Kryžiuočiai: turistinė agentūra

Krzysztof Mikulski
vert. Bartomiej Kowal

Kryžiuočiai iš blogosios pusės įėjo į kaimyninių šalių istoriją. Kunigaikščius, kurie juos pasikvietė į Lenkiją, apgavo. Žulikystės pagalba užėmė Pamarį. Į lietuvius žiūrėjo kaip į medžioklinius žvėris. Tačiau reikia pripažinti, jog jie buvo puikiais organizatoriais ir statybininkais, beto aktyviai vertėsi prekyba. Be viso to sukūrė puikią ir klestinčią turizmo agentūrą turtingiems užsieniečiams. Palyginus jų pasiūlymus, su tuo ką siūlo dabartinės ištvermės mokyklos, galima pasakyti, jog jos atrodo kaip darželinukų kolonijos.

Kryžiuočiai Elwiro Andriolio piešinyje, fot. iš „Mówią wieki” archyvo

Vokiečių ordino valstybės įkūrimo nuopelnai priklauso vienam žmogui – Hermanui Zalcai (1209−1239), kuris buvo ketvirtas Vokiečių ordino didysis magistras. Be to jis buvo ir vienu artimiausių imperatoriaus Fridriko II patarėjų. Nepaisant to, jog imperatorius ir popiežius nuolatos konfliktavo, didysis magistras buvo laukiamas svečias Romoje. Jis sėkmingai tarpininkavo konfliktuojančioms pusėms, kartu užsitikrindamas palankumą ir savo, toli siekiantiems planams, tarp kurių pirmoje vietoje buvo siekis išplėsti savo ordino valdas ir sukurti centralizuotą valstybę. Už ištikimybę Fridrikui II-ąjam gavo didžiules valdas Šventojoje Žemėje. Tačiau didysis magistras suprato ordino riterių valdžios Artimuose rytuose trapumą, dėl to nuožmiai stengėsi gauti naujų valdų Europoje.
Vokiečių ordinas valdė dideles žemės valdas Vokietijos ir Italijos teritorijose. Jos buvo išsibarsčiusios ir tai trukdė kurti valstybę. Pirmoji galimybė suformuoti valstybinį darinį atsirado Vengrijoje. Tuometinis šalies valdovas Andrius II
pakvietė ordino riterius į Transilvaniją (dabartinė Rumunijos teritorija) ginti sienų nuo pagonių polovcų puldinėjimų. Zalcos prašymu 1224 metais popiežius perėmė kryžiuočių užimamas teritorijas ir perdavė jiems atgal kaip popiežiaus lėną. Tačiau karalius Andrius greitai suprato šias ordino intrigas ir po metų vienuolius riterius išvijo iš Vengrijos.

Valstybė iš nieko,arba popieriuje
Šiandien sunku pasakyti, ar Mozūrijos kunigaikštis Konradas žinojo apie Vokiečių ordino intrigas Vengrijoje. Greičiausiai jis nesitikėjo jokios klastos, kai 1226 metais pasiūlė jiems ginti savo kunigaikštystės valdas nuo pagonių prūsų. Anksčiau lenkų riterių organizuoti žygiai į Prūsiją baigėsi visišku fiasko. Tapo dar blogiau, kadangi prūsai, atsakydami į lenkų išpuolius, užpuolė Kulmo žemę ir netgi ją užėmė. Yra spėjama, jog už Ordino riterių pasikvietimo į Lenkiją iniciatyvos slėpėsi Silezijos kunigaikštis Henrikas Barzdotasis, kuris pats apgyvendino Silezijoje daugybę naujakurių iš Vokietijos imperijos žemių. Jis taip pat dovanojo žemių ir Vokiečių ordinui.
Šįkart Hermanas Zalca nusprendė pasiruošti geriau jam paskirtos teritorijos perėmimui. Jau 1226 metų kovą, jo prašymu, imperatorius Fridrikas II paskelbė bulę, kuria patvirtino ordinui perduotas jam Konrado žemes bei tas teritorijas, kurias Vokiečių ordinui pavyks užimti kovose su pagonimis prūsais. Lenkų ir vokiečių istorikai lig šiol diskutuoja dėl popiežiaus bulės datos autentiškumo. Apie dokumentą viešai buvo prabilta tik 1235 metais, kada susiklostė atitinkamos politinės aplinkybės. Visgi, žinant Ordino veiksmus Vengrijoje ir didžiojo magistro diplomatinius sugebėjimus, galime manyti, jog dokumentas buvo išduotas anksčiau ir paskelbtas susiklosčius tinkamai situacijai. Iki pat 1231 metų kryžiuočiai kariavo beveik tik dokumentų pagalba. 1228 metais jie gavo iš Mozūrijos kunigaikščio Konrado Kulmo žemę, po dviejų metų susitarė su misijiniu Prūsijos vyskupu Kristijonu, kuris bandė krikštyti prūsus. 1230 metų birželį buvo parengtas dokumentas, kuriuo kunigaikštis Konradas turėjo atiduoti Vokiečių ordinui visas teises į Kulmo žemę ir Prūsijoje užimtas teritorijas. Problema buvo tame, jog kunigaikštis greičiausiai šio dokumento niekados nepatvirtino. Galų gale, 1234 metais Hermanas gavo iš popiežiaus bulę, kuriame Ordinui suteikiama pilna valdžia jo valdomose ir ateityje nukariautose Prūsijoje teritorijose. Lenkija tuo metu buvo dalinio susiskaldymo fazėje, o Konradas pernelyg silpnas, jog galėtų atsakyti taip, kaip anksčiau padarė Andrius II. Tačiau bet kuriuo atveju šiame laikotarpyje Ordino valstybė egzistavo dar tik popieriuje.

Netikinčiųjų pavergimas
1231 metais kryžiuočiai pastatė pirmą pilį Kulmo žemėje. Kaip pasakoja legenda, ji buvo pastatyta ant plačiašakio ažuolo šakų.1235 metais, gavę iš Konrado patvirtinimą savo pretenzijoms, pradėjo Prūsijos pajungimą. Agresijos tempas buvo įspūdingas. Iki 1249 metų Vokiečių ordino valdžia siekė jau šiaurinius Vislos lagūnos krantus. Po tais metais sudarytos Christburgo taikos užkariautų teritorijų prūsai pripažino didžiojo magistro valdžią, gaudami iš ordino garantijas turimai nuosavybei. To meto kryžiaus žygiuose į Prūsiją aktyviai dalyvavo lenkų žemių kunigaikščiai ir riteriai.
Pirmuoju valdovu krikščioniu, kuris įžvelgė pavojų iš ordino riterių pusės, buvo Pamario kunigaikštis Sventopelkas (valdė apie 1220−1266). Jis stojo į nelygią kovą su Vokiečių ordinu ir jį remiančia krikščioniškos (tame tarpe lenkų) Europos riterija. Prieš ordiną taip pat kovojo iš pradžių buvę vienui vieni prūsai. 1242−1248, 1260−1274 ir 1295 metais jie tris kartus sukilo prieš kryžiuočius ir visus tris kartus buvo nugalėti. Antrojo sukilimo metu jiems reikšmingą pagalbą suteikė karalius Mindaugas, kuriam buvo pavykę suvienyti Lietuvą. Tačiau, lietuvių įsikišimo, prūsai liko kryžiuočių rankose.

Ginkluota Hanzos ranka
Be Vokiečių ordino riterių rytinėmis Baltijos jūros pakrantėmis taip pat domėjosi vokiečių pirkliai. 1161 metais jie gavo teisę laisvai prekybai su Gotlandu, o 1189 metais sudarė pirmą prekybos sutartį su Didžiuoju Naugardu. XII amžiaus pabaigoje handziečiai tvirtai įsikūrė Rygoje ir jos apylinkėse, teritorijose vėliau vadinamos Livonijos vardu. Vietinių pagonių nukariavimu užsiėmė Kalavijuočių ordinas, remiamas hanziečių. Livonijos kryžiuočiai susidūrė su atkakliu lietuvių pasipriešinimu, o 1236 metais buvo sumušti žemaičių prie Šiaulių. Jau po metų Kalavijuočių ordino likučiai buvo praryti Vokiečių ordino, kuriam ir toliau aktyviai vadovavo Hermanas Zalca.
Nuo 1237 metų Vokiečių ordino valdžioje atsidūrė ne tik prūsai, tačiau ir Livonija. Ten esantys miestai įstojo į vokiečių miestų prekybinę sąjungą Baltijos jūros baseine, vadinama Hanzos sąjunga. Tris šimtmečius (XIII−XV amžiais) hanziečiai dominavo prekybiniuose mainuose, vykdomuose tarp Rytų ir Vakarų Europos. Iš tikro nei didieji Vokiečių ordino magistrai, nei pats ordinas niekados nebuvo tos sąjungos nariais. Nepaisant to, jie buvo vadinami Hanzos ponais. Būtent jie valdė visų svarbiausių upių žiotis, naudodamiesi kuriomis, vokiečių pirkliai galėjo skverbtis į Lenkijos ir Rusios žemių gilumą. Ordinas labai aktyviai dalyvavo Hanzos prekyboje, tuo pačiu kurdamas savo ekonominę galią.
Nesutarimai dėl Gdansko
Jau nuo pačios Vokiečių ordino valstybės pradžios Visla buvo šios valstybės svarbiausia komunikacijos arterija. Šios teritorijos užėmimas prasidėjo iš pradžių nuo teritorijos esančios prie šios upės žiočių. Prie Vislos buvo įkurti du seniausi Ordino miestai – Kulmas ir Torunė. Gana greit šis antrasis miestas tapo prekybine emporija, o Torunės pirkliai užvaldė kelius, jungiančius Prūsiją su Krokuva, Haličo Rusia, Slovakija ir Silezija pietuose ir rytuose bei Flandrija, Anglija, Norvegija ir Liubeku šiaurėje ir vakaruose. Pilnam kontrolės klestinčia prekyba Vislos upe užsitikrinimui kliudė Gdansko Pamario valdovai.
Iki XIV amžiaus pradžios ordinas kovojo tik su pagonimis. 1308 metais situacija pasikeitė. Vokiečių ordino riteriai pasinaudojo Vladislovo Uolektinio, kovojančio už savo tėvoniją ir siekiančių Gdansko Pamaryje įsitvirtinti Brandenburgo markgrafų konfliktu. Kai pastarieji apgulė Gdanską, kryžiuočiai atvyko į pagalbą Uolektinio riteriams. Iš pradžių jie užėmė pilį, o po to nušlavė nuo žemės paviršiaus brandenburgiečių pretenzijas rėmusius riterius ir miestiečius. Matydami Lenkijos valdovo silpnumą, kryžiuočiai kitų metų eigoje užėmė visą Gdansko Pamarį, o Brandenburgo markgrafų pretenzijas patenkino sumokėdami jiems solidžią pinigų sumą. Vislos žiotys atsidūrė visiškoje didžiųjų magistrų valdžioje. Siekdami sustiprinti savo kontrolę šiame krašte. 1309 metais perkėlė savo sostinę iš Venecijos į Marienburgą.

Lietuviškasis safari
Po to, kai 1276 metais buvo numalšintas antrasis prūsų sukilimas pagrindinių Vokiečių ordino išpuolių objektu tapo jotvingių žemės ir Lietuva. Kronikininkas Petras Dusburgietis lakoniškai pažymėjo: „Viešpaties dievo 1283 metais […] broliai iš jau minėto vokiečių ordino […] pradėjo karą prieš galingą tautą, kuri vis dar pasižymi tvirtu sprandu ir yra patyrusi kovose. Su tauta, kuri yra prūsų žemės kaimynė ir gyvena lietuvių žemėje prie Nemuno upės“. Tai buvo keistas karas. Ordino riteriai dažnai apsiribodavo vienos dažniausiai pasienio pilies užėmimu, gynėjų išžudymais ir karo grobiu. Galima būtų netgi surizikuoti iškeliant tezę, jog taip vadinami nuolatiniai reizai, dažnai kasmet rengiami į Lietuvą, buvo plačiai Ordino vykdomos ekonominės politikos elementu. Juos būtų galima palyginti su šiandieninėmis ištvermės stovyklomis arba medžiokle Afrikos krūmynuose. Reikia tik pažymėti, kad jos buvo organizuojamos Europos riterijos žiedui, o šių žygių taikiniu buvo kilniomis idėjomis apsikrėtę žmonės. Į Prūsiją skubėjo karaliai, kunigaikščiai ir grafai, siekę vykdyti svarbiausią krikščioniškos riterijos pareigą – kovoti su netikėliais. Svečiai iš Vakarų garbingai buvo priiminėjami Ordino atstovų, iš pradžių pagerbiant juos Marienburge. Po to jie kaip taisyklė buvo lydimi į pergalingus žygius prieš paskutinius Europos pagonis lietuvius. Toks žygis galėjo baigtis tragiškai kryžininkams: lietuviai organizavo pasalas, gebėdavo rengti atsakomuosius žygius. Tačiau visa tai buvo numatyta riteriško žaidimo taisyklėse. Palyginus kryžiuočių reizus su šiuolaikinėmis ištvermės stovyklomis, pastarosiose gaunama kur kas mažiau adreanalino.

Auksinis dvidešimtpenkmetis
Galbūt svarbiausiu efektu, susijusiu su Kryžiaus karų turizmu buvo kryžininkų, atvykstančių į Prūsiją, dosnumas. Jie kūrė miestus, buvo pilių ir bažnyčių fundatoriais, vienu žodžiu, stipriai prisidėjo prie Ordino riterių valstybės ekonominio suklestėjimo. Patys kryžiuočiai, kada nekariavo, vykdė plataus masto prekybą. Jie turėjo savo nuolatinius atstovus Briugėje, svarbiausioje Hanzos miesto pinigų keitykloje Niderlanduose. Iš ten jie, kaip ir jiems pavaldžių miestų pirkliai, gabeno į Prūsiją audinius, vyną, silkę, o į Vakarus siųsdavo medų iš Slovakijos, vašką ir odas iš rusėnų žemių ir Lenkijos. Taigi sunku pasakyti, ar jie buvo gabesni riteriai, ar pirkliai ir bankininkai.
Ordino valstybė savo klestėjimo viršūnę pasiekė XIV amžiaus antroje pusėje. 1343 metais Kališe sudaryta taika su Lenkija vėl atvėrė sienas vokiečių pirkliams tarp Vokiečių ordino valstybės ir Lenkijos karalystės. Prūsijos miestai klestėjo. XIV amžiaus pabaigoje Torunė ir Gdanskas turėjo po 20 000 gyventojų ir priklausė didžiausių miestų grupei Centrinėje Europoje. Prūsijos miestų gyventojai aktyviai dalyvavo Hanzos sąjungos rengiamuose suvažiavimuose. Leidus didžiajam magistrui, jie rėmė Hanzą jos karuose su danų karaliais dėl viešpatavimo Baltijos jūros pakrantėse. Pasiekto gerbūvio liudininkais buvo nuostabūs gotikiniai statiniai ir ypač įspūdingo dydžio didžiųjų magistrų rezidencija Marienburge ar raudonų plytų namai Torunės senamiestyje.

Riteriškojo turizmo pabaiga
Ordino klestėjimo laikotarpiu brendo ir vėliau išryškėjusios problemos. Lenkų bajorija ir miestiečiai turtėjo iš prekybos su Europa, tačiau jiems labai nepatiko muito mokesčiai, kuriuos buvo nustatę Ordino riteriai. Lenkijos politikoje ir toliau buvo prisimenama apie nelegalų Pamario užėmimą. Nepaisant to, jog Kazimiero Didžiojo valdymo pradžios jo imperija didžiausią dėmesį skyrė rytams, visgi prekyba Baltijos jūros baseine nešė valstybei didžiausią pelną. Ordino grėsmės ši valstybė beveik nejautė, tačiau didžiųjų magistrų bandymai išplėsti valdžią kaimyninėje Dobrynės kunigaikštystėje dar kartą lenkams priminė didžiųjų ordino magistro pirmtakų klastingumą.
Vis mažiau ėmė atsipirkti ir riterių turizmas. Plėsdamas valstybės teritoriją ir didindama karinę galią, Lietuva valdoma Gedimino ir jo palikuonių darė reizus į šį kraštą vis pavojingesniais, o atsakomieji lietuvių žygiai pasiekdavo ir atokias Ordino valstybės teritorijas. Didžiausiu smūgiu, iškėlusiu ir klausimą dėl Ordino egzistavimo prasmės buvo 1385 metais pradėta Lietuvos christianizacija. Šis procesas prasidėjo nenaudojant kalavijo. Jį inicijavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos vedybos su Lenkijos karaliene Jadvyga.


Epilogas
XIV amžiaus pabaigoje kryžiuočiai sukoncentravo savo karines ir diplomatines pastangas Žemaitijos nukariavimui. Kartu buvo siekiama teritoriniu principu sujungti dvi ordino dalis prūsiškąją ir livoniškąją į vieną valstybę. Imtis tokių veiksmų Ordiną įgalino konfliktas dėl valdžios Lietuvoje tarp Jogailos ir Vytauto. Konflikto tarp pusbrolių pabaiga pasirodė esanti pražūtinga Vokiečių ordinui. Lenkijos diplomatinės pastangos davė vaisius ir popiežius nustojo remti kryžiuočių karinius veiksmus prieš Lietuvą. Tokiu būdu jau didžiojo pralaimėjimo Žalgirio mūšyje išvakarėse jo misija kaip krikščionybės ginklo prieš pagonis buvo užbaigta. Kryžiuočiams beliko tik kovoti už valstybės išsaugojimą, tačiau šįkart jų jau neberemiant išorinėms jėgoms. Šios pastangos nebuvo sėkmingos. Galutinį smūgį Ordino galiai sudavė jo pavaldinių maištas 1454 metais ir Prūsijos pasidavimas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio globai.

prof. Krzysztof Mikulski
lenkų istorikas, be kitų temų tyrinėja viduramžių ir naujųjų amžių Lenkijos visuomenės ir ūkio istoriją, dirba Mikalojaus Koperniko universitete Torunėje

Skomentuj

Wprowadź swoje dane lub kliknij jedną z tych ikon, aby się zalogować:

Logo WordPress.com

Komentujesz korzystając z konta WordPress.com. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Google

Komentujesz korzystając z konta Google. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie z Twittera

Komentujesz korzystając z konta Twitter. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Facebooku

Komentujesz korzystając z konta Facebook. Wyloguj /  Zmień )

Połączenie z %s

%d blogerów lubi to: