Viduramžių Mozūrija ir jos šiauriniai kaimynai iki 1333 metų

Jan Tyszkiewicz
vert. Bartłomiej Kowal

Viduramžių Mozūrija apėmė panašią teritoriją tokią, kaip ir dabar. Pastoviausia siena buvo šiaurėje, kurioje būta daug pelkėtų miškų, besidriekiančių palei Narvos upę. Tik Kalnėnų aukštuma tarp Prūsijos ir jotvingių žemių garantavo sausą susisiekimą bet kuriuo metų laiku.

Konradas I Mazovietis, Mazovijos- Kujavų kunigaikštis Jano Matejkos grafikoje, fot. Muzeum Wojska Polskiego Varšuvoje

Šiaurės rytuose tarp Bebros ir Narvos upių prasidėjo pelkių ir dumblo kraštas, kuris ir šiandien tipiškas tam kraštovaizdžiui. Vakarinė ir rytinės Mozūrijos sienos formavosi XI–XII amžiuje, o pietinės ties aukštutine Pilica ir Vieprša jau buvo beveik nusistovėjusios.
Viduramžių Mozūrijos santykius su kaimynais šiaurėje galima suskirstyti į keturis etapus: gentinis laikotarpis (iki ca. 1000 metų), ankstyvasis Piastų (iki 1226 metų), piastų-kryžiuočių (iki 1387 metų) ir jogailaičių-kryžiuočių (iki 1525 metų). Keletas Andegavenų dinastijos valdymo metų Lenkijoje pasižymėjo stagnacija. Gentiniame laikotarpyje tankūs miškai plačia juosta skyrė prūsų gentis nuo Mozūrijos, kurią sudarė kelios etninės grupės (jų visų vardų nežinome).
1009 metų vasario mėnesį į Prūsiją buvo suorganizuotas misijinis žygis vadovaujamas Brunono iš Kverfurto. Misionieriai pradėjo krikštyti pasienyje su mozūrais gyvenusias gentis. Kadangi XI amžiaus pradžios vokiečių šaltiniai užsiminė, jog vėliau jie pasuko link Lietuvos, galime manyti, jog vyskupas Brunonas galėjo pasiekti ir pietines jotvingių žemes. Ten jis žuvo. Veikiausiai ši akcija vyko iš Mozūrijos per Kalnėnų aukštumą, kiti keliai vasario pabaigoje buvo nepraeinami. Vyskupo Brunono ir jo pakeleivių kūnus Boleslovas Drąsusis išpirko ir nesurengė atsakomojo žygio.

Ankstyvasis Piastų laikotarpis
XI, XII ir XIII amžiaus pradžioje santykiai tarp kaimynų buvo labai įtempti. Karai ir Mieško II valdžios susilpnėjimas leido Mozūrijoje sukurti atskirą Mieclavo valdomą kunigaikštystę. Vienoje rusų kronikoje ties 1047 metų data užsimenama apie bendrą Kijevo kunigaikščio Jaraslovo ir Kazimiero Atnaujintojo žygį prieš Mieclavą. Maištininkas, nenutraukęs sąjungos su pagonimis prūsais ir pamarėnais, buvo nugalėtas. Susitarimai su vokiečiai, vengrais ir Rusia leido Kazimierui Atnaujintojui žaisti valstybę, tačiau be Pamario. Tuo tarpu Mozūrijos atsiėmimui reikėjo sudaryti sąjungą su Rusia ir perduoti Jaroslavui dalį žemių prie rytinio Būgo kranto, nuo Przemyslio iki Brasto ir Drohičino, pastatyto apie 1050 metus. Per kitus daugiau nei 100 metų būta daug ir dažnų prūsų žygių ir atsakomųjų lenkų akcijų. Apie tai rašė pirmieji lenkų kronikininkai tokie kaip Galas Anonimas ir Vincentas iš Kadlubeko. Po Boleslovo Kreivaburnio mirties (1138) buvo sukurta dalinė kunigaikštystė, jungianti Mozūrija ir Kujavus (1138−1230). Jos gynybą nuo prūsų ir jotvingių bandė organizuoti Krokuvos kunigaikščiai. Į Prūsiją toliau buvo rengiami jungtiniai Lenkijos dalinių kunigaikščių žygiai. Siekiant sulaikyti šiuos žygius, buvo bandoma sukurti specialų Dobrynės riterių ordiną.

Lietuviai įsitraukią į kovas
Prasidėjus naujam santykių su kaimynu etapui, Konradas I Mozūrijos kunigaikštis pasikvietė į Kulmo žemę Vokiečių ordiną (1226). Nesutarimai ir konfliktai, kilę tarp kryžiuočių ir kaimyninių kunigaikščių, nesutrukdė prūsų užkariavimo. Ordinas nuolatos gaudavo pagalbą iš Europos ir iš Piastų kunigaikščių. Tas bendradarbiavimas nutrūko dėl Vokiečio agresijos prieš Pamario kunigaikštystę po jos užėmimo 1308 metais. Vokiečių ordinas išnaudojo Vladislovo Uolektinio silpnumą, užbaigdamas jotvingių žemių pajungimą. Realizuoti šiuos uždavinius ordinui palengvino mažas Lietuvos aktyvumas, kuri buvo užsiėmusi Polocko prijungimo ir Livonijos reikalais.
Mozūrijos kunigaikščiai planavo savo valdomas teritorijas išplėsti prūsų žemių sąskaita. Siekdami šio tikslo, apie 1248 metus Mozūrijos kunigaikščio Konrado sūnus Ziemovitas I vedė Perejeslavą, Haličo- Voluinės kunigaikščio Danieliaus dukrą ir kartu su rusais ėmė planuoti žygius prieš jotvingius. Ziemovito ir Danieliaus suartėjimas lėmė, jog Danielius 1253 metais galėjo būti karūnuotas Rusios karaliumi. Karūnavimo ceremonija įvyko Drohičine prie Būgo upės. Kitų metų pavasarį Ziemovitas ir Danielius Račionže sudarė sutartį su Vokiečių ordinu, kurioje buvo numatytas jotvingių žemių pasidalijimas į tris dalis. 1255 metų žiemą buvo surengtas kitas žygis prieš jotvingius. 1257 metų kovą Piastų kunigaikščiai, vadovaujami Krokuvos kunigaikščio Boleslovo Bailiojo, svarstė kaip organizuoti tų žemių christianizaciją.
O tada atėjo laikas lietuvių atsakui. 1258 metais Treniotos vadovaujami lietuviai apiplėšė Čersko apylinkes ir užėmė keletą pilių. Nepaisant to, Ziemovitas I stengėsi nekeisti savo tėvo koncepcijos ir toliau siekė prijungti dalį jotvingių žemių prie Mozūrijos. 1260 metų birželio 15 dieną jis Troščyne sudarė sutartį su Ordinu, kuri jam garantavo teisę į šeštadalį jotvingių gyvenamos teritorijos. Ziemovito ir kryžiuočių sąjunga numatė abipusią pagalbą prieš bendrus priešus krikščionis ir pagonis, t.y. prieš Kujavų kunigaikštį Kazimierą, jotvingius ir Lietuvos karalių Mindaugą. Tačiau praėjus dviem metams po sąjungos sudarymo, galingas Mindaugo atsakomasis žygis buvo nukreiptas prieš Haličo-Vladimiro kunigaikštystę prie Būgo, pietines Vokiečių ordino žemes, Mozūrijai priklausiusį Plocką ir Kulmo žemę. Treniotos būriai pasiekė Čersko apylinkes, o pakeliui į jį užimtas Jazdovas. Šio žygio metu buvo užmuštas Ziemovitas I ir į nelaisvę paimtas jo vyresnysis sūnus Konradas. Negana to. Tų pačių metų rugpjūtį jotvingiai ir prūsai suorganizavo dar vieną plėšiamąjį žygį, o 1263 metais sunaikino Lovičą ir jo apylinkes. Mozūrija, netekusi kunigaikščio, buvo vėliau ne kartą plėšiama lietuvių ir prūsių kariauninkų 1266–1267 metais.
Ziemovito I našlei Perejeslavai tik 1264 metais pavyko išvaduoti sūnų iš lietuvių nelaisvės. Išmoka nebuvo sumokėta, bet už tai mozūrai turėjo nutraukti sąjungą su kryžiuočiais ir normalizuoti santykius su lietuviais. Išlaisvintas Konradas II tapo Čersko ir prie Narvos, nuo Zakročymo iki Viznos esančių mozūrų žemių kunigaikščiu. Jo jaunesnysis brolis Boleslovas II kartu su motina valdė kitas mozūrų žemes, o po 1276 metų gavo atskirą kunigaikštystę, susidedančią iš Plocko, Gostyniskės, Vyšogrodo ir Ravskos žemių. Jis greit rado bendrą sutarimą su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Traideniu ir vedė jo dukrą Gaudemundę Sofiją (1279). Mozūrų kunigaikštis užmezgė taip pat kontaktus su Vladislovu Uolektiniu ir Lešeku Juoduoju. 1279 metų viduryje Pultuske būta įdomaus nutikimo. Vladimiro kunigaikštis Vladimiras Būgu ir Narva pasiuntė kviečių jotvingiams ir šis krovinys buvo perimtas Konrado II aplinkos žmonių. Stebėtina šioje istorijoje buvo tai, jog pagalba badaujantiems jotvingiams dabar buvo siunčiama būtent iš Rusios.

Kovų dėl Krokuvos šešėlyje
Paskutinis XIII amžiaus ketvirtis Lenkijoje buvo pažymėtas kovų už Mažąją Lenkiją ir Krokuvą ženklu. Kunigaikščiai tarpusavyje sudarinėdavo įvairias koalicijas, įtraukdami į jas rusų kunigaikščius ir lietuvius. Haličo kunigaikščio Levo ir Slonimo kunigaikščio Vasylkos kariuomenės sunaikino Sochačevo ir Gostuninkso žemes 1283 ir 1285 metais. Kujavų kunigaikštis Konradas II, padedant rusams ir lietuviams, bandė užimti Krokuvą (1285) ir siaubė brolio Boleslovo II žemes Po Lešeko Juodojo mirties (1288 metų rugsėjo 30) rusų kunigaikščiai įsijungė į kovas dėl Krokuvos.
Būtent Mozūriją XIII amžiaus paskutiniame ketvirtyje ypač susilpnino konkurencinės kovos dėl Mažosios Lenkijos. Boleslovas II, valdydamas visą Mozūriją 1294–1313 metais, dažnai keitė sąjungininkus, rūpindamasis valdžios išlaikymu visoje kunigaikštystėje ir jos apsaugojimu nuo siaubimų. Priešingai negu jo tėvas Ziemovitas I pastoviai palaikė draugiškus santykius su Lietuva. Nenorėdamas jų erzinti, leido jų kariuomenei žygiuoti į plėšiamuosius žygius, siekiančius Lenčicą (1294), Sandomieržą (1302) ir Kališą (1305–1306). Kadangi daugelis jotvingių nuo kryžiuočių pasislėpė lietuvių žemėse už Nemuno, tai tuos išpuolius į Lenkiją greičiausiai vykdė jungtinė lietuvių ir jotvingių kariuomenės.

Nuo paliaubų iki sąjungos
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis (1295/6−1315) užmezgė ryšius su Rygos arkivyskupu, remdamas jį jo ginčuose su Livonijos ordinu (1298, 1305−1310). Kontaktai su Ryga leido Lietuvai dalyvauti prekyboje Dauguvos upe bei padėjo užvaldyti Polocką. Dėl to po 1300 metų lietuviai tik retai pasirodydavo lenkų žemėse. Paliaubos tęsėsi nuo 1300 iki 1321 metų. Boleslovo II sutartis su Vyteniu buvo išplėsta, įjungiant į ją Vladislovą Uolektinį, nuo 1308 metų kovojantį su Vokiečių ordinu. To pasėkoje Vytenis siųsdavo į Lenkiją nedidelius būrius. Tai buvo įvairūs lietuvių, rusų, jotvingių kariauninkai, panašiai apsirengę ir apsiginklavę. Juos domino grobis ir belaisviai. Panašiai veikė ir prūsai, dalyvavę kryžiuočių žygiuose prieš Uolektinį.
Pavojų, kuris lenkams kilo Vokiečių ordinui sudarius sąjungą su Čekija, Uolektinis sumažino suartėdamas su Vengrija. 1320 metais jis ištekino savo dukrą Elžbietą už Vengrijos karaliaus Karolio Roberto. Vokiečių ordino teismo procese su lenkais Invroclave visi mozūrų kunigaikščiai siekė išsaugoti neutralumą. Uolektnis gerai suvokė, jog jis negali tikėtis paramos iš silpnų ir neapsisprendusių Dobrynės ir Mozūrijos kunigaikščių. Vieninteliu patikimu jo sąjungininku galėjo būti Vytenis (miręs 1313 metais), o vėliau Gediminas. Lenkijos karaliaus Vladislovo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sąjunga gimė palaipsniui. Iš pradžių būta Plocko kunigaikščio Vaclovo vedybų su Gedimino dukra Danute Elžbieta (apie 1320 metus). Artėjančiame Vladislovo Uolektinio susidūrime su Ordinu Mozūrijos kunigaikščiai nenorėjo dalyvauti: Ravo, Sochačevo ir Visko kunigaikščio Ziemovito II valdos daugelyje vietų ribojosi su Vokiečių ordino, o Čersko – Varšuvos kunigaikštis daugiau galvojo apie rusiškus reikalus. Be to abu juos neramino išaugusi Uolektinio galia.
1323 metais prasidėjo Lenkijos, Vengrijos ir Lietuvos varžytuvės dėl Haličo-Vladimiro kunigaikštystės perėmimo, po to, kai paskutinis šios valstybės kunigaikštis mirė nepalikęs įpėdinių.
Į Rusiją, remiamas vengrų žygį surengė Uolektinis, į Panarvos ir Pabūgio (vėlesnės Palenkės) žemes įsiveržė Gediminas, kartu 1324 metais nusiaubdamas Mozūriją. Į Haličo sostą buvo pasodintas Traidenio ir Haličo kunigaikštienės Marijos sūnus Boleslovas. Tačiau jau 1326 metais susiformavo dvi priešiškos stovyklos: Vokiečių ordinas su Mozūrijos kunigaikščiais iš vienos pusės prieš Vladislovą Uolektinį ir Gediminą iš kitos. Po to vykusiose kovose tarp Uolektinio ir kryžiuočių bei Mozūrijos kunigaikščių lietuviai suteikė Lenkijos karaliui karinę paramą. (1327, 1329 metais). Ordinui į pagalbą atskubėjo Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis, kuris privertė Plocko kunigaikštį Vaclovą tapti jo lėnininku. Jis taip pat parėmė kryžiuočių pretenzijas kietiems Mozūrijos kunigaikščiams Traideniui ir Ziemovitui II. Tiesioginės kovos, nesuteikusios persvaros nei vienai pusei, tęsėsi 1330–1332 metais, o 1329–1335 metais taip pat konfliktavo ir įvairias sutartis sudarinėjo ir Mozūrijos kunigaikščiai bei Vokiečių ordinas. Mozūrija per visą tą laiką buvo nuolat niokojama. Tuo tarpu šios žemės kunigaikščiai nenorėjo prarasti priklausomybės ir tapti Lenkijos karaliaus lėnininkais.
Kazimieras Didysis nuo 1333 metų sąmoningai ir nuosekliai siekė normalizuoti santykius su Vokiečių ordinas. Tai jam pavyko padaryti 1343 metais sudarius Kališo taiką. Tais metais kryžiuočiai nustatė sieną su Mozūrija. Po 1323 metų Ziemovitas II išplėtė savo valdas Lietuvos pasienyje į pietus ir rytus nuo Viznos. Gediminas savo žygiais į Mozūriją 1336,1337 ir 1340 metais užsitikrino savo valdžią Narvos aukštupyje ir Pobužėje. Kelias iš Lietuvos į Mažąją Lenkija dabar ėjo per Volkovyską, Brastą ir Liubliną. Haličo kunigaikščio Boleslovo Jurgio mirtis 1340 metais nepalikus įpėdinių, leido atnaujinti mozūrų kunigaikščiams savo pretenzijas į Panarvę ir Pobužę, t.y. į kaimynines buvusios Halčio- Vladimiro kunigaikštystės valdas.
Santykiuose su Vokiečių ordinu kertinį vaidmenį vaidino Mozūrijos pakraščio teritorijos. Mozūrijos valdovai galėjo plėsti savo valdas į šiaurę ir rytus. Mišku apaugusi šiaurinė pasienio zona prie Narvos buvo ilga laiką puldinėjama prūsų, kiek ramiau pasidarė tik XIV amžiuje. Dirvožemis čia buvo prastas. Šiaurės rytuose teritorijos prie Bebro upės aukštupio ir Narvos aukštupio intakai jau anksčiau buvo apgyvendinti mozūriečių. Nuo XIV amžiaus pradžios ši teritorija buvo ginčų su Lietuva objektas. Nuo XI amžiaus Vizna buvo svarbiausia pilimi toje teritorijoje iki galutinio sienos nustatymo tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino 1422 metais sudarius Melno taiką. Jogailaičių – Vokiečių ordino epochoje Lenkija kariavo su Ordinu, bet Mozūrijos kunigaikščiais šiose kovose beveik nedalyvavo.
Pateiktas Mozūrijos istorijos vaizdas čia yra nepilnas, kadangi šiame tekste buvo kalbama apie karinius konfliktus ir politines sąjungas. Nebuvo kalbama apie kaimyniškus santykius, apgyvendinimą, regiono ūkį ir kultūrinę raidą. Šių aspektų aptarimas yra būtinas ir kartu įmanomas, tačiau apie tai rašyti daug sudėtingiau ir šių temų aptarimas reikalauja daugiau vietos. Ūkinių santykių, krašto apgyvendinimo, kelių tinklo, prekybinių ryšių analizė reikalauja įvairialypių šaltinių pažinimo bei įvairių tyrimo metodų naudojimo. Tačiau faktu lieka tai, jog tokiuose tyrimuose gauti rezultatai labai skiriasi nuo to, kas šiandien pateikiama tradiciniuose mokyklos vadovėliuose.

Jan Tyszkiewicz
lenkų istorikas mediavistas, Varšuvos universiteto Istorijos instituto profesorius

Skomentuj

Wprowadź swoje dane lub kliknij jedną z tych ikon, aby się zalogować:

Logo WordPress.com

Komentujesz korzystając z konta WordPress.com. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Google

Komentujesz korzystając z konta Google. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie z Twittera

Komentujesz korzystając z konta Twitter. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Facebooku

Komentujesz korzystając z konta Facebook. Wyloguj /  Zmień )

Połączenie z %s

<span>%d</span> blogerów lubi to: