Sutuoktinių ginčai: lenkų ir lietuvių integracija bendrojoje Žečpospolitoje

Zbigniew Hundert

Liublino unija sukūrė iki tol susijusių, bet atskirų politinių vienetų – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – bendriją, nors abi šalys turėjo tam tikrų pretenzijų dėl sudarytos sutarties formos. Visų pirma nuo pat pradžių lietuviai kėlė rimtus nuogąstavimus, jausdami, kad bendrojoje Žečpospolitoje jų tėvynei atiteko prastesnė vieta, todėl jai gresia savo tapatybės praradimas. Taigi Karūnos ir Lietuvos santykiai federacinėje Žečpospolitoje priminė sutuoktinių ginčus: viena pusė bemaž kiekviename žingsnyje reikalavo lygios traktuotės nepriklausomai nuo to, ar jos priekaištai buvo pagrįsti.

Dabar norėčiau pateikti Gervazo ir Protazo dialogą iš Pono Tado: Karūna ir Lietuva, juk kaip jaunųjų pora, kuriuos sujungė Dievas, / velnias gi atskirti nori! / Dievas savo, velnias savo! Mokslinėje istoriografijoje lietuvių reiškiami lygaus traktavimo reikalavimai vadinami lietuvių partikuliarizmu, neretai tiesiog separatizmu. Vis dėlto tyrinėtojai iš esmės sutinka su tuo, kad Lietuva niekada nenorėjo palikti unijos, o taip formuluojami postulatai priminė politinį šantažą.

Pirmosiomis dekadomis po 1569 m. Liublino seimo Lietuvos santykį Karūnos atžvilgiu geriausiai parodo lenkų istoriko Henriko Lulevičiaus (Henryk Lulewicz) apibūdinimas – ginčų dėl unijos tąsa. Kitas tyrinėtojas Janušas Volinskis (Janusz Woliński) tvirtino, kad tuomet vyravęs priekaištų ir nesantaikos kupinas abipusio prisitaikymo laikmetis. Sudarius Liublino uniją Lietuva prarado politinę nepriklausomybę federacijos labui, kurioje pirmenybė visgi atiteko Karūnai. Nepaisant tam tikrų sistemų savarankiškumo – atskiras administravimas, kariuomenė, iždas ir teisė – lietuviai jautėsi nepakankamai įvertinti ir įsižeidę praradę didelę dalį teritorijų pietuose. Inkorporavus į Karūnos sudėtį Voluinę, Ukrainos vaivadijas ir Palenkę, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plotas žymiai sumažėjo; šis aktas privertė priešiškai unijos atžvilgiu nusiteikusius lietuvius pagaliau ją priimti.

Tai nereiškė, kad Lietuva iš karto su tuo susitaikė. Sumažėjusi teritorija turėjo įtakos svarstymams apie bendrą valstybę bei kėlė abejonių dėl stipresnio partnerio politinio ir ekonominio dominavimo. Jau pati lietuvių atstovybė seime – aukščiausiajame lenkų ir lietuvių valstybės valdžios organe (tarnautojų, einančių senatorių pareigas, vaivadijų ir pavietų deputatų, išrinktų vietinių seimelių, skaičius) buvo kuklesnė nei Karūnos. Šiuo atveju tik seime galiojanti vienbalsiškumo taisyklė galėjo garantuoti Lietuvai, kad jos balsas nebus užgožtas Karūnos daugumos.

Lietuviai ir karūnininkai („koroniažai“)

Iš esmės jau nuo Žygimanto Augusto mirties LDK aukštuomenė, kuri nebuvo vieninga ir konkuravo tarpusavyje, norėjo pasinaudoti bet kokia proga peržiūrėti uniją, bent jau interpretuoti jos nuostatas sau palankia forma. Svarbiausias lietuvių tikslas buvo teritorijos susigrąžinimas, o tai ketino realizuoti, elekcijos metu primesdami savo kandidatą į karaliaus sostą. To, kaip ir teritorijos ribų kaitos, jiems nepavyko pasiekti.

Lietuviai šaltai vertino trijų 1573–1587 metais išrinktų valdovų kandidatūras. Svarbiausia jų atžvilgiu laikoma trečioji, Zigmanto Vazos laimėta elekcija. Iš pradžių lietuviai ją boikotavo, tvirtindami, kad rinkimai prie Varšuvos vyko neteisėtai, todėl nepripažino nei Zigmanto Vazos, nei kitos politinės stovyklos karaliumi išrinkto atstovo Maksimiliano Habsburgo. Zigmantui įžengus į sostą (Jogailaičiui iš motinos pusės) lietuviai mainais už jo pripažinimą sulaukė atskiro civilinės ir baudžiamosios teisės kodekso, vadinamo Trečiuoju Lietuvos Statutu, galiojusiu nuo 1589 metų. Viena Statuto nuostatų skambėjo kaip unijos susitarimų kritika, nes uždraudė Karūnos gyventojams pirkti žemės sklypus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Žvelgiant iš lietuvių pozicijos tai buvo būtina, nes toks Karūnos gyventojams skirtas prieigos prie žemių apribojimas – ir atitinkamai prie valstybinių įstaigų – leido lietuviams išsaugoti savarankiškumą.

LDK piliečiai stengėsi kruopščiai laikytis tų nuostatų ir Zigmantas III gana greitai tuo įsitikino. 1591 metais Krokuvos vyskupu jis paskyrė ligšiolinį Vilniaus vyskupą kardinolą Jurgį Radvilą, o į laisvą vyskupijos postą pasirinko iš Karūnos kilusį Lucko vyskupą Bernardą Macejovskį. Šis sprendimas sukėlė lietuvių maištą, jo priežastis – nominanto lenkiška kilmė. Lietuvis Radvila Krokuvoje išsilaikė, nors svarbiausią vaidmenį čia suvaidino jo giminės turto ryšiai su Karūna ir Mažosios Lenkijos provincija (Radvilos valdė Šydloveco grafystę Sandomiero vaivadijoje ir Olykos ordinaciją Voluinėje); karūnininkas Macejovskis, neturėjęs panašių sąsajų su Lietuva, Vilniaus vyskupijai negalėjo vadovauti.

Trečioji Žečpospolitos provincija

1569 metais sukurta Žečpospolita turėjo tapti dualistine valstybe, tokia valdymo forma buvo ir Lenkijos Karalystėje, sukurtoje XIV amžiuje dviejų dėl pirmenybės besivaržiusių provincijų: Didžiosios ir Mažosios Lenkijų. Nors naujaisiais laikais tokia konkurencija jau nepriminė situacijos viduramžių pabaigoje, visgi siekiant pagerbti valstybingumo tradicijas stengtasi puoselėti Karūnos padalijimą, taigi kiekviena naujai prie karalystės prijungta teritorija iš karto buvo priskiriama prie vienos iš dviejų provincijų (pavyzdžiui, lietuvių teritorijos, 1569 metais prijungtos prie Karūnos, priskirtos Mažosios Lenkijos provincijai).

Įsigaliojus tokiai tvarkai Lietuva de facto tapo ne viena iš dviejų, bet trečia Žečpospolitos provincija, priversta laikytis vadinamojo alternato principo, taigi kiekvienai provincijai – Mažajai Lenkijai, Didžiajai Lenkija ir Lietuvai – teko teisė rinkti savo maršalką kas trečiame seime. Jeigu viename parlamento suvažiavime buvo išrenkamas asmuo iš Mažosios Lenkijos alternato, tai kitame rinkdavo iš Didžiosios Lenkijos, o dar kitame – iš Lietuvos. Faktišką padalijimą į tris valdas galutinai patvirtino Didysis Seimas paskutiniu lenkų ir lietuvių valstybės gyvavimo laikotarpiu. 1791 metais, vykdant generalinę administracinę reformą, Lietuva prarado savo valstybingumą, teisiškai tapdama viena iš trijų Žečpospolitos provincijų. Tokiu atveju Lietuvai teko teisė rinkti tiek pat deputatų, kiek rinko kitos provincijos (68). 

Taip pat LDK galėjo jausti nuoskaudą dėl seimų posėdžių vietos pasirinkimo. Unijos nuostatuose kaip seimų sušaukimo vieta buvo nurodyta Varšuva, vienas svarbiausių Mazovijos miestų, teritorija, dar XVI amžiaus pradžioje turėjusi atskirą valstybingumo statusą. Varšuvoje ir jos apylinkėse planuota rengti laisvąsias elekcijas ir jas lydinčius elekcinius seimus. Vienintelė šios taisyklės išimtis – tai karūnavimo seimų sušaukimo vietos paskyrimas. Tam buvo numatyta Krokuva, visų (pradedant nuo 1320 metų) karūnavimo iškilmių vieta. Taigi unijos susitarimai nenumatė lietuvių miestų kaip galimų bendrų seimų posėdžių vietos – nors iš pradžių Varšuva atrodė gana neutrali vieta, esanti tarpukelėje tarp dviejų valstybių sostinių.

Bėgant laikui Varšuva tapo Karūnos ir Žečpospolitos politinio gyvenimo centru, tačiau lietuvių aukštuomenė remdamasi alternato principu pradėjo reikalauti, kad kas trečias seimas vyktų LDK teritorijoje. Taigi šiuo atveju lietuviai siekė panašios pozicijos, kokią turėjo jų partneriai iš Karūnos. Tik 1673 metais Lietuvai, grasinančiai Karūnai nutraukti paramą kare su Turkija, buvo suteiktas pažadas, jog trečiasis seimas iš eilės – išskyrus elekcinius ir karūnavimo seimus – vyks jos teritorijoje (Gardine). Pagal šį nuostatą pirmasis seimas naujoje vietoje įvyko 1678 metais. Dėl didelių kelionės nepatogumų Gardinas daugeliui didikų pasirodė netinkamas ir tuomet šalį valdęs Jonas III apdairiai ieškojo preteksto kitą seimą perkelti į Varšuvą. Tokia situacija susiklostė jau 1685 metais, sukeldama aštrius lietuvių didikų protestus, paskatintus karaliui opozicinės Sapiegų giminės. Ieškant kompromiso, Varšuvoje sušauktam seimui suteiktas Gardino pavadinimas.

Taip pat Lietuva jautėsi nuskriausta Katalikų Bažnyčios struktūrų organizavimo atvejais. Ji neturėjo savo religinio centro, beveik visos LDK vyskupijos (Vilniaus, Žemaitijos, Livonijos ir 1611 metais įsteigta Smolensko vyskupija) buvo pavaldžios Gniezno arkivyskupijai. Bandymas sukurti vien Lietuvai skirtą religinį centrą baigėsi nesėkme. Todėl Katalikų Bažnyčia Lietuvoje daugiausia buvo veikiama dvasininkų hierarchų, kilusių iš Karūnos teritorijų. Ieškodamas lietuvių tapatybę stiprinančių elementų, Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina pradėjo naudotis LDK primo titulu, sukeldamas suprantamą Gniezno akivyskupo pyktį. Pagaliau Vaina buvo priverstas atsisakyti primo posto. Jo sumanymą dar XVII amžiaus antrojoje pusėje bandė pakartoti vyskupas Jurgis Bialozoras, bet jo pastangos taip pat pasirodė bergždžios.

Istorikai mano, kad svarbiausias šių veiksmų tikslas buvo Vilniaus vyskupų noras išsikovoti pirmenybę lietuviškoje senato dalyje, o ne įsteigti naują metropoliją. Todėl šis sumanymas praėjus kuriam laikui vis grįždavo, pvz., 1773 metais jį pateikė vyskupas Ignotas Masalskis, bet, panašiai kaip ir prieš daugelį metų, bandymas buvo nesėkmingas. Iki Žečpospolitos egzistavimo pabaigos Katalikų Bažnyčios organizacija Lietuvoje buvo kontroliuojama Gniezno metropolitų.

Skirtumai

Iki tam tikro laiko bendroje Žečpospolitoje Lietuva išsiskyrė kanceliarine kalba, iki XVII amžiaus pradžios tai buvo rusėnų kalba (senoji baltarusių kalba). Ji buvo vartojama viešajame LDK gyvenime dar ilgai po Liublino unijos sudarymo. Tačiau lietuvių aukštuomenės ir šlėktos polonizacija buvo tokia stipri, kad jau XVII amžiaus trečiajame dešimtmetyje valstybės kanceliarijoje visuotinai buvo vartojama lenkų kalba. Norint pabrėžti lietuvių išskirtinumą gana ilgai bandyta išsaugoti rusėnų kalbą, bet 1697 metais galutinai nustota ją vartoti. Nuo tada lenkų kalba tapo oficialia kanceliarine kalba ir būtent ja lietuviai ketino toliau demonstruoti savo atskirą statusą. Ilgiau nei kalbą lietuvių visuomenė išsaugojo nuosavus pinigus. Tik 1717 metais Nebylusis seimas sulygino ir suvienodino Lietuvos bei Karūnos monetarinę sistemą.

Kova dėl Lietuvos lygybės išlaikymo Karūnos atžvilgiu nebuvo tokia ryžtinga didesnio finansavimo reikalaujančiose srityse – ypač gynyboje. Lietuva išsaugojo savo kariuomenę, tačiau, skirtingai nei Karūna, iki XVII amžiaus vidurio neturėjo nuolatinių sausumos padalinių. Bet jau nuo 1648 metų lietuvių kariuomenė veikė beveik nepertraukiamai, nors pagal įstatymus nuolatinė LDK kariuomenė buvo įsteigta tik Nebyliojo seimo 1717 metais priimtų aktų pagrindu. Lietuvos kariuomenės dydis keitėsi priklausomai nuo poreikių ir finansinių galimybių, bet įsitvirtino praktika, jog reikalui esant suorganizuodavo 1/3 Karūnos kariuomenės prilygstančių padalinių. Tokiu būdu lietuvių pulkai dažniausiai sudarydavo ketvirtadalį Žečpospolitos ginkluotų pajėgų.

Kartais buvo sunkoka atskirti lietuvių kariuomenę nuo Karūnos, pavyzdžiui, taip atsitiko XVII amžiaus pradžios konfliktų metu. Kare su Švedija Livonijos teritorijoje kariuomenę rėmė du iždai, jos gretose kovėsi tiek iš Karūnos, tiek iš Lietuvos mobilizuoti padaliniai. Būtent tokiems pulkams vadovavo lietuvių etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, 1605 metais nugalėjęs švedus Salaspilio (Kirchholmo) mūšyje. Šiuo atveju verta pridurti, kad Livonija buvo abiejų Žečpospolitos sudedamųjų dalių paveldima žemės valda (lenas), todėl kėlė vienodą susidomėjimą tiek karūnininkams, tiek lietuviams.

Greta tam tikrų vienodinimo bandymų (taip pat karinio meno srityje) lietuviai stengėsi išsaugoti savo išskirtinį statusą, pavyzdžiui, nenorėjo, kad jų padaliniams vadovautų Karūnos paskirti etmonai. Ši taisyklė galiojo ir kitai pusei. Tik išimties tvarka 1621 metais visai Žečpospolitos kariuomenei vadovavo Chodkevičius. Karūna tuomet neturėjo savo vadų – didysis etmonas Stanislovas Žolkievskis žuvo prieš metus Cecoros mūšyje,
o lauko etmonas Stanislovas Konecpolskis buvo laikomas turkų nelaisvėje. Chodkevičius ėmėsi Karūnos didžiojo etmono pareigų, šlovingo Chotyno gynimo metu buvo tituluojamas Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiuoju etmonu. Ši situacija buvo išskirtinė ir niekada daugiau nepasikartojo.

Kalbant apie Žečpospolitos gynybą ir apskritai apie karinį aspektą, lietuviai ir karūnininkai rėmė vieni kitus. Nors Karūna mažai padėjo Lietuvai 1655 metais ir dėl to beveik visa Didžioji Kunigaikštystė buvo okupuota Maskvos – jau 1660 metais lietuviai, gavę galingą Karūnos divizijos, vadovaujamos Stepono Čarneckio, paramą iškovojo daug pergalių, pvz., prie Polonkos. Po 13 metų lietuvių korpusas pasižymėjo narsa remdamas Karūnos didįjį etmoną Joną Sobieskį ir prisidėjo prie didžiosios pergalės su turkais Chotyno mūšio metu. XVII amžiaus antrojoje pusėje gana dažnai Karūnos gyventojai, daugiausia iš Mazovijos ir Palenkės, tarnavo lietuvių kariuomenėje, panašiai kaip lietuviai – Karūnos kariuomenėje. Kartais lietuvių didikai išlaikydavo privačius karinius dalinius abiejose Žečpospolitos kariuomenėse (pvz., Radvilos), tai vis labiau vienodino federacinę valstybę.

Apskritai LDK, nors ir turėjo priekaištų bei pretenzijų, nematė priežasčių nutraukti sąjungos su Karūna. Tokia grėsmė kilo tik kartą, kai 1655 metais Kėdainiuose Jonušas Radvila nutarė nutraukti santykius su Lenkija siekdamas Švedijos su unija. Bet jis neatstovavo lietuvių didikų ir šlėktos daugumai. Ko gero, taip pasielgė kilus pavojui visai lenkų ir lietuvių valstybei. „Du sutuoktinius“ brutaliai išskyrė tik padalijimų vykdytojai, neatsižvelgdami į šią santuoką sudarančių politinių tautų valią. Iki tos akimirkos, nors pasitaikydavo kivirčų (kartais gana rimtų), Lenkija ir Lietuva gyvavo santuokoje, galima sakyti – laimėje ir varge, kol „velnias“ jų neišskyrė.

Iš lenkų k. vertė I. Szulska

Skomentuj

Wprowadź swoje dane lub kliknij jedną z tych ikon, aby się zalogować:

Logo WordPress.com

Komentujesz korzystając z konta WordPress.com. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Google

Komentujesz korzystając z konta Google. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie z Twittera

Komentujesz korzystając z konta Twitter. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Facebooku

Komentujesz korzystając z konta Facebook. Wyloguj /  Zmień )

Połączenie z %s

<span>%d</span> blogerów lubi to: