Lūžio taškas Žalgirio mūšyje

Sven Ekdahl
vert. Bartomiej Kowal

1962 metais surastas laiškas iš XV amžiaus pradžios iš esmės pakeitė lietuvių-lenkų santykių interpretaciją viename iš svarbiausių epizode. Tas dokumentas aprašo Žalgirio mūšį ir vaidmenį, kokį jame suvaidino didžiojo kunigaikščio Vytauto vadovaujama lietuvių kariuomenė.

Tadeusz Popiel, Zygmunt Rozwadowski, Žalgirio mūšio panorama (fragmentas), fot. Muzeum Wojska Polskiego Varšuvoje

Garsioje kronikoje „Metraštis, arba šlovingos Lenkijos karalystės kronikos“ (Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego) garsusis lenkų istorikas Jan Dlugosz pateikė spalvingą lietuvių kariuomenės aprašymą Žalgirio mūšyje, kuris nedarė lietuviams garbės. Dlugošo nuomone, iš lietuvių kariuomenės tik didysis kunigaikštis Vytautas ir trys Smolensko pulkai nusipelnė pagarbos už drąsą. Po valandos mūšio kiti lietuviai pabėgo, jų nesusilaikė nei kvietimai grįžti, nei Vytauto kalavijas. Daugelis dezertyrų bėgdami grįžo į savo tėvynę, kur paskleidė klaidingą informaciją apie lenkų-lietuvių kariuomenės pralaimėjimą ir Vladislovo Jogailos ir Vytauto žūtį. Mūšio lauke liko vien tik išžudyti belaisviai. Po kelių valandų lietuvius persekioję kryžiuočiai, įkvėpti pergalės su daug karo grobio bei vesdamiesi su savimi begalę belaisvių grįžo į mūšio lauką. Visgi pakartotinas jų įsijungimas į mūšį nesukliudė nuostabiai lenkų pergalei.
Kiek iš tikro yra patikimas šis vaizdingas lietuvių kariuomenės pabėgimo aprašymas? Turima patirtis liudija, jog Dlugošo kaip istoriko pateikiama informacija negali būti priimama be išlygų. Nors jis buvo labai autoritetingas, o jo kūryba didžiuojamasi, laikant ją aukščiausiu viduramžių epochos lenkų istoriografijos pasiekimu, Dlugošo negalima prilyginti šiuolaikiniam, objektyviam istorikui, kadangi jis dalindamas aprašomiems asmenims pagyras ir prakeiksmus, nebuvo ne šališkas. Tai liudija daugybė pavyzdžių. Ypač atsargiai reikia elgtis tose situacijose, kur Dlugošas aprašinėja politinės ir idėjinės prigimties įvykius, o ypač tas vietas, kuriose kalbama apie kronikininko tautos garbę ir jo išrinktus tos tautos teigiamuosius herojus. Žinome, jog nei Dlugošas, nei jo patronas Zbignevas Oleśnicki nebuvo lietuvių draugais. Verta atkreipti dėmesį į faktą, kad kronikininkas pradėjo rašyti savo kūrinį 1455 metais, t.y. jau kito karo tarp Ordino ir Lenkijos, sukėlusio naujų emocijų, metu. Yra didelė tikimybė manyti, jog lietuvių atsisakymas dalyvauti kare kartu su lenkais buvo viena iš priežasčių to su pasididžiavimu pateikto lietuvių „bailių“ aprašymo Žalgirio mūšio metu.
Nepaisant to, Dlugošo pateikta įvykių Žalgirio mūšio lauke versija šimtmečiais turėjo įtakos šio mūšio pateikimo būdui. Ji populiari ir šiandien. Kronikininko autoriteto dėka gėdos dėmė, kuria jis pažymėjo lietuvių kariuomenę, išliko šimtmečiams. Neišvengiamai ji paliko ne tik gilų pėdsaką istoriografijoje, bet ir politikoje, mene, ir kelių kartų rašomuose literatūros kūriniuose. Čia galima pateikti pavyzdį, kaip Varšuvos seimo 1564 metais metu lenkai priminė lietuviams pabėgimą iš mūšio lauko. Tokiu būdu, nuo XV amžiaus pradžios lietuvių tauta daug kartų buvo konfrontuojama su jos istorijos „tamsiąja dėme“.

Kritiniai balsai. Cronica Conflictus
Tam tikras korekcijas vienašališko įvykių aprašymo atžvilgiu darė tyrinėtojai kritiški šaltinių atžvilgiu. Jacques Lenfant (1724), Jacob Caro (1869), Karol Szajnocha (1877) i Stanisław Kujot (1910) abejojo Dlugošo versija. Praėjus pusšimčiui metų po paskutinio čia paminėto darbo pasirodymo, Stefan M. Kuczyński monografijoje „Didysis karas su Kryžiuočių ordinu 1409-1411“ metais pabrėžė, jog Dlugošo kroniką kaip istorijos šaltinį reikia naudoti kritiškai ir atsargiai.
To pasėkoje Dlugošo įtaka šiek tiek sumenko XX amžiaus eigoje. Naujoji tyrinėtojų karta vis didesnį dėmesį skyrė mūšio aprašymui, pateiktame „Cronica conflictus Wladislai, regis Poloniae, cum cruciferis anno Christi 1410“ („Vladislovo karaliaus Lenkijos konflikto su kryžiuočiais kronika pono dievo 1410 metais“). Ją parašė karaliaus
sekretorius Zbignevas Oleśnicki arba kancleris Mikoŀajus Trąbe, veikiausiai 1410 metų pabaigoje, nepraėjus nei šešiems mėnesiams po mūšio. Net nereikia abejoti, jog tai labai svarbus šaltinis mūšio eigai analizuoti.
Cronica conflictus kitokioje šviesoje nei Dlugošo kronika nušviečia lemtingąjį Žalgirio mūšio momentą. Ji mums pasakoja, jog po valandos mūšio lietuviai buvo priversti atsitraukti, o juos besivejantys kryžiuočiai, galvodami, jog pergalė pasiekta nuleido savo vėliavas. Gana greitai besivejantieji patys turėjo bėgti nuo tų, kuriuos prieš tai vijosi. Kada Ordino riteriai bandė grįžti į savo ankstesniąsias pozicijas, jie buvo apsupti gausių lenkų pajėgų ir jie žuvo arba pateko į nelaisvę.
Kyla klausimas, kuris iš šių dviejų šaltinių labiau patikimas?
Jau 1910 metais Stanislaw Kujot pripažino „Cronica conflictus“ versiją svarbesne: „Be kita ko pabėgime buvo kažkas panašaus į totorių taktiką. Lengvoji lietuvių kavalerija, negalėdama atsispirti rinktiniams priešo būriams, kaip ne kartą, nedidelėmis grupėmis išsibėgiojo, siekdama išvengti sutriuškinimo ir suklaidinti besivejančiuosius. Nėra net abejonės, jog šios grupelės apsijungė ir kiek vėliaus nei nugalėtojai vėl atsidūrė mūšio lauke, greičiausiai šalia Smolensko pulkų. Tai buvo lietuvių paprotys, gerai žinomas Vytautui“. Panašią nuomonę išsakė Adam Korta, publikuotą 1949 metais kariniame žurnale „Mūsų mintis“ („Nasza Myśl”). 1961 metais lietuvių istorikas emigracijoje Kostas Jurgėla grįžo prie versijos, išdėstytos „Cronica conflictus“ ir Kujot. Dar prieš jį tokie istorikai kaip Antanas Kučinskas ir Juozas Jakštas taip pat gynė lietuvių kariuomenę.
Trečiu svarbiu šaltiniu buvo vienalaikė įvykiams Jono Posilgės kronikos tęsėjo kronika, parašyta iš kryžiuočių pozicijų. Keliose eilutėse, skirtose mūšiui, randame informaciją, jog pagonys – kryžiuočių kalboje lietuvių sinonimas – greitai buvo priversti trauktis. Lenkai tada atėjo jiems į pagalbą ir prasidėjo didžiosios kautynės. Galų gale lenkų samdiniai ir „svečiai“ atakuodami iš vienos pusės, o „pagonys“ iš kitos, sumušė kryžiuočių kariuomenės rezervą, kuriam vadovavo didysis magistras Ulrikas fon Jungingenas.

Lūžis tyrimuose 1963 metai
Perversmas Žalgirio mūšio tyrimuose įvyko 1963 metais, po to, kai šio teksto autorius žurnale „Zeitschrift für Ostforschung“ paskelbė naują, lig tol nežinomą šaltinį. 1961 metų pavasarį iš Švedijos išvykau, būdamas tik ką iškeptu Geteborgo universiteto magistru, tęsti studijų į Getingeną. Ten tikėjausi tyrinėti ir tuo metu buvusį Vokiečių ordino archyvą. 1962 metų vieną vasaros dieną mano rankose atsidūrė laiškas, kuriame užsimenama apie „Didįjį mūšį“. Parašytas jis buvo vokiškai ir skirtas didžiajam ordino magistrui. Laiškas buvo nedatuotas, nebuvo pažymėta laiško parašymo vieta, tekste nieko nekalbama apie patį autorių. Visgi jau tuo metu man buvo aišku, kad laiške kalbama apie lietuvių kariuomenės dalyvavimą Žalgirio mūšyje, kuris vienalaikiuose šaltiniuose buvo vadinamas „Didžiuoju mūšiu“. Tai buvo neįtikėtinas radinys, kuris ir paskatino mane parašyti ir paskelbti pirmąjį mokslinį straipsnį.
Nors trūko datos ir nebuvo žinomas laiško autorius, laiškas nebuvo kopija, ką liudijo prailginti pirmųjų raidžių kontūrai bei nepriekaištinga dokumento išvaizda. Autorius nesiekė likti nežinomu, kadangi naudojosi Ordino raštininko pagalba. Tai buvo tas pats raštininkas, kuris bent jau 1416 ir 1417 metais dirbo Šlochau pilyje Pamario krašte.
Kreipimosi forma „Brangus pone magistre“ – (Liber her meister) leidžia daryti prielaidą, kad autorius nebuvo nei Vokiečių ordino nariu, nei jam pavaldžiu. Greičiausiai tai buvo aukštos kilmės asmuo, galbūt savarankiško, o gal ir samdinių būrio vadas. Formuluotė – „tavo priešai“ (euwir vinde) taip pat nurodo, kad autorius nebuvo kilęs iš Prūsijos. Šią interpretaciją sustiprina faktas, jog Schlochau pilis buvo svarbiausiu kryžininkų ir samdinių susirinkimo vieta, jiems vykstant į Prūsiją. Galima būtų manyti, jog pilies viršininkas pavedė savo raštininkui parašyti laišką, to prašant Ordino draugui iš svetimos šalies. Vėliau laiškas buvo pasiųstas didžiajam magistrui kaip kito, greičiausiai pilies viršininko laiško, priedas. Tai liudija laiško sulankstymo forma, švarus popierius, ant kurio buvo surašytas laiškas bei oficialaus antspaudo, vietos ir datos bei autoriaus vardo nebuvimas.
Laiške rašoma: „Brangus pone magistre, jeigu Dievas taip nusprendė, kad su savo priešais turite susitikti, surinkti kariuomenę ir ją prieš savo priešus pasiųsti, tai mes jums patariame, kad tuos svečius, kurie pas jus yra ir apie kuriuos žinote, jog tie tinkami, pasiimtumėte į kariuomenę. Ir įsakykite savo vadams, kad jie paklustų ir pasiliktų tose pozicijose, į kurias yra pasiųsti. Gali atsitikti taip, kad jūsų priešai mėgins apsimesti, jog viena arba dvi vėliavos bėga, bet tai yra planas, kuriuo jie nori suardyti jūsų eiles, nes žmonės labai mėgsta vytis, kaip tai ir atsitiko didžiajame mūšyje. Taigi įsakykite griežčiausiai, kad jie elgtųsi taip: jūsų žmonės privalo pasilikti savo eilėse. Jeigu vėliava arba eilė supras tą mintį, tai žmonės taip greitai nežus. Kiekvienas juk nori vytis ir mano, kad mūšis laimėtas, bet nežino, kad jis yra jau pusiau pralaimėtas. Ir todėl mes jums patariame ir tikiname, kad kiek galėdami savuosius laikytumėte savo eilėse ir neleistumėte jiems vytis iki tol, kol nepamatysite, kad priešų vėliavos paskui pavienius bėgančius karius irgi pradeda bėgti. Todėl griežčiausiai įsakykite savo vadams, kad laikytųsi šio nurodymo, nes per kautynes dažnai taip būna, kad vejamasi 20 ar 30 žmonių, bet jie tai daro norėdami suardyti mūsų eiles. Tikėdamiesi naudos, tuo pasidarome daug žalos“ (Lietuviškas vertimas: Mečislovas Jučas, Žalgirio mūšis, Vilnius 1991, p. 113–114).
Labai kompetentingo, suinteresuoto ir turinčio gilias žinias apie karo meną asmens laiškas rimtai įspėja ir kartu duoda įtikinamą patarimą. Jis skirtas „svečiams“ ir samdiniams, kurie atvyko į Prūsiją ir nėra susipažinę su imituoto pasitraukimo iš mūšio lauko taktika. Tai visų pirma svetimšaliai turi visąlaik laikytis kartu savo pozicijose, siekiant, jog nepasikartotų tai, kas įvyko Žalgirio mūšyje.
Šis naujas šaltinis turėtų būti vertinamas labai rimtai. Laiško autorius primena didžiajam magistrui, kad lietuviai tokią taktiką panaudojo Žalgirio mūšio laukuose. Taip pat jis nurodo, kad tik dalis lietuvių kariuomenės dalyvavo apgaulingame pasitraukime. Tai buvo viena ar dvi vėliavos. Būtent tokie skaičiai nurodomi dokumente.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sukurta Bychovco kronika prisimena apie tariamą Vytauto ir Vladislovo Jogailos susitarimą, o pats faktas, jog apsimestinio pabėgimo taktika buvo sėkminga kalba už jos egzistavimo faktą. Pasitraukimas įvyko kairiajame lietuvių kariuomenės flange, buvusiame arčiausiai nuo lenkų.
Prancūzų kronikos parašytos vienuolio iš Saint Denis ir kilmingojo Enguerran de Monstreleta kalba apie šį epizodą, kaip Ordino pralaimėjimą nulėmusį momentą. Abu jie rėmėsi amžininkų veikiausiai kryžininkų, susijusiais su kautynėmis, duomenimis. Istorikai ilgą laiką nekreipė tinkamo dėmesio į abiejose kronikose pateiktus duomenis dėl jose esančių netikslumų vertinant mūšio dalyvių skaičių ir dėl pateiktos nepatikimos kautynių trukmės nurodymo. Tačiau jeigu šiuolaikinis skaitytojas nekreips dėmesio į nereikšmingus neatitikimus, tokiu atveju pastebės perduotos informacijos esmę: mūšio dalyviai, kovęsi Ordino pusėje, patys pripažino šią mūšio fazę buvusia pralaimėjimo pradžia.

Išvada
Perdaug nesismulkinant, galima manyti, jog dalis lietuvių pajėgų Žalgirio mūšyje panaudojo tariamo pabėgimo taktiką, tuo išprovokuodami tokių manevrų nežinančius Ordino „svečius“ ir samdinius, palikti savo formaciją ir imtis juos vytis. Besivejantys tapo besivejamaisiais, kada bėgantieji atsigręžė prieš juos. Kada vytynių dalyviai pabandė grįžti į savųjų gretas, buvo nuo atkirsti lenkų ir tada arba žuvo mūšyje arba pateko į nelaisvę. Tuoj po to stambios lenkų pajėgos iš dešiniojo flango smogė pasimetusiam ir susilpnintam kairiajam Vokiečių ordino sparnui. Šiame susidūrime, kuris tapo savotiškomis kautynėmis kautynėse, dalyvavo ir lietuviai. Taip mūšį nulėmę savo naudai, Vytauto pavaldiniai bei lenkų „svečiai“ ir samdiniai spėjo dar sudalyvauti Vokiečių ordino rezervo sutriuškinime, kuriam vadovavo Ulrichas fon Jungingenas.
Laiškas didžiajam magistrui duoda aiškų ir labai tikėtiną įvykių Žalgirio mūšio vietoje paaiškinimą, o kiti šaltiniai patvirtina čia pristatytą įvykių rekonstrukcijos versiją. Tarp jų ir vienalaikė įvykiams lenkų „Cronica conflictus“, parašyta veikiausiai 1410 metų pabaigoje. Istoriniuose tyrimuose vienalaikiai įvykiams ir netendencingi šaltiniai laikomi labiau patikimesniais, nei vėlesnės ir tendencingos kronikos. Jan Dlugosz pasakojimas pasirodė esantis kaldinantis, įvykius falsifikuojantis ir lietuvius žeminantis kūrinys. Šiandien, praėjus 600 metams po Žalgirio, laiškas didžiajam magistrui parašytas praėjus vos keliems metams po mūšio, leidžia paneigti senąją tų įvykių versiją ir naujoje šviesoje atskleisti tai, kas įvyko Žalgirio mūšyje 1410 metais.

Prof. Sven Ekdahl
švedų istorikas mediavistas, Prūsijos, Lenkijos, Lietuvos, Skandinavijos šalių istorijos žinovas

Skomentuj

Wprowadź swoje dane lub kliknij jedną z tych ikon, aby się zalogować:

Logo WordPress.com

Komentujesz korzystając z konta WordPress.com. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Google

Komentujesz korzystając z konta Google. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie z Twittera

Komentujesz korzystając z konta Twitter. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Facebooku

Komentujesz korzystając z konta Facebook. Wyloguj /  Zmień )

Połączenie z %s

%d blogerów lubi to: