Liublino unija mentalitete, literatūroje ir publicistikoje – Žečpospolitos piliečiai ar lenkai ir lietuviai?

Andrzej Korytko

1869 metais Janas Mateika (Jan Matejko) nutapė Liublino uniją. Abiejų Tautų Respublikos įkūrimo 300-ųjų metinių minėjimo proga nutapytoje drobėje žymus dailininkas įamžino simbolikos kupiną priesaikos sceną. Istoriografai rimties ir jaudulio persmelktame paveiksle ieškojo įvairių istorinių užuominų. Pačiam gi Mateikai priskirdavo kraštutinius siekius – drobėje įžvelgdavo tiek pesimistinį, tiek optimistinį menininko unijos vertinimą.

Jau pasirašymo momentu Liublino unija buvo vertinama nevienareikšmiškai, o iki šiol trunkanti diskusija tik patvirtina 1569 metais sukurto valstybių konglomerato, gyvavusio daugiau nei du šimtmečius, sudėtingumą ir įvairialypiškumą. Bandant atsakyti į pavadinime suformuluotą klausimą, verta pagvildenti Žečpospolitos idėjos ir pilietiškumo apibūdinimą daugiatautėje valstybėje bei pačių šios valstybės tautų kūrėjų bendrijos ir savarankiškumo suvokimą.

Liublino sutarties pagrindu buvo įsteigta viena bendra, neišskiriama Respublika, kuri susidarė iš dviejų valstybių ir tautų ir susijungė į vieną tautą. Ji rėmėsi valstybės bendrijos koncepcija, kuri turėjo integruoti bent jos piliečiais besijaučiančius žmones. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos neįmanoma vienareikšmiškai įvertinti integracijos laipsnio lenkų ir lietuvių visuomenės sąmonėje ir identifikacijos saitų patvarumą naujoje valstybinėje bendruomenėje. Be abejo, unijos vertinimus lėmė jos pasirašymo aplinkybės. Anglų istorikas Robertas Frostas pabrėžia, kad unija – tai bendromis pastangomis įsteigta struktūra, kurios galutinis pavidalas buvo ilgų Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elito derybų pasekmė. Be to, ilgalaikio dialogo rezultatas įrodė ne tiek lenkų, kiek lietuvių santykių tarp unija susaistytų valstybių koncepcijos pergalę. Ne visi istorikai sutinka su tokiu vertinimu. Pavyzdžiui, lenkų tyrinėtojas Andžejus Rachuba (Andrzej Rachuba) visų pirma pabrėžia unijos sąlygas – itin nepalankias lietuviams, nes likviduojančias valstybingumą ir nepriklausomybę, sukuriančias nelygiateisę bendrijos struktūrą su ryškiai matomu lietuvių pusės nuvertinimu <…>. Šios skirtingos nuomonės tam tikra prasme gerai atspindi įvairialypį, netgi kraštutinių unijos vertinimų spektrą, būdingą tuometinės Žečpospolitos piliečiams.

Tamsta lietuvis, ne lenkas

Būtent Žečpospolita (Respublika) – suprantama kaip bendrija – o ne kalba, tikėjimas ar teritorija privalėjo tapti integralumo elementu, ypač šlėktos gretose. Iš tiesų dauguma Lietuvos visuomenės nedeklaravo noro tapti lenkais, bet dvarininkija, remdamasi lygios abiejų tautų partnerystės idėja, tapo (noromis nenoromis) Žečpospolitos pilietine visuomene, kurioje LDK turėjo užtikrintą savo tapatybę ir savarankiškumą. Pastarąjį – pabrėžtina – dar paryškino 1588 metais paskelbtas Trečiasis Lietuvos Statutas, parašytas rusėnų kalba (kanceliarine LDK kalba), bet jau nuo 1614 metų spausdintas lenkų kalba.

Turint omenyje lietuvių dvarininkų polinkį deklaruoti savo išskirtinumą Karūnos atžvilgiu, tapatinimasis su Žečpospolita nebuvo vienareikšmis. Prasidėjo lietuvių dvarininkijos elito polonizacijos procesas, bet tuo pat metu veikė ir lietuvių institucijos: įstaigos, teisių kodeksai, iždas ir kariuomenė, būtent jie stiprino autonomijos pojūtį. Minėti faktai netrukdė tapatinti savęs su Žečpospolita kaip visuma ir nekliudė reikšti lojalumo monarchui ir įtvirtintoms teisėms.

Šlėktos mąstysenos kryptį apie naująją valstybę galima perprasti skaitant laiškus, seimelių aktus arba tuometinę publicistiką. Ypač įdomus požiūris tų lietuvių, kurie glaudžiau bendravo su Karūnos gyventojais, kaip žinia, nelygiomis teisėmis: prarado Palenkę, Voluinę, Braclavo ir Kijevo žemes, o jų deputatų skaičius Atstovų rūmuose ir Senate buvo kur kas kuklesnis nei Karūnos gyventojų. Be to, seimų posėdžiai vyko Karūnos teritorijoje. Taigi neverta stebėtis, jog tautinio identiteto pabrėžimas (jeigu šis terminas apskritai teiktinas šiame kontekste) lietuviams buvo būdingas ne tik sudarius uniją. XVI amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, rašydamas laišką broliui Jurgiui Radvilai, kurį italas pavadinęs lenku, ragino: Pamokyk juos, tamsta, kad jeigu nori ką nors dedikuoti, tegul iš pradžių išmoksta vadinti, o paskui – kad jo tautybės neengtų. Lietuvis gi tamsta, ne lenkas. Progą pabrėžti savo išskirtinumą ne vien valstybės mastu suteikdavo daug metų trukę lietuvių ir Karūnos tarnautojų ginčai kompetencijų skirstymo klausimais, pasibaigę atitinkamu neeilinio seimo įstatymu, priimtu 1647 metų gegužės mėnesį.

Tėvynė – Lietuva ar Žečpospolita?

Tam tikra prasme unijos vertinimą atspindėjo „tėvynės“ sąvokos supratimas. Pavyzdžiui, XVI ir XVII amžių sankirtoje esama daug rašytinių paliudijimų, kad lietuvių dvarininkija tėvynę tapatino su Didžiąja Kunigaikštyste. 1600 metais generalinis seimelis Slanime priekaištavęs Kristupui Radvilai Perkūnui ir Jeronimui Chodkevičiui dėl pašalinio kario įleidimo į mūsų tėvynę. Po 13 metų Naugarduko šlėkta apgailestavo dėl nuostolių, kuriuos patyrė Žečpospolita, o daugiausia Tėvynė mūsų, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Panašiai užrašyta 1641 metais Naugarduko seimelio parengtoje instrukcijoje. Galima pateikti ir daugiau tokių pavyzdžių.

Tuo pačiu metu galime rasti šaltinių su pareiškimais, kuriuose tėvyne laikoma Žečpospolita, taigi visa lenkų ir lietuvių valstybė. 1598 metais Lydos pavieto bajorai dėkojo Zigmantui Vazai, kuris savo Malonės pastangomis apmąstydavo mūsų Tėvynės, tosios Res Publikos likimą. Panašus įrašas apie Žečpospolitą kaip tėvynę aptinkamas 1611 metais Ašmenos seimelio paskelbtoje instrukcijoje. Anksčiau, Zebžydovskio rokošo metu, 1606 metų Vilniaus suvažiavimo nutarime, maištui prieštaraujantys didikai būgštavo, kad vidiniai nesutarimai ir išsisklaidymas netaptų Tėvynės nuopuolio priežastimi. Tuo tarpu kitais metais Oršos šlėkta teisinosi ištikimybe Tėvynei ir Žečpospolitai, taip siekdama paaiškinti savo neatvykimą į rokošo suvažiavimą. Atrodo, kad paskutiniame pavyzdyje minimą Žečpospolitą reikia suprasti kaip dvarininkų bendruomenę. Būtent tokia reikšme šį terminą pavartojo Naugarduko seimelis 1615 metais, kai rėmė Jeronimo Chodkevičiaus apdovanojimo siekius. Jo nuopelnai kare su Maskva buvo gerai žinomi visoje Žečpospolitoje.

Tyrinėdamas lietuvių seimelių instrukcijas dviejų pirmųjų Vazų valdymo laikotarpiu, Tomašas Ambroziakas (Tomasz Ambroziak) pastebėjo, jog XVII amžiaus antrajame ir ketvirtajame dešimtmečiais pagausėjo frazių „mūsų Žečpospolita“ ir „Žečpospolita, tėvynė mūsų“. Vis dėlto svarbiausia čia ne statistika, bet aplinkybės ir kontekstas, kuriame vartojamos šios frazės. Interpretavimo sunkumai lemia, kad kartais negalima tiksliai nustatyti, ar užrašyti žodžiai apie mūsų Žečpospolitą reiškė visą lenkų ir lietuvių valstybę, ar vien valstybę, o galbūt nurodo vien Karūną arba vien Lietuvą.

Ieškant atsakymo, kokia tėvynės samprata vadovavosi Žečpospolitos piliečiai, verta priminti Kristupo Radvilos laiško, rašyto Jurgiui Zbaraskiui tikriausiai 1629 metais, ištrauką: Tėvynę rasi ne sienose, ne ribose, ne turte, bet teisių ir laisvės teikime. Galbūt čia ir slypi lenkų ir lietuvių visuomenės supratimo esmė. Be abejo, Abiejų Tautų Respublika suteikė dvarininkijai pilietinių teisių ir laisvių, o pastaroji savo dėkingumą išreikšdavo meile tėvynei. Lenkų istorikas Edvardas Opalinskis (Edward Opaliński) tvirtino, jog tėvynės meilė buvo vertybė, kuri, panašiai kaip brolybė, jungė idėjiškai įvairialypį dvarininkų luomą, užtikrindama Žečpospolitos valstybingumo vientisumą.

Amor Patriae

Verta pabrėžti, kad minėtas kalbinės ir kultūrinės polonizacijos procesas,
t. y. kalbėjimas, rašymas ir mąstymas lenkų kalba, netapo LDK gyventojų politinio sąmoningumo praradimo priežastimi. Nepaisant to, kad lenkų kalba kaip kanceliarinė buvo vartojama nuo 1697 metų, lietuviai netapo lenkais etnine prasme. Jautėsi jais valstybinės priklausomybės prasme, buvo Karūnos šlėktos teisėmis ir privilegijomis besinaudojanti lenkiška dvarininkija, išpažinusi identiškus laisvės ir lygybės idealus bei bendromis pastangomis besistengusi išsaugoti pasiektą politinę poziciją. Kita vertus, tai netrukdė tai pačiai dvarininkijai saugoti Lietuvos politinio statuso išskirtinumą, savo teisinės sistemos, tradicijų ar valstybingumo simbolius. Neretai partikuliarinius lietuvių interesus palaikydavo ir Didžiojoje Kunigaikštystėje apsigyvenę ir asimiliavęsi lenkai. Kaip pažymėjo Andžejus Rachuba, dažnai save jie laikė ir lietuviais (taigi Didžiosios Kunigaikštystės piliečiais), ir lenkais (Žečpospolitos šlėkta) tuo pat metu.

Santykis su valstybe, tėvynės meilė (amor Patriae) buvo geriausiai pastebimi, kai iškildavo pavojus Žečpospolitai. Visų pirma minėtinas XVII amžiaus vidurys, kai dauguma lenkų, lietuvių ir lietuvių-rusėnų šlėktos vieningai kovojo vaduodami Karūną ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo švedų ir rusų okupacijos jungo. Tuo metu svarbiu bendruomenę jungiančiu ir sutvirtinančiu elementu buvo mitas apie bendrą Karūnos ir Lietuvos šlėktos kilmę iš sarmatų. Šis mitas darė įtaką ne tik ideologijai, vertybių sistemai ir politinei kultūrai, bet ir papročiams bei meniniams polinkiams.

Abiejų Tautų Respubliką sukūrė savotiškas etniškai ir tautiškai skirtingų, kalbančių skirtingomis kalbomis ir skirtingų konfesijų piliečių konglomeratas. Šiame tapatybių katile identiteto jausmas buvo persmelktas tam tikru dvilypumu, kuris atsispindėjo vartojant tokius apibūdinimus kaip lietuvis-lenkas, rusėnas-lenkas arba Livonijos gyventojas-lenkas, o bendriau – Žečpospolitos pilietis. Teisus yra nekart čia cituojamas Andžejus Rachuba, teigiantis, kad nei gimimo vieta, nei kalba, nei tikėjimas iki galo nelėmė to fakto,kuris dvarininkas jaučiasi, pvz., lietuviu.

Galutinio atsakymo į tapatybės klausimą reikėtų ieškoti pačių piliečių tautinės tapatybės deklaracijose. Stačiatikių, rusėnų kultūros išauklėtų kunigaikščių Dimitro ir Aleksandro Oginskių, kurie 1600 metais užsirašė į Karaliaučiaus universitetą pridėdami lotynišką pastabą nobiles Poloni, bei kunigaikščių Jono, Povilo, Elijaus ir Danieliaus Puzinų (jau kalvinų), kurie 11 metų vėliau užsirašė kaip nobiles Lithuani, pavyzdžiai tik patvirtina, kad savęs identifikavimas yra svarbus tautinio identiteto formavimosi elementas.

Liūdesys dėl unijos

Žečpospolitoje, tą pabrėždavo Henrikas Visneris (Henryk Wisner), susikūrė dvarininkų tauta, bet greta jos gyveno Karūnos ir Lietuvos tautos, tapatinančios save su išsaugotomis valstybėmis. Kitaip sakant, laikė save Žečpospolitos dalimi, o lygiagrečiai Karūnos arba Lietuvos dalimi. Nebandant diskutuoti dėl žymaus istoriko pavartotos terminijos, apie šį koegzistavimo fenomeną taikliai parašė Henrikas Chelchovskis (Henryk Chełchowski) 1633 metais išleistame eilėraštyje Orzeł odmłodzony Królestwa Polskiego (Atnaujintas Lenkijos Karalystės erelis):

Šlovingo Erelio krūtinė – narsūs lenkai,   
Sparnai – su drąsia Lietuva rusėnai širdingi,
Mazovijos ir Prūsijos gentainiai – stiprios kojos,
Pečiai – Mažosios Lenkijos atstovai, stipriai remiantys
Lenkijos Karūnos kūną.[1]

Chelchovskio nuomone, vienybės galią užtikrindavo atskirų provincijų skirtingumas. XVII amžiaus antrojoje pusėje truputį kitaip koegzistavimo jėgą interpretavo poetas Jonas Gavinskis (Jan Gawiński) eilėraštyje Na unię Korony z Litwą (Karūnos ir Lietuvos unijai):

Iš širdies gyvenimo būdas, iš širdies meilė kyla,
 Galva širdį puošia ir valdo.
Širdis – tai dora Kunigaikštija, galva – kilni Karūna,
Graži sąjunga, kai galva su širdimi suvienyta.[2]

Čia pastebimas drovus liūdesys dėl tolimesnio unifikavimo, kurio nepavyko pasiekti XVIII šimtmetyje. Idealizuotą uniją pavaizdavo ir Julianas Ursynas Nemcevičius (Julian Ursyn Niemcewicz) pirmą kartą 1816 metais išleistose Śpiewy historyczne (Istorinėse dainose):

 Esame stiprūs, būsime galingi,
Jeigu tik Lietuvą, iš kur mano giminė,
Su Lenkijos Karūna brolybės priesaika
Abipusė santaika sujungs į vieną <…>
Lietuvis su lenku vieningai prabilo,
Pastatas nuo balsų drebėjo: niekas mūsų neišskirs.[3]

XIX amžiaus padalijimų akivaizdoje Nemcevičiui antrino arkivyskupas Zigmantas Ščensny Felinskis (Zygmunt Szczęsny Feliński), atsiminimuose įrašęs iškalbingą sakinį: Mūsų praeities gražiausias puslapis – tai savanoriška unija su Lietuva ir Rusia, taigi ir ateityje nieko šlovingesnio nepasieksime, jei nesugrąžinsime
į tiesos kelią paklydusių giminaičių
<…>.

Ar bendrija neigia savarankiškumą

Šis gana liūdnokas samprotavimas apie ateitį, bet entuziastingas apie Liublino unijos sutarties pasirašymą kitaip buvo vertinamas lietuvių. Pastarųjų, kitokių pažiūrų
į lenkų ir lietuvių sąjungą reiškėju buvo lenkų prozininkas Juzefas Ignacas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski). Drezdeno Rachunki (Sąskaitos) puslapiuose rašytojas taip komentavęs pradžioje paminėtą Mateikos paveikslą: Paveikslas gi byloja apie <…> tikrai palaužto pasipriešinimo istoriją tos Lietuvos, kuri ant visuomenės gerovės altoriaus beveik su ašaromis akyse aukoja savo nepriklausomybę, savąjį „Aš“ ir aukojasi seseriai Lenkijai. Visa lietuviškoji drobės pusė reiškia nebylų skausmą, jau nugalėtą, įveiktą, bet vis dar pastebimą. Vis dėlto realybė nebuvo tokia vienareikšmiška, kokią ją norėjo matyti Kraševskis, o pats unijos beveik 230 metų trukmės faktas liudijo apie politinę lenkų ir lietuvių visuomenės išmintį.

Pagaliau atsakant į straipsnio pavadinime suformuluotą klausimą, neabejojant galima teigti, jog būnant Žečpospolitos piliečiu tuo pat metu buvo galima būti ir lenku ar lietuviu. Tai reiškia tik tiek, kad vieningumo pojūtis valstybės lygmeniu ir savarankiškumo jausmas tapatybės plotmėje darniai koegzistavo lenkų ir lietuvių šlėktos mentalitete. Išraiškingumo dėlei užtenka pažvelgti į dabartį bei paklausti: ar šiandien, gyvendami bendroje Europoje ir jausdamiesi europiečiais, nustojome jaustis lenkais?

Iš lenkų k. vertė I. Szulska


[1] Laisvas vertimas į lietuvių kalbą.

[2] Laisvas vertimas į lietuvių kalbą.

[3] Laisvas vertimas į lietuvių kalbą.

Skomentuj

Wprowadź swoje dane lub kliknij jedną z tych ikon, aby się zalogować:

Logo WordPress.com

Komentujesz korzystając z konta WordPress.com. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Google

Komentujesz korzystając z konta Google. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie z Twittera

Komentujesz korzystając z konta Twitter. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Facebooku

Komentujesz korzystając z konta Facebook. Wyloguj /  Zmień )

Połączenie z %s

<span>%d</span> blogerów lubi to: