Lenkija ir Lietuva Europos istorijoje

Henryk Samsonowicz
vert. Bartłomiej Kowal

Lenkija ir Lietuva politinėje arenoje pasirodė sąlyginai vėlai, X ir XI amžiuje. Iš pat pradžių nebuvo jokių ženklų, rodančių jų tamprų suartėjimą. Gal net priešingai. Baltų genčių išpuoliai prieš Mozūriją paskatino kunigaikštį Konradą atkelti į jo valstybės pasienį Vokiečių ordiną, kuris po kurio laiko tapo grėsme abiem valstybėms.

XVII a. Abiejų Tautų Respublikos žemėlapis, fot. iš „Mowią wieki“ archyvo

Persilaužimas Lenkijos ir Lietuvos civilizacinėje raidoje įvyko XIII ir XIV amžiuje. Kolonistų iš vakarų imigracija pakeitė Lenkijos veidą, o Lietuvos ekspansija Gedimino ir jo sūnų laikais pavertė didžiąją kunigaikštystę didele, daugiakultūrine ir daugiaetnine valstybe. Abi valstybės suartėjo XIV amžiuje, iš pradžių per Kazimiero Didžiojo ir kunigaikštystės Aldonos vedybas, o vėliau – 1385 metais – dėl personalinės unijos sudarytos Krėvoje. Dvi daugiakultūrės ir daugiaetninės valstybės, išsaugodamos savo atskirumą, keliems šimtams metų sukūrė vieną iš didžiausių Europos valstybių. Ji apėmė teritorijas nuo Juodosios jūros stepių iki Silezijos, nuo Livonijos iki Karpatų. Tačiau ši valstybė buvo pakankamai silpna tiek demografiniu tiek ekonominiu požiūriu. Virš 900 tūkst. km2 gyveno apie 10 mln. gyventojų, apgyvendinimo tankis buvo labai netolygus/ Karalystėje jis siekė apie 16 gyventojų km2, Lietuvoje neviršijo penkių. Iš esmės valstybėje nebuvo didelių miestų ir po trumpo ekonominio klestėjimo laikotarpio šių valstybių ūkis vis labiau regresavo ir buvo ekonomiškai mažai efektyvus.
Valstybė ta turėjo kitų savybių, kokių būtų sunku surasti daugumoje kitų Europos valstybių. Daugiaetniškumą lydėjo ir skirtingos religijos. Religinių karų metu reformacijos laikotarpyje, augant tikybiniam nepakantumui, Abiejų Tautų Respublika buvo savotiška minties laisvės ir religinės tolerancijos oazė. Ji buvo nepriklausoma nuo politinių krizių ir valstybės situacijos ir sudarė salygas sugyvenimui daugeliui reformuotų tikėjimų. Žudai toje valstybėje turėjo savo savivaldą seimo apėmusio keturias žemes pavidalu, armėnai galėto reguliuoti bendruomenės gyvenimą pagal savo teises, sukurtas Mechitaros Goša. Iki pat krizės XVII amžiaus viduryje Abiejų Tautų Respublika buvo santykinės ramybės kraštas.
Net prancūzų revoliucijos išvakarėse buvo formuojama nuomonė, jog „Vokietijos bruožu yra paklusnumas, Anglijoje – teisė ir laisvė, Prancūzijoje karaliaus garbė, Rusijoje baimė ir prievarta, Abiejų Tautų Respublikoje – pilietinė laisvė“. Nepriklausomai nuo to, jog po kurio laiko ta laisvė apsiribojo kiekybiškai, suteikiant privilegijas vienai visuomenės grupei, kėlusiai savo gerbūvį prieš visos visuomenės, toks individo santykis su laisve buvo svarbiu indėliu į europinę kultūrą. Ta laisvė taip pat įgalino jau XIX amžiuje susiformuoti Vidurio Europoje modernioms tautoms, kas deja išprovokavo ilgalaikius konfliktus tarp jų.
Abiejų tautų Respublikos palikimas buvo turtingas. Tai matyti abiejų valstybių literatūroje ir mene, o visų pirma jos gyventojų kolektyvinėje atmintyje. Jis suvaidino svarbų vaidmenį Europos istorijoje, net ir nelaisvės metais, nuolat primindamas visuotinai pripažintas laisvės, tolerancijos, demokratijos vertybes.

prof. Henryk Samsonowicz
lenkų istorikas, mediavistas, Lenkija – Lietuva dialogo ir bendradarbiavimo forumo pirmininkas

Skomentuj

Wprowadź swoje dane lub kliknij jedną z tych ikon, aby się zalogować:

Logo WordPress.com

Komentujesz korzystając z konta WordPress.com. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Google

Komentujesz korzystając z konta Google. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie z Twittera

Komentujesz korzystając z konta Twitter. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Facebooku

Komentujesz korzystając z konta Facebook. Wyloguj /  Zmień )

Połączenie z %s

%d blogerów lubi to: