Paslaptingasis Mindaugas

Eduardas Gudavičius

Lietuva yra Baltijos šalių vertikalės ir Višehrado šalių horizontalės susikirtimo taškas. Abejur ji yra sava ir nesava, vertikalei per didelė, horizontalei per maža. Tai parodančiu, rodikliu šiandien galime paimti eurą: 2014 metais šv. Silvestro dieną Lietuva dar priklausė horizontalei, o kitą rytą jau pabudo vertikalėje. Pratęsiant užsibrėžtąją kryptį, galima pasakyti, kad euro rodiklis joje jau nėra kokia nors naujovė. Nuo XIV-XV amžių taleris buvo tarptautinė valiuta. Į talerio arealą Lietuvą „atvedė“ Zigmantas Augustas.

Mindaugas, fragmentas iš Kroniki Sarmacji europejskiej, fot. iš „Mówią wieki” archyvo

XIII -amžiuje dar nebuvo jokio talerio arealo, o Lietuvoje dar nebuvo kalamos monetos. Taigi apie Lietuvą būsimojo Višehrado šalių draugijoje šiuo metu kalbėti dar netenka. Baltijos šalių draugijos apskritai dar nebuvo, tačiau nuo amžių egzistavo vienas reiškinys, kur bendrą kalbą surasti galėjo bet kurios kompanijos šalys, – korupcija. Į didžiąją politiką Mindaugas įžengė kaip korupcijos dalyvis. Konkretizuoti šiuos įvykius reikės kiek toliau, o dabar tepažymėsiu, kad Mindaugas čia dar atsiskaitinėjo ne ilgaisiais, o “natūra” – aukso ir sidabro indais, žirgais. Taip papirkinėjo ne iždu, o tik lobiais disponuojantys ankstyvosios valstybės valdovai. Be to, ankstyvoji monarchija – asmeninių ryšių epocha. Besiformuojančioje Lietuvos valstybėje iškylanti valdančioji dinastija šaltiniuose pasirodo plačiame „svainijų“ fone , išplintančiame net už Lietuvos ribų tiek šiaurėje, tiek ir pietuose.
Apie pirmuosius „Višehrado šalių“ valdovus daugiausia sužinoma iš Simono Kezos (Vengrija), Kosmo Prahiškio (Čekija), Gniezno Anonimo (Lenkija) XII-XIII amžių vadinamų tautinių kronikų. Tautinė Lietuvos kronika buvo surašyta tik XVI amžiaus II-III dešimtmetį ir joje nėra tikrų žinių apie Mindaugą. Beveik viską apie istorinį Mindaugą sužinome iš vokiečių ir rusų šaltinių, ypač iš Livonijos eiliuotosios kronikos ir Hipatijaus metraščio. Pastarajame randama nepaprastai vertinga žinutė apie 1219 metų sutartį tarp Voluinės ir Lietuvos. Lietuvai atstovauja penkios kunigaikščių grupės (21 žmogus), vienoje iš jų minimas Dausprungas ir jo brolis Mindaugas. Tai pirmasis žinomas Mindaugo biografijos faktas. Biografiją užbaigiantį Mindaugo nužudymo (1263) faktą pateikia Hipatijaus metraščio nekrologinė žinutė, pavadindama jį didžiuoju kunigaikščiu ir patvaldžiu.
Po sutarties su Voluine beveik 30 metų tai, kas vyko Lietuvoje ir ką veikė Mindaugas, skendi informacijos migloje.
O svarbių įvykių būta ne vieno. Ta pati nekrologinė žinutė keliais žodžiais nubrėžia Mindaugo politinės karjeros kelią nuo jaunesniojo brolio statuso iki patvaldžio (išskirtinai pagarbus terminas): Mindaugas iškilo žudydamas bei išvydamas brolius ir brolėnus. Detalių nežinome, bet visiškai teisus J. Latkowskis, pasakęs, kad Mindaugas suvienijo Lietuvą merovingiškai.

Šešėliai, skęstantys rūke
XIII amžiuje būta dviejų sąvokos „Lietuva“ prasmių – platesnės, atitinkančios visą dabartinę Lietuvą, ir siauresnės („Lietuvos žemės“, ribojamos Nemuno vidupio ir Neries). Pradinės Mindaugo, taip pat ir jo vyresniojo brolio Dausprungo, valdos buvo kaip tik pastarojoje teritorijoje. Livonijos eiliuotoji kronika neturi chronologinio tinklo ir joje aprašomus įvykius tenka chronologizuoti lyginant su kitais šaltiniais. Pirmą kartą ji pamini Mindaugą, kai jis 1245 metais apgulė Vokiečių ordino Embutės pilį Kurše. Tai buvo Mindaugo slapto susitarimo su prieš ordiną kovojančiu Pamario kunigaikščiu Sventopelku paseka, nes 1245 metų vasarį pasirodė smerkiančios Sventopelką popiežiaus Inocento IV bulės. Šios bulės leidžia datuoti Embutės įvykius 1244 metų pabaiga. Embutės apgultis nebuvo sėkminga, bet aprašant toliau sekusias 1245-1246 metų kovas, Mindaugas buvo pavadintas lietuvių „aukščiausiuoju karaliumi“. Šiose kovose „karaliaus“ seserėnas Lengvenis šiaurės rytų Lietuvoje įveikė savo priešus, kurie pabėgo į Livoniją.
Šį kartą galime kalbėti apie „svainijų“ ryšius už Lietuvos ribų. Kitas dalykas, jog Lengvenio priešų (Gineikos, Tučiaus, Milgryno) ryšiai parodo juos tik kaip mažus žmogelius. Kas buvo šie žmogeliai 1245 metų Lietuvoje? Vokiečių ordino brolių akyse tai buvo geri aborigenai, o Lengvenis ir karalius Mindaugas, be abejo, blogi. Jau Mindaugo tėvo kartos už Lietuvos ribų plintančius didelių žmonių ryšius parodo Henriko Latvio kronika, kalbėdama apie XIII amžiaus I-II dešimtmečio lietuvių vyresniuosius kunigaikščius. Joje iškyla didelio lietuvių vilko, engiančio civilizuotinus (užkariautinus ir krikštytinus) žmones, paveikslas. Praėjus 3-4 metams po Lengvenio istorijos, sekė įvykiai, nudažę šį peizažą kur kas ryškesnėmis spalvomis. Mindaugo pasiųsta lietuvių kariuomenė įsiveržė į Smolensko kunigaikštiją. Jai vadovavo jo brolėnai Tautvilas ir Gedvydas (veikiausiai Dausprungo sūnūs) bei jų žemaičių kunigaikštis Vykintas. Mindaugas jiems nurodė: kas sau ką užsikariavo, tai ir pasilaiko. Mindaugo veiksmai rodo, kad Dausprungo jau nebebuvo, taigi tapęs patronimijos ir „svainijos“ senjoru, jis leido brolėnams užsikariauti sau žemes totorių nusiaubtoje Rusijoje, o pats užgrobė jų valdas. Dabar jau Mindaugas galutinai įsitvirtino kaip didysis Lietuvos kunigaikštis.

Giminės konfliktas
Prasidėjo pilietinis karas. Svainius parėmė Haličo kunigaikštis Danielius (Tautvilo ir Gedvydo sesuo buvo už jo ištekėjusi): Vykintas atvyko į Jotvą ir Žemaitiją su pilnu Danieliaus sidabro kapšu. Vykintą sekė Tautvilas su Danieliaus jam duotais rusų ir kumanų kariais, o Danielius derino savo veiksmus su Livonijos ordinu ir Rygos vyskupu. Pats Haličo kunigaikštis įsiveržė į Juodąją Rusiją, kurią tuo metu lietuviai jau buvo užvaldę. Tautvilas nusiaubė Mindaugo valdas, o Vykintas įsitvirtino Šiaurės Žemaitijoje. Visa tai vyko 1249 metais, jų pabaigoje Tautvilas atvyko į Rygą, kur buvo iškilmingai sutiktas ir apkrikštytas.
1250 metų pirmoje pusėje ar viduryje Livonijos ordino magistras Andrius Štirlandas atžygiavo į Mindaugo tėvoninės Lietuvos žemės pietinę dalį. Magistras norėjo pasigalinėti su Mindaugu, bet karalius tūnojo savo pilyje. Palikusi Mindaugą tūnoti, ordino kariuomenė nusiaubė didįjį kunigaikštį palaikančią Pietų Žemaitiją ir privertė pasiduoti Žemgalą. Andriaus Štirlando žygiui buvo kruopščiai pasiruošta. Tačiau ilgai neužsibūta, pilis nebuvo šturmuota. Galbūt prityrusi kario akis įvertino lietuvių fortifikaciją, su kuria anksčiau pakankamai nesusidūrė. O gal turėta ir kitokių motyvų? Nereikia pamiršti, kad Tautvilą išskėstomis rankomis priėmė ne ordino magistras, o Rygos vyskupas. Tautvilas buvo Šiaulių mūšio nugalėtojo Vykinto seserėnas, o Vykintui ordinas nekerštavo tik prašomas sąjungininko Danieliaus. Kitaip sakant, ordinas vyskupui turėjo traukti kaštonus iš karštos ugnies. Ordino kariuomenei atsitraukiant nuo Mindaugo pilies, politinių jėgų pasiskirstymas jau buvo kitoks. Link šios pilies eita solidariai, o nuo jos?
Hipatijaus metraštininkas labai dėmesingas Tautvilui ir nurodo, kad jį globojo Rygos vyskupas Mikalojus, Livonijos eiliuotoji kronika – ordino ruporas – apie Tautvilą ir Rygos vyskupą net neužsimena. Kodėl? Atsakymas paprastas. Su Tautvilu skaitytasi kur kas daugiau, nors toks jo pripažinimas buvo tik fikcija. Puikiai tai suprasdamas, Andrius Štirlandas užmezgė tiesioginius ryšius su Mindaugu.

Krikštas
Kontaktų pradžią parodo Mindaugo pasiuntinio atvykimas pas ordino magistrą 1250 metų antroje pusėje. Mindaugas atsiuntė brangias dovanas ir siūlė dar pridėti, jei magistras nužudytų Tautvilą. Andrius Štirlandas tapo korupcijos bendrininku, bet patį jos aktą nukreipė ne prieš Tautvilo asmenį, o prieš jo politinę fikciją, pasiūlydamas Mindaugui krikštytis ir paremti, išgaunant popiežiaus sutikimą tokiam apsikrikštijimui. Įžvalgus politikas Andrius Štirlandas čia atgaivino idėją, kuri numatė naujai atsirandančių valstybių pripažinimą jų apsikrikštijimo sąlyga. Lietuva buvo vienintelė tokia valstybė toje erdvėje, kurioje dabar gyvena Baltijos šalys, ir įžvalgusis magistras suprato, kiek jo ordinas gali išlošti verždamasis į šią erdvę ne per priekinius, o per užpakalinius vartus. Hipatijaus metraštis nurodo, kad pasiūlęs Mindaugui krikštytis, Andrius Štirlandas pridūrė: Esu tavo draugas.
Grįžęs iš Žemgalos, Andrius Štirlandas buvo Mindaugo pakviestas deryboms, kurie pasibaigė sėkmingai. 1251 metų liepą keliomis bulėmis Inocentas IV konstatavo Mindaugo ir jo valdinių apsikrikštijimą, priėmė jį į šv. Petro globą, nustatė Mindaugo apvainikavimo karaliumi tvarką ir vykdytojus. 1250 metų pabaigos – 1251 metų vidurio laikotarpis apima Mindaugo susitarimą su Livonijos ordinu, jo katechizaciją, krikštą, pasiuntinio Parbaus atvykimą į Rygą, jo išvykimą į Milaną (pas popiežių, lydimo ir kuruojamo Livonijos ordino delegatų), popiežiaus sprendimus ir nurodymus. Inocentas IV, pritardamas „korumpuotam“ Livonijos ordino ir atsiradusios Lietuvos valstybės sandoriui, su Mindaugu elgėsi taip, kaip Otonas III elgėsi su Lenkijos Boleslovu Narsiuoju ir Vengrijos Steponu Šventuoju.
1253 metų liepos mėn. Mindaugo karūnavimas ėjo kartu su žemių (daugiausia Žemaitijoje) dovanojimo Livonijos ordinui aktu. Misijinės Lietuvos diecezijos vyskupu buvo paskirtas ruošęs jį krikštui ordino brolis kunigas Kristijonas, ordinas perėmė į savo rankas visą šalies konversijos procesą. Už karūnas mokėjo ir kiti, nors jų mokama kaina nebuvo tokia didelė, nes nei Vengrijos, nei Lenkijos valdovui nereikėjo varžytis su konkurentu, kuris dar buvo ir kolaborantas. Kolaborantą rėmė Rygos vyskupas ir kapitula. Livonijos ordino magistras pasirinko realų valdovą, o ne kolaborantinę fikciją, ir laimėjo.

Giminės varžybos ir karūna
Popiežius pažymėjo, kad savo krikštijamą šalį Mindaugas išplėšė iš pagonių rankų. Tai reiškė, kad Tautvilas, nors tapo kataliku anksčiau už Mindaugą, buvo „nurašytas“ į tokius pagonis. Tautvilui su turimais Danieliaus kariais teko iš Rygos trauktis į Žemaitiją pas Vykintą. Jo paremtas ir pasitelkęs jotvingius, aploštas brolėnas 1251 metų vasaros pabaigoje išžygiavo prieš jį aplošusį dėdę. Dėdė, kartodamas 1250 metais išbandytą taktiką, užsidarė Vorutos pilyje. Taigi prie pilies susidūrė dvi Lietuvos: senoji ir naujoji. Senąją Lietuvą rėmė Haličo kariuomenė, naująją – Livonijos raitų arbaletininkų. Tačiau niekas neskubėjo rimtai susiremti ir viskas pasibaigė grasinamu manevravimu. Tautvilas sugrįžo į Žemaitiją. Rudenį sekė Mindaugo puolimas: jis apgulė Tautvilą Vykinto pilyje Tveruose. Mindaugą sužeidus, jo kariuomenė pasitraukė, šis vidaus karas nusitęsė į 1252 metus. Tautvilui teko prašyti Danieliaus paramos. Danieliaus smūgiai buvo skaudūs, nusiaubę Lietuvos dalį. Haličėnai paėme kelias pilis, bet niekur nepajėgė įsitvirtinti, Tautvilui teko bėgti į Haličą. 1252 metų pabaigoje karo veiksmai pasibaigė, o 1253 metais Danielių atitraukė jo ekspedicija į Moraviją ir Sileziją, kurioje dalyvavo ir Tautvilas su Gedvydu.
Gavęs atvangą, Mindaugas apsivainikavo karaliumi 1253 metų liepos 6 (galbūt 13). Mindaugą vainikavo popiežiaus įgaliotas, Vokiečių ordino bažnytinei jurisdikcijai priskirtas, Kulmo vyskupas Heidenreikas. Karūnas karališkajai porai (tikėtina, kad tai Rygos auksakalių darbas) atvežė, kaip nurodo Livonijos eiliuotoji kronika, Andrius Štirlandas. Šaltiniuose konkrečiai neužfiksuotas vyriausiosios Vokiečių ordino vadovybės požiūris į jo sandorį su Mindaugu. Jai, žinoma, buvo priimtini Mindaugo žemių užrašymai ir Lietuvos konversijos perdavimas į Vokiečių ordino rankas, bet vargu ar patiko Lietuvos valstybingumo pripažinimas. Pragmatiškai teko su tuo sutikti, tačiau manyta, kad Livonijos magistras sumokėjo per brangiai.
Dar 1252 metų Livonijoje atsirado savotiškas jo dubleris – didžiojo magistro įgaliotas ordino Vokietijos žemių magistras Eberhardas Zeinas. Hipatijaus metraštyje nurodoma, kad Livonijos ordino kapitula sukilo prieš Andriaus Štirlando „korupciją“ ir privertė jį išvykti į Vokietiją. Jis tai padarė (1253-1254 metų sandūroje) atvykdamas atsisveikinti su Mindaugu. Tai buvo šiltas atsisveikinimas, o jame dalyvavo ir Lietuvos karalienė, kurios žinomas tik krikščioniškas vardas – Morta. Ji Mindaugo žmona tapo tik 1252 metais ties Tverais žuvus jos kovojančiam prieš Mindaugą pirmajam vyrui, Šiaulių kunigaikščiui Vismantui (Hipatijaus metraštis tiesiog kalba apie iš Vismanto pasiimtąją žmoną). Tuo metu vyriausias Mindaugo sūnus Vaišelga jau buvo suaugęs vyras, taigi jis negalėjo būti Mortos vaikas. Veikiausiai jo motina (ir pirmąja Mindaugo žmona) laikytina vardu nenurodyta karalienė, vaišinusi 1250 metų pabaigoje atvykusią derėtis dėl krikšto Livonijos ordino delegaciją. Galime tik pasakyti, kad po metų tokios Mindaugo žmonos nebebuvo. Morta Livonijos kronikoje iškyla kaip karšta katalikė ir vokiečių draugė, o jos santykiai su Mindaugu pasižymėjo abipuse meile. Išvykdamas, Andrius Štirlandas pasidžiaugė sėkmingai vykstančiu lietuvių krikščioninimu.
Išstumdama Andrių Štirlandą, Vokiečių ordino vadovybė, vis dėlto, norom nenorom pripažino jo sandorio naudingumą ir buvo išlaikyti geri Livonijos ordino ir Lietuvos karalystės santykiai iki 1261 metų Lietuvos misijinės vyskupijos įsteigimas, vokiečių rašovų panaudojimas, popiežiaus leidimas Mindaugui vainikuoti karaliumi jo sūnų, karaliaus tarybos funkcionavimas rodo, kad Lietuvoje ėmė visapusiškai klostytis feodalinės valstybės valdymo struktūros.

Nesantaikos sėklos
Tačiau buvo ir antroji monetos pusė: susisiedama su Livonijos ordinu, Lietuva ne tik netapo baltų gentis vienijančia politine struktūra, bet ji negalėjo suvienyti net viso gentinio lietuvių etnoso.
1236 metais Šiaulių mūšyje žemaičių kunigaikščių svainijos susitvarkė su kalavijuočiais pačios, bet apie jų ryšius su Mindaugu šeštą dešimtmetį nežinome nieko. Tačiau Livonijos eiliuotoji kronika vaizdžiai parodo kaip vieningai veikė kunige von Sameiten, vadovaujami galbūt išmintingiausio iš jų kunigaikščio Almeno, kuris numatė dažnus žygius į silpnai įtvirtintą Kuršą. Beveik nuolatinėje kovos parengtyje laikomos kariaunos ir sukelti ant kojų vietoje žagrės ietį nusitvėrę žemdirbiai visą šeštąjį dešimtmetį sėkmingai vykdė Almeno planą. Ramus šiaurės ir vakarų pasienis leido Mindaugui sukoncentruoti dėmesį į pietus ir rytus. 1254 metais jis susitaikė su Danieliumi Haličiečiu. 1255 metais lietuvių kariaunos parėmė Danieliaus bandymą išsivaduoti nuo Aukso ordos, išsiruošdamos į žygį prieš Zviaholo pilį. Jos pavėlavo ir haličėnai vieni užvaldė visą grobį. Tai vėl sugadino Mindaugo santykius su Danieliumi, bet tai buvo smulkmena, lyginant su siaubingomis vėlesnėmis šio neapgalvoto Zviaholo žygio pasėkomis.
Keršydamas už 1255 metų antpuolį, Aukso ordos karvedys Burundajus 1258-1259 metų žiemą išsirengė į žygį prieš Lietuvą. Dalyvauti žygyje Burundajus privertė haličėnus. Totoriai netrukdomi nuteriojo Lietuvos bei Nalšios žemes ir išsivarė daug belaisvių. Žinome taip pat, kad sužinoję apie Danieliaus paklusimą ir paramą Burundajui, lietuviai suspėjo įsiveržti į Naugarduką ir sučiupti Danieliaus sūnų Romaną. Jiems vadovavo išėjęs iš vienuolyno Vaišelga ir veikiausiai 1254 metais (ar kiek vėliau) Mindaugui paklusęs ir į Lietuvą sugrįžęs Tautvilas. Sekusiam paskui Burundajų Danieliui Romano išvaduoti nepavyko. Lietuva buvo nusiaubta, bet neužkariauta. Karalius Mindaugas išliko, tačiau tai buvo jau ne tas karalius, ypač tai pasijuto pačioje Lietuvoje.
Žemaičiams sėkmingai vykdant Almeno planą, nebeatsigindami nuo jų, livoniečiai 1259 metais paprašė kitų Vokiečių ordino šakų paramos. Jungtinė ordino kariuomenė susirėmė su žemaičiais 1260 metų liepos 13 dieną prie Durbės ežero ir liko visiškai sumušta. Laimėjo žemaičiai, bet tai buvo visų baltų laimėjimas, jie sukilo ir Prūsijoje, ir Livonijoje. Nors Mindaugas buvo neseniai totorių sutryptas, žemaičiai 1261 metais, vis dėlto, kreipėsi į jį, prašydami paimti juos į savo valdžią, bet nurodė ir savo prašymo kainą: karalius turėjo stoti visų baltų kovos prieš vokiečių atėjūnus priešakyje. Tą kovą buvo įmanoma laimėti tik vadovaujant visos Lietuvos valdovui. Tai buvo kova dėl tėvų gyvenimo būdo
politiniai prioritetai, paklusti, ją buvo įmanoma laimėti tik vadovaujant visos Lietuvos valdovui.
Nėra čia vietos detaliai aprašyti, kaip Mindaugas sutiko patenkinti žemaičių prašymą, pradėjo kariauti su Vokiečių ordinu, bet pamatė, kad sukilę baltai netrokšta būtent jo valdžios. Kai mirus žmonai, karalienei Mortai, pagrobė nalšėno Daumanto žmoną, taip leido susimokti savo seserėnui Treniotai su nuskriaustuoju nalšėnu. To pasekmė buvo Mindaugo mirtis 1263 metais.
Tai jau nebuvo paslaptingasis Mindaugas, kurį slėpė šaltinių spragos. Tačiau didžiausią Mindaugo paslaptį šaltiniai kaip tik slepia šioje baigtinėje Mindaugo gyvenimo atkarpoje. Slepia ne nutylėdami, o labai daug pasakydami. Bet kas ir kaip tą sakė?
Žemaičių pasiūlymą ir Mindaugo apsisprendimą aprašo Livonijos eiliuotoji kronika, šioje vietoje pagrindinis informatorius buvo Livonijos ordino brolis kunigas, karalienės Mortos nuodėmklausys Zivertas Tiuringietis. Atvykę į Lietuvą žemaičių pasiuntiniai pirmiausiai nuėjo pas visagalį senojo Mindaugo karvedį, jo seserėną Treniotą, kuris paprašė smulkiai paaiškinti jų norus. Treniota turėjo savo sąskaitų su trukdančiais jam prekiauti ordino riteriais. Išklausęs žemaičius, jis pareiškė: maldausime Mindaugo ir grasinsime jam tol, kol jam apkars visa jo krikščionystė. Pasistengta kalbėti ne Mortos akivaizdoje.
Perkalbėtas Mindaugas vėl tapo krikščioniams priešiškas ir stojo pagonių pusėn. Esantys Lietuvoje vokiečiai buvo nužudyti arba įkalinti (karalienės užstotas Zivertas išleistas). 1261 metų rudenį lietuvių kariuomenė atžygiavo prie Cesio. Žygis nepavyko, Mindaugas karčiai priekaištavo Treniotai už jo patarimus. Sugrįžęs jis savo ruožtu susilaukė Mortos priekaištų. Desperatiškai į juos atsakė: aš paniekinau krikščionystę, atstūmiau magistrą, pasirinkau pagonystę; kvailai pasielgiau, bet nieko kito nelieka, kaip pritarti Treniotos ir žemaičių siekiams.
Nekartosiu seniai žinomų Vokiečių ordino ir Apaštalų sosto versijų, kurių viena tapatina pradėtą kovą prieš ordiną su krikščionybės atsisakymu, kita tai neigia. Nusineštos į kapus Mindaugo mįslės esmė yra ne jo konfesinė, o politinė pozicija. Vytautas Didysis krikštijosi net tris kartus, bet kas domisi jo jausmais, žegnojantis nuo kairiojo ar dešiniojo peties? Abi Mindaugo jausmų versijos pateiktos savaip suinteresuotų pusių, bet popiežius Klemensas IV pasakė tik kelis žodžius, o kryžiuočių šaltiniai labai žodingi. Tik kas iš tų žodžių, jeigu pranešantis apie Mindaugo krikštą jo pasiuntinys pavadinamas pagoniu? Gal Urbono IV tylėjimas yra iškalbingesnis už daugelį žodžių? Mįslė išlieka.

Eduardas Gudavičius
Vilniaus universiteto profesorius – emeritas, LDK istorijos tyrinėtojas

Skomentuj

Wprowadź swoje dane lub kliknij jedną z tych ikon, aby się zalogować:

Logo WordPress.com

Komentujesz korzystając z konta WordPress.com. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Google

Komentujesz korzystając z konta Google. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie z Twittera

Komentujesz korzystając z konta Twitter. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Facebooku

Komentujesz korzystając z konta Facebook. Wyloguj /  Zmień )

Połączenie z %s

%d blogerów lubi to: