Vytautas Didysis – aukščiausias Lietuvos istorijos pakilimas?

Rimvydas Petrauskas

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikai (1392–1430) lietuvių istorinėje savimonėje užima ypatingą vietą: tai Lietuvos galybės metas, bet kartu ir būsimo nuosmukio nuojauta.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, fot. iš „Mówią wieki” archyvo

Šiuos du priešingus istorinio pasakojimo polius simbolizuoja pergalingas Žalgirio mūšis ir neįvykusi Vytauto karūnacija. Vytauto, Lietuvoje vadinamo Didžiuoju, kultas pakilimą pasiekė tarpukario Lietuvos Respublikoje, o neįvykusios karūnacijos diena (rugsėjo 8) tapo svarbiausia pasaulietine šalies švente po Vasario 16-osios – nepriklausomybės paskelbimo dienos. Vytauto, po krikšto Aleksandro, vaizdinys unikalus Lietuvos istorinėje atmintyje tuo, kad jis rado atgarsį įvairių socialinių sluoksnių, konfesijų, o vėliau ir įvairių tautybių atstovų istorinėje savimonėje. Kartu tai vienas nedaugelio Lietuvos istorijos veikėjų, kuris, kad ir ne itin ryškiai, tačiau figūravo europinėje politinės minties tradicijoje (Piccolomini, Montaigne).
Vytauto kaip pavyzdinio valdovo tradicija pradėjo formuotis dar jo gyvenimo pabaigoje, kai buvo parašyta pirmoji jo „biografija“ – „Vytauto pagyrimas“. Sėkmingai atminimo ir garbinimo istorijai nesutrukdė tai, kad netrukus po jo mirties nutrūko Kęstutaičių dinastijos šaka, kuri galėjo pasirūpinti jo atminties įtvirtinimu ir puoselėjimu. Tačiau Vytauto vaizdinys laikui bėgant tik stiprėjo: didžiu valdovu jis vadinamas Aleksandro Jogailaičio sekretoriaus Erazmo Cioleko 1501 metų kalboje Romoje. Dar po kelių dešimtmečių vienas po kito šį įvaizdį įtvirtino Mikalojus Husovianas, Mykolas Lietuvis, Motiejus Stryjkovskis.
Vėlesniais laikais Vytauto veiksmai dažnai vertinti pagal tai, kiek atitiko įsivaizduojamus ateities kartų lūkesčius. Įvairialypė didžiojo kunigaikščio veikla leido kiekvienam atrasti svarbių sąsajų, kurios neretai skirtingų pažiūrų autorių vertintos priešingai. Tie patys Vytauto veiksmai vieniems buvo teisingo „griežtumo“ pavaldinių atžvilgiu, o kitiems tariamo „žiaurumo“ liudijimai. Vytauto kritikai prikišdavo jam pabėgimus bei neatsakingą manipuliavimą Žemaitijos klausimu. Tuo tarpu apologetai šiuose veiksmuose įžvelgdavo ilgalaikę ir nuoseklią programą, kuri vėlesniais pasiekimais leisdavo pateisinti dviprasmiškus praeities poelgius. Tačiau visuose tekstuose Vytautas likdavo svarbiausiu Lietuvos istorijos veikėju.

Lietuvos monarchas
1392 metais po daugiau kaip dešimtmetį užtrukusios kovos dėl tėvonijos, netekęs tėvo, motinos ir beveik visų brolių, tris kartus krikštijęsis ir du kartus pakeitęs vardą, keturiasdešimtmetis Vytautas pagaliau pasiekė tikslą. Jo ilgametis konkurentas, tačiau vėliau visada vadintas broliu, kone kasmetinių medžioklių partneris Lenkijos karalius Vladislovas II Jogaila Astravoje pripažino Vytauto valdymo teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Jau pirmaisiais metais po Astravos sutarties pretenzijas į suverenumą Vytautas išreiškė savavališkai prisiimtu didžiojo kunigaikščio titulu. Kaip tik jo laikais šis titulas galutinai tapo oficialiu Lietuvos valdovų apibūdinimu, tuo pat metu valstybei įgaunant pastovų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą. Maždaug tuo pat metu Vytautas pradėjo kaldinti savas monetas – „denarus“, kurie buvo ne tiek ekonominė monetų politikos būtinybė, kiek suverenios valdžios deklaracija. Stiprėjanti Vytauto kaip valdovo savimonė atsiskleidžia politinėje ikonografijoje – jo antspaudų raidoje. Iš pradžių iš tėvo paveldėtą pėstininką su ietimi antspaude keitė garbingesnis raitelio motyvas. XIV amžiaus pabaigoje sukuriamas naujas antspaudo tipas – didysis antspaudas, kuriame šalia dinastinio raitelio („Vyčio“) atsiranda krašto suvereno padėtį pabrėžiantys žemių (Trakų, Voluinės, Smolensko) herbai. Pagaliau apie 1407 metus sukuriamas majestotinis Vytauto antspaudas: monarcho soste sėdintis asmuo simbolizavo įgytą suverenaus valdovo valdžios pilnatvę.
Pokyčiai Vytauto sfragistikoje ėjo lygia greta su kitais XV amžiaus pradžios įvykiais. Apie 1408 metus baigiama statyti rezidencinė Trakų salos pilis, kurios menę puošė monarcho komunikaciją su pavaldiniais vaizduojanti sienų tapyba, naujai perstatomos kitos mūrinės didžiojo kunigaikščio rezidencijos (Vilnius, Trakai, Gardinas, Kaunas, Luckas). Tačiau svarbiausia – pradėta kurti vakarietiško tipo institucinio dvaro organizacija. 1395 metais, t. y. tais pačiais metais, kai Vytautas pirmąkart pasivadino Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, atsiranda dvaro maršalkos pareigybė. Dvaro pareigybių sistema, kurios ištakos siekia dar frankų valdovų laikus, su nežymiais lokaliniais ypatumais Viduramžiais egzistavo visoje krikščioniškoje Europoje ir buvo suverenaus valdovo dvaro skiriamasis bruožas.
Vytauto dvare aptinkame klasikines europinio dvaro pareigybes – maršalkos, iždininko, taurininko, virtuvininko, vėliavininko, heroldo. Sukūręs europiniuose dvaruose įprastą organizacinę tvarką, Vytautas demonstravo pretenzijas priklausyti savarankiškų Europos karalių ir kunigaikščių šeimai. Tai buvo kartu simbolinė rezidencinio valdymo pusė, suteikusi sceną viešai valdovo prestižo demonstracijai: iškilmingas, griežtai reglamentuotas garbingų svečių priėmimas, jų garbei rengiamos puotos, pakėlimo į riterius ceremonija, šventiški ir egzotiški objektai bei žmonės (muzikantų kapela, juokdariai, neūžaugos, žvėrynas). Visas šis spalvingumas ir iškilmingumas iš dalies atspindi paties valdovo asmeninius pomėgius, tačiau kur kas labiau jo pastangas atitikti monarcho dvaro reikalavimus ir išsiskirti politiniame krašto peizaže.

Raštas ir politika
Kita nauja valdymo institucija atspindi dar vieną svarbią Vytauto laikų pokyčių kryptį. Priėmus krikštą ir pagyvėjus santykiams su aplinkiniais kraštais, Lietuvos visuomenėje sparčiai skleidėsi rašto kultūra. Taip pat ir augantis Lietuvos aktyvumas tarptautinėje regiono politikoje vertė palaikyti reguliarius ryšius su įvairių valstybių valdovais ir aukštais pareigūnais. Todėl didysis kunigaikštis tiesiog privalėjo apie save sutelkti gausesnį ratą asmenų, galinčių parengti dokumentus skirtingoms visuomenės grupėms krašto viduje (bajorams, dvasininkams, miestiečiams) ir surašyti į užsienį siunčiamus laiškus bei memorandumus. Taip atsirado nuolatinių valdovo raštininkų grupė, kuri sudarė valdovo kanceliariją. Šioje valdovo aplinkoje, vykstant „kanceliarijų karui“ su Vokiečių ordinu, gimė ir naujoviška politinė ideologija. Jos pavyzdžiai galėtų būti Jogailos ir Vytauto konflikto su Ordinu metu išplėtota „teisingo karo“ samprata, arba 1421 metais Vytauto laiške Romos karaliui Zigmantui pirmąkart nuskambėjusi tautinė argumentacija – lietuviai ir žemaičiai yra ta pati tauta, todėl turi priklausyti vienai politinei bendrijai. Laiškų ir pasiuntinybių dėka Vytauto dvaras buvo integrali tuometinės Europos dvarų komunikacinės sistemos dalis. Vytauto raštinė sugebėdavo laiku parengti atsakymus įvairiems ir įvairias rašto kalbas vartojantiems adresatams, o kartais net pasirūpindavo vertimais iš retesnių (kaip antai totorių) kalbų.
Vis dėlto nepaisant gausėjančio tarėjų ir sekretorių būrio, visus politikos reikalus turėjo koordinuoti pats valdovas. Todėl Vytauto politika neišvengiamai buvo improvizacinė, priklausoma nuo turimos, dažnai itin fragmentiškos, informacijos. Tokioje situacijoje reikėjo turėti pasitikėjimo vertų asmenų būrį, ir ne tik Lietuvoje. Vytauto asmeniniai ryšiai Vokiečių ordino valstybėje, Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje buvo tas pagrindas, kuris ne tik leido rinkti žinias apie įvykius, bet ir kurti stipraus valdovo įvaizdį. Lenkijos didikai ir dvasininkai ieškojo Vytauto užtarimo kildami pareigybinės karjeros laiptais, o Čekijos kilmingieji apie 1421 metus buvo nusprendę kviestis jį savo karaliumi.

Riteriškas valdovas
Vytauto vardas Europoje, ypač po Žalgirio pergalės 1410 metų liepą, buvo vis labiau žinomas. To pasekmė buvo glaudesni santykiai ne tik su kaimyninių, bet ir toliau esančių šalių valdovais. Kartu tai buvo proga pagarsinti Lietuvos krikščionėjimo pažangą. Sąmoningai pabrėžiamą krikščioniško valdovo savimonę atspindi 1412 metų gegužės 1 dienos Vytauto laiškas Kastilijos infantui Fernandui, kuriame užsimena apie „tolimose pasaulio srityse“ gyvenančių šalių bendrumą, kovojant su tikėjimo priešais.
Laišką ispanų valdovui turėjo nugabenti Vytauto dvare apsilankęs Kastilijos riteris Alfonso Mudarra, kurio kelionė primena, kad šioje komunikacijoje centrinė sąvoka buvo dvaro–riterių kultūra. Ši kultūra vėlyvųjų Viduramžių Europoje išgyveno savo saulėlydį, tačiau vis dar buvo pagrindinis Europos kilminguosius vienijantis gyvenimo būdas. Lietuvoje riterių kultūra intensyviausiai plėtota Vytauto valdymo metu. Įšventinimo į riterius ceremonija buvo svarbi dvaro gyvenimo dalis. Tai, kad Vytauto dvare pakėlimo į riterius ceremonialas buvo aktyviai praktikuotas rodo dokumentuose šalia Vytauto didikų ir bajorų vardų sutinkamas lotyniškas riterio titulas – miles strenuus.
Riteriškos praktikos, šalia pagarsėjusio valdovo dosnumo, didžiojo kunigaikščio dvarą pavertė nauju riterių kultūros centru, ypač Vytauto organizuotų žygių prieš totorius ar stačiatikius kontekste. Tai, kad 1426 ir 1428 metų žygiai į Pskovą ir Naugardą buvo ne tik karinė bei politinė akcija, bet ir riteriško gyvenimo forma liudija 1426 metų Vytauto laiškas Livonijos magistrui. Jame didysis kunigaikštis prašo leisti prie rengiamo žygio prisidėti Livonijos riteriams ir ginklanešiams, kurie nori atvykti „dėl riterystės ir kitų dalykų“. 1406 metais Vytauto žygyje prieš Maskvos kunigaikštį dalyvavo Olandijos ir Burgundijos heroldai, įtraukę didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarą į Europos heroldų kelionių maršrutą. Vytauto dvare gyvenę užsienio riteriai nenutraukdavo ryšių su buvusiu senjoru ir grįžę į gimtinę tapdavo savotiškais jo patikėtiniais. Dalyvavimas plačioje politikoje padėdavo išspręsti ir svarbias lokalines problemas, kaip tai nutiko su vis dar ginčytinos Žemaitijos vyskupijos įsteigimu Konstanco bažnytinio susirinkimo nutarimu. Netikėta tokių kontaktų pasekmė buvo avantiūristas, apsimetęs tariamu Vytauto sūnumi Baltazaru ir keliavęs po įvairių atokesnių Vakarų Europos kunigaikščių dvarus. Taigi Vytautas žinomas, bet sykiu ir „tolimas“ valdovas. Labiau įprasta buvo tai, kad Vytauto dvaras pamažu tapo Europos kilmingųjų kelionių stotele ir Europos karalių bei kunigaikščių pasiuntinybių tikslu.
Karūnacijos idėja
Plėtodamas suverenaus monarcho įvaizdį, Vytautas įsitraukė į pagrindinius europinės politikos įvykius: jo pasiuntiniai (didikas Jurgis Gedgaudas, Vytauto sekretorius Mikalojus Sapienskis, žemaičių delegacija) dalyvavo Konstanco bažnytiniame susirinkime, per kunigaikštį Žygimantą Kaributaitį palaikė ryšius su husitų judėjimu ir kt. Lietuva niekad iki tol ir niekad po to nebuvo tarptautiniu mastu tiek politiškai aktyvi. Užmegztus santykius su Bizantija atspindi Vytauto užsakymu italų vienuolio ir geografo Cristoforo Buondelmonti nupieštas, deja, neišlikęs „didysis“ (membrana maxima) Konstantinopolio žemėlapis. Kaip joks kitas Lietuvos valdovas, Vytautas palaikė nuolatinius ryšius su savąjį universalųjį autoritetą puoselėjančiomis valdžiomis – popiežiumi ir imperatoriumi. Šie kontaktai atvedė prie paskutiniojo didžiojo Vytauto gyvenimo projekto – karūnacijos idėjos.
Karalystės rango klausimas Viduramžiais buvo sprendžiamas tarptautiniu lygiu, todėl tarptautinė situacija naujos karalystės genezės istorijoje buvo esminis faktorius. Lyginant su Lietuvos valdovo Mindaugo karūnacijos istorija XIII amžiaus viduryje, padėtis Europoje XV amžiuje buvo esmingai pasikeitusi. Vėlyvaisiais Viduramžiais Europos politinis žemėlapis jau buvo nusistovėjęs, naujų karalysčių nebeatsirasdavo, veikiau galima stebėti atvirkščią tendenciją – dinastinių unijų sudarymą. Priešingai istoriografijoje paplitusioms teorijoms apie seną „Vytauto karūnacinę svajonę“, turbūt tik po Čekijos karūnos pasiūlymo trečiojo dešimtmečio pradžioje Vytautas ir jo aplinka pradėjo brandinti karalystės idėją. Svarbus impulsas galėjo būti ir popiežiaus Martyno V 1418 metais Vytautui suteiktas „apaštališko vikaro“
titulas bei 1427 metų sprendimas paskirti jį Rygos arkivyskupo ir kapitulos globėju. Buvo rastas ir būtinas tarptautinis partneris – universalios Romos imperijos valdžios siekiantis Romos, Vengrijos ir Čekijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis.
Tačiau karūnacijos idėjos parengimui reikėjo simbolinių veiksmų. Kaip ir kiti Viduramžių valdovai, Vytautas buvo rex ambulans – keliaujantis monarchas, kuris didžiąją valdymo dalį praleisdavo kelionėse po savo pilis ir dvarus. Tačiau to meto Vytauto aktyvumas stebina net ir žinant tokio valdymo praktikas. Štai keli faktai iš aštuntąjį dešimtmetį bebaigiančio senolio gyvenimo ir kelionių tarp 1426 ir 1429 metų: 1426 metais didysis kunigaikštis išsiruošė į kelių mėnesių karinę ekspediciją Pskovo link. Tų pačių metų spalį trumpam nukeliavęs į Lucką, 1427 metais jis vyko šiuo maršrutu: Trakai–Palenkė–Minskas–Kričiovas–Smolenskas–Kijevas–Ostrogas–Luckas–Vladimiras–Horodlė–Brasta–Melnikas–Drohičinas–Gardinas–Kaunas–Naugardukas–Vilnius. Taigi per metus aplankytos visos svarbiausios Didžiosios Kunigaikštystės vietos, išskyrus Polocką ir Vitebską, kuriuose pabuvota prieš metus. 1428 metais surengiamas dar vienas tolimas žygis, šįkart prieš Didįjį Naugardą.
Šių kelionių kulminacija tapo 1429 metų sausį Lucko pilyje surengtas tarptautinis valdovų suvažiavimas. Zigmanto atvykimas (vienintelis Romos valdovo apsilankymas Lietuvoje per visą istoriją) buvo politinė demonstracija, siekiant suteikti daugiau politinio svorio karūnacijos idėjos paviešinimui. Po to, kai lenkų diduomenės įtakoje Jogaila paliko Lucką, kilo bene didžiausia santykių tarp Vytauto ir Jogailos bei Lenkijos krizė nuo pat 1392 metų. Vytauto ir Jogailos laiškuose netrūko abipusių užgauliojimų, nors, kita vertus, slaptos pasiuntinybės liudija pastangas normalizuoti santykius. Todėl nestebina, kad 1430 metų rudenį į Lietuvą atvykęs Jogaila Vytauto vėl buvo sutiktas kaip senas draugas ir giminaitis, kuriam mirštantis kunigaikštis patikėjo savo žmonos ir pavaldinių globą.
Mėginant suvokti, kuo remdamasis Vytautas tikėjosi įveikti kliūtis siekiant karališkos karūnos, verta atkreipti dėmesį į Romos karaliaus Zigmanto pasiuntinybės vežtą karūnacinio dokumento projektą. Jis rodo, kokie motyvai leido pagrįsti išimtinį veiksmą – naujo karaliaus vainikavimą. Zigmantas pakelia Vytautą ir jo įpėdinius amžinais Lietuvos karaliais, o šalį – karalyste, remdamasis imperijos kaip mundi monarchia autoritetu. Rango pakėlimas įvyksta už Vytauto nuopelnus krikščionybės plėtime, Vytautą pavadinant „Viešpaties apaštalu“ (apostolus domini). Tai, kad darbas krikščionybės labui yra vienintelis naujos karalystės steigimo pateisinimas, liudija tolesnė dokumento vieta apie tai, kad nuo šiol Vytautas ir jo įpėdiniai turi būti karaliais tituluojami visame pasaulyje ir kaip laisvi karaliai negali būti niekieno, taip pat ir šventosios imperijos, pavaldiniai ir vasalai, o tik skydas (clipeus) prieš pagonis. Vis dėlto Zigmantui naujos karalystės įsteigimas buvo aktas, kurio politinės pasekmės jam nebuvo iki galo aiškios. Nepaisant aktyvios paramos ir plataus masto parengiamųjų darbų (teisinė reglamentacija, karūnų kaldinimas, aukšto rango pasiuntinybė su Magdeburgo arkivyskupu priešakyje), abejonių kaustomas Zigmantas pasiuntinybei parinko nesaugiausią kelią per Lenkiją, o tai galiausiai ir lėmė projekto žlugimą.
Kas vertė Vytautą taip atkakliai siekti karūnos gyvenimo pabaigoje? Tai nebuvo unijinių ryšių su Lenkija nutraukimo siekis, kadangi unija galėjo egzistuoti ir tarp karalysčių. Galbūt tai audringą ir sėkmingą politinį gyvenimą bebaigiančio asmens atminimo siekis – pasiekimų galutinis įtvirtinimas ir legendos kūrimo pradžia? Sakralinio (Vytauto 1430 metų dovanojimų Bažnyčiai serija) ir pasaulietinio atminimo derinys: krikščioniškojo suverenaus karaliaus paveikslas ateities kartoms. Ši istorija atspindi Vytauto pasiryžimą galutinai įtvirtinti aukščiausio suvereno savo šalyje statusą – kaip jis parašė viename to meto laiške: „mūsų žemėje, mūsų namuose, mūsų tėvynėje“.

Palikimas
1430 metų spalio 27 dieną Trakuose mirė valdovas, kuris galėjo didžiuotis ilgu ir sėkmingu viešpatavimu. Lietuvos, Rusios, Žemaitijos valdovas, antras žmogus Lenkijos Karūnoje, Čekijos karalius elektas, Livonijos vyskupų, anūko – Maskvos didžiojo kunigaikščio, totorių chano globėjas – visa tai plačios ir aktyvios Vytauto politikos rezultatai. Didžiojo valdovo biografijai buvo reikalingas laikas ir Vytautas jo turėjo. Vėlai iškovojęs valdžią, jis dar beveik keturis dešimtmečius galėjo siekti politinių tikslų. Be karūnos jam pritrūko tik vieno dalyko, kuris apibūdina sėkmingo Viduramžių valdovo gyvenimą – tai dinastijos sukūrimas ar pratęsimas. Dukart vedęs, jis susilaukė vienos dukters Sofijos, kuri dar dramatiškais 1390 metais ištekėjo į Maskvą ir savo vyrui pagimdė sosto paveldėtoją Vasilijų bei Bizantijos imperatoriaus žmoną Oną. Tuo tarpu Lietuvos sostą teko palikti Jogailai ir jo įpėdiniams. Vis dėlto Jogailaičių atmintyje Vytautas buvo laikomas jų šeimos valdovu, minimas vienoje gretoje su Jogaila, jo garbei buvo pavadintas Jogailos anūkas bei būsimas didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis.
Kalbant apie Vytauto palikimą, visų pirma minėtina pagrindinė politinė idėja – savarankiškos Lietuvos padėties įtvirtinimas unijoje su Lenkija. Su šia idėja siejasi XV ir XVI amžių dokumentuose sutinkama „Vytauto laikų sienų“ metafora – ideali ir saugotina valstybės teritorija. Istorinė tradicija, per kelis šimtmečius suformavusi Vytauto kultą, patikimai įprasmino XIV ir XV amžių sandūroje įvykusių pokyčių reikšmę. Bažnyčios globėjo ir bajorijos kūrėjo šlovė, „šviesios atminties“ valdovo vardas vokiečių pirklių gildijose, įkurdintojo titulas žydų, totorių bei karaimų bendruomenėse – šie Vytauto įvaizdžiai įsišaknijo įvairių socialinių ir etnokonfesinių Lietuvos visuomenės grupių savimonėje. Vėlesnėms kartoms Vytautą priminė pasienyje su Ordinu aptinkami „Vytauto ženklai“, jo vardu vadinami medžioklės plotai bei keliai ir net 1548 metų Žygimanto Augusto sąskaitų knygoje minima Vytauto vardo patranka.

Rimvydas Petrauskas
lietuvių istorikas, Vilniaus universiteto profesorius

Skomentuj

Wprowadź swoje dane lub kliknij jedną z tych ikon, aby się zalogować:

Logo WordPress.com

Komentujesz korzystając z konta WordPress.com. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Google

Komentujesz korzystając z konta Google. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie z Twittera

Komentujesz korzystając z konta Twitter. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Facebooku

Komentujesz korzystając z konta Facebook. Wyloguj /  Zmień )

Połączenie z %s

%d blogerów lubi to: