaringumą galima aiškinti taip, kad tiek 1386 metais, tiek 1413 metais lenkams rūpėjo pabrėžti Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją, iš čia formuluotė, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinė pozicija Lenkijos Karalystės atžvilgiu nepakito. Iš tikrųjų pasikeitė labai daug. Pokyčių priežastis buvo ta, kad Vladislovui Jogailai kilo sunkumų valdyti didžiulę abiejų valstybių teritoriją ir todėl negalėjo nesidalinti valdžia su Vytautu.

Karaliaus privilegija
Daugiausia vietos monarcho dokumente skiriama privilegijai lietuviams. Privilegija papildė 1387 metų nutarimus sukurti pareigybių hierarchiją, analogišką Lenkijos žemietijoms, su vaivadomis ir kaštelionais. Tekste yra daug nuorodų į Lenkijos Karalystės teisę ir praktiką. Lenkų bajorų turimų privilegijų suteikimas lietuviams sustiprino jų žemės nuosavybės teisę ir asmenines laisves, o kartu suvienodino abiejų tautų aukštesniuosius sluoksnius. Didindami bajorų vaidmenį, Gediminaičiai palaipsniui atsisakė iki tol buvusios praktikos remtis kniaziais, tai yra savo artimesniais ir tolimesniais giminaičiais.
Tą patį tikslą turėjo lietuvių bajorų herbinis priėmimas (adopcija) į lenkų gimines. Iniciatyvą tikriausiai parodė lenkai, bet ją parėmė abu valdovai. Giminių adopcija buvo viduramžiais žinomas reiškinys, tačiau niekada ir niekur Europoje ji nevyko tokiu mastu. Lietuviams ji galėjo palengvinti ryšius su visu viduramžių riterių pasauliu, o lenkams buvo reikalinga palenkti lietuvius unijos idėjai. Horodlės adopcijos sėkmė vertinama įvairiai. Rimvydas Petrauskas nustatė, kad 1387-1492 metais 114 iš 188 Lietuvos didikų turėjo horodliškuosius herbus. Iš to matyti, kad Horodlės adopcija buvo sėkminga. Buvo taip pat numatyti bendri lenkų ir lietuvių suvažiavimai Liubline arba Parčeve, kas turėjo svarbią reikšmę ateityje.

Bajorų dokumentai
Lenkų bajorų dokumentas remiasi Pirmuoju šv. Pauliaus laišku korintiečiams, kuriame šlovinama meilė, tai buvo puiki herbinės adopcijos akto įžanga. Dokumentą pasirašė 47 lenkų heraldinės giminės, kurios priėmė į giminių bendruomenę 47 lietuvių bajorus su giminaičiais. Lenkai primena savo nuopelnus suteikiant lietuviams privilegijas, žada pagalbą priešų akivaizdoje, įpareigoja lietuvius, kad praneštų apie pradedamą karą. Dokumentas užantspauduotas 47 antspaudais. O vardais minimų Lietuvos bajorų dokumente pažadama lenkams padėti, nepradėti be jų žinios karo ir yra pastraipa apie sosto perėmimą Lenkijoje ir Lietuvoje, analogiška tai, kuri yra valdovo dokumente. Tai, kad tokio fragmento trūksta Lenkijos ponų dokumente nėra nereikšminga ir liudija Lenkijos valdžios elite buvusias kontroversijas šiuo klausimu.
Svarbu suvokti, kiek pastangų reikėjo šiai unijai sudaryti. Pradėta ruoštis prieš metus. 1412 metų rugsėjį Vladislovas Jogaila susitiko prie Bugo upės su Vytautu, o lapkritį – Nepolomicuose (Niepołomice) prie Krokuvos su savo karališkąja taryba. Iš valdovo dokumento teksto žinome, kad Vytautas išrinko 47 bajorus, kurie buvo priimti į lenkų gimines, o šios anksčiau turėjo duoti sutikimą. Vien metalinių antspaudų pagaminimas turėjo lietuviams atimti nemažai laiko. Daug mėnesių truko ginčai ir diskusijos dėl dokumentų turinio. Jų tekstą turėjo aprobuoti Jogaila ir Vytautas, todėl kancleris karaliui skaitė dokumento vertimo į lenkų kalbą juodraštį. Tik aprobuotas dokumentas įgaudavo galutinę, aišku, lotynišką, formą.

Po Horodlės
Nuostatos, susijusios su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statusu, neatlaikė laiko išbandymo. Dar Vytautui gyvam esant, jam ruošiantis vainikavimui 1430 metais, lenkai sugrįžo prie Vilniaus−Radomo unijoje suformuluotos taisyklės, kad Lietuva po Vytauto mirties bus sugrąžinta Jogailai. Analogiška nuostata atsirado po Vytauto mirties (1430) parengtoje Gardino unijoje (1432), kuria didžiojo kunigaikščio valdžia perduodama Žygimantui Kęstutaičiui. Po 1440 metų pasikėsinimo į valdžią ir šio kunigaikščio nužudymo valdžia buvo perduota Kazimierui Jogailaičiui, jaunesniajam Jogailos sūnui. Lenkijos supratimu jis turėjo būti savo vyresniojo brolio, Lenkijos karaliaus Vladislovo III-iojo vietininku Lietuvoje. Tačiau lietuviai jam suteikė didžiojo kunigaikščio titulą, taip nutraukdami uniją su Lenkija. Nuo 1447 metų, Kazimierui Jogailaičiui apėmus Lenkijos sostą, Lenkijos ir Lietuvos sąjunga buvo tik personalinės unijos pobūdžio, abi valstybes jungė tik bendras valdovas. Lenkų ir lietuvių suvažiavimuose Liubline ir Parčeve 1448 ir 1451 metais lietuviai pasisakė prieš Horodlės unijos valdovo dokumento formuluotę, kalbėjo apie ją kaip apie buvusią priespaudą. Lietuvių savimonės pakilimą galima laikyti pozityviu Horodlės unijos rezultatu, pasiektu jiems suteiktų privilegijų ir taip pat 1440-1447 metų savarankiškumo laikotarpio dėka. Vėlesnį buvimą sąjungoje su Lenkija nulėmė Horodlės teisių suvienodinimas ir politinės aplinkybės.

prof. Maria Koczerska
lenkų medievistė, dirba Varšuvos universiteto istorijos institute


Skomentuj

Wprowadź swoje dane lub kliknij jedną z tych ikon, aby się zalogować:

Logo WordPress.com

Komentujesz korzystając z konta WordPress.com. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Google

Komentujesz korzystając z konta Google. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie z Twittera

Komentujesz korzystając z konta Twitter. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Facebooku

Komentujesz korzystając z konta Facebook. Wyloguj /  Zmień )

Połączenie z %s

%d blogerów lubi to: