XVI amžiaus lenkų ir lietuvių kultūra – Renesansas ir Reformacija

Radosław Lolo

Atrodo, kad XVI amžiaus viduryje, kai Lenkijoje ir Lietuvoje ginčai dėl unijos tikslo ir formos artėjo prie svarbiausio etapo, lenkų ir lietuvių valstybėje Renesanso kultūra ir Reformacijos judėjimas pasiekė apogėjų. Taigi nedvejojant galima teigti, kad derybos ir Liublino unijos pasirašymas vyko tokiu metu, kai Žečpospolitoje išryškėjo itin įdomūs reiškiniai ne vien vidaus ir užsienio politikos srityse. Kartais tyrinėtojai jų tarsi nepastebi.


Renesansas Žečpospolitoje išplito tarpininkaujant Vengrijai. Pagrindiniu naujųjų srovių skleidėju tapo tuomet galingų Jogailaičių dvaras. Dinastija, pasiekusi neginčytiną sėkmę politikos srityje, greitai pradėjo domėtis kultūros ir meno plėtra. Jau 1424 metais karalienės Sofijos karūnavimo iškilmėse dalyvavo tuometinis italų humanistas Francesco Fielfo (1398–1481), karališkajai porai pademonstravęs oratoriaus meistriškumą, o vėliau šlovinęs Vladislovą Varnietį. Lenkų ir lietuvių valstybėje humanizmo idėjos plito vis dažniau italų universitetuose išsilavinimą įgydavusių lenkų intelektualų pastangomis. Iš jų minėtini poetas Gžegožas (Grzegorz) iš Sanoko, Jonas Dlugošas (Jan Długosz), Jonas (Jan) iš Ludisko, kuris, baigęs studijas Italijoje, tapo humanistinės retorikos meno ir atsivežtų rinktinių Antikos veikalų nuorašų populiarintoju Lenkijoje. Taip pat verta paminėti Joną Ostrorogą (Jan Ostroróg), Bolonijoje apgynusį abiejų teisių disertaciją, užsiėmusį ne tik diplomatija, bet ir parašiusį šiandien nepelnytai pamirštą įdomų politinį traktatą Memoriał o uporządkowaniu Rzeczypospolitej (Memorialas apie Žečpospolitos sutvarkymą). Persismelkęs naujovių dvasia mąstytojas ragino sustiprinti karaliaus valdžią ir atskirti valstybę nuo Katalikų Bažnyčios įtakos.

1474 metai žymi ryškų lūžį kultūros srityje. Tuomet karaliaus Kazimiero Jogailaičio Krokuvos dvare pasirodė Filippo Buonaccorsi de Tebadis Experiens, kaip pasikėsinimo
į popiežių Paulių II dalyvis privalėjęs bėgti iš Romos prisidengęs Kalimacho (Kallimach) pavarde. Garsus Renesanso laikotarpio rašytojas ir humanistas tapo karaliaus sekretoriumi ir Kazimiero vaikų auklėtoju, sudominusiu juos naujosiomis meno, literatūros ir architektūros kryptimis. Be abejo, tam tikrą įtaką darė ir lenkus iš Vladislovo Jogailaičio vengrų ir čekų dvarų pasiekiančios idėjos. Vyresnio brolio dvare Kazimieras praleido didžiąją savo jaunystės dalį, eidamas Silezijos administratoriaus pareigas. Būtent čia karalaitis turėjo progą susižavėti Renesanso idealais.

Pasitaiko, kad kardinalių pokyčių priežastimi tampa katastrofa. Taip atsitiko architektūros srityje. 1499 metais sudegė Vavelio pilies dalis. Karalius Aleksandras Jogailaitis nusprendė, kad pastato atstatymas bus puiki proga naujai suprojektuoti valdovų rezidenciją. Vadovauti statyboms valdovas paskyrė iš Koblenco kilusį Eberhardą Rosembergą (Eberhard Rosemberg). Maždaug tuo pačiu metu į Krokuvą atvyko skulptorius Pranciškus Florentietis, kuriam Elžbieta Habsburgaitė ir karalaitis Žygimantas pavedė sukurti antkapį Jonui Albrechtui. Florentiečio sukurta puošniai dekoruota karaliaus antkapio niša pagrįstai laikoma Renesanso laikų šedevru.

1506 metais, Žygimantui Senajam tapus lenkų ir lietuvių valstybės karaliumi, Pranciškus Florentietis dar tebedirbo Vavelyje. Po menininko mirties darbus tęsė Bartolomeo Berecci ir Benediktas (Benedykt) iš Sandomiero. Iki 1536 metų pastatas su didelėmis, trijų lygių arkadomis buvo baigtas ir tapo kitų didikų rezidencijų Lenkijoje ir Lietuvoje pavyzdžiu bei įkvėpimo šaltiniu. 1519 metais Berecci pradėjo kurti kapinių koplyčią pirmajai Žygimanto Senojo žmonai Barborai Zápolya. Florencijos Renesanso šedevru laikoma koplyčia buvo konsekruota 1533 metais. Kaip karalių mecenatystės įrodymą dar verta paminėti būdingu atiku papuoštos Krokuvos Sukenicų prekyvietės rekonstrukciją.

Sekėjai Karūnoje ir Lietuvoje                                                                  

Gana greitai Karūnoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atsirado daug karališkojo meninio skonio sekėjų. Jau 1526 metais didysis Karūnos iždininkas Mykolas Šydloveckis (Mikołaj Szydłowiecki) baigė Šydloveco pilies rekonstrukciją pagal Renesanso stilių, o primas Motiejus Dževeckis (Maciej Drzewicki) Dževicoje pasistatė gotikos ir Renesanso bruožų turinčią pilį. Žygimanto Senojo sekretorius Justusas Liudvikas Deciušas (Justus Ludwik Decjusz) 1535 metais Volios Justovskos vietovėje prie Krokuvos pastatė vilą, savo architektūra primenančią tiek italų Renesanso pastatus, tiek Vavelio arkadas. Renesansinę formą įgijo Peskovos Skalos ir Ogrodzeneco pilys (čia paminėti tik keli pavyzdžiai).

Tyrinėtojų nesutaria, kas iš tiesų inicijavo Žemutinės pilies statybą Vilniuje. Dalis jų mano, kad darbai pradėti dar Aleksandro Jogailaičio valdymo laikotarpiu. Tikriausiai statybą tęsė Žygimantas Senasis, pakvietęs į Vilnių Vavelyje atliktų darbų grožiu pagarsėjusius Berrecci ir Benediktą iš Sandomiero, prie kurių prisijungė iš Florencijos atvykęs Bernardino Zanobi da Gianotti. Iki XVI amžiaus ketvirtojo dešimtmečio jie spėjo baigti dviejų pilies sparnų statybą, o galutinai ją užbaigė Jonas iš Sienos ir Jonas Marija Padovano Žygimanto Augusto valdymo laikais. Tuomet pilis įgavo penkiakampio formą, iš vidaus buvo puošta Vavelį primenančiomis arkadomis, apie kurių apdailą galima tik spėlioti. Dabar atstatyta įspūdinga Žemutinė pilis mažai primena pirmutinį, Renesanso laikais statytą pastatą. Visgi Lietuvoje didikų rezidencijų pagal Vilniaus pavyzdį neatsirado taip greitai kaip Karūnoje. Tik besibaigiant XVI amžiui buvo perstatytos nelabai funkcionalios Radvilų rezidencijos Biržuose ir Nesvyžiuje. Vis dėlto architektų projektuose dominavo jų gynybinės paskirties bruožai.

Panašiai atrodė menininkų ir mecenatų santykių plėtra. Karūnoje kuriantys dailininkai, samdomi Jogailaičių dvare, gana greitai buvo pakviesti kitų didikų, o Lietuvoje šis reiškinys atsirado truputį vėliau. Jonas Marija Padovano Pultusko kolegiate sukūrė antkapinį Plocko vyskupo Andriaus Noskovskio (Andrzej Noskowski) bareljefą (prieš 1567 metus). Tuo tarpu Santi Gucci, Onos Jogailaitės ir Žygimanto Augusto antkapinių paminklų Žygimantų koplyčioje Vavelyje autorius, greitai surado darbą Mazovijos Drobine, kur iki 1576 metų sukūrė Plocko pakamario Vaitiekaus Kryskio (Wojciech Kryski) ir jo tėvų (Onos (Anna), gimusios Šrenskų (Szreńska) šeimoje, ir Mazovijos vaivadaičio Pavelo (Paweł)) reto grožio antkapį. Visų meno kūrinių fundatorius buvo Stanislovas Kryskis (Stanisław Kryski), tuometinio Racionžo kašteliono Vaitiekaus brolis. Paskui italų menininkas atliko panašius darbus pagal Firlėjų (Firlejowie) Janovece, Uchanskių (Uchańscy) Uchniuose ir Branickių (Braniccy) Nepolomicėse užsakymus. Vilniaus pilyje Žygimantas Augustas surinko įspūdingą tapybos ir gobelenų kolekciją. Be jokios abejonės, tai formavo lietuvių aukštuomenės estetinį skonį, nors šaltiniuose minima, kad karaliaus meninių aistrų kopijavimo bandymų atsirado tik XVI amžiaus pabaigoje. Lietuvių bajorų kolekcijos įgijo tam tikros prabangos tik kitame šimtmetyje.

Literatūrinis Parnasas Karūnoje                                                                         

XVI amžiaus antrojoje pusėje lenkų ir lietuvių valstybėje grožinė literatūra pasiekė iki šiol neregėtą lygį. Jos sparti raida lenkų kalba – vienas svarbiausių Renesanso pasiekimų. Jau pirmojoje šimtmečio pusėje buvo išleisti žymiausi Mikalojaus Rėjaus (Mikołaj Rej) veikalai lenkų kalba. Ypač reikšmingas lenkų kultūrai buvo 1543 metais pasirodęs Mikalojaus Koperniko (Mikołaj Kopernik) veikalas De revolutionibus… (Apie dangaus sferų sukimąsi…).Lygiagrečiai debiutavo Andrius Fryčas Modževskis (Andrzej Frycz Modrzewski) (lotynų kalba parašyta publicistinė studija Lascius, sive de poena homicidii – Apie bausmę už vyro nužudymą), taip pat iš spaustuvės iškeliavo iki šiol garsus Krótka rozprawa między panem, wójtem a plebanem (Trumpas pokalbis tarp pono, vaito ir klebono), kurį Rėjus išleido Krokuvoje prisidengęs pseudonimu Ambrožy Korčbok Rožek (Ambroży Korczbok Rożek). Pastarasis kūrinys – tai įdomus diskursas apie tuometinės politinės santvarkos, visuomenines ir religines problemas. Maždaug tuo pat metu arba šiek tiek vėliau anonimiškai Krokuvoje pasirodė iškilus Psałterz Dawidów (Dovydo psalmynas). Dar reikėtų paminėti laisvu stiliumi parašytus, bet gana gilius filosofinius dvarininkų svarstymus apie gyvenimą metų laikų kaitos perspektyvoje, Zodiako ženklų ir žymių Antikos filosofų idėjų fone (žinomi pavadinimu Wizerunek własny żywota człowieka poczciwego (Gero žmogaus gyvenimo vaizdinys), išleisti 1558 metais Krokuvoje).

XVI amžiaus septintajame dešimtmetyje pasirodė pirmieji Jono Kochanovskio (Jan Kochanowski) veikalai: giesmė O śmierci Jana Tarnowskiego, kasztelana krakowskiego (Apie Jono Tarnovskio, Krokuvos kašteliono, mirtį, Krokuva, 1561), poema Zuzanna (Zuzana) (Krokuvoje 1561−1562 metais, kartu su iki šiol giedamu himnu Czego chcesz od nas Panie (Ko nori iš mūsų, Viešpatie)) arba novatoriška satyrinio-politinio pobūdžio poema Satyr albo dziki mąż (Satyras, arba laukinis vyras)(1564). Iškiliausi poeto veikalai arba buvo kuriami Odprawa posłów greckich (Graikų pasiuntinių priėmimas), arba išleisti vėlesniais XVI amžiaus dešimtmečiais. XVI amžiaus septinto dešimtmečio antrojoje pusėje Mikalojus Sempas Šažinskis (Mikołaj Sęp Szarzyński) baigė studijas Leipcige, jo pirmasis proginis kūrinys datuojamas 1567 metais.

XVI amžiaus antrojoje pusėje lenkų mokslininkai įtvirtino savo poziciją Europos humanizmo istorijoje. Pirmąją vietą pagrįstai užėmė Andžejus Fryčius Modževskis (Andrzej Frycz Modrzewski). Jo monumentalus traktatas De republica emendanda (Apie valstybės patobulinimą), pirmą kartą iš dalies išleistas Krokuvoje 1551 metais, vėliau Bazelyje (1554 ir 1559 metais lotynų k., 1557 metais vokiečių k.), buvo plačiai aptarinėjamas Europoje. Šiame veikale Modževskis ne tik polemizavo su epochos garsenybėmis, bet ir išdėstė platų,
iš daugelio Europos šalių praktikos pasisemtų sprendimų spektrą. Šiandien niekas neneigia šiam traktatui būdingo realizmo.

Bet Europoje buvo skaitoma ir aptarinėjama ne vien Fryčiaus Modževskio kūryba. 1568 metais Venecijoje pasirodė traktatas De optimo senatore libri duo (Dvi knygos apie tobulą senatorių), vėliau Poznanės vyskupu tapusio Lauryno Goslickio (Wawrzyniec Goślicki) daktaro disertacija. Autoriaus svarstymai apie senato ir senatorių vaidmenį, taigi de facto apie elito formavimą, sulaukė didelio populiarumo (1598 metais veikalas buvo išleistas Anglijoje, vėliau pasirodė dar du leidimai). Būtent vartydamas traktato puslapius Šekspyras sėmėsi įkvėpimo prieštaringai vertinamam Hamleto Polonijaus vaidmeniui. Goslickio veikalą gerai žinojo Jungtinių Amerikos Valstijų kūrėjai Tomas Džefersonas ir Tomas Peinas. O Andžejus Patricijus Nideckis (Andrzej Patrycy Nidecki), apsigynęs disertaciją Paduvoje, išgarsėjo daug kartų iki 1561 metų išleistais kritiniais rinktiniais Cicerono raštais.

Atgimusi ar gimusi Lietuva?

Minėtu laikotarpiu Lietuvoje taip pat pastebimos pirmosios šios šalies istorijoje literatūrinio gyvenimo apraiškos. Būtent šiame kontekste reikia vertinti kūrinį, sukurtą itin neįprastomis aplinkybėmis. Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila nutarė įteikti popiežiui Leonui X gana originalią dovaną – stumbro iškamšą. Ją privalėjo lydėti Mikalojaus Husoviano (Mikołaj Hussowczyk) lotyniškai eiliuota poema Carmen Nicolai Hussoviani de statura, feritate ac venatione bisontis (Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę) (Krokuva, 1523). Popiežius, nesulaukęs dovanos, mirė 1521 metais, tačiau liko išskirtinis, didelis, autentiškumu dvelkiantis, lietuvių praeitį, gamtą, medžioklės scenas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klimatą vaizduojantis kūrinys.

Lietuvių tyrinėtojai pirmuoju biografiniu romanu laiko Kauno pastoriaus Pauliaus Oderborno (Paulus Oderborn) veikalą Joannis Basilidis Magni Moscoviae Ducis vita (Didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas). Iš esmės tai yra beletrizuota Ivano Rūsčiojo biografija. Autoriui, kuriam galima papriekaištauti dėl saiko trūkumo ir šališkumo, visgi netrūko žinių vaizduojant to meto Lietuvos ir Maskvos paribio realijas.

Politinės minties srityje būtina atkreipti dėmesį į Petrą Roizijų (Piotr Rojzjusz) ir Andrių Volaną (Andrzej Wolan). Senąja rusėnų kalba 1529 metais parašytas Pirmasis Lietuvos Statutas liudija minties ir teisinės kultūros pažangą. Kai kurie lietuvių tyrinėtojai mano, neva Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo taip neseniai pakrikštyta – vos 1387 metais – kad po 100 metų niekas, kas turėjo Antikos laikmečio požymių, negalėjo atgimti tuometinėje kultūroje. Vis dėlto Lietuvos Renesanso branduolio reikia ieškoti kitur. Būtent XVI amžiuje LDK tapo visateise Europos kultūros vertybių gavėja ir bendrakūrėja, o išsilavinę humanistai Vilniaus mokyklose, universitete tarp vėlyvojo renesanso alumnato sienų domėjosi tomis pačiomis problemomis, kurios buvo gvildenamos Romoje, Paryžiuje ar Paduvoje vykusiose diskusijose.  

Reformacijos apogėjus                                                                                                      

XVI amžiaus septintasis dešimtmetis laikytinas Reformacijos judėjimo Lenkijoje ir Lietuvoje apogėjumi. Tokie didieji Prūsijos miestai kaip Torunė ar Gdanskas, kur dominavo liuteronai, naudojosi Žygimanto Augusto suteiktomis privilegijomis, užtikrinančiomis tikėjimo laisvę. Mažosios Lenkijos, Rusios ir lietuvių šlėktos gretose populiarėjantis Kalvino tikėjimas rasdavo vis daugiau mecenatų tarp kilmingųjų, taigi minėtina, pvz., Biržų-Dubingių Radvilų dinastijos, Dorohostaiskių (Dorohostajscy) arba dalies Firlėjų giminės parama. Jono Laskio (Jan Łaski) jaunesniojo veikla sutvirtino Mažosios Lenkijos kalvinų bažnyčių organizacinę struktūrą. 1554 metais Slomnikuose buvo sušauktas pirmasis Evangelikų Reformatų Bažnyčios Sinodas. Pinčuve, kur gyveno Laskis, prasidėjo viso Biblijos teksto vertimo iš graikų ir hebrajų kalbų darbai. Vertimas pasirodė 1563 metais ir žinomas kaip Brastos Biblija, sukeldamas (iki mūsų dienų besitęsiančias) diskusijas apie faktiškai vertimui pasirinktus tekstus, bet niekas iki šiol negali paneigti lenkiško teksto kalbos grožio ir sklandumo.

Deja, lenkų kalvinai nesugebėjo išvengti krizės, kuri ištiko teologinių disputų, vykusių per eilinius kalvinų sinodus, metu. Juose pasisakydavo – kitaip negu kitur – antitrinitoriai, kurie pabėgo į Žečpospolitą saugodamiesi persekiojimų (Francesco Stancaro, Fausto Sozzini ir kt.). Pinčuvo sinode 1562 metais Stanislovas Paklepka (Stanisław Paklepka) ir Gžegožas Pavelas (Grzegorz Paweł) iš Bžezinų atvirai paneigė Švč. Trejybės dogmą ir jau po metų padalijimas virto tikrove. Arijonai, kaip su panieka vadindavo antitrinitorius, pasitelkdami Simono Budno (Szymon Budny) ir Mikolo Senickio (Mikołaj Sienicki) įdomų ir didžiulį intelektualinį palikimą, greitai įsteigė savo struktūras, bažnyčias ir mokyklas.

XVI a. septintojo dešimtmečio pradžioje lenkų ir lietuvių valstybėje Reformacija sulaukė dar vienos politinės sėkmės. Petrakavo seimas 1562–1563 metais galutinai panaikino anksčiau laikinai sustabdytą seniūnų pareigą vykdyti dvasinių teismų nuosprendžius, atskirdamas šlėktą nuo bažnytinių teismų jurisdikcijos. Dar prisiminkime 1570 metais sudarytą Sandomiero susitarimą – tai buvo Europos mastu svarbus ir išskirtinis lenkų protestantų pasiekimas, dialogas, kurį dabar galėtume pavadinti tiesiog ekumeniniu – taigi iš tiesų reikia pripažinti, kad Liublino unijos sudarymo metu lenkų ir lietuvių Reformacija galėjo didžiuotis savo nuopelnais. Tuo pat metu Katalikų Bažnyčioje išryškėjo pirmieji besiartinančios Tridento reformos požymiai. 1564 metais Parčeve sušauktame seime karalius priėmė Tridento susirinkimo nutarimų knygą.

Kaip matome, XVI šimtmetis, kai lenkų ir lietuvių valstybėje suklestėjo kultūrinis, meninis bei religinis gyvenimas, pagrįstai vadinamas aukso amžiumi.

Iš lenkų k. vertė I. Szulska

Skomentuj

Wprowadź swoje dane lub kliknij jedną z tych ikon, aby się zalogować:

Logo WordPress.com

Komentujesz korzystając z konta WordPress.com. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Google

Komentujesz korzystając z konta Google. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie z Twittera

Komentujesz korzystając z konta Twitter. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Facebooku

Komentujesz korzystając z konta Facebook. Wyloguj /  Zmień )

Połączenie z %s

%d blogerów lubi to: