Featured

Artykuły

Alvydas Nikžentaitis:
Historia od przodu i tyłu. Co myślą Litwini o stosunkach polsko-litewskich
Henryk Samsonowicz:
Polska i Litwa w dziejach Europy
Andrzej Pleszczyński:
Bruno z Kwerfurtu
Eduardas Gudavičius:
Tajemniczy Mendog
Jan Tyszkiewicz:
Średniowieczne Mazowsze wobec sąsiadów na północy do 1333 roku
Darius Baronas:
Giedymin. Władca o ludzku łagodny i diabelnie przebiegły
Maria Koczerska:
Unie w Krewie i Horodle. Co znaczyły dla Polski i Litwy?
Stephen C. Rowell:
Krewo i Horodło oczami Litwinów
Krzysztof Mikulski:
Krzyżacy. Agencja turystyczna z o.o.
Sven Ekdahl:
Punkt zwrotny bitwy pod Grunwaldem
Piotr Węcowski:
Władysław Jagiełło w polskiej pamięci historycznej
Rimvydas Petrauskas:
Witold Wielki. Apogeum historii Litwy?
Raimonda Ragauskienė:
W szczęściu i nieszczęściu. Małżeństwo Zygmunta Augusta i Barbary Radziwiłłówny
Robert I. Frost:
Lublin
Piotr Ługowski:
Dwa razy barok: Wilno i Warszawa
Alfredas Bumblauskas:
Uniwersytet Wileński i zasięg cywilizacyjny Europy
Mirosław Nagielski:
Czy istniała polsko-litewska staropolska sztuka wojenna?
Aivas Ragauskas:
Umowa kiejdańska. Próba ratowania Wielkiego Księstwa Litewskiego
James S. Pula:
Tadeusz Kościuszko w amerykańskiej pamięci historycznej
Rasa Čepaitienė:
1794 rok. Tadeusz Kościuszko w pamięci Litwinów
Andrzej Korytko:
Unia lubelska w mentalności, literaturze i publicystyce – obywatele Rzeczypospolitej czy nadal Polacy i Litwini?
Radosław Lolo:
Kultura polska i litewska XVI wieku – odrodzenie i reformacja
Dariusz Milewski:
Rzeczpospolita mocarstwem europejskim
Jarosław Nikodem:
Czym była unia polsko-litewska do końca wieków średnich
Rafał Jaworski:
Nie tylko z Litwą, czyli o polskich doświadczeniach unijnych w średniowieczu
Zbigniew Hundert:
Małżeńskie spory: integracja Polaków i Litwinów we wspólnej Rzeczypospolitej

PATRONAT

Sutuoktinių ginčai: lenkų ir lietuvių integracija bendrojoje Žečpospolitoje

Zbigniew Hundert

Liublino unija sukūrė iki tol susijusių, bet atskirų politinių vienetų – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – bendriją, nors abi šalys turėjo tam tikrų pretenzijų dėl sudarytos sutarties formos. Visų pirma nuo pat pradžių lietuviai kėlė rimtus nuogąstavimus, jausdami, kad bendrojoje Žečpospolitoje jų tėvynei atiteko prastesnė vieta, todėl jai gresia savo tapatybės praradimas. Taigi Karūnos ir Lietuvos santykiai federacinėje Žečpospolitoje priminė sutuoktinių ginčus: viena pusė bemaž kiekviename žingsnyje reikalavo lygios traktuotės nepriklausomai nuo to, ar jos priekaištai buvo pagrįsti.

Dabar norėčiau pateikti Gervazo ir Protazo dialogą iš Pono Tado: Karūna ir Lietuva, juk kaip jaunųjų pora, kuriuos sujungė Dievas, / velnias gi atskirti nori! / Dievas savo, velnias savo! Mokslinėje istoriografijoje lietuvių reiškiami lygaus traktavimo reikalavimai vadinami lietuvių partikuliarizmu, neretai tiesiog separatizmu. Vis dėlto tyrinėtojai iš esmės sutinka su tuo, kad Lietuva niekada nenorėjo palikti unijos, o taip formuluojami postulatai priminė politinį šantažą.

Pirmosiomis dekadomis po 1569 m. Liublino seimo Lietuvos santykį Karūnos atžvilgiu geriausiai parodo lenkų istoriko Henriko Lulevičiaus (Henryk Lulewicz) apibūdinimas – ginčų dėl unijos tąsa. Kitas tyrinėtojas Janušas Volinskis (Janusz Woliński) tvirtino, kad tuomet vyravęs priekaištų ir nesantaikos kupinas abipusio prisitaikymo laikmetis. Sudarius Liublino uniją Lietuva prarado politinę nepriklausomybę federacijos labui, kurioje pirmenybė visgi atiteko Karūnai. Nepaisant tam tikrų sistemų savarankiškumo – atskiras administravimas, kariuomenė, iždas ir teisė – lietuviai jautėsi nepakankamai įvertinti ir įsižeidę praradę didelę dalį teritorijų pietuose. Inkorporavus į Karūnos sudėtį Voluinę, Ukrainos vaivadijas ir Palenkę, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plotas žymiai sumažėjo; šis aktas privertė priešiškai unijos atžvilgiu nusiteikusius lietuvius pagaliau ją priimti.

Tai nereiškė, kad Lietuva iš karto su tuo susitaikė. Sumažėjusi teritorija turėjo įtakos svarstymams apie bendrą valstybę bei kėlė abejonių dėl stipresnio partnerio politinio ir ekonominio dominavimo. Jau pati lietuvių atstovybė seime – aukščiausiajame lenkų ir lietuvių valstybės valdžios organe (tarnautojų, einančių senatorių pareigas, vaivadijų ir pavietų deputatų, išrinktų vietinių seimelių, skaičius) buvo kuklesnė nei Karūnos. Šiuo atveju tik seime galiojanti vienbalsiškumo taisyklė galėjo garantuoti Lietuvai, kad jos balsas nebus užgožtas Karūnos daugumos.

Lietuviai ir karūnininkai („koroniažai“)

Iš esmės jau nuo Žygimanto Augusto mirties LDK aukštuomenė, kuri nebuvo vieninga ir konkuravo tarpusavyje, norėjo pasinaudoti bet kokia proga peržiūrėti uniją, bent jau interpretuoti jos nuostatas sau palankia forma. Svarbiausias lietuvių tikslas buvo teritorijos susigrąžinimas, o tai ketino realizuoti, elekcijos metu primesdami savo kandidatą į karaliaus sostą. To, kaip ir teritorijos ribų kaitos, jiems nepavyko pasiekti.

Lietuviai šaltai vertino trijų 1573–1587 metais išrinktų valdovų kandidatūras. Svarbiausia jų atžvilgiu laikoma trečioji, Zigmanto Vazos laimėta elekcija. Iš pradžių lietuviai ją boikotavo, tvirtindami, kad rinkimai prie Varšuvos vyko neteisėtai, todėl nepripažino nei Zigmanto Vazos, nei kitos politinės stovyklos karaliumi išrinkto atstovo Maksimiliano Habsburgo. Zigmantui įžengus į sostą (Jogailaičiui iš motinos pusės) lietuviai mainais už jo pripažinimą sulaukė atskiro civilinės ir baudžiamosios teisės kodekso, vadinamo Trečiuoju Lietuvos Statutu, galiojusiu nuo 1589 metų. Viena Statuto nuostatų skambėjo kaip unijos susitarimų kritika, nes uždraudė Karūnos gyventojams pirkti žemės sklypus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Žvelgiant iš lietuvių pozicijos tai buvo būtina, nes toks Karūnos gyventojams skirtas prieigos prie žemių apribojimas – ir atitinkamai prie valstybinių įstaigų – leido lietuviams išsaugoti savarankiškumą.

LDK piliečiai stengėsi kruopščiai laikytis tų nuostatų ir Zigmantas III gana greitai tuo įsitikino. 1591 metais Krokuvos vyskupu jis paskyrė ligšiolinį Vilniaus vyskupą kardinolą Jurgį Radvilą, o į laisvą vyskupijos postą pasirinko iš Karūnos kilusį Lucko vyskupą Bernardą Macejovskį. Šis sprendimas sukėlė lietuvių maištą, jo priežastis – nominanto lenkiška kilmė. Lietuvis Radvila Krokuvoje išsilaikė, nors svarbiausią vaidmenį čia suvaidino jo giminės turto ryšiai su Karūna ir Mažosios Lenkijos provincija (Radvilos valdė Šydloveco grafystę Sandomiero vaivadijoje ir Olykos ordinaciją Voluinėje); karūnininkas Macejovskis, neturėjęs panašių sąsajų su Lietuva, Vilniaus vyskupijai negalėjo vadovauti.

Trečioji Žečpospolitos provincija

1569 metais sukurta Žečpospolita turėjo tapti dualistine valstybe, tokia valdymo forma buvo ir Lenkijos Karalystėje, sukurtoje XIV amžiuje dviejų dėl pirmenybės besivaržiusių provincijų: Didžiosios ir Mažosios Lenkijų. Nors naujaisiais laikais tokia konkurencija jau nepriminė situacijos viduramžių pabaigoje, visgi siekiant pagerbti valstybingumo tradicijas stengtasi puoselėti Karūnos padalijimą, taigi kiekviena naujai prie karalystės prijungta teritorija iš karto buvo priskiriama prie vienos iš dviejų provincijų (pavyzdžiui, lietuvių teritorijos, 1569 metais prijungtos prie Karūnos, priskirtos Mažosios Lenkijos provincijai).

Įsigaliojus tokiai tvarkai Lietuva de facto tapo ne viena iš dviejų, bet trečia Žečpospolitos provincija, priversta laikytis vadinamojo alternato principo, taigi kiekvienai provincijai – Mažajai Lenkijai, Didžiajai Lenkija ir Lietuvai – teko teisė rinkti savo maršalką kas trečiame seime. Jeigu viename parlamento suvažiavime buvo išrenkamas asmuo iš Mažosios Lenkijos alternato, tai kitame rinkdavo iš Didžiosios Lenkijos, o dar kitame – iš Lietuvos. Faktišką padalijimą į tris valdas galutinai patvirtino Didysis Seimas paskutiniu lenkų ir lietuvių valstybės gyvavimo laikotarpiu. 1791 metais, vykdant generalinę administracinę reformą, Lietuva prarado savo valstybingumą, teisiškai tapdama viena iš trijų Žečpospolitos provincijų. Tokiu atveju Lietuvai teko teisė rinkti tiek pat deputatų, kiek rinko kitos provincijos (68). 

Taip pat LDK galėjo jausti nuoskaudą dėl seimų posėdžių vietos pasirinkimo. Unijos nuostatuose kaip seimų sušaukimo vieta buvo nurodyta Varšuva, vienas svarbiausių Mazovijos miestų, teritorija, dar XVI amžiaus pradžioje turėjusi atskirą valstybingumo statusą. Varšuvoje ir jos apylinkėse planuota rengti laisvąsias elekcijas ir jas lydinčius elekcinius seimus. Vienintelė šios taisyklės išimtis – tai karūnavimo seimų sušaukimo vietos paskyrimas. Tam buvo numatyta Krokuva, visų (pradedant nuo 1320 metų) karūnavimo iškilmių vieta. Taigi unijos susitarimai nenumatė lietuvių miestų kaip galimų bendrų seimų posėdžių vietos – nors iš pradžių Varšuva atrodė gana neutrali vieta, esanti tarpukelėje tarp dviejų valstybių sostinių.

Bėgant laikui Varšuva tapo Karūnos ir Žečpospolitos politinio gyvenimo centru, tačiau lietuvių aukštuomenė remdamasi alternato principu pradėjo reikalauti, kad kas trečias seimas vyktų LDK teritorijoje. Taigi šiuo atveju lietuviai siekė panašios pozicijos, kokią turėjo jų partneriai iš Karūnos. Tik 1673 metais Lietuvai, grasinančiai Karūnai nutraukti paramą kare su Turkija, buvo suteiktas pažadas, jog trečiasis seimas iš eilės – išskyrus elekcinius ir karūnavimo seimus – vyks jos teritorijoje (Gardine). Pagal šį nuostatą pirmasis seimas naujoje vietoje įvyko 1678 metais. Dėl didelių kelionės nepatogumų Gardinas daugeliui didikų pasirodė netinkamas ir tuomet šalį valdęs Jonas III apdairiai ieškojo preteksto kitą seimą perkelti į Varšuvą. Tokia situacija susiklostė jau 1685 metais, sukeldama aštrius lietuvių didikų protestus, paskatintus karaliui opozicinės Sapiegų giminės. Ieškant kompromiso, Varšuvoje sušauktam seimui suteiktas Gardino pavadinimas.

Taip pat Lietuva jautėsi nuskriausta Katalikų Bažnyčios struktūrų organizavimo atvejais. Ji neturėjo savo religinio centro, beveik visos LDK vyskupijos (Vilniaus, Žemaitijos, Livonijos ir 1611 metais įsteigta Smolensko vyskupija) buvo pavaldžios Gniezno arkivyskupijai. Bandymas sukurti vien Lietuvai skirtą religinį centrą baigėsi nesėkme. Todėl Katalikų Bažnyčia Lietuvoje daugiausia buvo veikiama dvasininkų hierarchų, kilusių iš Karūnos teritorijų. Ieškodamas lietuvių tapatybę stiprinančių elementų, Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina pradėjo naudotis LDK primo titulu, sukeldamas suprantamą Gniezno akivyskupo pyktį. Pagaliau Vaina buvo priverstas atsisakyti primo posto. Jo sumanymą dar XVII amžiaus antrojoje pusėje bandė pakartoti vyskupas Jurgis Bialozoras, bet jo pastangos taip pat pasirodė bergždžios.

Istorikai mano, kad svarbiausias šių veiksmų tikslas buvo Vilniaus vyskupų noras išsikovoti pirmenybę lietuviškoje senato dalyje, o ne įsteigti naują metropoliją. Todėl šis sumanymas praėjus kuriam laikui vis grįždavo, pvz., 1773 metais jį pateikė vyskupas Ignotas Masalskis, bet, panašiai kaip ir prieš daugelį metų, bandymas buvo nesėkmingas. Iki Žečpospolitos egzistavimo pabaigos Katalikų Bažnyčios organizacija Lietuvoje buvo kontroliuojama Gniezno metropolitų.

Skirtumai

Iki tam tikro laiko bendroje Žečpospolitoje Lietuva išsiskyrė kanceliarine kalba, iki XVII amžiaus pradžios tai buvo rusėnų kalba (senoji baltarusių kalba). Ji buvo vartojama viešajame LDK gyvenime dar ilgai po Liublino unijos sudarymo. Tačiau lietuvių aukštuomenės ir šlėktos polonizacija buvo tokia stipri, kad jau XVII amžiaus trečiajame dešimtmetyje valstybės kanceliarijoje visuotinai buvo vartojama lenkų kalba. Norint pabrėžti lietuvių išskirtinumą gana ilgai bandyta išsaugoti rusėnų kalbą, bet 1697 metais galutinai nustota ją vartoti. Nuo tada lenkų kalba tapo oficialia kanceliarine kalba ir būtent ja lietuviai ketino toliau demonstruoti savo atskirą statusą. Ilgiau nei kalbą lietuvių visuomenė išsaugojo nuosavus pinigus. Tik 1717 metais Nebylusis seimas sulygino ir suvienodino Lietuvos bei Karūnos monetarinę sistemą.

Kova dėl Lietuvos lygybės išlaikymo Karūnos atžvilgiu nebuvo tokia ryžtinga didesnio finansavimo reikalaujančiose srityse – ypač gynyboje. Lietuva išsaugojo savo kariuomenę, tačiau, skirtingai nei Karūna, iki XVII amžiaus vidurio neturėjo nuolatinių sausumos padalinių. Bet jau nuo 1648 metų lietuvių kariuomenė veikė beveik nepertraukiamai, nors pagal įstatymus nuolatinė LDK kariuomenė buvo įsteigta tik Nebyliojo seimo 1717 metais priimtų aktų pagrindu. Lietuvos kariuomenės dydis keitėsi priklausomai nuo poreikių ir finansinių galimybių, bet įsitvirtino praktika, jog reikalui esant suorganizuodavo 1/3 Karūnos kariuomenės prilygstančių padalinių. Tokiu būdu lietuvių pulkai dažniausiai sudarydavo ketvirtadalį Žečpospolitos ginkluotų pajėgų.

Kartais buvo sunkoka atskirti lietuvių kariuomenę nuo Karūnos, pavyzdžiui, taip atsitiko XVII amžiaus pradžios konfliktų metu. Kare su Švedija Livonijos teritorijoje kariuomenę rėmė du iždai, jos gretose kovėsi tiek iš Karūnos, tiek iš Lietuvos mobilizuoti padaliniai. Būtent tokiems pulkams vadovavo lietuvių etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, 1605 metais nugalėjęs švedus Salaspilio (Kirchholmo) mūšyje. Šiuo atveju verta pridurti, kad Livonija buvo abiejų Žečpospolitos sudedamųjų dalių paveldima žemės valda (lenas), todėl kėlė vienodą susidomėjimą tiek karūnininkams, tiek lietuviams.

Greta tam tikrų vienodinimo bandymų (taip pat karinio meno srityje) lietuviai stengėsi išsaugoti savo išskirtinį statusą, pavyzdžiui, nenorėjo, kad jų padaliniams vadovautų Karūnos paskirti etmonai. Ši taisyklė galiojo ir kitai pusei. Tik išimties tvarka 1621 metais visai Žečpospolitos kariuomenei vadovavo Chodkevičius. Karūna tuomet neturėjo savo vadų – didysis etmonas Stanislovas Žolkievskis žuvo prieš metus Cecoros mūšyje,
o lauko etmonas Stanislovas Konecpolskis buvo laikomas turkų nelaisvėje. Chodkevičius ėmėsi Karūnos didžiojo etmono pareigų, šlovingo Chotyno gynimo metu buvo tituluojamas Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiuoju etmonu. Ši situacija buvo išskirtinė ir niekada daugiau nepasikartojo.

Kalbant apie Žečpospolitos gynybą ir apskritai apie karinį aspektą, lietuviai ir karūnininkai rėmė vieni kitus. Nors Karūna mažai padėjo Lietuvai 1655 metais ir dėl to beveik visa Didžioji Kunigaikštystė buvo okupuota Maskvos – jau 1660 metais lietuviai, gavę galingą Karūnos divizijos, vadovaujamos Stepono Čarneckio, paramą iškovojo daug pergalių, pvz., prie Polonkos. Po 13 metų lietuvių korpusas pasižymėjo narsa remdamas Karūnos didįjį etmoną Joną Sobieskį ir prisidėjo prie didžiosios pergalės su turkais Chotyno mūšio metu. XVII amžiaus antrojoje pusėje gana dažnai Karūnos gyventojai, daugiausia iš Mazovijos ir Palenkės, tarnavo lietuvių kariuomenėje, panašiai kaip lietuviai – Karūnos kariuomenėje. Kartais lietuvių didikai išlaikydavo privačius karinius dalinius abiejose Žečpospolitos kariuomenėse (pvz., Radvilos), tai vis labiau vienodino federacinę valstybę.

Apskritai LDK, nors ir turėjo priekaištų bei pretenzijų, nematė priežasčių nutraukti sąjungos su Karūna. Tokia grėsmė kilo tik kartą, kai 1655 metais Kėdainiuose Jonušas Radvila nutarė nutraukti santykius su Lenkija siekdamas Švedijos su unija. Bet jis neatstovavo lietuvių didikų ir šlėktos daugumai. Ko gero, taip pasielgė kilus pavojui visai lenkų ir lietuvių valstybei. „Du sutuoktinius“ brutaliai išskyrė tik padalijimų vykdytojai, neatsižvelgdami į šią santuoką sudarančių politinių tautų valią. Iki tos akimirkos, nors pasitaikydavo kivirčų (kartais gana rimtų), Lenkija ir Lietuva gyvavo santuokoje, galima sakyti – laimėje ir varge, kol „velnias“ jų neišskyrė.

Iš lenkų k. vertė I. Szulska

Ne tik su Lietuva, arba apie lenkų unijas viduramžiais

Rafał Jaworski

Keturis amžius trukusi lenkų-lietuvių unija, neabejotinas mūsų kontinento istorijos fenomenas, yra didžiausias unijos projektas, kurio dalyvė buvo Lenkija. Ši patirtis lėmė tolimesnių Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykių plėtrą.

XIII amžiaus pabaigoje feodališkai susiskaldžiusi Lenkija skendo pilietinio karo chaose, Piastų dinastijos kartos atkakliai kovojo tarpusavyje dėl žemių ir hegemonijos. Anuomet pagrindiniais varžovais šioje kovoje dėl sosto buvo Boleslovo Kreivaburnio palikuonys, svarbiausi iš jų – Pšemislas II, Henrikas (Gloguvo) iš Piastų Didžiosios Lenkijos atšakos ir Vladislovas Lokietka iš Kujavijos atšakos. Tarp varžovų vyravo tam tikra jėgų pusiausvyra – nė vienas negalėjo primesti savo viršenybės kitiems.

Konfliktu tarp Piastų nusprendė pasinaudoti čekų valdovas Vaclovas II. Užpuolimo pretekstu, pridurkime – išskirtinai abejotinu, buvo neva paveldėtos teisės į lenkų žemes, kurios turėjo atitekti Pšemislidams iš motinos pusės – Lokietkos įbrolio Lešeko Juodojo, mirusio 1288 metais, žmona buvo Agripina, Vaclovo teta. Vien šių giminystės ryšių pagrindu čekų valdovas manė turintis teisę kištis į Lenkijos vidaus reikalus.

Lenkų-čekų unija, arba kaip karalius Vaclovas suvienijęs Lenkiją

Vaclovo pasirodymas kardinaliai pakeitė ligšiolinę jėgų struktūrą. Visų pirma karalių rėmė jo domeno galia. Kaip žinoma, Čekijos Karalystė buvo priklausoma nuo vokiečių imperatorių, bet dėl gudraus Pšemislo politikos ir sidabro kasyklų tapo svarbiu žaidėju Europos šachmatų lentoje. Jo pirmasis sėkmingas ėjimas buvo Silezijos kunigaikščių – Kazimiero Bytomskio (1289 metais) ir jo brolių Boleslovo I Opolskio, MieškoCiešinskio (1291 metais) ir Pšemislavo Raciborskio (1292 metais) – pavertimas savo vasalais. Taip pat Vaclovas užvaldė Krokuvos žemę, pasinaudodamas 1291 metais Litomišlyje išduota privilegija Mažosios Lenkijos luomams (riteriams, miestiečiams ir dvasininkams), kurioje, mainais už jo pripažinimą valdovu, paviešinti įsipareigojimai, kad naujasis valdovas neįves naujų mokesčių bei patvirtins ankstesnes privilegijas. Neturėdamas šansų apsiginti nuo čekų padalinių, 1292 metų rugpjūčio mėnesį Lokietka pripažino Vaclovo valdžią, skirdamas karaliui vasalo duoklę iš sau pavaldžių Seradzo, Lenčicos ir Bresto žemių. Taip pat Vaclovo vasalu tapo Mazovijos kunigaikštis.

Tik Didžiosios Lenkijos valdovas Pšemislas II nepripažino Vaclovo viršenybės, be to, pralenkė monarchą ir 1295 metais, gavęs popiežiaus sutikimą, karūnavosi Lenkijos karaliumi. Atrodė, kad netrukus kils karo konfliktas, bet tokios grėsmės išvengta. 1296 metų vasario 8 dieną Pšemislas II buvo nužudytas, tikriausiai pakursčius Brandenburgo markgrafams. Jo mirtis atvėrė Vaclovui kelią Lenkijos karūnos link. Prieš atsisėsdamas į Krokuvos sostą, 1297 metais, sutikus imperatoriui, Pšemislidas vainikavosi Čekijos karaliumi ir išvarė Vladislovą Lokietką (šiam atsisakiusduoti duoklę) iš šalies, pasiglemždamas jo domeno pareigas. Vaclovo rankose atsidūrė pagrindinės Lenkijos provincijos: Mažoji Lenkija, Didžioji Lenkija, Bresto Kujavija, Seradzas, Lenčica, Gdansko Pomeranija, o Inovroclavo ir Dobrynės kunigaikščiai pripažino jo viršenybę.

Pagaliau 1300 metų rugsėjo mėnesį Gniezno katedroje Vaclovas II buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Tokiu būdu buvo inicijuota personalinė unija, jungianti Čekiją ir Lenkiją. Vaclovo valdžios Lenkijoje teisėtumą įtvirtino karaliaus santuoka su Elžbieta Ryksa, vienintele Pšemislo II dukra.

Lenkų žemių centralizavimo apogėjumi Pšemislų pastangomis tapo 1301 metais Vaclovo regento valdos Silezijos kunigaikštijose – Svidnicos, Javoro, Vroclavo ir Legnicos teritorijose. Tai reiškė, jog jo rankose atsidūrė visos lenkų žemės, išskyrus Henriko III (Gloguvo) valdas.

Taika karalystėje

Remdamiesi šaltinių duomenimis, galime teigti, kad tuomet aukštuomenė pagaliau atsikvėpė. Vaclovo karūnavimas užbaigė niokojantį pilietinį karą, įsivyravo trokštama taika. Buvo užbaigtas beveik visų lenkų žemių suvienijimas, kurio negalėjo įvykdyti tarpusavyje nesutariantys Piastų dinastijos atstovai. Lenkijoje Vaclovo valdymo metu
į apyvartą buvo paleista čekų sidabro moneta grašiai, paspartinę ekonomikos plėtrą ir prekybą. Du šimtmečius grašis buvo piniginis atsiskaitymo vienetas lenkų teritorijose.

Tvarkos ir gerovės įvedimo šalyje lūkesčiai pasiteisino. Deja, tai buvo čekų (t. y. svetimųjų) tvarka ir gerovė. Vaclovas II, siekdamas operatyviai valdyti valstybę,pagal savo ankstesnį principą pašaukė naujuosius, vien monarchijai pavaldžius tarnautojus – seniūnus. Deja, naujas tarnybas paskyrė svetimiems – čekams ir vokiečiams – tuo sukeldamas visuotinį nepasitenkinimą. Taip pat artimiausioje Vaclovo II aplinkoje trūko lenkų pavaldinių, monarchas pasitikėjo vien vyskupais: Krokuvos vyskupu Jonu Muskata, Vroclavo vyskupu Henriku iš Vežbno bei kunigaikščiu Boleslovu I Opolskiu.

Vaclovo politika kėlė vis didėjantį lenkų pavaldinių pyktį. Augo neapykanta čekų valdžiai ir kartu parama išvytajam Vladislovui Lokietkai. Svarbiausia, kad pastarasis galėjo tikėtis kaimynų paramos, kurie, matydami milžiniškosVaclovo valdomosčekų-lenkų-vengrų teritorijos galybę, stengėsi nusilpninti Pšemislidų dinastijos atstovo poziciją. Lengvesnis ir, be abejo, veiksmingiausias valdžios destabilizavimo būdas buvo jo politinių priešų rėmimas. Pasirinkęs tokią strategiją 1304 metais Lokietka, pasinaudodamas Haličo kunigaikščių pagalba, grįžo į Lenkiją ir pradėjo regzti koaliciją prieš Vaclovą. Laikui bėgant jam pavyko įgyti savo giminaičių, valdančių Kujaviją ir Mazoviją, paramą.

Piastas vėl soste

Vaclovas nespėjo susidoroti su maištininkais – mirė 1305 metų birželio 21 dieną. Valdžią perėmė vienintelis vyriškosios lyties įpėdinis, ilgiau už tėvą gyvenęs 16-metis Vaclovas III. Pastarojo valdymas taip pat truko trumpai – buvo nužudytas 1306 metų rugpjūtį, rengdamasis galutinai sutriuškinti Vladislovą Lokietką bei jo šalininkus. Paskutiniojo Pšemislido mirtis Čekijoje sukėlė sąmyšį, leidusį Vladislovui sustiprinti savo poziciją ir pasiekti karaliaus karūną.

Būsimų politinių lenkų aukštuomenės kartų istorinėje sąmonėje trumpos, vos šešerius metus trukusios, unijos su Čekija laikmetis paliko gilius pėdsakus. XIV amžiaus pradžioje buvo peržengtas savotiškas mentaliteto Rubikonas, leidęs kitoms valdančiųjų kartoms savo politiniuose planuose numatyti kaimyninės šalies valdovo pagrobimą ir unijos pasirašymą. Pšemislidų valdymą galima traktuoti pirmu tokiu sėkmingu sprendimu. Taip pat pridurkime, kad Litomišlio privilegijos paskelbimas įrodė, kad svetimas valdovas suteikia galimybę sustiprinti luomų (pirmiausia riterių ir dvasininkų) poziciją karaliaus valdžios nenaudai. Jų atstovai suprato, kad gali parduoti savo paramą už luomines privilegijas.

Nors riteriai (šlėktos) sugebėjo aprobuoti svetimą karalių, taip neatsitiko jo tarnautojų atžvilgiu. Rengiant kitų unijų projektus šlėktos siekė gauti iš karaliaus patikimų garantijų, kad savo lenkų dvare negyvens apsupti svetimšalių ir kad centrines bei vietines tarnybas užims tik vietiniai gyventojai.

Pirmoji lenkų-vengrų unija

Kitos unijos patirties lenkų valdančioji aukštuomenė įgijo dar XIV amžiuje. Šimtmečio viduryje Kazimieras Didysis sudarė su vengrų karaliumi Karoliu Robertu sutartį, jog, mirus Kazimierui ir jam nepalikus sosto įpėdinio, Lenkijos sostas atiteks Angevinams, tiksliau sakant – Karolio Roberto sūnui Liudvikui. Sudaryti šią sutartį lenkų monarchą privertė politiniai interesai – jam primygtinai rūpėjo gauti vengrų sutikimą tokiai sutarčiai, kurios pagrindu būtų įmanomas Haličo Rusios prijungimas prie Lenkijos Karūnos.

Rengiant sutartį jos vykdymas atrodė itin miglotas – lenkų karaliui dar nebuvo sukakę nė 30 metų. Bet situacija pasikeitė – po 15 metų Kazimierui mirusir nepalikus įpėdinio, 1370 metų lapkričio 17 dieną Liudvikas Vengras karūnavosi Lenkijos karaliumi. Tokiu būdu lenkų-vengrų personalinė unija tęsėsi 12 metų – iki Liudviko mirties.

Savo valdymo metu Liudvikas Lenkijoje lankydavosi retai. Jis valdė milžinišką teritoriją, besidriekiančią iki Baltijos, Adrijos ir Juodosios jūrų, aktyviai dalyvavo Europos politikoje, bet mažai domėjosi Lenkijos reikalais. Karaliaus vardu iš Krokuvos šalį valdė valdovo skirti regentai. Vargu ar šis sprendimas buvo geras, nes jų kompetencijos buvo ribotos, apimdavo vien aktualų valdymą, tuo tarpu ilgai laukė svarbiausi, vien karaliaus spręstini reikalai.

Unijos su vengrais gyvavimo metu regento valdžia atiteko Liudviko motinai ir Kazimiero Didžiojo seseriai Elžbietai Lokietkaitei. Lenkai jai buvo palankūs, tačiau pasipriešinimąsukėlė su valdove į Krokuvą atvykę vengrai. Tarpusavio nesantaika sprogo 1378 metų gruodžio pradžioje – ginčas dėl šieną gabenančio vežimo tapo didelių riaušių akstinu, tuomet žuvo 160 vengrų. Krokuvos įvykiai parodė tarpusavio nesusipratimų mastą.

Liudvikas nesulaukė vyriškosios lyties įpėdinio ir suprato šlėktos paramos būtinybę tam, kad ateityje viena iš jo dukterų galėtų vainikuotis lenkų karūna. Jis pasinaudojo Vaclovo II pavyzdžiu ir šlėktą „papirko“: kaina tapo 1374 metų rugsėjo 17 dieną Košicės bajorams suteikta generalinė privilegija. Liudvikas praktiškai panaikino arba stipriai sumažino šio luomo mokesčių įsipareigojimus, kartu garantuodamas įtaką teisėtvarkos ir valdovo rinkimų srityse. Naujosios privilegijos pasekmė buvo žymus karalystės iždo įplaukų (surinktų mokesčių) sumažėjimas ir šlėktos vaidmens sustiprėjimas valstybės valdymo procese. Dėl dinastinių interesų Liudvikas Vengras smarkiai nusilpnino iždą ir paaukojo karaliaus valdžios poziciją ir autoritetą Lenkijoje. Tai buvo svarbi pamoka šlėktai: svetimas valdovas – tai galimybė išplėšti iš monarcho rankų tolimesnes prerogatyvas ir platesnes būsimas luomines privilegijas. 

Pirmoji lenkų-vengrų unija šlėktos gretose įtvirtino įsitikinimą, jog svarbiausia gauti garantijas, kad tarnybos bus paskirtos vietiniams, užkertant kelią svetimšalių dominavimui. Taip pat tai parodė, koks svarbus buvo monarcho buvimas šalyje – jo valdžios perleidimas vietininkams neužtikrindavo patikimo valstybės reikalų tvarkymo. Pagaliau šlėkta pastebėjo, kad karaliaus karūna gali pavirsti patraukliu derybų, kuriose riterių luomas tampa visaverčiu dalyviu, objektu.

Antroji lenkų-vengrų unija

Trumpiausia Lenkijos sąjunga su kita valstybe buvo antroji lenkų-vengrų unija. Jos trukmė – vos ketveri metai: nuo lenkų karaliaus Vladislovo vainikavimo Vengrijos karaliumi 1440 metais iki jo mirties Varnos mūšio lauke 1444-aisiais. 

Vengrai išrinko Vladislovą karaliumi ieškodami valdovo, kuris taptų patikimu sąjungininku kare su žygiuojančia per Balkanus turkų galybe. Tuo tarpu Mažosios Lenkijos didikams su įtakingu Krokuvos vyskupu Zbignevu Olesnickiu priešakyje unija su Vengrija suteikė galimybę sustiprinti Lenkijos vaidmenį tarptautinėje arenoje ir surasti sąjungininką priešų akistatoje. Svarbios buvo ideologinio pobūdžio priežastys – besibraunančių turkų sulaikymas ir Jogailaičių dinastijos šlovės sustiprinimas.

Pirmą kartą Lenkijos valdovas tapo svetimos šalies karaliumi. Dėl gresiančio iš pietų pavojaus karalius Vladislovas bus priverstas nuolat gyventi už Lenkijos ribų, todėl kilo poreikis įsteigti pavadavimo pareigas. Šaliai valdyti skiriami monarcho vietininkai. 

Vladislovas įžengė į sostą šalyje, kamuojamoje pilietinio karo tarp Jogailaičių šalininkų ir priešų, norinčių išlaikyti Vengriją iki šiol valdžiusių Habsburgų pozicijas. Visa tai vyko turkų antpuolių metu. Iš tiesų situacija reikalavo, kad naujasis karalius nuolat būtų Vengrijoje. Susitelkimas į vidinius konfliktus ir karo žygiai prieš turkus kainavo brangiai. Vladislovas dažnai sėmėsi iš lenkų iždo, o jam ištuštėjus, pradėjo dideliu mastu užstatinėti karališkąsias valdas. Visa tai kartu su pakrikusia vidaus tvarka dėl karaliaus nebuvimo šalyje kėlė Lenkijoje vis didesnį pasipriešinimą. Taip pat tragiška Vladislovo valdymo Vengrijoje baigtis, vadinamoji Varnos katastrofa, aiškiai parodė, kad unijos pasekmės ne visada būna teigiamos.

Antrosios unijos su vengrais balansas pasirodė neigiamas: karaliaus mirtis, iždo ištuštėjimas, chaosas ir vidinės disciplinos stoka. Sunku rasti šios sąjungos su vengrais teigiamų bruožų, galbūt vienintelis būtų lenkų-vengrų ginčų dėl teritorijų ir konflikto dėl kunigaikštijų (Moldavijos ir Valakijos), esančiųprie Dunojaus,nuslopinimaskeleriems metams.

Lenkų unijos, likusios Lenkijos Karalystės Karūnos ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sąjungos šešėlyje, truko tik 20 metų. Bet jų patirtis giliai įsirėžė į lenkų politinio elito sąmonę ir lėmė vėlesnius sprendimus.

Lenkų ir lietuvių unija iki viduramžių pabaigos

Jarosław Nikodem

Tiesą sakant, lenkų ir lietuvių unijos sudarymą lėmė palankus aplinkybių susiklostymas. Ši sąjunga pasirodė esanti tokia stabili ir veiksminga, kad, nepaisant tam tikrų evoliucijos pokyčių, išliko kelis šimtmečius.


Prisiminkime šių įvykių priešistorę. Po Liudviko Angevino mirties Lenkijos karaliumi (ne karaliene) tapo valdovo duktė, jaunutė Jadvyga Angevinaitė. Bendra lenkų ir vengrų monarchija iširo, o Lietuvą tuo metu valdė subrendęs, patyręs ir nevedęs kunigaikštis Jogaila. Lenkų didikai, globojantys nepilnametę valdovę, būtinai norėjo surasti jai vyrą, kuris visam laikui apsigyventų Lenkijoje ir pats valdytų šalį. Anksčiau, Liudviko valdymo laikotarpiu, jį pavadavo lenkų didikų grupė, o tai laikui bėgant akivaizdžiai nusilpnino valstybę. Tuo tarpu Jogaila galėjo tikėtis karūnos ir Lenkijos paramos, reikalingos savo pozicijos įtvirtinimui Lietuvoje, bei rasti sąjungininkę Kryžiuočių ordino keliamo pavojaus akivaizdoje. Tačiau būsimos jungtuvės turėjo sąlygą: didysis kunigaikštis Jogaila privalėjo priimti krikštą ir pakrikštyti savo pavaldinius.

Atrodo, jog abi pusės sudarė susitarimą, kurio sąlygos nebuvo išdėstytos raštu. Jeigu taip būtų nutikę, privalėjo išsisaugoti – juk išliko visi vėlesni lenkų ir lietuvių unijų teisiniai aktai. Iš tiesų buvo surašytos tik ikivedybinės sutarties sąlygos akte, pasirašytame didžiojo kunigaikščio Krėvoje 1385 metais. Už Jadvygos ranką (iš tiesų Lenkijos sostą) pastarasis žadėjęs priimti krikštą ir įsipareigojęs paleisti lenkų belaisvius, apmokėti žalą Vilhelmui Habsburgui, su kuriuo anksčiau Liudvikas Angevinas planavęs sutuokti Jadvygą, atgabenti į Lenkiją savo iždą, atgauti prarastas Lenkijos ir Lietuvos teritorijas bei lietuvių žemes applicare su Karūna. Negalima sutikti su istoriografų nuomonėmis, neva pavartotas žodis applicare reiškė Lietuvos inkorporavimą į Lenkijos sudėtį ar tokio pobūdžio norą. Anuomet Lenkijos pozicija nebuvo tokia stipri, kad galėtų kelti tokią sąlygą, o Lietuvos nebuvo tokia prasta, kad su tokia sąlyga sutiktų. Unijos esmė glūdėjo kitur.

Kuo turėjo tapti unija

Lenkų didikai atstovavo Lenkijos Karalystės Karūnai. Dėl Jadvygos jauno amžiaus jų teisės buvo laikinai praplėstos, bet jie natūraliai negalėjo prilygti teisėtam valdovui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai. Įsidėmėtina, jog XIV ir XV amžiais valstybės sąvoka dar nebuvo žinoma, galutinai ji buvo suformuluota tik XVI šimtmetyje. Viduramžiais valstybę tapatindavo su valdovu ir dinastija, iš kurios jis buvo kilęs. Po karūnavimo Jogailai teko tapti nauju valdovu ir dinastijos kūrėju, valdančiu Lenkiją panašiai kaip kadaise Piastų dinastija. Monarchas privalėjo rūpintis savo naujais pavaldiniais ir jam patikėta šalimi, o mainais gavo ištikimą tarnų būrį: politinis elitas jam patardavęs ir rėmęs jo sprendimus, taip vykdydamas karaliaus (faktiškai valstybės) politiką. Lenkijos ir Lietuvos sąjungos esmė buvo bendrų abiejų šalių problemų sprendimas bendradarbiavimo keliu (visų pirma santykiai su kryžiuočiais), bei kartu buvo laikomasi nesikišimo į partnerės vidaus reikalus principo. Lietuviai nedalyvavo Lenkijos vidaus politikoje, o lenkai nesikišo į Lietuvos valdymą Jogailai atvykus į Krokuvą.

Naujoji politinė santvarka (tam tikra prasme ir struktūra), susiklosčiusi lenkų didikams sutarus su Jogaila, buvo grindžiama taisykle: didysis kunigaikštis, perimdamas valdžią Lenkijoje, ne tik nepraranda savo paveldėtų teisių Lietuvoje, bet ir su niekuo jomis nesidalija – net su kitu Lenkijos karaliumi Jadvyga. Tą paliudija Gediminaičių pagarbos aktai, skirti savo valdovui, tapusiam Lenkijos karaliumi. Stengdamasis nesusilpninti savo valdžios Jogaila nepaskyrė naujojo didžiojo kunigaikščio, galinčio jį pavaduoti LDK. Valdė savarankiškai, o tikrą brolį, Trakų kunigaikštį Skirgailą, kurį mylėjo ir kuriuo pasitikėjo (Jogaila buvo gana nepatiklus), paskyrė tik vietininku. Tiesą sakant, Skirgaila gavo plačius įgaliojimus, bet nebuvo savarankiškas, o juolab nepriklausomas valdovas. Tai reiškė, kad politinė karaliaus programa, iš anksto gavusi lenkų didikų pritarimą, numatė visišką Lietuvos nepriklausomybę Lenkijos atžvilgiu ir amžinosios lenkų ir lietuvių sąjungos (vartoju šią sąvoką vien perkeltine prasme), kurią turėjo užtikrinti naujai Lenkijoje kuriama dinastija, įsteigimą. Be abejo, minima nepriklausomybė neturėjo tokios reikšmės, kokia jai buvo suteikta naujaisiais amžiais. XIV ir XV amžių sankirtoje tai reiškė tik tiek, kad Lietuva ir toliau buvo pavaldi vien savo didžiajam kunigaikščiui, nes šis buvo jos valdovas paveldėjimo tvarka.

Jogaila ir Vytautas

Tik toks Krokuvoje 1386 metais vykusio Vladislovo Jogailos karūnavimo pasekmių aiškinimas leidžia suprasti, kodėl iki 1401 metų unijos sąlygos nebuvo patikslintos, surašytos ir patvirtintos antspaudais. Tiesiog nebuvo tokios būtinybės. Ateityje Jogailos ir Jadvygos sūnus po tėvo mirties turėjo natūraliu ir neginčijamu būdu perimti valdžią Lenkijoje kaip abiejų visateisių lenkų karalių ir Lietuvoje kaip Jogailos paveldėtų teisių palikuonis. Istorijoje spėlioti yra gana pavojinga, bet galima truputį rizikuojant suformuluoti tezę, kad jeigu viskas būtų vykę pagal planą, Lenkiją ir Lietuvą galėjo susieti patvari sąjunga be nereikalingų ir pražūtingų konfliktų, o Jogailaičiai savo vaidmeniu prilygtų Habsburgų dinastijai.

Deja, atsitiko kitaip. Jogailos valdymo metu karaliaus programa žlugo dėl aktyvios kunigaikščio Vytauto veiklos. Lenkijos karaliaus pusbrolis, su Kryžiuočių ordinu susivienijęs prieš giminaitį, nesiėmė kovos dėl Lietuvos (valstybės) nepriklausomybės ar savarankiškumo, nes dar nepažinojo tokio mąstymo būdo. Maištavo prieš valdovą vadovaudamasis savo asmeniškais dinastiniais interesais. Norėjo atgauti tėvoniją siauresne šio termino prasme (Trakų kunigaikštystę) ir platesne (didžiojo kunigaikščio valdžią Lietuvoje, kurią kelerius metus trumpam teko vykdyti kunigaikščiui Kęstučiui). Greta kryžiuočių, besidžiaugiančių kiekvienais neramumais Lietuvoje, tarp Vytauto sąjungininkų atsirado buvę Kęstučio šalininkai, nepripažįstantys Jogailos viršenybės, o tuo labiau Skirgailos kaip vietininko. Kai jau atrodė, kad situacija tapo beviltiška – kryžiuočiai nesugebėjo įvesti Vytauto į Vilnių, o Skirgaila neturėjo pakankamai jėgų su juo susidoroti – karalius nutarė pakoreguoti išankstinį planą. Siekdamas savo tėvynės, niokojamos besitęsiančių pilietinių karų, gerovės nusprendė susitaikyti su Vytautu.

Jogaila atitraukė Vytautą nuo kryžiuočių (gan įspūdingu būdu), mainais pažadėdamas vietininko valdžią Lietuvoje. Visada ištikimas Skirgaila neprotestavo. 1392 metais karalius su Vytautu pasirašė Astravos sutartį. Karalius, susitaikydamas su giminaičiu, atleido pusbroliui kaltes, dovanojo Trakų kunigaikštystę ir paskyrė savo vietininku Lietuvoje. Jogaila manė, kad permainos nesutrikdys iki šiol vyraujančios įtakų pusiausvyros, Vytautas liks patenkintas, o pastarojo asmeniški interesai nulems jo lojalumą. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad net ir tuomet nebuvo surašytas joks dokumentas, apibrėžiantis lenkų ir lietuvių tarpusavio santykius. Lenkų aukštuomenė ir Jadvyga laikė Vytauto pasirinkimą Lietuvos vidaus reikalu bei išskirtine Jogailos privilegija.

Kęstučio sūnaus ambicingumas

Jeigu karalius tikėjosi patenkinti Vytauto ambicijas, tai patyrė didelį nusivylimą. Kęstučio sūnus nenorėjo pasitenkinti vietininko postu, jis troško valdžios ir sumaniai vykdė savo planą. Iš pradžių stebinančiai lengvai pašalino svarbiausius varžovus, Jogailos brolius, atimdamas iš jų valdomas provincijas, paskui neteisėtai pradėjo vykdyti savarankišką užsienio politiką. Karalius stengėsi apsaugoti Lietuvą nuo niokojimo, taigi vengė tiesioginio karinio konflikto. Jogaila bet kokia kaina troško išlaikyti savo paveldėtą teisę į tėvoniją.

Tuo tarpu Vytautas atmetė kompromisų kelią. 1398 metais valdovas pasirašė separatistinį paktą su Kryžiuočių ordinu (priimdamas jam primestas nepalankias sąlygas), leido savo pavaldiniams išsirinkti jį didžiuoju kunigaikščiu bei nužygiavo kariuomenės priešakyje į pietus užvaldyti Rusią. Pergalės atveju tikėjosi valdyti Lietuvą visiškai nepriklausomai nuo Jogailos, kurio paveldėtą teisę būtų sunku išsaugoti. Gėdingai pralaimėjus Vorsklos mūšį su totoriais 1399 metais, šie planai žlugo. Vis dėlto Vytautas neatsisakė savo ketinimų ir toliau laikėsi susitarimo su kryžiuočiais, nors tai vis labiau jį slėgė.

Pagaliau, tikriausiai 1400 metų rudenį, prasidėjo įžanginės derybos, reiškiančios kompromisų šalininkų pergalę ir siekį sutaikyti didįjį kunigaikštį su karaliumi. Jų pagrindu kitais metais buvo sudaryta Vilniaus-Radomsko sutartis, pirmasis teisinis aktas, reguliuojantis Lenkijos ir Lietuvos santykius, o kartu naujas politinis išeities taškas. Jogailos sprendimu Vytautui atiteko didžiojo kunigaikščio titulas iki mirties, o pastarasis mainais pažadėjo ištikimybę karaliui, Karūnai ir jos gyventojams iki gyvos galvos. Dar pridūrė, kad jam mirus Lietuva grįš Jogailai bei jo palikuonims, Karūnai ir Lenkijos Karalystei. Tą patį pažadą pakartojo lietuvių bajorai atskirai surašytame dokumente, kuriame taip pat buvo prisiekiama ištikimybė Jogailai. Iš Lenkijos pusės uniją patvirtino Karūnos didikų pasirašytas dokumentas. Iš tiesų Lietuva buvo laikoma „subjektu“, nes jai buvo skirtas didysis kunigaikštis iki gyvos galvos, o šalies aukštuomenė traktuojama kaip Vytauto ir Jogailos sudarytų sutarčių garantas. Tokiu būdu – atitinkamu mastu – bajorai tapo Lenkijos elito partneriais. Lietuvai teko dar vienas privalumas: pažadas, neva po Jogailos mirties lenkai nebandys išrinkti naujojo karaliaus be Vytauto ir lietuvių bajorų žinios ir pritarimo. Akivaizdu, kad Vytautas gavo daugiausia – jis buvo paaukštintas ne tik prestižo, bet ir įgaliojimų prasme, nes vietininko ir valdovo rangai skyrėsi.

Littwanie princeps supremus

Vis dėlto Jogaila neketino atsisakyti ankstesnės pozicijos. Jo titulų skaičių papildė priedas Littwanie princeps supremus, reiškiantis ne tik aukštesnį statusą lyginant su lietuvių didžiojo kunigaikščio statusu, bet, svarbiausia, pabrėžė nedalijamą ir vienvaldę teisę vadovauti Lietuvai. Tokia patrimonialinė Jogailos teisė yra pabrėžiama – Vilniaus akte Vytautas tvirtinęs, kad gauna valdžią karaliaus įsakymu (trūksta nuorodos, kad kartu nuo Lenkijos Karalystės Karūnos). Kiek vėlesniuose šaltiniuose pateikti duomenys liudija, kad karalius užsitikrino dar vieną privilegiją: Vytautas tapo didžiuoju kunigaikščiu, bet neturėjo teisės savarankiškai sudarinėti jokių sutarčių su trečiosiomis šalimis. Papildomai jokiame Vilniaus-Radomsko unijos akte nefigūravo nuostata, jog po Vytauto mirties Lietuvai bus paskirtas kitas didysis kunigaikštis, o tai reikštų viena – jog karalius, jeigu gyvens ilgiau negu pusbrolis, savarankiškai valdys abi valstybes.

Kaip galima vertinti 1401 metais sudarytą uniją iš abiejų valstybių perspektyvos? Lietuva nebuvo prijungta prie Lenkijos, ši koncepcija tuomet niekam neatėjo į galvą, bet kartu nebuvo nustatytas, nors kai kurie istorikai taip teigė, lygus abiejų valstybių statusas. Pasikeitė Vytauto valdymo būdas, išryškėjo Lenkijos Karalystės vaidmuo. Tokiu būdu Jogaila norėjo apsisaugoti atspėdamas Vytauto klastą, kuriuo (ir teisingai) nepasitikėjo. Karūna tapo struktūros garantu, užimančiu aukščiausią poziciją Jogailos valstybėje. Turint tai omenyje galima, nors su išlygomis, patvirtinti koncepciją, pagal kurią Lietuvą su Lenkija nuo tuo momento jungė feodaliniai santykiai – Lietuva Lenkijos atžvilgiu tapo lenu.

Horodlės unija

Vilniaus-Radomsko unija truko vos dvylika metų. Vytautas neketino susitaikyti su jam skirtu vaidmeniu. Tuo tarpu nedinastinėje perspektyvoje tai reiškė, kad lenkų ir lietuvių sąjunga turi palyginti mažą tikimybę tapti tikrąja abiejų sujungtų tautų draugyste. Didysis kunigaikštis labai greitai pradėjo vykdyti visiškai nepriklausomą užsienio politiką: bendradarbiavo su Kryžiuočių ordinu, keletą metų bandė sujungti Rusios žemės, kovodamas dėl jų su Maskva. Nors ir nepasiekė reikšmingesnių rezultatų, bet eilinį kartą įrodė, kad žvelgiant iš lenkų ir karaliaus perspektyvos nedera jo laikyti lojaliu politiniu partneriu.

Pokyčių atnešė tik su Žemaitija susiję neramumai, sukurstę karą su Kryžiuočių ordinu 1409–1411 metais, kuris baigėsi Torunės taikos sutartimi. Kryžiuočių nenoras susitaikyti su naujuoju galios pasiskirstymu nulėmė naujosios unijos koncepcijos parengimą. Diplomatinės kovos su ordinu, vykusios tarpininkaujant tarptautiniams taikos teismams, metu buvo suformuluoti meistriškai pagrįsti argumentai. Inter alia, buvo nurodomos Jogailos, Vytauto ir jų dukterų paveldėtos teisės, pabrėžiant, jog Žemaitija kartu su visa Lietuva anksčiau buvo inkorporuota į Karūnos Lenkijos Karalystės sudėtį. Pastarasis argumentas neturėjo jokio realaus pagrindo, tačiau jo vertė buvo ta, kad buvo labai nepalankus kryžiuočiams. Šiuo pagrindu buvo suformuluoti 1413 metais pasirašyti Horodlės susitarimai, nes manyta, jog tokios nuostatos, įtrauktos į juridinę galią turintį aktą, Lenkijai ir Lietuvai užtikrins dar galingesnį įrankį diplomatinėje ir propagandinėje kovoje su ordinu. Vytautas, įsitikinęs, jog ir jam iš to bus naudos, sutiko į svarbiausią Horodlės aktą įtraukti formuoluotę apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją.

Niekas neturėjo jokių abejonių, kad kalbama vien apie teisės nuostatą, o ne politinę realybę. Mainais Lietuva gavo didžiojo kunigaikščio instituciją, be to, pabrėžta, kad Vytauto mirties atveju Jogaila ir jo palikuonys, pritariant lenkų ir lietuvių didikams, išsirinks naująjį valdovą. Taip pat lietuviams nuo 1401 metų užtikrinta teisė po Jogailos dinastijos nutrūkimo bendrai išrinkti naująjį karalių. Gana didelė naujovė tapo lenkų didikų herbų suteikimas lietuvių bajorams, tai sulygino jų statusą. Horodlės akte paskelbtas Lietuvos inkorporavimas nei tuomet, nei paskui nereiškė Lenkijos ketinimo jo įgyvendinti. Bet kadangi inkorporavimo nuostatą aprobavo abi pusės, ji įgijo teisinę galią, kurią galėjo paneigti tik vėlesni nuostatai. Minėtą sutarčių straipsnį Jogaila ir Lenkija iškeldavo vėlesniuose ginčuose su lietuviais.

Tolimesnis Karūnos ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sąjungos likimas

Horodlės unija truko iki viduramžių pabaigos, kita buvo pasirašyta jau Melnike 1501 metais ir neturėjo teigiamos įtakos lenkų ir lietuvių santykiams. Iš pradžių Vytautas beveik visiškai išsilaisvino nuo Jogailos valdžios, o gyvenimo pabaigoje siekė vainikuotis Lietuvos karūna, tačiau neketino nutraukti unijos. Po jo mirties lietuviai, pažeisdami unijos nuostatus, savavališkai suteikė Švitrigailai didžiojo kunigaikščio titulą. Pagaliau buvo prieita prie to, kad žlugo lenkų ir lietuvių susitarimas, buvo sudaryta Lietuvos sąjunga su Kryžiuočių ordinu ir prasidėjo lenkų ir lietuvių nesutarimai. Vytautas norėjo valdyti savarankiškai, neketindamas nutraukti unijos, o Švitrigaila užsimojo padaryti ir tai. Kai po dvejų metų buvo nuvainikuotas, Jogaila didžiojo kunigaikščio sostą skyrė Vytauto broliui Žygimantui Kęstutaičiui. Išnaudodamas silpną pastarojo poziciją suteikė jam valdžią iki gyvos galvos, ir tai buvo nuolat pabrėžiama. Toks sprendimas pažeidė Horodlės unijos nuostatas, nes galėjo teikti prielaidą, jog kunigaikščiui mirus Lietuvai gali (nors nebūtinai) būti neskirtas kitas. Nuolat blogėjo lenkų ir lietuvių santykiai, nes paaiškėjo, kad lietuvių aukštuomenė, stengdamasi sustiprinti savo įtaką Lietuvoje, Vytauto pradėtą emancipacijos politiką ėmė keisti vis aiškiau matomais separatistiniais akcentais. Papildomai išryškėjo dar vienas prieštaravimų keliantis aspektas – ginčai dėl Podolės ir Voluinės teritorijų priklausomybės.

1440 metais buvo nužudytas Žygimantas Kęstutaitis. Karalius Vladislovas Varnietis išsiuntė į Lietuvą savo brolį Kazimierą vietininko postui užimti, bet lietuviai demonstratyviai, antrą kartą pažeisdami Horodlės sutarties nuostatas, į didžiojo kunigaikščio sostą iškėlė jaunesnįjį Jogailos sūnų. Unija patyrė gilesnės krizės etapą, iš kurio sugebėta rasti išeitį 1447 metais, kai po užsitęsusių dvejonių Kazimieras Jogailaitis nutarė atvykti į Krokuvą ir perimti brolio (žuvusio 1444 metais ties Varna) sostą.

Kazimieras iki gyvenimo pabaigos valdė abi valstybes, neskirdamas didžiojo kunigaikščio Lietuvoje. Turėjo galimybę (sunku pasakyti, kiek realią) reformuoti uniją ir tokiu būdu nuraminti lenkų ir lietuvių nesantaiką, turint omenyje faktą, kad, priešingai nei jo tėvas ir brolis, neturėjo Lietuvoje dinastinio varžovo. Prieš karūnavimą 1446 metais (manoma, kad dar vėliau) ketino tai padaryti: išliko naujos unijos projektas, kuriam bandyta rasti pritarimą ir įgyvendinti. Dokumente siūlyta inkorporavimą, kuriuo lietuviai jautėsi pažeminti, pakeisti dviejų atskirų valstybių „broliškos lygybės“ sąjunga. Lenkų pusė dėl įvairių priežasčių nepritarė minėtam projektui, taigi naujajam karaliui nepavyko sušvelninti lenkų ir lietuvių nesutarimų. Tai buvo tiek tarpusavio nenoro, tiek dinastinės Kazimiero politikos pasekmė, nes valdovas pirmaisiais savo valdymo metais akivaizdžiai teikęs pirmenybę lietuviams ir naudojosi tuo kaip spaudimo forma Mažosios Lenkijos didikų atžvilgiu, tvirtai besilaikančių Horodlės susitarimų. 

XV amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo nutraukti ginčai dėl Voluinės ir Podolės, bet tęsėsi kiti. Tik 1499 metais buvo pasirašyti dokumentai, istoriografijoje vadinami Krokuvos-Vilniaus unija (arba tik paktu). Tuomet buvo atsisakyta inkorporavimo nuostatų, priimtos naujosios valdovų iškėlimo taisyklės ir užtikrinta tarpusavio pagalba. 1500 metais, nepalankiomis Lietuvai aplinkybėmis (pralaimėtas Vedrošos mūšis karo su Maskva metu), buvo pasirašyta Melniko unija. Susitarimo akte skelbiama (pateikiamos svarbiausios nuostatos): vienos valstybės sukūrimas, bendri valdovo rinkimai, tarpusavio pagalbos teikimas ir bendrosios tarybos steigimas. Istoriografijoje pasitaikančių nuomonių skirtumus kelia inkorporavimo klausimas: viena vertus, pasitaiko šalininkų tezių, kad šios idėjos atsisakyta, bet kartu yra tyrinėtojų, teigiančių, jog lenkai šią uniją laikė Lietuvos inkorporavimo tąsa. Visgi būtina atminti, kad jokių inkorporavimo nuostatų Melniko unijos akte nėra. Be to, ji nebuvo įgyvendinta. Galutiniai šio aspekto sprendimai ir paaiškinimai buvo įtraukti į 1569 metais paskelbtos unijos aktą.

Iš lenkų k. vertė I. Szulska

Žečpospolita – galinga Europos valstybė

Dariusz Milewski

Nors XIV amžiaus antrojoje pusėje Lenkija ir Lietuva buvo gana stiprios valstybės, vis dėlto jos neprilygo turtingesnėms Vengrijai ar Kryžiuočių ordinui. Tik 1385 metais Krėvos sutartimi inicijuotas bendradarbiavimas padėjo joms užimti vedančiąją poziciją Vidurio ir Rytų Europoje.


Jau 1387 metais iš vengrų atgavome Raudonąją Rusią ir užvaldėme Moldaviją, pasiekdami Juodąją jūrą. Po ketvirčio amžiaus buvo įveiktas Kryžiuočių ordinas. Lietuvių kavalerija siekė Maskvą, o Didysis Naugardas lenkėsi kunigaikščiui Vytautui. Pagaliau antrojoje XV amžiaus pusėje Lenkija atgavo Pamarę ir pavergė kryžiuočius, o Jogailaičių dinastijos atstovai užėmė Čekijos ir Vengrijos sostus.

Deja, greitai paaiškėjo, kad Jogailaičių milžinas stovėjęs ant molinių kojų. Atskiros valstybės, valdomos šios dinastijos, turėjo skirtingų, dažnai net priešingų interesų. Jau Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais Lietuva nepadėjo Karūnai kariauti su ordinu, o tai neleido galutinai jo įveikti. Tuo tarpu nuo XV amžiaus aštuntojo dešimtmečio čekų reikalais užsiėmęs karalius nesirūpino lietuvių interesais rytuose ir leido iškilti Maskvos galybei. Pasekmės paaiškėjo netrukus. Pagaliau 1497 metais vengrų užpuolis lenkų žygio į Moldaviją metu niekais pavertė Jono Albrechto planus – situacijos nepakeitė net tas faktas, jog prie Dunojaus valdė tikras karaliaus brolis.

Žodžiu, Jogailaičių valdomoms valstybėms trūko sutarimo ir bendros veiklos programos, kokią turėjo, pavyzdžiui, Habsburgai. Nepaisant to, XVI amžiuje susiformavo karinio lenkų ir lietuvių bendradarbiavimo tradicija bendrų priešų – totorių ir Maskvos – akivaizdoje. Abi šalys iki minėto šimtmečio šeštojo dešimtmečio kovojo dėl įsitvirtinimo Livonijoje gindamos ją nuo kitų užpuolikų, dažniausiai rusų. Tačiau tik Abiejų Tautų Respublikos sukūrimas 1569 metais leido sujungti pajėgas bei sėkmingai koordinuoti Lenkijos ir Lietuvos pastangas, kad naujoji valstybė užimtų vedančiąją poziciją Vidurio ir Rytų Europoje.

Aukso amžius

Priminkime keletą faktų, nulėmusių lenkų ir lietuvių valstybės galią. Visų pirma Žečpospolita apėmė milžiniškas teritorijas, kurios Stepono Batoro valdymo metu siekė 800 tūkst. kv. km viršijantį plotą,
o Žygimanto III – 1 mln. kv. km plotą. Nuolat augo gyventojų skaičius – nuo 7,5 mln.
XVI amžiaus pradžioje iki 11 mln. kito šimtmečio pirmojoje pusėje. Pagal gyventojų skaičių mus pralenkė tik Prancūzija, Rusijos imperija, Osmanų imperija ir – politiškai suskaldyta – Italija. Taip pat augo valstybės ūkis. Žečpospolita praturtėjo Vakarų Europoje itin išaugus maisto ir medienos gaminių poreikiui, taigi eksportavo grūdus, galvijus, medį ir potašą. Net iki 1648 metų nebuvo niokojama karų. Kariniai veiksmai vyko paribiuose, dauguma gyventojų tai jautė tik laikinai padidėjus mokesčiams. Kai Prancūzija ir Vokietijos reichas kraujavo religinių karų verpetuose, Maskvą kamavo dinastijų konfliktai, Osmanų imperija slopino vidaus maištus, Žečpospolitoje viešpatavo palaiminga taika. Sunku rasti panašų mūsų istorijoje laikotarpį, kaip lenkų ir lietuvių valstybės gyventojų turtingumo ir gerovės simboliu tapęs XVI amžius ir XVII amžiaus pirmoji pusė.

Taigi Liublino unijos sutvirtinta Žečpospolita turėjo milžinišką gyventojų skaičių ir ekonominį potencialą, leidžiantį jai jaustis saugiai ir drąsiai vykdyti užsienio politiką. Žinoma, koks nors pedantas galėtų pastebėti, kad ne viskas ir tuo metu buvo tobula, o ateitis slėpė rimtus pavojus. Visų pirma Žečpospolitą sudarė dvi valstybės su atskiromis tarnybomis ir kariuomenėmis, o neretai – ir su skirtingais interesais. Akivaizdus Karūnos pranašumas lyginant su Lietuva, kuriai tuo metu reikėjo pagalbos atsilaikant prieš Maskvą, leido sumažinti galimus pavojus. Be to, bendras valdovas – kuris ir būdavo atsakingas už užsienio politiką − bei seimai koordinavo lenkų ir lietuvių bendradarbiavimą kur kas geriau, nei tai vyko Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais.

Viritim elekcija

Pirmasis valstybės galios požymis – tai valdovo rinkimų būdas. Pasibaigus Jogailaičių dinastijai – Liubline tai jau buvo numatyta – nustatyta, kad apie elekciją spręs šlėkta. Rinkimų būdas buvo patikslintas pirmuoju tarpuvaldžio laikotarpiu, atimant iš senatorių lemiamą balsą ir nustatant visuotinius monarcho rinkimus (vadinamoji viritim elekcija). Tai žymiai pratęsė interregnum laiką (nuo Jogailaičių laikais buvusių kelių savaičių iki kelių, o kartais keliolikos mėnesių dabar). Žinoma, valstybei tuomet grėsė didesnis pavojus, nes būtent karalius koordinavo užsienio politiką ir buvo vyriausiasis kariuomenės vadas. Nepaisant to, Žečpospolita buvo tokia stipri, kad galėjo taip rizikuoti. Pridurkime dar tai, kad įgyvendinant elekcijas laisvės praradimo akistatoje piliečiai sugebėjo pasiruošti gynybai. Taip atsitiko 1575 ir 1576 metų sandūros žiemą, kai buvo sušauktas suvažiavimas Jendžejuve palaikyti Steponą Batorą ir Oną Jogailaitę imperatoriaus Maksimiliano II grasinimų fone. Situacija pasikartojo 1587−1588 metais, kai dvigubos elekcijos metu pasisekė apginti Krokuvą nuo arkikunigaikščio Maksimiliano Habsburgo kariuomenės, vėliau – jau Silezijos teritorijoje – jį pavyti, nugalėti ir įkalinti. Pažeminti Habsburgai noromis nenoromis, gelbėdami imperatoriaus brolį, privalėjo pradėti derybas. Akivaizdu, kad daugelio Europos valdovų dedamos pastangos gauti Lenkijos karūną liudija apie jos svarbą. Net Henrikas Valua, pagaliau pasirinkęs paveldimą Prancūzijos sostą, niekada neatsisakė Lenkijos karaliaus titulo – matyt, jį vertino.

Kad jau kalbame apie Henriką, tai būtent su jo rinkimais susijęs kone vienintelis toks akivaizdus ir ryžtingas Žečpospolitos kišimasis į Prancūzijos vidaus reikalus. Tam, kad Valua perimtų valdžią Lenkijoje, iš Prancūzijos karaliaus Karolio IX pareikalauta nutraukti pilietinį karą su hugenotais ir užtikrinti religinę taiką. Prancūzai – nors, tiesą sakant, trumpam – privalėjo susitaikyti su tokia lenkų sąlyga.

Užsienio politika

Steponas Batoras lenkų diplomatijoje ilgainiui įtvirtino derybas iš jėgos pozicijos. Valdovas pažemino Ivaną Rūstųjį, o jo įpėdinį Fiodorą akivaizdžiai ignoravo, siekdamas atnaujinti karą ir parklupdyti Maskvą. Karaliaus mirtis sužlugdė šiuos planus. Jo įpėdinis sugebėjo pamokyti net anglų karalienę Elžbietą I, kai pastaroji kovos su Ispanija sūkuryje pakenkė Lenkijos verslo interesams (1597 metais Povilo Dzialynskio (Paweł Działyński) – priminkime – sėkminga misija). Žygimantas III kišosi į Vokietijos reicho reikalus, stipriai remdamas Habsburgus Trisdešimties metų karo pradžioje (lengvosios kavalerijos žygis į Septynpilį ir vadinamasis pirmasis Vienos mūšis 1619 metais). Karui besibaigiant Vladislovas IV gavo apčiuopiamos naudos, užsitikrindamas sau ir Vazų dinastijai Opolės ir Racibožo kunigaikštijas. Vėliau, švedų tvano laikais, jose prieglobstį rado Jonas Kazimieras. Deja, monarchas jas labai nevykusiai prarado remdamas Prancūziją XVII amžiaus septintajame dešimtmetyje.

Santykiuose su Šventuoju Sostu Žečpospolita taip pat sugebėjo išsaugoti iniciatyvą ir tvirtai ginti savo interesus. Jau Žygimantas Augustas sužlugdė popiežiaus nuncijaus pastangas įtraukti lenkų ir lietuvių valstybę į XVI amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje Šventosios lygos inicijuotą žygį prieš Osmanus. Karalius pagrįstai manė, jog Žečpospolita visiškai tuo nesuinteresuota. Po ketvirčio amžiaus valdovo sūnėnas taip pat pasirodė kurčias popiežiaus primygtiniams raginimams prisidėti lenkams prie Moldavijos užpuolio – prie jo dar sugrįšime – panašiai kaip ir meilinimuisi dėl sąjungos pasirašymo su Habsburgais, vėl prieš turkus. Žygimantas III ir jo aplinka vadovavosi šaltu protu, stengdamiesi kiek įmanydami pasinaudoti Habsburgų ir Osmanų konfliktu ir tuo pat metu nepatirti papildomų nuostolių. Pagaliau Žygimanto pirmagimis Vladislovas IV išvarė apaštališkąjį nuncijų Mario Filonardi iš Žečpospolitos, nes manė, kad pastarasis pernelyg domisi svetimais reikalais (minėtinos bylos tarp dvasininkijos ir šlėktos bei kandžios pastabos lenkų valdovo adresu). Įdomu tai, jog karalius gavo didelę vyskupų ir paties primo paramą. Krokuvos vyskupas Petras Gembickis (Piotr Gembicki) parašė laiške: kad curia Romana sužinotų, su kuo turinti reikalų, kad ne su kokiu kunigaikščiu, o su J. D. karaliumi, kurio auctoritas et maiestas [autoritetą ir didenybę − DM] būtina traktuoti rimtai ir pagarbiai. Pridurkime, kad kiek anksčiau tas pats karalius gavęs seimo pritarimą legalizavo stačiatikių hierarchiją, ignoruodamas Šventojo Sosto būgštavimus dėl malonės schizmos šalininkams – šį kartą vėl laimėjo valstybės interesai.

Kariuomenė

Žečpospolitos galybę rodo lenkų ir lietuvių ginklo pergalės. XVI ir XVII amžiais senovės lenkų kariuomenės menas pasiekė savo viršūnę, tą liudija pergalės prieš žymiai galingesnius priešus. Šioje vietoje galima paminėti Batoro žygius prieš Maskvą (1579–1581), Moldavijos gospodario Mykolo Narsiojo sutriuškinimą (1600), švedų nugalėjimą Salaspilio (Kirchholmo) mūšyje (1605) ir rusų parklupdymą Klušino mūšyje (1610), pagaliau pergalė prieš turkus prie Chotyno (1621) ir prieš Maskvą greta Smolensko gynybinių mūrų (1632–1634).

Tokius puikius rezultatus visų pirma lėmė geras kariuomenės parengimas ir apmokymas. Tuomet joje pirmuoju smuiku griežė ilgą laiką nenugalimi ir svetimiesiems nuostabą keliantys husarai. Vėliau į armijos gretas buvo įtraukti vakarietiško tipo šaulių padaliniai – dragūnai ir svetimšalių pėstininkai. Lenkų ir lietuvių karinės pajėgos, kovodamos su įvairiais, mūšio lauke skirtingas strategijas taikančiais priešais, lavino savo meistriškumą ir pasirodė esančios parankus tiek valstybės plėtros, tiek sienų gynybos įrankis.

Aptariamuoju laikotarpiu sulaukėme grupės talentingų vadų – su karaliumi Steponu Batoru ir Vladislovu IV priešakyje. Savo gabumais pasižymėjo puikūs etmonai: Jonas Zamoiskis, Stanislovas Žolkevskis, Stanislovas Konecpolskis Karūnoje, o Lietuvoje – Jonas Karolis Chodkevičius, Kristupas Radvila Perkūnas ir Kristupas Radvila Jaunasis.

Kariuomenė padėjo vykdyti aktyvią užsienio politiką. Reikia iš karto pabrėžti, jog Žečpospolita pirmiausia buvo susitelkusi į gynybą, bet, kai to reikalavo valstybės interesai, sugebėdavo inicijuoti ir karus. Taip nutiko 1577 metais, kai Ivanas Rūstusis, nutraukęs taikos sutartį, užpuolė Livoniją ir sulaukė greito ir skaudaus atsako. Kai 1595 metais, Habsburgų ir Osmanų karų metu, iškilo grėsmė Lenkijos interesams pietų rytuose, etmonas Jonas Zamoiskis įžengė į Moldaviją ir į jos sostą pasodino Žečpospolitos vasalą Jeremijų Movilą. Etmonas nugalėjo totorius prie Cecoros, o diplomatai privertė sultoną susitaikyti su nauja tvarka. Paėmęs Septynpilį gospodaris Mykolas Narsusis užpuolė Moldaviją, buvo nugalėtas, o jo valdoma kunigaikštija atiteko broliui Movilai.

Tais pačiais 1600 metais Žygimantas III pradėjo karą dėl paveldimo Švedijos sosto sugrąžinimo ir perdavė Žečpospolitai Estiją. Nors ši šalis lenkų ir lietuvių buvo valdoma trumpai, bet apskritai tuo metu jų įtaka apėmė plotą, besidriekiantį nuo Suomijos įlankos iki žemutinio Dunojaus, maždaug 2 tūkst. km.

Nuo 1604 metų, iš pradžių neoficialiai, vėliau dalyvaujant karaliui, Žečpospolita Maskvos valstybėje įsitraukė į vidines kovas, vadinamas Didžiąja suirute (Smuta). Tuomet pavyko užimti Kremlių ir patys rusai pasiūlė caro karūną karalaičiui Vladislovui Vazai (1610). Nors šis karūnavimas ir neįvyko, po ilgo karo pavyko priversti Maskvą pasirašyti taikos sutartį, kurios pagrindu didelė prieš 100 metų prarastų žemių dalis (kartu su Smolensku ir Seversko Naugardu) buvo sugrąžinta Žečpospolitai. Būtent tuomet lenkų ir lietuvių valstybė pasiekė savo teritorijų plėtros viršūnę.

Ne vien pergalės

Savaime suprantama, jog aukso amžius nebuvo vien nesibaigianti pasiekimų ir pergalių virtinė. Nuo XVII amžiaus pradžios vykę karai nuskurdino valstybės iždą ir pareikalavo daug papildomų išlaidų kariuomenės išlaikymui. Nesėkme pasibaigus karui su švedais, tuojau pat prasidėjo kovos su Maskva. Todėl Žygimantas III ne tik negrįžo į Stokholmą, bet privalėjo susitaikyti su didelio Livonijos ploto praradimu. Nepaisant to minėtina, kad švedai be kovos pasitraukė iš užimtų Prūsijos žemių, kai tik akis į akį stojo į kovą su puikiai susirėmimui pasirengusia Žečpospolita.

Dėl šiaurėje ir rytuose besitęsiančių karų buvo prarastos kontroliuojamos Moldavijos (o anksčiau ir Valakijos) teritorijos. Paskutinis bandymas jas susigrąžinti 1620 metais, žuvus etmonui Stanislovui Žolkevskiui, baigėsi tragiškai. Vis dėlto kitais metais bendros lenkų, lietuvių ir kazokų pajėgos sugebėjo sėkmingai atremti paties sultono Osmano II vadovaujamą turkų antpuolį. Tokios didingos pergalės krikščioniškoji Europa seniai nebuvo mačiusi. Tuomet Vladislovas IV net planavęs pulti Osmanus, bet tam sutrukdė šlėktos nepritarimas ir staigi karaliaus mirtis 1648 metais.

Vazų dinastijos politikos rezultatai privertė paklusti Hohencolernų reikalavimams ir perduoti Brandenburgo atšakai Prūsijos feodą. Bet karaliui vykstant į karą su švedais 1635 metais, Žečpospolita lengvai perėmė realią Prūsijos kunigaikštystės kontrolę. Prūsijos ir Brandenburgo vasalas nekėlė pavojaus – išnaudojo sau tinkamą progą tik švedų tvano metu.

Dar Žečpospolitai nedavė ramybės totorių antpuoliai ir neišspręstas kazokų klausimas. Net iki 1648 metų sukilimai Ukrainoje buvo slopinami be didesnio vargo. Taip turbūt būtų atsitikę ir Bogdano Chmelnickio sukilimo atveju, jeigu ne pražūtingas aplinkybių sutapimas – etmono Mykolo Potockio vadovavimo klaidos ir netikėta karaliaus mirtis. Elekcija nustūmė kazokų klausimą į antrą planą. Taip pat XVII a. penktajame dešimtmetyje išgąsdinti totoriai tuo pasinaudojo ir sugrįžo į Ukrainą.

Apibendrinant galima teigti, kad sudarius Liublino uniją atsirado didelė ir turtinga valstybė, kuri daugelį dešimtmečių dominavo Rytų ir Vidurio Europoje. Jos teritorijų potencialas ir gausus gyventojų skaičius leido sėkmingai susidoroti su pralaimėjimų ir staigių antpuolių pasekmėmis. Vienintelę rimtą grėsmę kėlė vidinė, „pilietinė“ nesantaika – retkarčiais pasireiškianti iki pat 1648 metų. Tokia santvarka, nepaisant įvairių sunkumų ir negandų, leido Žečpospolitai sėkmingai išlaikyti didingos valstybės poziciją ir pelnyti atitinkamą pagarbą kaimynų akyse.

Iš lenkų k. vertė I. Szulska

XVI amžiaus lenkų ir lietuvių kultūra – Renesansas ir Reformacija

Radosław Lolo

Atrodo, kad XVI amžiaus viduryje, kai Lenkijoje ir Lietuvoje ginčai dėl unijos tikslo ir formos artėjo prie svarbiausio etapo, lenkų ir lietuvių valstybėje Renesanso kultūra ir Reformacijos judėjimas pasiekė apogėjų. Taigi nedvejojant galima teigti, kad derybos ir Liublino unijos pasirašymas vyko tokiu metu, kai Žečpospolitoje išryškėjo itin įdomūs reiškiniai ne vien vidaus ir užsienio politikos srityse. Kartais tyrinėtojai jų tarsi nepastebi.


Renesansas Žečpospolitoje išplito tarpininkaujant Vengrijai. Pagrindiniu naujųjų srovių skleidėju tapo tuomet galingų Jogailaičių dvaras. Dinastija, pasiekusi neginčytiną sėkmę politikos srityje, greitai pradėjo domėtis kultūros ir meno plėtra. Jau 1424 metais karalienės Sofijos karūnavimo iškilmėse dalyvavo tuometinis italų humanistas Francesco Fielfo (1398–1481), karališkajai porai pademonstravęs oratoriaus meistriškumą, o vėliau šlovinęs Vladislovą Varnietį. Lenkų ir lietuvių valstybėje humanizmo idėjos plito vis dažniau italų universitetuose išsilavinimą įgydavusių lenkų intelektualų pastangomis. Iš jų minėtini poetas Gžegožas (Grzegorz) iš Sanoko, Jonas Dlugošas (Jan Długosz), Jonas (Jan) iš Ludisko, kuris, baigęs studijas Italijoje, tapo humanistinės retorikos meno ir atsivežtų rinktinių Antikos veikalų nuorašų populiarintoju Lenkijoje. Taip pat verta paminėti Joną Ostrorogą (Jan Ostroróg), Bolonijoje apgynusį abiejų teisių disertaciją, užsiėmusį ne tik diplomatija, bet ir parašiusį šiandien nepelnytai pamirštą įdomų politinį traktatą Memoriał o uporządkowaniu Rzeczypospolitej (Memorialas apie Žečpospolitos sutvarkymą). Persismelkęs naujovių dvasia mąstytojas ragino sustiprinti karaliaus valdžią ir atskirti valstybę nuo Katalikų Bažnyčios įtakos.

1474 metai žymi ryškų lūžį kultūros srityje. Tuomet karaliaus Kazimiero Jogailaičio Krokuvos dvare pasirodė Filippo Buonaccorsi de Tebadis Experiens, kaip pasikėsinimo
į popiežių Paulių II dalyvis privalėjęs bėgti iš Romos prisidengęs Kalimacho (Kallimach) pavarde. Garsus Renesanso laikotarpio rašytojas ir humanistas tapo karaliaus sekretoriumi ir Kazimiero vaikų auklėtoju, sudominusiu juos naujosiomis meno, literatūros ir architektūros kryptimis. Be abejo, tam tikrą įtaką darė ir lenkus iš Vladislovo Jogailaičio vengrų ir čekų dvarų pasiekiančios idėjos. Vyresnio brolio dvare Kazimieras praleido didžiąją savo jaunystės dalį, eidamas Silezijos administratoriaus pareigas. Būtent čia karalaitis turėjo progą susižavėti Renesanso idealais.

Pasitaiko, kad kardinalių pokyčių priežastimi tampa katastrofa. Taip atsitiko architektūros srityje. 1499 metais sudegė Vavelio pilies dalis. Karalius Aleksandras Jogailaitis nusprendė, kad pastato atstatymas bus puiki proga naujai suprojektuoti valdovų rezidenciją. Vadovauti statyboms valdovas paskyrė iš Koblenco kilusį Eberhardą Rosembergą (Eberhard Rosemberg). Maždaug tuo pačiu metu į Krokuvą atvyko skulptorius Pranciškus Florentietis, kuriam Elžbieta Habsburgaitė ir karalaitis Žygimantas pavedė sukurti antkapį Jonui Albrechtui. Florentiečio sukurta puošniai dekoruota karaliaus antkapio niša pagrįstai laikoma Renesanso laikų šedevru.

1506 metais, Žygimantui Senajam tapus lenkų ir lietuvių valstybės karaliumi, Pranciškus Florentietis dar tebedirbo Vavelyje. Po menininko mirties darbus tęsė Bartolomeo Berecci ir Benediktas (Benedykt) iš Sandomiero. Iki 1536 metų pastatas su didelėmis, trijų lygių arkadomis buvo baigtas ir tapo kitų didikų rezidencijų Lenkijoje ir Lietuvoje pavyzdžiu bei įkvėpimo šaltiniu. 1519 metais Berecci pradėjo kurti kapinių koplyčią pirmajai Žygimanto Senojo žmonai Barborai Zápolya. Florencijos Renesanso šedevru laikoma koplyčia buvo konsekruota 1533 metais. Kaip karalių mecenatystės įrodymą dar verta paminėti būdingu atiku papuoštos Krokuvos Sukenicų prekyvietės rekonstrukciją.

Sekėjai Karūnoje ir Lietuvoje                                                                  

Gana greitai Karūnoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atsirado daug karališkojo meninio skonio sekėjų. Jau 1526 metais didysis Karūnos iždininkas Mykolas Šydloveckis (Mikołaj Szydłowiecki) baigė Šydloveco pilies rekonstrukciją pagal Renesanso stilių, o primas Motiejus Dževeckis (Maciej Drzewicki) Dževicoje pasistatė gotikos ir Renesanso bruožų turinčią pilį. Žygimanto Senojo sekretorius Justusas Liudvikas Deciušas (Justus Ludwik Decjusz) 1535 metais Volios Justovskos vietovėje prie Krokuvos pastatė vilą, savo architektūra primenančią tiek italų Renesanso pastatus, tiek Vavelio arkadas. Renesansinę formą įgijo Peskovos Skalos ir Ogrodzeneco pilys (čia paminėti tik keli pavyzdžiai).

Tyrinėtojų nesutaria, kas iš tiesų inicijavo Žemutinės pilies statybą Vilniuje. Dalis jų mano, kad darbai pradėti dar Aleksandro Jogailaičio valdymo laikotarpiu. Tikriausiai statybą tęsė Žygimantas Senasis, pakvietęs į Vilnių Vavelyje atliktų darbų grožiu pagarsėjusius Berrecci ir Benediktą iš Sandomiero, prie kurių prisijungė iš Florencijos atvykęs Bernardino Zanobi da Gianotti. Iki XVI amžiaus ketvirtojo dešimtmečio jie spėjo baigti dviejų pilies sparnų statybą, o galutinai ją užbaigė Jonas iš Sienos ir Jonas Marija Padovano Žygimanto Augusto valdymo laikais. Tuomet pilis įgavo penkiakampio formą, iš vidaus buvo puošta Vavelį primenančiomis arkadomis, apie kurių apdailą galima tik spėlioti. Dabar atstatyta įspūdinga Žemutinė pilis mažai primena pirmutinį, Renesanso laikais statytą pastatą. Visgi Lietuvoje didikų rezidencijų pagal Vilniaus pavyzdį neatsirado taip greitai kaip Karūnoje. Tik besibaigiant XVI amžiui buvo perstatytos nelabai funkcionalios Radvilų rezidencijos Biržuose ir Nesvyžiuje. Vis dėlto architektų projektuose dominavo jų gynybinės paskirties bruožai.

Panašiai atrodė menininkų ir mecenatų santykių plėtra. Karūnoje kuriantys dailininkai, samdomi Jogailaičių dvare, gana greitai buvo pakviesti kitų didikų, o Lietuvoje šis reiškinys atsirado truputį vėliau. Jonas Marija Padovano Pultusko kolegiate sukūrė antkapinį Plocko vyskupo Andriaus Noskovskio (Andrzej Noskowski) bareljefą (prieš 1567 metus). Tuo tarpu Santi Gucci, Onos Jogailaitės ir Žygimanto Augusto antkapinių paminklų Žygimantų koplyčioje Vavelyje autorius, greitai surado darbą Mazovijos Drobine, kur iki 1576 metų sukūrė Plocko pakamario Vaitiekaus Kryskio (Wojciech Kryski) ir jo tėvų (Onos (Anna), gimusios Šrenskų (Szreńska) šeimoje, ir Mazovijos vaivadaičio Pavelo (Paweł)) reto grožio antkapį. Visų meno kūrinių fundatorius buvo Stanislovas Kryskis (Stanisław Kryski), tuometinio Racionžo kašteliono Vaitiekaus brolis. Paskui italų menininkas atliko panašius darbus pagal Firlėjų (Firlejowie) Janovece, Uchanskių (Uchańscy) Uchniuose ir Branickių (Braniccy) Nepolomicėse užsakymus. Vilniaus pilyje Žygimantas Augustas surinko įspūdingą tapybos ir gobelenų kolekciją. Be jokios abejonės, tai formavo lietuvių aukštuomenės estetinį skonį, nors šaltiniuose minima, kad karaliaus meninių aistrų kopijavimo bandymų atsirado tik XVI amžiaus pabaigoje. Lietuvių bajorų kolekcijos įgijo tam tikros prabangos tik kitame šimtmetyje.

Literatūrinis Parnasas Karūnoje                                                                         

XVI amžiaus antrojoje pusėje lenkų ir lietuvių valstybėje grožinė literatūra pasiekė iki šiol neregėtą lygį. Jos sparti raida lenkų kalba – vienas svarbiausių Renesanso pasiekimų. Jau pirmojoje šimtmečio pusėje buvo išleisti žymiausi Mikalojaus Rėjaus (Mikołaj Rej) veikalai lenkų kalba. Ypač reikšmingas lenkų kultūrai buvo 1543 metais pasirodęs Mikalojaus Koperniko (Mikołaj Kopernik) veikalas De revolutionibus… (Apie dangaus sferų sukimąsi…).Lygiagrečiai debiutavo Andrius Fryčas Modževskis (Andrzej Frycz Modrzewski) (lotynų kalba parašyta publicistinė studija Lascius, sive de poena homicidii – Apie bausmę už vyro nužudymą), taip pat iš spaustuvės iškeliavo iki šiol garsus Krótka rozprawa między panem, wójtem a plebanem (Trumpas pokalbis tarp pono, vaito ir klebono), kurį Rėjus išleido Krokuvoje prisidengęs pseudonimu Ambrožy Korčbok Rožek (Ambroży Korczbok Rożek). Pastarasis kūrinys – tai įdomus diskursas apie tuometinės politinės santvarkos, visuomenines ir religines problemas. Maždaug tuo pat metu arba šiek tiek vėliau anonimiškai Krokuvoje pasirodė iškilus Psałterz Dawidów (Dovydo psalmynas). Dar reikėtų paminėti laisvu stiliumi parašytus, bet gana gilius filosofinius dvarininkų svarstymus apie gyvenimą metų laikų kaitos perspektyvoje, Zodiako ženklų ir žymių Antikos filosofų idėjų fone (žinomi pavadinimu Wizerunek własny żywota człowieka poczciwego (Gero žmogaus gyvenimo vaizdinys), išleisti 1558 metais Krokuvoje).

XVI amžiaus septintajame dešimtmetyje pasirodė pirmieji Jono Kochanovskio (Jan Kochanowski) veikalai: giesmė O śmierci Jana Tarnowskiego, kasztelana krakowskiego (Apie Jono Tarnovskio, Krokuvos kašteliono, mirtį, Krokuva, 1561), poema Zuzanna (Zuzana) (Krokuvoje 1561−1562 metais, kartu su iki šiol giedamu himnu Czego chcesz od nas Panie (Ko nori iš mūsų, Viešpatie)) arba novatoriška satyrinio-politinio pobūdžio poema Satyr albo dziki mąż (Satyras, arba laukinis vyras)(1564). Iškiliausi poeto veikalai arba buvo kuriami Odprawa posłów greckich (Graikų pasiuntinių priėmimas), arba išleisti vėlesniais XVI amžiaus dešimtmečiais. XVI amžiaus septinto dešimtmečio antrojoje pusėje Mikalojus Sempas Šažinskis (Mikołaj Sęp Szarzyński) baigė studijas Leipcige, jo pirmasis proginis kūrinys datuojamas 1567 metais.

XVI amžiaus antrojoje pusėje lenkų mokslininkai įtvirtino savo poziciją Europos humanizmo istorijoje. Pirmąją vietą pagrįstai užėmė Andžejus Fryčius Modževskis (Andrzej Frycz Modrzewski). Jo monumentalus traktatas De republica emendanda (Apie valstybės patobulinimą), pirmą kartą iš dalies išleistas Krokuvoje 1551 metais, vėliau Bazelyje (1554 ir 1559 metais lotynų k., 1557 metais vokiečių k.), buvo plačiai aptarinėjamas Europoje. Šiame veikale Modževskis ne tik polemizavo su epochos garsenybėmis, bet ir išdėstė platų,
iš daugelio Europos šalių praktikos pasisemtų sprendimų spektrą. Šiandien niekas neneigia šiam traktatui būdingo realizmo.

Bet Europoje buvo skaitoma ir aptarinėjama ne vien Fryčiaus Modževskio kūryba. 1568 metais Venecijoje pasirodė traktatas De optimo senatore libri duo (Dvi knygos apie tobulą senatorių), vėliau Poznanės vyskupu tapusio Lauryno Goslickio (Wawrzyniec Goślicki) daktaro disertacija. Autoriaus svarstymai apie senato ir senatorių vaidmenį, taigi de facto apie elito formavimą, sulaukė didelio populiarumo (1598 metais veikalas buvo išleistas Anglijoje, vėliau pasirodė dar du leidimai). Būtent vartydamas traktato puslapius Šekspyras sėmėsi įkvėpimo prieštaringai vertinamam Hamleto Polonijaus vaidmeniui. Goslickio veikalą gerai žinojo Jungtinių Amerikos Valstijų kūrėjai Tomas Džefersonas ir Tomas Peinas. O Andžejus Patricijus Nideckis (Andrzej Patrycy Nidecki), apsigynęs disertaciją Paduvoje, išgarsėjo daug kartų iki 1561 metų išleistais kritiniais rinktiniais Cicerono raštais.

Atgimusi ar gimusi Lietuva?

Minėtu laikotarpiu Lietuvoje taip pat pastebimos pirmosios šios šalies istorijoje literatūrinio gyvenimo apraiškos. Būtent šiame kontekste reikia vertinti kūrinį, sukurtą itin neįprastomis aplinkybėmis. Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila nutarė įteikti popiežiui Leonui X gana originalią dovaną – stumbro iškamšą. Ją privalėjo lydėti Mikalojaus Husoviano (Mikołaj Hussowczyk) lotyniškai eiliuota poema Carmen Nicolai Hussoviani de statura, feritate ac venatione bisontis (Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę) (Krokuva, 1523). Popiežius, nesulaukęs dovanos, mirė 1521 metais, tačiau liko išskirtinis, didelis, autentiškumu dvelkiantis, lietuvių praeitį, gamtą, medžioklės scenas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klimatą vaizduojantis kūrinys.

Lietuvių tyrinėtojai pirmuoju biografiniu romanu laiko Kauno pastoriaus Pauliaus Oderborno (Paulus Oderborn) veikalą Joannis Basilidis Magni Moscoviae Ducis vita (Didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas). Iš esmės tai yra beletrizuota Ivano Rūsčiojo biografija. Autoriui, kuriam galima papriekaištauti dėl saiko trūkumo ir šališkumo, visgi netrūko žinių vaizduojant to meto Lietuvos ir Maskvos paribio realijas.

Politinės minties srityje būtina atkreipti dėmesį į Petrą Roizijų (Piotr Rojzjusz) ir Andrių Volaną (Andrzej Wolan). Senąja rusėnų kalba 1529 metais parašytas Pirmasis Lietuvos Statutas liudija minties ir teisinės kultūros pažangą. Kai kurie lietuvių tyrinėtojai mano, neva Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo taip neseniai pakrikštyta – vos 1387 metais – kad po 100 metų niekas, kas turėjo Antikos laikmečio požymių, negalėjo atgimti tuometinėje kultūroje. Vis dėlto Lietuvos Renesanso branduolio reikia ieškoti kitur. Būtent XVI amžiuje LDK tapo visateise Europos kultūros vertybių gavėja ir bendrakūrėja, o išsilavinę humanistai Vilniaus mokyklose, universitete tarp vėlyvojo renesanso alumnato sienų domėjosi tomis pačiomis problemomis, kurios buvo gvildenamos Romoje, Paryžiuje ar Paduvoje vykusiose diskusijose.  

Reformacijos apogėjus                                                                                                      

XVI amžiaus septintasis dešimtmetis laikytinas Reformacijos judėjimo Lenkijoje ir Lietuvoje apogėjumi. Tokie didieji Prūsijos miestai kaip Torunė ar Gdanskas, kur dominavo liuteronai, naudojosi Žygimanto Augusto suteiktomis privilegijomis, užtikrinančiomis tikėjimo laisvę. Mažosios Lenkijos, Rusios ir lietuvių šlėktos gretose populiarėjantis Kalvino tikėjimas rasdavo vis daugiau mecenatų tarp kilmingųjų, taigi minėtina, pvz., Biržų-Dubingių Radvilų dinastijos, Dorohostaiskių (Dorohostajscy) arba dalies Firlėjų giminės parama. Jono Laskio (Jan Łaski) jaunesniojo veikla sutvirtino Mažosios Lenkijos kalvinų bažnyčių organizacinę struktūrą. 1554 metais Slomnikuose buvo sušauktas pirmasis Evangelikų Reformatų Bažnyčios Sinodas. Pinčuve, kur gyveno Laskis, prasidėjo viso Biblijos teksto vertimo iš graikų ir hebrajų kalbų darbai. Vertimas pasirodė 1563 metais ir žinomas kaip Brastos Biblija, sukeldamas (iki mūsų dienų besitęsiančias) diskusijas apie faktiškai vertimui pasirinktus tekstus, bet niekas iki šiol negali paneigti lenkiško teksto kalbos grožio ir sklandumo.

Deja, lenkų kalvinai nesugebėjo išvengti krizės, kuri ištiko teologinių disputų, vykusių per eilinius kalvinų sinodus, metu. Juose pasisakydavo – kitaip negu kitur – antitrinitoriai, kurie pabėgo į Žečpospolitą saugodamiesi persekiojimų (Francesco Stancaro, Fausto Sozzini ir kt.). Pinčuvo sinode 1562 metais Stanislovas Paklepka (Stanisław Paklepka) ir Gžegožas Pavelas (Grzegorz Paweł) iš Bžezinų atvirai paneigė Švč. Trejybės dogmą ir jau po metų padalijimas virto tikrove. Arijonai, kaip su panieka vadindavo antitrinitorius, pasitelkdami Simono Budno (Szymon Budny) ir Mikolo Senickio (Mikołaj Sienicki) įdomų ir didžiulį intelektualinį palikimą, greitai įsteigė savo struktūras, bažnyčias ir mokyklas.

XVI a. septintojo dešimtmečio pradžioje lenkų ir lietuvių valstybėje Reformacija sulaukė dar vienos politinės sėkmės. Petrakavo seimas 1562–1563 metais galutinai panaikino anksčiau laikinai sustabdytą seniūnų pareigą vykdyti dvasinių teismų nuosprendžius, atskirdamas šlėktą nuo bažnytinių teismų jurisdikcijos. Dar prisiminkime 1570 metais sudarytą Sandomiero susitarimą – tai buvo Europos mastu svarbus ir išskirtinis lenkų protestantų pasiekimas, dialogas, kurį dabar galėtume pavadinti tiesiog ekumeniniu – taigi iš tiesų reikia pripažinti, kad Liublino unijos sudarymo metu lenkų ir lietuvių Reformacija galėjo didžiuotis savo nuopelnais. Tuo pat metu Katalikų Bažnyčioje išryškėjo pirmieji besiartinančios Tridento reformos požymiai. 1564 metais Parčeve sušauktame seime karalius priėmė Tridento susirinkimo nutarimų knygą.

Kaip matome, XVI šimtmetis, kai lenkų ir lietuvių valstybėje suklestėjo kultūrinis, meninis bei religinis gyvenimas, pagrįstai vadinamas aukso amžiumi.

Iš lenkų k. vertė I. Szulska

Liublino unija mentalitete, literatūroje ir publicistikoje – Žečpospolitos piliečiai ar lenkai ir lietuviai?

Andrzej Korytko

1869 metais Janas Mateika (Jan Matejko) nutapė Liublino uniją. Abiejų Tautų Respublikos įkūrimo 300-ųjų metinių minėjimo proga nutapytoje drobėje žymus dailininkas įamžino simbolikos kupiną priesaikos sceną. Istoriografai rimties ir jaudulio persmelktame paveiksle ieškojo įvairių istorinių užuominų. Pačiam gi Mateikai priskirdavo kraštutinius siekius – drobėje įžvelgdavo tiek pesimistinį, tiek optimistinį menininko unijos vertinimą.

Jau pasirašymo momentu Liublino unija buvo vertinama nevienareikšmiškai, o iki šiol trunkanti diskusija tik patvirtina 1569 metais sukurto valstybių konglomerato, gyvavusio daugiau nei du šimtmečius, sudėtingumą ir įvairialypiškumą. Bandant atsakyti į pavadinime suformuluotą klausimą, verta pagvildenti Žečpospolitos idėjos ir pilietiškumo apibūdinimą daugiatautėje valstybėje bei pačių šios valstybės tautų kūrėjų bendrijos ir savarankiškumo suvokimą.

Liublino sutarties pagrindu buvo įsteigta viena bendra, neišskiriama Respublika, kuri susidarė iš dviejų valstybių ir tautų ir susijungė į vieną tautą. Ji rėmėsi valstybės bendrijos koncepcija, kuri turėjo integruoti bent jos piliečiais besijaučiančius žmones. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos neįmanoma vienareikšmiškai įvertinti integracijos laipsnio lenkų ir lietuvių visuomenės sąmonėje ir identifikacijos saitų patvarumą naujoje valstybinėje bendruomenėje. Be abejo, unijos vertinimus lėmė jos pasirašymo aplinkybės. Anglų istorikas Robertas Frostas pabrėžia, kad unija – tai bendromis pastangomis įsteigta struktūra, kurios galutinis pavidalas buvo ilgų Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elito derybų pasekmė. Be to, ilgalaikio dialogo rezultatas įrodė ne tiek lenkų, kiek lietuvių santykių tarp unija susaistytų valstybių koncepcijos pergalę. Ne visi istorikai sutinka su tokiu vertinimu. Pavyzdžiui, lenkų tyrinėtojas Andžejus Rachuba (Andrzej Rachuba) visų pirma pabrėžia unijos sąlygas – itin nepalankias lietuviams, nes likviduojančias valstybingumą ir nepriklausomybę, sukuriančias nelygiateisę bendrijos struktūrą su ryškiai matomu lietuvių pusės nuvertinimu <…>. Šios skirtingos nuomonės tam tikra prasme gerai atspindi įvairialypį, netgi kraštutinių unijos vertinimų spektrą, būdingą tuometinės Žečpospolitos piliečiams.

Tamsta lietuvis, ne lenkas

Būtent Žečpospolita (Respublika) – suprantama kaip bendrija – o ne kalba, tikėjimas ar teritorija privalėjo tapti integralumo elementu, ypač šlėktos gretose. Iš tiesų dauguma Lietuvos visuomenės nedeklaravo noro tapti lenkais, bet dvarininkija, remdamasi lygios abiejų tautų partnerystės idėja, tapo (noromis nenoromis) Žečpospolitos pilietine visuomene, kurioje LDK turėjo užtikrintą savo tapatybę ir savarankiškumą. Pastarąjį – pabrėžtina – dar paryškino 1588 metais paskelbtas Trečiasis Lietuvos Statutas, parašytas rusėnų kalba (kanceliarine LDK kalba), bet jau nuo 1614 metų spausdintas lenkų kalba.

Turint omenyje lietuvių dvarininkų polinkį deklaruoti savo išskirtinumą Karūnos atžvilgiu, tapatinimasis su Žečpospolita nebuvo vienareikšmis. Prasidėjo lietuvių dvarininkijos elito polonizacijos procesas, bet tuo pat metu veikė ir lietuvių institucijos: įstaigos, teisių kodeksai, iždas ir kariuomenė, būtent jie stiprino autonomijos pojūtį. Minėti faktai netrukdė tapatinti savęs su Žečpospolita kaip visuma ir nekliudė reikšti lojalumo monarchui ir įtvirtintoms teisėms.

Šlėktos mąstysenos kryptį apie naująją valstybę galima perprasti skaitant laiškus, seimelių aktus arba tuometinę publicistiką. Ypač įdomus požiūris tų lietuvių, kurie glaudžiau bendravo su Karūnos gyventojais, kaip žinia, nelygiomis teisėmis: prarado Palenkę, Voluinę, Braclavo ir Kijevo žemes, o jų deputatų skaičius Atstovų rūmuose ir Senate buvo kur kas kuklesnis nei Karūnos gyventojų. Be to, seimų posėdžiai vyko Karūnos teritorijoje. Taigi neverta stebėtis, jog tautinio identiteto pabrėžimas (jeigu šis terminas apskritai teiktinas šiame kontekste) lietuviams buvo būdingas ne tik sudarius uniją. XVI amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, rašydamas laišką broliui Jurgiui Radvilai, kurį italas pavadinęs lenku, ragino: Pamokyk juos, tamsta, kad jeigu nori ką nors dedikuoti, tegul iš pradžių išmoksta vadinti, o paskui – kad jo tautybės neengtų. Lietuvis gi tamsta, ne lenkas. Progą pabrėžti savo išskirtinumą ne vien valstybės mastu suteikdavo daug metų trukę lietuvių ir Karūnos tarnautojų ginčai kompetencijų skirstymo klausimais, pasibaigę atitinkamu neeilinio seimo įstatymu, priimtu 1647 metų gegužės mėnesį.

Tėvynė – Lietuva ar Žečpospolita?

Tam tikra prasme unijos vertinimą atspindėjo „tėvynės“ sąvokos supratimas. Pavyzdžiui, XVI ir XVII amžių sankirtoje esama daug rašytinių paliudijimų, kad lietuvių dvarininkija tėvynę tapatino su Didžiąja Kunigaikštyste. 1600 metais generalinis seimelis Slanime priekaištavęs Kristupui Radvilai Perkūnui ir Jeronimui Chodkevičiui dėl pašalinio kario įleidimo į mūsų tėvynę. Po 13 metų Naugarduko šlėkta apgailestavo dėl nuostolių, kuriuos patyrė Žečpospolita, o daugiausia Tėvynė mūsų, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Panašiai užrašyta 1641 metais Naugarduko seimelio parengtoje instrukcijoje. Galima pateikti ir daugiau tokių pavyzdžių.

Tuo pačiu metu galime rasti šaltinių su pareiškimais, kuriuose tėvyne laikoma Žečpospolita, taigi visa lenkų ir lietuvių valstybė. 1598 metais Lydos pavieto bajorai dėkojo Zigmantui Vazai, kuris savo Malonės pastangomis apmąstydavo mūsų Tėvynės, tosios Res Publikos likimą. Panašus įrašas apie Žečpospolitą kaip tėvynę aptinkamas 1611 metais Ašmenos seimelio paskelbtoje instrukcijoje. Anksčiau, Zebžydovskio rokošo metu, 1606 metų Vilniaus suvažiavimo nutarime, maištui prieštaraujantys didikai būgštavo, kad vidiniai nesutarimai ir išsisklaidymas netaptų Tėvynės nuopuolio priežastimi. Tuo tarpu kitais metais Oršos šlėkta teisinosi ištikimybe Tėvynei ir Žečpospolitai, taip siekdama paaiškinti savo neatvykimą į rokošo suvažiavimą. Atrodo, kad paskutiniame pavyzdyje minimą Žečpospolitą reikia suprasti kaip dvarininkų bendruomenę. Būtent tokia reikšme šį terminą pavartojo Naugarduko seimelis 1615 metais, kai rėmė Jeronimo Chodkevičiaus apdovanojimo siekius. Jo nuopelnai kare su Maskva buvo gerai žinomi visoje Žečpospolitoje.

Tyrinėdamas lietuvių seimelių instrukcijas dviejų pirmųjų Vazų valdymo laikotarpiu, Tomašas Ambroziakas (Tomasz Ambroziak) pastebėjo, jog XVII amžiaus antrajame ir ketvirtajame dešimtmečiais pagausėjo frazių „mūsų Žečpospolita“ ir „Žečpospolita, tėvynė mūsų“. Vis dėlto svarbiausia čia ne statistika, bet aplinkybės ir kontekstas, kuriame vartojamos šios frazės. Interpretavimo sunkumai lemia, kad kartais negalima tiksliai nustatyti, ar užrašyti žodžiai apie mūsų Žečpospolitą reiškė visą lenkų ir lietuvių valstybę, ar vien valstybę, o galbūt nurodo vien Karūną arba vien Lietuvą.

Ieškant atsakymo, kokia tėvynės samprata vadovavosi Žečpospolitos piliečiai, verta priminti Kristupo Radvilos laiško, rašyto Jurgiui Zbaraskiui tikriausiai 1629 metais, ištrauką: Tėvynę rasi ne sienose, ne ribose, ne turte, bet teisių ir laisvės teikime. Galbūt čia ir slypi lenkų ir lietuvių visuomenės supratimo esmė. Be abejo, Abiejų Tautų Respublika suteikė dvarininkijai pilietinių teisių ir laisvių, o pastaroji savo dėkingumą išreikšdavo meile tėvynei. Lenkų istorikas Edvardas Opalinskis (Edward Opaliński) tvirtino, jog tėvynės meilė buvo vertybė, kuri, panašiai kaip brolybė, jungė idėjiškai įvairialypį dvarininkų luomą, užtikrindama Žečpospolitos valstybingumo vientisumą.

Amor Patriae

Verta pabrėžti, kad minėtas kalbinės ir kultūrinės polonizacijos procesas,
t. y. kalbėjimas, rašymas ir mąstymas lenkų kalba, netapo LDK gyventojų politinio sąmoningumo praradimo priežastimi. Nepaisant to, kad lenkų kalba kaip kanceliarinė buvo vartojama nuo 1697 metų, lietuviai netapo lenkais etnine prasme. Jautėsi jais valstybinės priklausomybės prasme, buvo Karūnos šlėktos teisėmis ir privilegijomis besinaudojanti lenkiška dvarininkija, išpažinusi identiškus laisvės ir lygybės idealus bei bendromis pastangomis besistengusi išsaugoti pasiektą politinę poziciją. Kita vertus, tai netrukdė tai pačiai dvarininkijai saugoti Lietuvos politinio statuso išskirtinumą, savo teisinės sistemos, tradicijų ar valstybingumo simbolius. Neretai partikuliarinius lietuvių interesus palaikydavo ir Didžiojoje Kunigaikštystėje apsigyvenę ir asimiliavęsi lenkai. Kaip pažymėjo Andžejus Rachuba, dažnai save jie laikė ir lietuviais (taigi Didžiosios Kunigaikštystės piliečiais), ir lenkais (Žečpospolitos šlėkta) tuo pat metu.

Santykis su valstybe, tėvynės meilė (amor Patriae) buvo geriausiai pastebimi, kai iškildavo pavojus Žečpospolitai. Visų pirma minėtinas XVII amžiaus vidurys, kai dauguma lenkų, lietuvių ir lietuvių-rusėnų šlėktos vieningai kovojo vaduodami Karūną ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo švedų ir rusų okupacijos jungo. Tuo metu svarbiu bendruomenę jungiančiu ir sutvirtinančiu elementu buvo mitas apie bendrą Karūnos ir Lietuvos šlėktos kilmę iš sarmatų. Šis mitas darė įtaką ne tik ideologijai, vertybių sistemai ir politinei kultūrai, bet ir papročiams bei meniniams polinkiams.

Abiejų Tautų Respubliką sukūrė savotiškas etniškai ir tautiškai skirtingų, kalbančių skirtingomis kalbomis ir skirtingų konfesijų piliečių konglomeratas. Šiame tapatybių katile identiteto jausmas buvo persmelktas tam tikru dvilypumu, kuris atsispindėjo vartojant tokius apibūdinimus kaip lietuvis-lenkas, rusėnas-lenkas arba Livonijos gyventojas-lenkas, o bendriau – Žečpospolitos pilietis. Teisus yra nekart čia cituojamas Andžejus Rachuba, teigiantis, kad nei gimimo vieta, nei kalba, nei tikėjimas iki galo nelėmė to fakto,kuris dvarininkas jaučiasi, pvz., lietuviu.

Galutinio atsakymo į tapatybės klausimą reikėtų ieškoti pačių piliečių tautinės tapatybės deklaracijose. Stačiatikių, rusėnų kultūros išauklėtų kunigaikščių Dimitro ir Aleksandro Oginskių, kurie 1600 metais užsirašė į Karaliaučiaus universitetą pridėdami lotynišką pastabą nobiles Poloni, bei kunigaikščių Jono, Povilo, Elijaus ir Danieliaus Puzinų (jau kalvinų), kurie 11 metų vėliau užsirašė kaip nobiles Lithuani, pavyzdžiai tik patvirtina, kad savęs identifikavimas yra svarbus tautinio identiteto formavimosi elementas.

Liūdesys dėl unijos

Žečpospolitoje, tą pabrėždavo Henrikas Visneris (Henryk Wisner), susikūrė dvarininkų tauta, bet greta jos gyveno Karūnos ir Lietuvos tautos, tapatinančios save su išsaugotomis valstybėmis. Kitaip sakant, laikė save Žečpospolitos dalimi, o lygiagrečiai Karūnos arba Lietuvos dalimi. Nebandant diskutuoti dėl žymaus istoriko pavartotos terminijos, apie šį koegzistavimo fenomeną taikliai parašė Henrikas Chelchovskis (Henryk Chełchowski) 1633 metais išleistame eilėraštyje Orzeł odmłodzony Królestwa Polskiego (Atnaujintas Lenkijos Karalystės erelis):

Šlovingo Erelio krūtinė – narsūs lenkai,   
Sparnai – su drąsia Lietuva rusėnai širdingi,
Mazovijos ir Prūsijos gentainiai – stiprios kojos,
Pečiai – Mažosios Lenkijos atstovai, stipriai remiantys
Lenkijos Karūnos kūną.[1]

Chelchovskio nuomone, vienybės galią užtikrindavo atskirų provincijų skirtingumas. XVII amžiaus antrojoje pusėje truputį kitaip koegzistavimo jėgą interpretavo poetas Jonas Gavinskis (Jan Gawiński) eilėraštyje Na unię Korony z Litwą (Karūnos ir Lietuvos unijai):

Iš širdies gyvenimo būdas, iš širdies meilė kyla,
 Galva širdį puošia ir valdo.
Širdis – tai dora Kunigaikštija, galva – kilni Karūna,
Graži sąjunga, kai galva su širdimi suvienyta.[2]

Čia pastebimas drovus liūdesys dėl tolimesnio unifikavimo, kurio nepavyko pasiekti XVIII šimtmetyje. Idealizuotą uniją pavaizdavo ir Julianas Ursynas Nemcevičius (Julian Ursyn Niemcewicz) pirmą kartą 1816 metais išleistose Śpiewy historyczne (Istorinėse dainose):

 Esame stiprūs, būsime galingi,
Jeigu tik Lietuvą, iš kur mano giminė,
Su Lenkijos Karūna brolybės priesaika
Abipusė santaika sujungs į vieną <…>
Lietuvis su lenku vieningai prabilo,
Pastatas nuo balsų drebėjo: niekas mūsų neišskirs.[3]

XIX amžiaus padalijimų akivaizdoje Nemcevičiui antrino arkivyskupas Zigmantas Ščensny Felinskis (Zygmunt Szczęsny Feliński), atsiminimuose įrašęs iškalbingą sakinį: Mūsų praeities gražiausias puslapis – tai savanoriška unija su Lietuva ir Rusia, taigi ir ateityje nieko šlovingesnio nepasieksime, jei nesugrąžinsime
į tiesos kelią paklydusių giminaičių
<…>.

Ar bendrija neigia savarankiškumą

Šis gana liūdnokas samprotavimas apie ateitį, bet entuziastingas apie Liublino unijos sutarties pasirašymą kitaip buvo vertinamas lietuvių. Pastarųjų, kitokių pažiūrų
į lenkų ir lietuvių sąjungą reiškėju buvo lenkų prozininkas Juzefas Ignacas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski). Drezdeno Rachunki (Sąskaitos) puslapiuose rašytojas taip komentavęs pradžioje paminėtą Mateikos paveikslą: Paveikslas gi byloja apie <…> tikrai palaužto pasipriešinimo istoriją tos Lietuvos, kuri ant visuomenės gerovės altoriaus beveik su ašaromis akyse aukoja savo nepriklausomybę, savąjį „Aš“ ir aukojasi seseriai Lenkijai. Visa lietuviškoji drobės pusė reiškia nebylų skausmą, jau nugalėtą, įveiktą, bet vis dar pastebimą. Vis dėlto realybė nebuvo tokia vienareikšmiška, kokią ją norėjo matyti Kraševskis, o pats unijos beveik 230 metų trukmės faktas liudijo apie politinę lenkų ir lietuvių visuomenės išmintį.

Pagaliau atsakant į straipsnio pavadinime suformuluotą klausimą, neabejojant galima teigti, jog būnant Žečpospolitos piliečiu tuo pat metu buvo galima būti ir lenku ar lietuviu. Tai reiškia tik tiek, kad vieningumo pojūtis valstybės lygmeniu ir savarankiškumo jausmas tapatybės plotmėje darniai koegzistavo lenkų ir lietuvių šlėktos mentalitete. Išraiškingumo dėlei užtenka pažvelgti į dabartį bei paklausti: ar šiandien, gyvendami bendroje Europoje ir jausdamiesi europiečiais, nustojome jaustis lenkais?

Iš lenkų k. vertė I. Szulska


[1] Laisvas vertimas į lietuvių kalbą.

[2] Laisvas vertimas į lietuvių kalbą.

[3] Laisvas vertimas į lietuvių kalbą.

Małżeńskie spory: integracja Polaków i Litwinów we wspólnej Rzeczypospolitej

Zbigniew Hundert

Unia lubelska ustanawiała wspólnotę państwową dla dwóch dotąd połączonych, choć odrębnych, bytów politycznych – Korony Królestwa Polskiego i Wielkiego Księstwa Litewskiego, jednak obie strony miały wzajemne pretensje o kształt zawartego porozumienia. Poważne zastrzeżenia od samego początku zgłaszali przede wszystkim Litwini, którzy czuli, że w jednej Rzeczypospolitej ich ojczyzna jest upośledzona i grozi jej zatracenie odrębności. Stosunki Korony i Litwy w federacyjnej Rzeczypospolitej przypominały zatem małżeńskie spory: jedna ze stron niemal na każdym kroku domagała się równego traktowania bez względu na to, czy jej pretensje były uzasadnione czy nie.

W tym miejscu aż się prosi o przywołanie dialogu bohaterów Pana Tadeusza – Gerwazego i Protazego: Korona i Litwa, jak małżonków dwoje, których Bóg złączył, a czart dzielił, Bóg swoje, czart swoje! W nauce domaganie się przez Litwinów równego traktowania zostało nazwane litewskim partykularyzmem, a czasem nawet litewskim separatyzmem. Badacze są jednak zasadniczo zgodni, że Litwa nigdy nie chciała opuścić unii, a takie postulaty były jedynie formą politycznego szantażu.

Stosunek Litwy do Korony w pierwszych dekadach po sejmie lubelskim 1569 roku najlepiej ilustrują słowa polskiego historyka Henryka Lulewicza − gniewów o unie ciąg dalszy. Inny uczony Janusz Woliński stwierdził, że nastał wtedy czas wzajemnego przystosowania się nie bez tarć i zgrzytów. Po zawarciu unii lubelskiej Litwa traciła swoją polityczną podmiotowość na rzecz państwa federacyjnego, w którym ton nadawała Korona. Mimo systemowej odrębności − osobna struktura urzędnicza, armia, skarb czy prawo – Litwini czuli się niedowartościowani i byli rozżaleni, przede wszystkim z powodu utraty ogromnych terytoriów na południu. Po inkorporacji do Korony Wołynia, województw ukrainnych oraz Podlasia terytorium Wielkiego Księstwa zostało znacznie okrojone; akt ten zmusił litewskich opornych wobec unii do jej ostatecznego zatwierdzenia.

Nie oznacza to, że Litwa od razu przeszła nad tym do porządku dziennego. Zmniejszenie terytorium odbijało się na możliwościach decydowania o wspólnym państwie oraz wywoływało obawę przed politycznym i ekonomicznym zdominowaniem przez silniejszego partnera. Już sama litewska reprezentacja w sejmie, najwyższym organie władzy polsko-litewskiego państwa, czyli urzędnicy szczebla senatorskiego oraz posłowie województw i powiatów wybrani przez lokalne sejmiki, zdecydowanie ustępowała reprezentantom Korony. W tym przypadku tylko sejmowa zasada jednomyślności mogła być jakimś gwarantem dla Litwy, że jej głos nie zostanie zagłuszony przez koronną większość.

Litwini i koroniarze

W zasadzie już od śmierci Zygmunta Augusta elity Wielkiego Księstwa – które nie były zresztą jednomyślne i rywalizowały ze sobą − chciały wykorzystać każdą nadarzającą się okazję do rewizji unii, a przynajmniej interpretować jej postanowienia w wygodny dla siebie sposób. Nadrzędnym celem Litwinów było przywrócenie terytorialnego stanu posiadania, co zamierzali zrealizować, narzucając podczas elekcji własnego kandydata do tronu. Nie udało im się to, podobnie jak terytorialna rewindykacja.

Litwini nie byli entuzjastami kolejnych trzech władców wybranych w latach 1573–1587. Istotna jest tu zwłaszcza trzecia z elekcji, którą ostatecznie wygrał Zygmunt Waza. Początkowo Litwini ją zbojkotowali. Uważali, że to, co się stało pod Warszawą, było niezgodne z prawem, dlatego nie uznawali ani Zygmunta Wazy, ani wybranego na króla przez inny obóz polityczny Maksymiliana Habsburga. Po tym, jak tron objął Zygmunt, Jagiellon po kądzieli, Litwini w zamian za jego uznanie uzyskali zatwierdzenie osobnego zbioru praw cywilnych i karnych znanych jako III Statut litewski. Obowiązywał on od 1589 roku. Jeden z zapisów tego kodeksu stanowił formę rewizji unijnego traktatu, ponieważ wprowadzał zakaz nabywania dóbr przez koroniarzy na terenie Wielkiego Księstwa Litewskiego. Z punktu widzenia Litwinów było to konieczne, ograniczenie bowiem dostępu do ich ziemi mieszkańcom Korony – a wskutek tego do urzędów – pozwalało na zachowanie litewskiej odrębności.

Obywatele Wielkiego Księstwa starali się konsekwentnie strzec tych zapisów, o czym Zygmunt III przekonał się dość szybko. W 1591 roku mianował on biskupem krakowskim dotychczasowego biskupa wileńskiego kardynała Jerzego Radziwiłła, natomiast na wakującą diecezję powołał koroniarza, biskupa łuckiego Bernarda Maciejowskiego. Ta decyzja wywołała bunt strony litewskiej, a powodem było polskie pochodzenia nominata. Litwin Radziwiłł w Krakowie się utrzymał, ale decydujące okazały się związki majątkowe jego rodu z Koroną i samą prowincją małopolską (Radziwiłłowie posiadali m.in. hrabstwo szydłowieckie w województwie sandomierskim oraz ordynację ołycką na Wołyniu); Koroniarz Maciejowski, z powodu braku analogicznych związków z Litwą, diecezji wileńskiej już nie objął.

Trzecia prowincja Rzeczypospolitej

Utworzona w 1569 roku Rzeczpospolita miała być państwem dualistycznym, ale taki charakter miała już przecież sama Korona Królestwa Polskiego, która powstała w XIV wieku ze złączenia dwóch rywalizujących ze sobą o pierwszeństwo prowincji – Wielkopolski i Małopolski. Choć w epoce nowożytnej to współzawodnictwo nie przypominało sytuacji ze schyłkowego okresu średniowiecza, to podział Korony dla poszanowania państwowych tradycji został utrzymany, a każda nowa ziemia włączana do królestwa była przydzielana do jednej z dwóch prowincji (przykładowo litewskie terytoria inkorporowane w 1569 roku do Korony przydzielono do prowincji małopolskiej).

W tym układzie Litwa stawała się de facto jedną nie z dwóch, ale trzech prowincji Rzeczypospolitej, musząc się godzić na zasadę tzw. alternaty, tzn. każda z prowincji – Małopolska, Wielkopolska i Litwa − miała prawo do swojego marszałka na co trzecim sejmie. Jeśli na jednym zjeździe parlamentarnym marszałkiem była osoba z alternaty małopolskiej, na kolejnym musiała być z wielkopolskiej, a dopiero potem z Litwy. Ten faktyczny trójpodział został potwierdzony dopiero przez Sejm Wielki w ostatnich latach istnienia państwa polsko-litewskiego. W 1791 roku, w ramach generalnej reformy administracyjnej, Litwa straciła swoją państwową pozycję, stając się z mocy prawa jedną z trzech prowincji Rzeczypospolitej. W tym jednak przypadku miała mieć prawo wybierania tylu samo posłów, co pozostałe prowincje, a więc 68. 

Wielkie Księstwo mogło czuć się niedowartościowane także w kwestii samego miejsca odbywania obrad sejmowych. Postanowienia unijne ustanawiały miejscem sejmowym Warszawę, jedno z ważniejszych miast Mazowsza, a wiec obszaru, który jeszcze w początkach XVI wieku stanowił odrębny byt państwowy. W Warszawie i okolicach miały się także odbywać wolne elekcje i towarzyszące im sejmy elekcyjne. Jedynym odstępstwem od tej reguły było wyznaczenie miejsca odbywania sejmów koronacyjnych. Miał nim zostać Kraków, miejsce wszystkich koronacji królewskich po 1320 roku. Unia nie przewidywała zatem miast litewskich jako miejsca odbywania wspólnych sejmów – choć Warszawa na początku wydawała się miejscem neutralnym, jako miejscowość położona na szlaku pomiędzy stolicami dwóch państw.

Z biegiem lat Warszawa stała się centrum życia politycznego Korony i Rzeczypospolitej, zaś elity litewskie zaczęły się domagać, na zasadach alternaty, by co trzeci sejm odbywał się na obszarze Wielkiego Księstwa. Także w tym przypadku Litwinom chodziło o uzyskanie pozycji nie gorszej niż ich koronni partnerzy. Dopiero jednak w 1673 roku Litwa, grożąc Koronie, że nie wesprze jej w wojnie z Turcją, uzyskała gwarancję, iż co trzeci sejm – z wyłączeniem sejmów elekcyjnych i koronacyjnych – będzie się odbywać na jej obszarze, w Grodnie. W myśl tego prawa pierwszy sejm w nowym miejscu odbył się w 1678 roku. Ze względu na liczne trudności logistyczne Grodno okazało się jednak dla większości elit rozczarowujące i panujący wówczas Jan III konsekwentnie szukał pretekstu, aby sejm zwołać nie tam, ale do Warszawy. Taka sytuacja miała miejsce już w 1685 roku, co wywołało oczywiście stanowcze protesty litewskich elit, zagrzewanych do tego przez rodzinę Sapiehów, która znajdowała się w tym okresie w antykrólewskiej opozycji. W ramach kompromisu sejm odbywający się w Warszawie nazwano grodzieńskim.

Litwa czuła się niedowartościowana także w aspekcie organizacji struktur Kościoła katolickiego. Nie miała własnej metropolii, a niemal wszystkie diecezje na obszarze Wielkiego Księstwa (wileńska, żmudzka, inflancka czy erygowana w 1611 roku smoleńska) pozostawały w zależności od arcybiskupstwa gnieźnieńskiego. Próba stworzenia odrębnej metropolii dla Litwy zakończyła się niepowodzeniem. Z tego powodu Kościół na Litwie pozostawał pod wpływem hierarchii duchownej złożonej w znacznej części z koroniarzy. Szukając elementów wzmacniania litewskiej tożsamości w tym aspekcie, biskup wileński Benedykt Woyna zaczął używać tytułu prymasa Wielkiego Księstwa Litewskiego, co wywołało zrozumiałe oburzenie arcybiskupa gnieźnieńskiego. Ostatecznie Woyna musiał porzucić prymasowskie aspiracje. Jego pomysł podchwycił jeszcze w drugiej połowie XVII wieku bp Jerzy Białłozor, ale on również został przywołany do porządku.

Historycy uważają, że głównym celem tych działań była chęć wywalczenia przez biskupów wileńskich pierwszeństwa w litewskiej części senatu, a nie erygowanie nowej metropolii. Dlatego też pomysł co jakiś czas powracał, np. w 1773 roku przedstawił go bp Ignacy Massalski, ale, podobnie jak wiele lat wcześniej, również bez powodzenia. Do końca istnienia Rzeczypospolitej organizacja Kościoła na Litwie pozostawała pod kontrolą metropolitów gnieźnieńskich.

Odrębności

We wspólnej Rzeczypospolitej Litwę do pewnego czasu wyróżniał język urzędowy, którym do początku XVII wieku był ruski (starobiałoruski). Funkcjonował on w życiu publicznym Wielkiego Księstwa jeszcze wiele lat po unii lubelskiej. Polonizacja elit i szlachty litewskiej była jednak na tyle silna, że w latach dwudziestych XVII wieku w kancelarii państwowej powszechnie zapanował język polski. Dla podkreślenia litewskiej odrębności długo starano się zachować jeszcze język ruski, ale ostatecznie skapitulowano w 1697 roku. Od tamtej pory język polski był oficjalnym językiem urzędowym i w tej mowie Litwini zamierzali nadal manifestować swoją odrębność. Jeszcze dłużej niż język społeczeństwo litewskie zachowało własną monetę. Dopiero bowiem w 1717 roku sejm niemy doprowadził do tzw. koekwacji (zrównania, ujednolicenia) monet litewskiej i koronnej.

Walka o zachowanie równości Litwy wobec Korony nie była tak stanowcza, gdy szło o sprawy wymagające dużego nakładu finansowego – głównie szeroko rozumianą obronność. Litwa dysponowała swoją armią, ale w przeciwieństwie do Korony do połowy XVII wieku nie miała stałego wojska polowego. Już jednak od 1648 roku armia litewska funkcjonowała niemal nieprzerwanie, ale z mocy prawa stałe wojsko Wielkiego Księstwa powołano dopiero mocą uchwał sejmu niemego w 1717 roku. Litwa uzależniała wielkość swojego wojska od potrzeb i możliwości finansowych, ale utarła się praktyka, że wystawiała armię w sile 1/3 wielkości zaciągów Korony. Tym sposobem oddziały litewskie stanowiły zazwyczaj czwartą część armii Rzeczypospolitej.

Czasem trudno było wyodrębnić wojska litewskie od koronnych, tak było np. podczas konfliktów na początku XVII wieku. W wojnie ze Szwecją w Inflantach armia była finansowana przez oba skarby, a złożona z jednostek rekrutowanych i w Koronie, i na Litwie. Takimi siłami dysponował choćby hetman litewski Jan Karol Chodkiewicz, który w 1605 roku zwyciężył Szwedów pod Kircholmem. W tym przypadku dość wspomnieć, że Inflanty były lennem obu członów Rzeczypospolitej, dlatego wymagały zainteresowania zarówno Koroniarzy, jak i Litwinów.

Mimo pewnej jedności także na polu wojskowym Litwini starali się zachować swoją odrębność. Nie chcieli np., by ich wojska znajdowały się pod komendą hetmanów koronnych. Ta zasada działała też w drugą stronę. Wyjątkowo tylko w 1621 roku komendę nad całą armią Rzeczypospolitej objął Chodkiewicz. Korona była pozbawiona wówczas swoich wodzów – hetman wielki Stanisław Żółkiewski zginął rok wcześniej pod Cecorą, a hetman polny Stanisław Koniecpolski znajdował się w tureckiej niewoli. Chodkiewicz objął tymczasową godność hetmana wielkiego koronnego, podczas chwalebnej obrony Chocimia tytułując się hetmanem wielkim koronnym i Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sytuacja była jednak wyjątkowa i nigdy więcej się nie powtórzyła.

Jeśli idzie o obronność Rzeczypospolitej i ogólnie aspekt militarny, Litwini i koroniarze wspierali się wzajemnie. Choć Korona niewystarczająco pomogła Litwie w 1655 roku – w efekcie niemal całe Wielkie Księstwo znalazło się pod okupacją moskiewską − to już w roku 1660, przy wydatnym wsparciu dywizji koronnej Stefana Czarnieckiego, Litwini odnieśli wiele zwycięstw, m.in. pod Połonką. 13 lat później korpus litewski miał duży wkład w wielkie zwycięstwo hetmana wielkiego koronnego Jana Sobieskiego z Turkami pod Chocimiem. Ponadto w drugiej połowie XVII wieku wcale nierzadko zdarzało się, że koroniarze, głównie z Mazowsza i Podlasia, służyli w armii litewskiej, podobnie jak Litwini w armii koronnej. Bywało, że elity litewskie utrzymywały własne jednostki wojskowe w obu armiach Rzeczypospolitej, jak np. Radziwiłłowie, co jeszcze bardziej unifikowało federacyjne państwo.

Generalnie Wielkie Księstwo Litewskie, mimo swoich obiekcji i pretensji, nie widziało powodów, by wystąpić z unii z Koroną. Groźba taka pojawiła się tylko raz, gdy w 1655 roku w Kiejdanach Janusz Radziwiłł podjął decyzję o zerwaniu związków z Polską na rzecz unii ze Szwecją. Nie prezentował on jednak stanowiska ogółu litewskich elit i szlachty. Ponadto zrobił to w warunkach zagrożenia bytu całej polsko-litewskiej państwowości. „Małżonków dwoje” brutalnie rozdzieli dopiero zaborcy, wbrew woli ich narodów politycznych. Do tego czasu, choć zdarzały się zgrzyty (czasem dość poważne), Polska i Litwa pozostawały w związku, chciałoby się rzec – na dobre i na złe, dopóki „czart” ich nie rozłączył.

Nie tylko z Litwą, czyli o polskich doświadczeniach unijnych w średniowieczu

Rafał Jaworski

Trwająca cztery wieki unia polsko-litewska, fenomen w dziejach naszego kontynentu, przesłania inne projekty unijne, w których stroną była Polska. Pozostałe po nich doświadczenia miały wpływ na kształt relacji Korony z Wielkim Księstwem.


Wacław II z dynastii Przemyślidów wg Jana Matejki, król Czech w latach 1278−1305 i Polski w latach 1300−1305

U schyłku XIII wieku rozbita dzielnicowo Polska była pogrążona w chaosie wojny domowej, przedstawiciele kolejnych pokoleń Piastów walczyli ze sobą o ziemię i hegemonię. W tym czasie głównymi graczami w tej grze o tron byli potomkowie Bolesława Krzywoustego. Najważniejszymi byli Przemysł II i Henryk głogowski ze wielkopolskiej linii Piastów oraz Władysław zwany Łokietkiem z Piastów kujawskich. Między rywalami panowała swego rodzaju równowaga sił – żaden z nich nie był bowiem w stanie narzucić swej zwierzchności pozostałym.

Konflikt między Piastami postanowił wykorzystać czeski władca Wacław II. Pretekstem do interwencji, dodajmy: pretekstem wyjątkowo naciąganym, były rzekome prawa do ziem polskich, które miały przypaść Przemyślidom po kądzieli − żoną zmarłego w 1288 roku Leszka Czarnego, przyrodniego brata Łokietka, była Gryfina, ciotkę Wacława. To dzięki temu pokrewieństwu czeski władca uzurpował sobie prawo do interweniowania w sprawy polskie.

Unia polsko-czeska, czyli jak król Wacław Polskę zjednoczył

Pojawienie się Wacława zmieniło zupełnie dotychczasowy układ sił. Przede wszystkim stała za nim potęga jego domeny. Co prawda królestwo czeskie było zależne od cesarzy niemieckich, ale dzięki zręcznej polityce Przemyślidy oraz kopalniom srebra stało się ważnym graczem na europejskiej szachownicy. Jego pierwszym sukcesem było shołdowanie książąt śląskich − Kazimierza bytomskiego (w 1289 roku) i jego braci Bolka I opolskiego, Mieszka cieszyńskiego (w 1291 roku) i Przemysła raciborskiego (w 1292 roku). Wacław opanował także ziemię krakowską, w czym niewątpliwie pomogło mu wydanie w 1291 roku w Lutomyślu przywileju dla stanów małopolskich (rycerstwa, mieszczaństwa i duchowieństwa) − w którym w zamian za uznanie go władcą Wacław zobowiązywał się, że nie nałoży nowych podatków, oraz potwierdzał wcześniejsze przywileje. Nie mając szans w zbrojnym starciu z wojskami czeskimi, w sierpniu 1292 roku władzę Wacława uznał również Łokietek, składając mu hołd lenny z dzierżonych przez siebie ziem: sieradzkiej, łęczyckiej i brzeskiej. Za lennika Wacława uznał się również książę mazowiecki.

Jedynie władca Wielkopolski Przemysł II nie uznał zwierzchnictwa Wacława, co więcej ubiegł go w staraniach o koronę polską, koronując się za zgodą papieża w 1295 roku. Wydawało się, że zbrojna konfrontacja była kwestią czasu. Nie doszło jednak do niej − 8 lutego 1296 roku Przemysł II został zamordowany, najprawdopodobniej z inspiracji margrabiów brandenburskich. Jego śmierć otworzyła Wacławowi drogę do polskiej korony. Zanim jednak zasiadł na krakowskim tronie, w 1297 roku za zgodą cesarza Przemyślida koronował się na króla Czech i wygnał (za odmowę złożenia hołdu) Władysława Łokietka z kraju, zagarniając jego domenę. W rękach Wacława znalazły się główne prowincje Polski: Małopolska i Wielkopolska oraz Kujawy Brzeskie, Sieradz, Łęczyca oraz Pomorze Gdańskie, a książęta inowrocławscy i dobrzyńscy uznali jego zwierzchność.

Ostatecznie we wrześniu 1300 roku w katedrze gnieźnieńskiej Wacław II koronował się na króla Polski. W ten sposób została zainaugurowana unia o charakterze personalnym łącząca Czechy i Polskę. Legitymizacji rządów Wacława w Polsce służyło również jego małżeństwo z Elżbietą Ryksą, jedyną córką Przemysła II.

Zwieńczeniem zbierania ziem polskich przez Przemyślidów było objęcie w 1301 roku przez Wacława rządów regencyjnych nad księstwami śląskimi: świdnickim i jaworskim, oraz Wrocławiem i Legnicą. Oznaczało to, że w jego rękach znalazły się wszystkie ziemie polskie, poza władztwem Henryka III głogowskiego.

Pokój w królestwie

Sądząc po przekazach źródłowych, elity odetchnęły z ulgą. Koronacja Wacława kończyła niszczycielską wojnę domową, nastał upragniony pokój. Co więcej, zakończył się proces jednoczenia praktycznie wszystkich ziem polskich, którego skłóceni przedstawiciele dynastii piastowskiej nie byli w stanie przeprowadzić. Za rządów Wacława w Polsce wprowadzono tez do obiegu czeską monetę srebrną, grosz, co sprzyjało rozwojowi gospodarki i wymiany handlowej. Przez dwa stulecia grosz był monetą obiegową i obliczeniową na ziemiach polskich.

Ci, którzy liczyli na zaprowadzenie w kraju ładu i porządku, nie zawiedli się. Tyle tylko, że był to czeski (czytaj: obcy) ład i porządek. By sprawnie zarządzać swym nowym państwem, Wacław II, na wzór swej starej domeny, powołał nowych, podlegających jedynie monarsze urzędników – starostów. Co gorsza, nowe urzędy obsadził obcymi – Czechami i Niemcami – a to budziło powszechne niezadowolenie. Również w najbliższym otoczeniu Wacława II brakowało polskich poddanych, monarcha obdarzył zaufaniem jedynie biskupów: krakowskiego Jana Muskatę i wrocławskiego Henryka z Wierzbna, oraz księcia opolskiego Bolka I.

Polityka personalna Wacława budziła coraz większą frustrację jego polskich poddanych. Rosła niechęć do rządów czeskich i poparcie dla wygnanego Władysława Łokietka. Co ważniejsze, mógł on liczyć również na wsparcie z zewnątrz. Sąsiedzi ogromnego czesko-polsko-węgierskiego władztwa Wacława zaczęli podejmować działania mające na celu osłabienie pozycji Przemyślidów. Najprostszym, a jednocześnie najskuteczniejszym sposobem destabilizacji rządów było wspieranie jego politycznych rywali. Dzięki temu w 1304 roku Łokietek, korzystając z pomocy książąt halickich, wrócił do Polski i zaczął budować koalicję przeciw Wacławowi. Z czasem udało mu się pozyskać poparcie swoich krewniaków rządzących na Kujawach oraz Mazowszu.

Piast znów na tronie

Wacław nie zdążył się rozprawić z buntownikami – zmarł 21 czerwca 1305 roku. Rządy po nim przejął jego jedyny męski potomek, który przeżył ojca, 16-letni Wacław III. Jego panowanie nie było jednak długie – został zamordowany w sierpniu 1306 roku podczas przygotowań do rozprawy z Władysławem Łokietkiem i jego stronnikami. Śmierć ostatniego Przemyślidy wywołała zamęt w Czechach, co pozwoliło Władysławowi umocnić swoją pozycję i ostatecznie sięgnąć po koronę królewską.

W świadomości historycznej kolejnych pokoleń polskich elit politycznych doświadczenie krótkiej, bo zaledwie sześcioletniej, unii z Czechami zostawiło trwały ślad. Na początku XIV wieku przekroczono pewnego rodzaju mentalny Rubikon, który pozwalał kolejnym pokoleniom decydentów brać pod uwagę w swych politycznych kalkulacjach również obsadzenie opróżnionego tronu przez władcę ościennego państwa i tym samym zawarcie unii. Rządy Przemyślidów można uznać za pierwsze takie rozwiązanie. Dodajmy też, że wydanie przywileju lutomierskiego było dowodem na to, że obcy władca to również szansa na wzmocnienie pozycji stanów (przede wszystkim rycerstwa i duchowieństwa) kosztem władzy królewskiej. Ich przedstawiciele zrozumieli, że mogą sprzedać swe poparcie za cenę koncesji stanowych.

Jednak o ile rycerstwo (szlachta) było w stanie zaakceptować obcego króla, o tyle urzędników już nie. W przypadku kolejnych projektów unijnych szlachta dążyła do jak najściślejszego zagwarantowania przez króla elekta, że nie otoczy się na swoim polskim dworze obcymi oraz że będzie obsadzał urzędy centralne i lokalne miejscowymi.

Pierwsza unia polsko-węgierska

Kolejne doświadczenia unijne polskie elity rządzące zdobyły jeszcze w XIV wieku. W połowie tego stulecia Kazimierz Wielki zawarł z królem węgierskim Karolem Robertem układ, że w przypadku bezpotomnej śmierci Kazimierza tron polski dostanie się Andegawenom, a dokładnie synowi Karola Roberta Ludwikowi. Do zawarcia traktatu skłoniły polskiego monarchę doraźne kalkulacje polityczne – potrzebował węgierskiej zgody na podobny układ otwierający możliwość przyłączenia Rusi Halickiej do polskiej korony.

W momencie zawierania układu jego realizacja wydawała się bardzo mało prawdopodobna – król polski miał niespełna 30 lat. Stało się jednak inaczej. 15 lat później, po bezpotomnej śmierci Kazimierza, Ludwik Węgierski koronował się na króla Polski 17 listopada 1370 roku. Zawiązana w ten sposób polsko-węgierska unia personalna przetrwała 12 lat, do śmierci Ludwika.

Podczas swoich rządów Ludwik spędził w swojej polskiej domenie bardzo niewiele czasu. Panował nad ogromnym terytorium sięgającym trzech mórz: Bałtyckiego, Adriatyckiego i Czarnego, i był zaangażowany w politykę w wymiarze europejskim, dlatego mało uwagi poświęcał Polsce. Rządy w imieniu monarchy sprawowali z Krakowa mianowani przez niego regenci. Nie było to jednak najlepsze rozwiązanie, ponieważ ich kompetencje były ograniczone do bieżącego zarządu, a sprawy o znaczeniu pierwszorzędnym, często wymagające szybkich rozstrzygnięć, wymagały decyzji nieobecnego króla.

Przez większość unii z Węgrami rządy regenckie sprawowała matka Ludwika i siostra Kazimierza Wielkiego Elżbieta Łokietkówna. O ile ją Polacy akceptowali, o tyle sprzeciw budzili Węgrzy, którzy pojawili się wraz z nią w Krakowie. Wzajemna niechęć eksplodowała na początku grudnia 1378 roku − spór o wóz wyładowany sianem przerodził się w regularny pogrom, zginęło wtedy 160 Węgrów. Wydarzenia krakowskie pokazały skalę wzajemnych animozji.

Ludwik nie miał męskiego potomstwa i zdawał sobie sprawę, że potrzebuje poparcia szlachty, by w przyszłości jedna z jego córek miała szansę na koronę polską. Poszedł więc w ślady Wacława II i kupił je: ceną był wydany 17 września 1374 roku w Koszycach przywilej generalny dla szlachty. Ludwik praktycznie zniósł lub ograniczył obciążenia fiskalne tego stanu, a jednocześnie zagwarantował jego wpływ na tworzenie prawa i wybór władcy. Konsekwencją nowego przywileju było znaczne obniżenie wpływów do skarbu królestwa z tytułu podatków oraz wzmocnienie roli szlachty w zarządzie państwa. W imię interesu dynastycznego Ludwik Węgierski dramatycznie osłabił skarb oraz poświęcił pozycję i autorytet władzy królewskiej w Polsce. Dla szlachty była to kolejna lekcja – obcy władca to szansa na wyrwanie kolejnych prerogatyw królewskich z rąk monarchy i uzyskanie dalszych przywilejów stanowych. 

Pierwsza unia polsko-węgierska umocniła wśród szlachty przekonanie, że kluczową kwestią jest gwarancja obsadzania urzędów przez miejscowych, dzięki czemu nie dojdzie do dominacji cudzoziemców. Ważną sprawą była też obecność monarchy w kraju – rządy namiestnicze okazały się rozwiązaniem połowicznym, które nie zapewniało sprawnego kierowania sprawami państwa. Wreszcie szlachta dostrzegła, że korona królewska może być przedmiotem targów, w których stan rycerski może brać udział.

Druga unia polsko-węgierska

Najkrótszym związkiem Polski z innym państwem była druga unia polsko-węgierska. Trwała cztery lata: od koronacji króla polskiego Władysława na króla Węgier w 1440 roku do jego śmierci na warneńskim polu bitwy w roku 1444.  

Madziarzy wybrali Władysława na króla, szukali bowiem władcy, który dawał nadzieję na pozyskanie wartościowego sojusznika w wojnie z prącą przez Bałkany potęgą turecką. Z kolei dla panów małopolskich skupionych wokół potężnego biskupa krakowskiego Zbigniewa Oleśnickiego unia z Węgrami była szansą na wzrost znaczenia Polski na arenie międzynarodowej oraz pozyskanie sojusznika przeciwko wrogom. Nie bez znaczenia były też przyczyny o charakterze ideologicznym – zatrzymanie pochodu tureckiego oraz wzmocnienie chwały domu Jagiellonów.

Polska po raz pierwszy znalazła się w sytuacji, w której to jej władca obejmował obcy tron. Jasne też było, że z powodu zagrożenia z południa król Władysław będzie stale przebywać poza granicami Polski. Dlatego konieczne było ustanowienie władzy zastępczej. Mieli nią pełnić wskazani przez monarchę namiestnicy.  

Władysław obejmował tron w kraju pogrążonym w wojnie domowej pomiędzy zwolennikami rządów Jagiellona a jego przeciwnikami chcącymi utrzymać na Węgrzech dotychczasowe habsburskie panowanie. A to wszystko wobec groźby najazdu tureckiego. Sytuacja rzeczywiście wymagała stałej obecności nowego króla na Węgrzech. Zaangażowanie w konflikty wewnętrzne oraz przygotowanie do wyprawy przeciwko Turkom było jednak kosztowne. Władysław musiał często sięgać do polskiego skarbca, a gdy ten stał się pusty, zaczął na potęgę zastawiać majątki królewskie. To wszystko w połączeniu z rozprężeniem wewnętrznym wywołanym nieobecnością monarchy budziło w Polsce coraz większy sprzeciw. Również tragiczny finał rządów Władysława na Węgrzech, czyli katastrofa warneńska, pokazywał dobitnie, że skutki unii nie zawsze są dobre.

Bilans drugiej unii z Węgrami był negatywny: śmierć króla, pustki w skarbcu, chaos i rozprzężenie wewnętrzne. Trudno znaleźć pozytywy tej węgierskiej awantury, jedynym może było wyciszenie na kilka lat polsko-węgierskich sporów terytorialnych i konfliktu o kontrolę nad księstwami naddunajskimi (Mołdawią i Wołoszczyzną).

Polskie unie, pozostające w głębokim cieniu Związku Korony Królestwa Polskiego z Wielkim Księstwem Litewskim, trwały zaledwie 20 lat. Jednak ich doświadczenia trwale zapisały się w świadomości polskich elit politycznych i miały wpływ na rozwiązania przyjęte później.

Rafał Jaworski, historyk średniowiecza i czasów nowożytnych, archiwista, wykłada w Instytucie Historii filii Uniwersytetu Jana Kochanowskiego w Piotrkowie Trybunalskim

Czym była unia polsko-litewska do końca wieków średnich

Jarosław Nikodem

O zawarciu unii polsko-litewskiej w gruncie rzeczy zadecydował korzystny zbieg okoliczności. Mimo to związek okazał się nadzwyczaj trwały i funkcjonował, ewoluując, przez kilka stuleci.


Ludwik Węgierski, Jadwiga i Władysław Jagiełło. Zanim Władysław poślubił Jadwigę, zawarto umowę przedślubną – wielki książę litewski zobowiązywał się m.in. przyjąć chrzest i odzyskać ziemie utracone przez Polskę i Litwę. W zamian otrzymywał rękę córki Ludwika i tym samym polską koronę

Przypomnijmy, jak do tego doszło. Po śmierci Ludwika Andegaweńskiego królem (nie królową) w Polsce była jego córka, młodziutka Jadwiga Andegaweńska, wspólna monarchia polsko-węgierska przestała istnieć, Litwą zaś władał dojrzały i doświadczony Jagiełło, który nie miał żony. Polscy panowie, którzy opiekowali się nieletnią monarchinią, koniecznie chcieli znaleźć dla niej męża, który na stałe osiadłby w Polsce i sprawował rządy bezpośrednie. Wcześniej, w czasie panowania Ludwika w jego zastępstwie rządy wykonywało grono polskich dostojników, co w dłuższej perspektywie nie wzmacniało państwa. Z kolei Jagiełło mógł liczyć na koronę i polskie wsparcie, które było mu potrzebne do wzmocnienia własnej pozycji na Litwie i znalezienia sojusznika wobec zagrożenia ze strony zakonu krzyżackiego. Był jednak warunek: musiał przyjąć chrzest i schrystianizować swoich poddanych.

Wszystko wskazuje na to, że obie strony zawarły układ, którego warunki nie zostały sprecyzowane na piśmie. Musiałyby się one zachować – przetrwały w końcu wszystkie późniejsze akty prawne unii polsko-litewskiej. Spisano jedynie warunki umowy przedślubnej. Był to akt wystawiony przez wielkiego księcia w Krewie w 1385 roku. Za rękę Jadwigi (w konsekwencji zaś za tron w Polsce) przyrzekł przyjąć chrzest i zobowiązał się do wydania polskich jeńców, spłacenia Wilhelma Habsburga, którego wcześniej Ludwik Andegaweński chciał ożenić z Jadwigą, przywiezienia do Polski swego skarbca, odzyskania ziem utraconych przez Polskę i Litwę oraz że swe ziemie litewskie applicare do Korony. Wbrew opiniom historiografii owo sławne applicare nie oznaczało ani wcielenia Litwy do Polski, ani chęci takiego wcielenia. Pozycja Polski nie była wtedy na tyle dobra, aby można było podyktować taki warunek, Litwy zaś na tyle zła, żeby się na niego zgodzić. Istota unii tkwiła w czymś zupełnie innym.

Czym miała być unia

Panowie polscy byli reprezentantami Korony Królestwa Polskiego. Z powodu małoletniości Jadwigi ich uprawnienia były czasowo zwiększone, ale z natury rzeczy nie mogli być równorzędnymi partnerami politycznymi dla pełnoprawnego władcy, jakim był Jagiełło, wielki książę litewski. Poza tym, co najistotniejsze, w XIV i XV wieku nie znano jeszcze formuły państwa, jaką wypracowano dopiero w XVI stuleciu. W średniowieczu państwo utożsamiano z panującym i dynastią, z której się wywodził. Po koronacji Jagiełło miał się stać nowym monarchą i twórcą rodu, który będzie panować w Polsce, jak niegdyś panowali w niej Piastowie. Miał dbać o swych nowych poddanych i powierzone mu państwo, a w zamian otrzymywał od nich wierną służbę – ci z nich, którzy stanowili elitę polityczną, mieli mu doradzać i wspierać jego rządy, jednocześnie realizując królewską politykę, czyli w rzeczywistości politykę państwa. Istotą związku Polski z Litwą miała być współpraca w tych kwestiach, które były wspólne dla obu państw (przede wszystkim zagadnienia krzyżackie), oraz nieingerowanie w wewnętrzne sprawy każdego z nich. Litwini nie brali udziału w polityce wewnętrznej swego polskiego partnera, a Polacy nie wtrącali się w zarządzanie Litwą po przybyciu Jagiełły do Krakowa.

Nowy układ polityczny (w pewnym stopniu także ustrojowy), który powstał w wyniku umowy zawartej przez panów polskich z Jagiełłą, polegał na następującej zasadzie: wielki książę, przejmując władzę w Polsce, nie tylko nie tracił swych dotychczasowych litewskich praw dziedzicznych, ale dodatkowo z nikim ich nie dzielił – nawet z drugim polskim królem Jadwigą, o czym świadczyły akty hołdownicze składane przez Giedyminowiczów swemu hospodarowi, który jednocześnie został królem w Polsce. Żeby w niczym tej władzy nie osłabić, Jagiełło nie wyznaczył nowego wielkiego księcia mającego zastępować go na Litwie. Nadal miał pełnię władzy, a rodzonemu bratu Skirgielle, księciu trockiemu, którego miłował i darzył pełnym zaufaniem (a Jagiełło nie był zbyt ufnym człowiekiem), powierzył wyłącznie namiestnictwo. Skirgiełło otrzymał co prawda rozległe prerogatywy, ale nie był władcą samodzielnym ani tym bardziej niezależnym. Oznaczało to, że program polityczny króla, zaaprobowany wcześniej przez polskich możnowładców, sprowadzał się do zachowania pełnej suwerenności Litwy w stosunku do Polski i ustanowienia wieczystego – co miała gwarantować nowa tworzona w Polsce dynastia – przymierza (używam tego określenia wyłącznie w znaczeniu umownym) polsko-litewskiego. Przy czym owa suwerenność nie miała takiego znaczenia, jakie nabrała w czasach nowożytnych. Na przełomie XIV i XV stulecia znaczyła tyle, że Litwa nadal podlegała wyłącznie swemu wielkiemu księciu, ponieważ był on jej dziedzicznym właścicielem.

Jagiełło i Witold

Tylko takie wytłumaczenie tego, co się stało po krakowskiej koronacji Władysława Jagiełły w 1386 roku, pozwala zrozumieć, dlaczego aż do roku 1401 nie konkretyzowano warunków unii, spisując je i opieczętowując. Nie było takiej potrzeby. W przyszłości syn Jagiełły i Jadwigi po śmierci ojca miał w naturalny i oczywisty sposób przejąć władzę w Polsce jako dziedzic obojga pełnoprawnych polskich monarchów i na Litwie jako spadkobierca dziedzicznych praw Jagiełły. W historii gdybanie jest zwykle niebezpieczne, można jednak zaryzykować hipotezę, że gdyby wszystko potoczyło się zgodnie z planem, Polskę i Litwę mógłby połączyć trwały związek bez niepotrzebnych i zgubnych zgrzytów, a Jagiellonowie odegraliby tak poważną rolę, jak Habsburgowie.

Stało się jednak inaczej. W czasach Jagiełły program królewski załamał się na skutek działalności Witolda Kiejstutowicza. Stryjeczny brat polskiego monarchy, występując przeciw niemu w sojuszu z zakonem krzyżackim, nie podejmował walki o niepodległość, niezawisłość czy samodzielność Litwy w znaczeniu państwowym, ponieważ nie znał tego sposobu myślenia. Buntował się przeciw hospodarowi w imię własnych, dynastycznych interesów. Chciał odzyskać ojcowiznę w węższym znaczeniu tego terminu (księstwo trockie) i jego znaczeniu szerszym (władzę wielkoksiążęcą na Litwie, którą kilka lat wcześniej krótko sprawował Kiejstut). Oprócz Krzyżaków, których satysfakcjonował każdy niepokój na Litwie, sojusznikami Witolda byli też dawni zwolennicy Kiejstuta, którzy nie pogodzili się z władzą Jagiełły, a tym bardziej z namiestnictwem Skirgiełły. Gdy zdawało się, że nastąpił pat – Krzyżacy nie byli w stanie wprowadzić Witolda do Wilna, a Skirgiełło nie miał dość sił, żeby wyeliminować go z gry – król postanowił wprowadzić korekty do pierwotnego planu. Mając na względzie dobro swej ojczyzny niszczonej przedłużającą się wojną domową, postanowił pogodzić się z Witoldem.

Jagiełło odciągnął Witolda od Krzyżaków (stało się to zresztą w bardzo spektakularny sposób), w zamian obiecując mu władzę namiestniczą na Litwie. Skirgiełło, zawsze wierny, nie protestował. W 1392 roku król zawarł umowę z Witoldem w Ostrowie. Godząc się z nim, przebaczał mu winy, oddawał księstwo trockie i zarząd nad całą Litwą. Jagiełło kalkulował, że zmiany nie naruszą w zasadniczy sposób dotychczasowego układu, Witold zostanie usatysfakcjonowany, a jego własny, dobrze pojęty interes zmusi go do lojalności. Warto zwrócić uwagę, że i wtedy nie wystawiono żadnego dokumentu, w którym by określono wzajemne stosunki polsko-litewskie. Panowie polscy i Jadwiga uznawali wyniesienie Witolda za wewnętrzną sprawę Litwy i wyłączną prerogatywę Jagiełły.

Ambicje syna Kiejstuta

Jeśli król liczył na to, że zadowoli ambicję Witolda, srodze się zawiódł. Syn Kiejstuta nie chciał panować, ale rządzić. I umiejętnie realizował swój plan. Najpierw z zadziwiającą łatwością wyeliminował najważniejszych konkurentów, rodzonych braci Jagiełły, pozbawiając ich dzielnic, a potem zaczął prowadzić samodzielną politykę zagraniczną, do czego nie miał prawa. Miał jednak zwolenników, a król chciał zaoszczędzić Litwie zniszczeń, zatem żaden konflikt zbrojny nie wchodził w grę. Jagiełło za wszelką cenę chciał też utrzymać swe dziedziczne prawa do ojcowizny.

Witold odrzucał jednak kompromisy. W 1398 roku zawarł separatystyczne przymierze z zakonem krzyżackim (przyjmując miażdżące warunki, jakie mu podyktowano), pozwolił swym poddanym wynieść się do godności wielkoksiążęcej i pomaszerował z wojskiem na południe, aby zawładnąć Rusią. Gdyby zwyciężył, stałby się władcą na Litwie całkowicie niezależnym od Jagiełły, którego dziedziczne prawa stanęłyby pod wielkim znakiem zapytania. Poniósł jednak sromotną klęskę w bitwie z Tatarami nad Worsklą w 1399 roku, która przekreśliła te plany. Witold nie zrezygnował jednak ze swych dążeń. Nadal trwał w przymierzu z Krzyżakami, chociaż coraz bardziej mu ono doskwierało.

Ostatecznie najprawdopodobniej jesienią 1400 roku rozpoczęto wstępne pertraktacje, co oznaczało zwycięstwo linii kompromisowej i dążenie do pogodzenia wielkiego księcia z królem. W ich efekcie w następnym roku zawarto unię wileńsko-radomską. Był to pierwszy akt prawny regulujący wzajemne stosunki między Polską a Litwą, zarazem początek nowego rozdania politycznego. Witold otrzymał od Jagiełły dożywotni tytuł wielkoksiążęcy, w zamian obiecał dozgonną wierność królowi, Koronie i jej mieszkańcom. Dodawał również, że po jego śmierci Litwa wróci do Jagiełły, jego spadkobierców, Korony i Królestwa Polskiego. Tę obietnicę powtórzyli też panowie litewscy w wystawionym osobno dokumencie, którzy także zaprzysięgli wierność Jagielle. Potwierdzeniem unii ze strony polskiej był dokument wystawiony przez panów koronnych. Jakiś rodzaj „podmiotowości” Litwy wyrażało wyznaczenie dla niej osobnego dożywotniego wielkiego księcia i potraktowanie jej elity politycznej jako gwaranta umów zawieranych przez Witolda i Jagiełłę. W ten sposób – w odpowiednich proporcjach – bojarstwo stało się partnerem dla polskiego możnowładztwa. Litwa uzyskiwała jeszcze jedną korzyść: obiecywano jej, że w razie śmierci Jagiełły Polacy nie wybiorą nowego króla bez wiedzy i rady Witolda oraz panów litewskich. Witold, co oczywiste, otrzymywał najwięcej – wywyższano go, zwiększając tym samym nie tylko jego prestiż, lecz również prerogatywy, inna jest bowiem moc namiestnika, a inna władcy.

Littwanie princeps supremus

Jagiełło nie zamierzał jednak rezygnować z dotychczasowej pozycji. Jego tytulatura została wzbogacona o człon Littwanie princeps supremus, co nie oznaczało jedynie nadrzędności wobec litewskiego wielkiego księcia, ale, co najistotniejsze, podkreślało niepodzielną, nikomu niepodlegającą władzę nad Litwą. Prawo decydowania o losach Litwy jako patrymonium Jagiełły zostało podkreślone – w dokumencie wileńskim Witold stwierdzał, iż otrzymuje władzę od króla. Nie dodawał, że także od Korony Królestwa Polskiego. Informacje zawarte w nieco późniejszych źródłach pokazują, że król zadbał o jeszcze jedno: Witold został wielkim księciem, ale nie miał prawa na własną rękę zawierać żadnych umów z państwami trzecimi. Ponadto w żadnym z aktów unii wileńsko-radomskiej nie dodawano, że po śmierci Witolda Litwa otrzyma kolejnego wielkiego księcia, co oznaczało, że król, jeśli przeżyje brata stryjecznego, będzie panował w obu państwach niepodzielnie.

Jak ocenić unię z 1401 roku z perspektywy obu państw? Litwy nie wcielano do Polski, a zatem ta koncepcja również wtedy nikomu nie przychodziła do głowy, ale nie ustalono też, jak twierdzili niektórzy historycy, równorzędności obu państw. Zmienił się charakter władzy Witolda, zaakcentowano rolę Korony Królestwa Polskiego. W ten sposób Jagiełło pragnął się zabezpieczyć przed ewentualnymi zakusami Witolda, któremu nadal w pełni (i słusznie) nie ufał. Korona stawała się więc gwarantem układu, jednocześnie uznawano jej nadrzędność w państwie Jagiełły. W tej sytuacji można, chociaż z pewnymi zastrzeżeniami, przystać na koncepcję, według której Litwa miała odtąd pozostawać w charakterze lennym w stosunku do Polski. 

Unia w Horodle

Unia wileńsko-radomska przetrwała zaledwie dwanaście lat. Witold nie zamierzał się pogodzić z rolą, jaką mu wyznaczono. Natomiast w perspektywie niedynastycznej oznaczało to, że związek polsko-litewski ma niewielkie szanse na to, żeby mógł się przerodzić w układ prawdziwej przyjaźni obu połączonych narodów. Wielki książę bardzo szybko zaczął prowadzić całkowicie niezależną politykę zewnętrzną. Wiązał się z zakonem krzyżackim, przez kilka lat próbował zjednoczyć ziemie ruskie, walcząc o nie z Moskwą. Nie osiągał spektakularnych sukcesów, ale po raz kolejny udowadniał, że z polskiej i królewskiej perspektywy nie sposób traktować go jako lojalnego partnera politycznego.

Zmianę przyniosły dopiero zawirowania związane ze Żmudzią, które w konsekwencji doprowadziły do wojny z zakonem krzyżackim w latach 1409–1411, zakończonej pokojem toruńskim. Niechęć Krzyżaków do zaakceptowania nowego układu sił doprowadziła do opracowania koncepcji nowej unii. W trakcie wojny dyplomatycznej z zakonem, toczonej z wykorzystaniem międzynarodowych sądów polubownych, wypracowano misterną argumentację. Odnoszono się do praw dziedzicznych Jagiełły, Witolda oraz ich córek, twierdząc, że Żmudź, a tym samym cała Litwa była wcześniej inkorporowana do Korony Królestwa Polskiego. Ostatni argument nie miał żadnego związku z rzeczywistością, jego walor polegał jednak na tym, że był dla Krzyżaków bardzo niewygodny. Na tej podstawie sformułowano dokumenty unii zawartej w Horodle w 1413 roku, uznając, że umieszczenie tej kwestii w dokumencie rangi prawnej zapewni Polsce i Litwie jeszcze silniejszy oręż w dyplomatyczno-propagandowej walce z zakonem. Witold, przekonany, że będzie działało to również na jego korzyść, wyraził zgodę na umieszczenie w najważniejszym akcie horodelskim sformułowań o inkorporacji Litwy do Polski.

Nikt nie miał wątpliwości, że chodzi wyłącznie o zapis prawny, nie zaś o polityczną rzeczywistość. W zamian Litwa otrzymywała instytucję wielkiego księcia. Podkreślano, że po śmierci Witolda Jagiełło i jego potomkowie za radą panów polskich i litewskich wybiorą nowego władcę. Gwarantowano także Litwinom prawo z 1401 roku – po wygaśnięciu rodu Jagiełły mieli zachować prawo do współdecydowania o wyborze nowego króla. Daleko idącym novum była herbowa adopcja bojarów litewskich dokonana przez panów polskich, co upodabniało ich do polskiej szlachty. Horodelska inkorporacja Litwy nie oznaczała ani wtedy, ani później, chęci wcielenia jej w życie przez Polskę. Skoro jednak zapis inkorporacyjny zaakceptowały obie strony, miał on moc aktu prawnego, który mógł unieważnić tylko akt kolejny. Na ten zapis Jagiełło i Polska powoływali się w późniejszych sporach z Litwinami.

Dalsze losy związku Korony i Wielkiego Księstwa

Unia horodelska przetrwała do końca średniowiecza, kolejną przyjęto bowiem dopiero w Mielniku w 1501 roku. Nie wpłynęła jednak korzystnie na stosunki polsko-litewskie. Najpierw Witold niemal zupełnie wyemancypował się spod władzy Jagiełły, a pod koniec życia dążył do przyjęcia korony litewskiej, chociaż nie zamierzał zrywać unii. Po jego śmierci Litwini, łamiąc postanowienia unii, samowolnie wynieśli do godności wielkoksiążęcej Świdrygiełłę. W efekcie doszło do praktycznego zawieszenia związku polsko-litewskiego, sojuszu Litwy z zakonem krzyżackim i wojny polsko-litewskiej. O ile Witold chciał rządzić samodzielnie, ale nie zamierzał zrywać unii, o tyle Świdrygiełło chciał to uczynić. Gdy po dwóch latach został obalony, Jagiełło zatwierdził na stolcu wielkoksiążęcym Zygmunta Kiejstutowicza, brata Witolda. Wykorzystując jego słabą pozycję, nadał mu jednak władzę o charakterze dożywotnim, co wyraźnie podkreślano. Oznaczało to uchybienie w stosunku do unii horodelskiej, ponieważ mogło sugerować, że po śmierci księcia Litwa może (chociaż nie musi) nie otrzymać kolejnego wielkiego księcia. Systematycznie pogarszały się także stosunki polsko-litewskie, ponieważ okazało się, że panowie litewscy, zwiększając swoje wpływy na Litwie, zaczęli Witoldową politykę emancypacyjną zastępować coraz wyraźniejszymi akcentami separatystycznymi. W dodatku pojawił się kolejny punkt zapalny – spory terytorialne o przynależność Podola i Wołynia.

W 1440 roku zamordowano Zygmunta Kiejstutowicza. Król Władysław III wysłał na Litwę swego brata Kazimierza w charakterze namiestnika, lecz Litwini w ostentacyjny sposób, ponownie łamiąc postanowienia horodelskie, wynieśli młodszego syna Jagiełły na stolec wielkoksiążęcy. Unia weszła w kolejną fazę kryzysu, który zażegnano dopiero w 1447 roku, kiedy po długim wahaniu Kazimierz Jagiellończyk zdecydował się przybyć do Krakowa i przejąć tron po bracie, który zginął pod Warną w 1444 roku.

Kazimierz do końca życia władał oboma państwami, nie wyznaczając wielkiego księcia na Litwie. Miał szansę (na ile możliwą do zrealizowania, trudno stwierdzić) zreformować unię, a w konsekwencji doprowadzić do łagodzenia napięć polsko-litewskich, zwłaszcza że, w przeciwieństwie do ojca i brata, nie miał na Litwie dynastycznego rywala. Jeszcze przed koronacją, w 1446 roku (być może jednak miało to miejsce nieco później), podjął taką próbę. Zachował się projekt nowej unii, który starano się wtedy przeforsować. Proponowano w nim zastąpienie inkorporacji, którą Litwini czuli się obrażeni, związkiem dwóch oddzielnych państw połączonych „braterską równością”. Strona polska z różnych powodów nie zaaprobowała tego projektu. Nowemu królowi nie udało się także załagodzić napięć polsko-litewskich. Wynikało to zarówno z wzajemnej niechęci, jak i z polityki dynastycznej Kazimierza, który wyraźnie faworyzując Litwinów w pierwszych latach swych rządów, wykorzystywał to jako formę nacisku na grono panów małopolskich twardo stojących na gruncie zapisów horodelskich. 

W latach pięćdziesiątych XV wieku zawieszono spory o Wołyń i Podole, ale nie brakowało innych. Dopiero w 1499 roku podpisano dokumenty, które w historiografii nazywa się albo unią krakowsko-wileńską, albo jedynie przymierzem. Zrezygnowano wtedy z zapisów inkorporacyjnych, wprowadzano nowe zasady wynoszenia władców i gwarantowano wzajemną pomoc. W 1501 roku, w okolicznościach niekorzystnych dla Litwy (klęska poniesiona w wojnie z Moskwą nad Wiedroszą), zawarto unię mielnicką. Zdecydowano w niej, biorąc pod uwagę najważniejsze kwestie, o powstaniu jednego państwa, wspólnej elekcji monarchy, wzajemnej pomocy i wspólnej radzie. Różnice zdań w historiografii wywołuje sprawa inkorporacji, są bowiem zwolennicy tezy, że z niej zrezygnowano, i badacze twierdzący, że Polacy traktowali tę unię jako potwierdzenie inkorporacji Litwy. Trzeba jednak pamiętać, że żadnych zapisów inkorporacyjnych w dokumentach unii mielnickiej nie ma. Nie weszła ona zresztą w życie. Ostateczne uregulowanie i rozstrzygnięcie przyniosła dopiero unia z 1569 roku.

Jarosław Nikodem, historyk, profesor na Uniwersytecie Adama Mickiewicza w Poznaniu, znawca dziejów Polski i Litwy w późnym średniowieczu

Rzeczpospolita mocarstwem europejskim

Dariusz Milewski

W drugiej połowie XIV wieku Polska i Litwa były dość silnymi państwami, ustępowały jednak bogatszym Węgrom czy państwu zakonu krzyżackiego. Dopiero współdziałanie, które zapoczątkował akt krewski z 1385 roku, pozwoliło im wybić się na czołową pozycję w Europie Środkowo-Wschodniej.


Atak husarii pod Chocimiem, fragment obrazu Stanisława Kaczora-Batowskiego

Już w 1387 roku odzyskaliśmy z rąk Węgrów Ruś Czerwoną i zhołdowaliśmy Mołdawię, sięgając Morza Czarnego. Ćwierć wieku później powalony został zakon krzyżacki. Litewskie zagony ocierały się o Moskwę, a Nowogród Wielki bił czołem przed Witoldem. Wreszcie w drugiej połowie XV wieku Polska odzyskała Pomorze i uzależniła Krzyżaków, a Jagiellonowie sięgnęli po trony Czech i Węgier.

Szybko się jednak okazało, że Jagielloński kolos stał na glinianych nogach. Poszczególne państwa rządzone przez dynastię miały rozbieżne, a często sprzeczne interesy. Uwidoczniło się to już za rządów Kazimierza Jagiellończyka. Litwa nie pomogła wtedy Koronie w wojnie z zakonem, co nie pozwoliło na całkowity podbój jego państwa. Z kolei król, zajęty od lat siedemdziesiątych XV wieku sprawami czeskimi, zaniedbał interesy litewskie na wschodzie i dopuścił do wzrostu potęgi Moskwy. Na skutki nie trzeba było długo czekać. Wreszcie w 1497 roku węgierska interwencja w czasie polskiej wyprawy do Mołdawii pokrzyżowała plany Jana Olbrachta – sytuacji nie zmieniał fakt, że nad Dunajem panował rodzony brat króla.

Słowem, państwom jagiellońskim brakowało zgody i wspólnego programu działania, jaki udało się np. wypracować Habsburgom. Mimo to w XVI wieku wytworzyła się tradycja współpracy militarnej polsko-litewskiej przeciw wspólnym wrogom: Tatarom i Moskwie. Od końca lat pięćdziesiątych tego stulecia oba kraje zaangażowały się też w opanowanie Inflant i ich obronę przed innymi agresorami, głównie Rosjanami. Dopiero jednak utworzenie Rzeczypospolitej Obojga Narodów w 1569 roku pozwoliło na takie połączenie zasobów i skoordynowanie wysiłków Polski i Litwy, że nowe państwo zajęło czołową pozycję w Europie Środkowo-Wschodniej.

Złoty wiek

Przypomnijmy kilka faktów, leżących u podstaw polsko-litewskiej potęgi. Przede wszystkim Rzeczpospolita objęła swymi granicami olbrzymie terytorium, w czasach Stefana Batorego przekraczające 800 tys. km kw., a Zygmunta III 1 mln km kw. Stale rosła też liczba ludności, od 7,5 mln na początku XVI do 11 mln w połowie następnego stulecia. Liczniejsze były wówczas tylko Francja, Moskwa, Imperium Osmańskie i – rozdrobnione politycznie – Włochy. Państwo rozwijało się też gospodarczo. Rzeczpospolita bogaciła się dzięki zachodnioeuropejskiej koniunkturze na żywność i towary leśne, eksportując zboże, bydło, drzewo i potaż. Co więcej, aż do 1648 roku nie była niszczona wojnami. Działania zbrojne toczyły się na pograniczach, a większość ludności odczuwała je tylko w postaci zwiększonych okresowo podatków. Podczas gdy Francja i Rzesza Niemiecka wykrwawiały się w wojnach religijnych, Moskwa w dynastycznych, a Imperium Osmańskie zwalczało bunty społeczne, w Rzeczypospolitej panował błogi spokój. Zamożności i dobrobytowi mieszkańców państwa polsko-litewskiego w XVI i pierwszej połowie XVII wieku doprawdy trudno cokolwiek przeciwstawić, w naszych zaś dziejach nigdy później nie było tak dobrze, jak wówczas.

Połączona unią lubelską Rzeczpospolita miała zatem ogromny potencjał ludnościowy i gospodarczy, który pozwalał jej czuć się bezpiecznie i śmiało prowadzić politykę zagraniczną. Ktoś skrupulatny mógłby co prawda zauważyć, że nie wszystko w tym obrazie było tak wspaniałe, a przyszłość skrywała poważne zagrożenia. Przede wszystkim Rzeczpospolitą nadal tworzyły dwa państwa z osobnymi urzędami i armiami, a poniekąd i osobnymi interesami. Wyraźna przewaga Korony nad Litwą, potrzebującą w dodatku pomocy przeciw Moskwie, pozwalała jednak zniwelować potencjalne zagrożenie. Co więcej, wspólny władca – w którego gestii leżała polityka zagraniczna − i sejmy umożliwiały koordynowanie współpracy polsko-litewskiej w stopniu daleko większym niż w czasach Kazimierza Jagiellończyka.

Elekcja viritim

Pierwszym przejawem potęgi państwa był sposób wyboru władcy. Po wymarciu dynastii jagiellońskiej – co przewidywano już w Lublinie – postanowiono, że będzie o tym decydował naród szlachecki. Sposób elekcji został sprecyzowany podczas pierwszego bezkrólewia, pozbawiając decydującego głosu senatorów i ustanawiając powszechny wybór monarchy (elekcja viritim). Wydłużyło to znacząco czas interregnum z kilku tygodni w czasach Jagiellonów do kilku, a nawet kilkunastu miesięcy. Państwo było oczywiście narażone wtedy na większe niebezpieczeństwo, gdyż to król był koordynatorem polityki zagranicznej i naczelnym wodzem armii. Mimo to Rzeczpospolita była na tyle potężna, że mogła sobie pozwolić na takie ryzyko. Co więcej, w przypadku zagrożenia wolności elekcji potrafiono zmobilizować się do obrony. Tak było zimą przełomu 1575 i 1576 roku, gdy wyznaczono zjazd do Jędrzejowa dla podtrzymania wyboru Stefana Batorego i Anny Jagiellonki przeciw roszczeniom cesarza Maksymiliana II. Stało się tak również w latach 1587−1588, kiedy znów wobec podwójnej elekcji zdołano obronić Kraków przed wojskami arcyksięcia Maksymiliana Habsburga, a następnie − już na terenie Śląska − dopaść go, pokonać i uwięzić. Upokorzeni Habsburgowie, chcąc nie chcąc, musieli przystąpić do negocjacji dla ratowania cesarskiego brata. Dodajmy, że sam fakt ubiegania się o polską koronę przez wielu władców europejskich świadczył o jej atrakcyjności. Nawet Henryk Walezy, który ostatecznie wybrał dziedziczny tron Francji, nigdy się nie zrzekł tytułu króla polskiego – widać cenił go sobie.

Skoro już mowa o Henryku, to właśnie z jego wyborem wiąże się jedyna bodaj tak wyraźna i zdecydowana ingerencja Rzeczypospolitej w wewnętrzne sprawy Francji. Otóż jako warunek objęcia władzy w Polsce przez Walezjusza zażądano od króla francuskiego Karola IX, by zakończył wojnę domową z hugenotami i zadbał o pokój religijny. Francuzi – na krótko co prawda – musieli zgodzić się na ten polski dyktat.

Polityka zagraniczna

Negocjacje z pozycji siły na dobre wprowadził do polskiej dyplomacji Stefan Batory. Monarcha upokorzył Iwana Groźnego, a jego następcę Fiodora jawnie lekceważył, dążąc do wznowienia wojny i rzucenia Moskwy na kolana. Śmierć króla przerwała te plany. Jego następca potrafił pouczać też angielską Elżbietę I, gdy ta w ferworze walki z Hiszpanią ugodziła rykoszetem w polskie interesy handlowe (misja Pawła Działyńskiego w 1597 roku – dodajmy, że interwencja była skuteczna). Zygmunt III ingerował też w sprawy Rzeszy Niemieckiej, udzielając Habsburgom znacznego wsparcia w początkach wojny trzydziestoletniej (wyprawa lisowczyków do Siedmiogrodu i tzw. pierwsza odsiecz wiedeńska w 1619 roku). Dopiero jednak pod koniec tej wojny Władysław IV uzyskał konkretne korzyści, pozyskując dla siebie i dynastii Wazów księstwa opolsko-raciborskie. Później, w latach potopu, przydały się one jako schronienie Janowi Kazimierzowi. Monarcha ten utracił je bardzo niefortunnie wskutek swojej profrancuskiej polityki w latach sześćdziesiątych XVII wieku.

Także w stosunkach ze Stolicą Apostolską Rzeczpospolita potrafiła zachować inicjatywę i twardo bronić własnych interesów. Już Zygmunt August zlekceważył zabiegi nuncjusza papieskiego o dołączenie państwa polsko-litewskiego do zawiązanej na początku lat siedemdziesiątych XVI wieku Ligi Świętej przeciw Osmanom. Król słusznie uważał, iż Rzeczpospolita nie ma w tym żadnego interesu. Ćwierć wieku później jego siostrzeniec pozostanie tak samo głuchy na papieskie gromy wobec polskiej interwencji w Mołdawii – do której jeszcze wrócimy – jak również na przymilanie się o zawarcie sojuszu z Habsburgami, znów przeciw Turkom. Zygmunt III i jego otoczenie kalkulowali chłodno i bezlitośnie dbali o wyciągnięcie z habsbursko-osmańskiej awantury korzyści bez narażania się na niepotrzebne koszty. Wreszcie pierworodny syn Zygmunta Władysław IV wydalił z Rzeczpospolitej nuncjusza Mario Filonardiego, gdyż uznał, że ten zanadto się miesza w nie swoje sprawy (szło głównie o sprawy sądowe między duchowieństwem a szlachtą oraz uszczypliwe uwagi o władzy polskiego monarchy). Co ciekawe, król uzyskał w tym zakresie spore poparcie, także biskupów, z prymasem na czele. Biskup krakowski Piotr Gembicki zanotował nawet w liście: aby curia Romana poznała to, z kim sprawa, że nie z książątkiem jakim, ale z królem J.M., którego auctoritas et maiestas [autorytet i majestat − DM] ma być w powadze u nich i poszanowaniu. Dodajmy, że niewiele wcześniej ten sam król przeprowadził za zgodą sejmu legalizację hierarchii prawosławnej i na nic się zdały fuki i dąsy Stolicy Apostolskiej, gniewającej się o głaskanie schizmatyków – i tym razem górę wziął interes państwa.

Wojsko

O potędze Rzeczypospolitej świadczą również przewagi polsko-litewskiego oręża. To w XVI i XVII wieku staropolska sztuka wojenna wzbiła się na wyżyny, czego dowodzą zwycięstwa nad przeważającym liczebnie przeciwnikiem. Można tu wymienić choćby kampanie moskiewskie Batorego (1579−1581), rozgromienie hospodara mołdawskiego Michała Walecznego (1600), zwycięstwa nad Szwedami pod Kircholmem (1605) i Rosjanami pod Kłuszynem (1610), wreszcie odparcie najazdu tureckiego pod Chocimiem (1621) i moskiewskiego u murów Smoleńska (1632−1634).

Tak znakomite rezultaty zawdzięczano przede wszystkim znakomitej jakości i wyszkoleniu wojska. Królowała w nim wtedy husaria, długo niezwyciężona i podziwiana przez obcych. Później dołączyły do niej formacje strzelcze typu zachodniego – dragonia i piechota cudzoziemska. Mierząca się z różnymi przeciwnikami, walczącymi w odmienny sposób, polsko-litewska machina wojenna doskonaliła się i okazała sprawnym narzędziem służącym zarówno rozszerzeniu, jak i obronie granic państwa.

Nie brakowało też wówczas utalentowanych dowódców, z królami Stefanem Batorym i Władysławem IV na czele. Pojawiła się także plejada znakomitych hetmanów: Jan Zamoyski, Stanisław Żółkiewski, Stanisław Koniecpolski w Koronie, Jan Karol Chodkiewicz, Krzysztof Radziwiłł „Piorun” i Krzysztof II Radziwiłł na Litwie.

Wojsko służyło prowadzeniu aktywnej polityki zagranicznej. Trzeba zaznaczyć od razu, że Rzeczpospolita nastawiona była na defensywę, jednak potrafiła też podejmować wojny, gdy wymagała tego racja stanu. Tak się stało w 1577 roku, gdy Iwan Groźny, łamiąc rozejm, najechał Inflanty, za co spotkała go szybka i bolesna reprymenda. Gdy w 1595 roku wskutek walk habsbursko-osmańskich zagrożone zostały polskie interesy na południowym wschodzie, hetman Jan Zamoyski wkroczył do Mołdawii i osadził na jej tronie lennika Rzeczypospolitej Jeremiego Mohyłę. Hetman pokonał Tatarów pod Cecorą, a dyplomacja wymusiła na sułtanie uznanie nowego stanu rzeczy. Gdy hospodar Michał Waleczny po zdobyciu Siedmiogrodu pokusił się o Mołdawię, został pokonany, a jego własne księstwo oddano bratu Mohyły.

W tym samym 1600 roku Zygmunt III rozpoczął wojnę o odzyskanie dziedzicznego tronu szwedzkiego i przekazał Rzeczypospolitej Estonię. Udało się ją opanować co prawda na krótko, niemniej polsko-litewskie wpływy sięgały wówczas od Zatoki Fińskiej po dolny Dunaj, na przestrzeni niemal 2 tys. km.

Od 1604 roku, najpierw nieoficjalnie, później z udziałem króla, Rzeczpospolita zaangażowała się w wewnętrzne walki w państwie moskiewskim, zwane Wielką Smutą. Udało się wtedy zająć Kreml, a sami Rosjanie ofiarowali swoją koronę królewiczowi Władysławowi Wazie (1610). Do jego koronacji na cara nie doszło, po długiej wojnie zdołano jednak narzucić Moskwie rozejm przywracający Rzeczypospolitej większą część strat sprzed 100 lat, łącznie ze Smoleńskiem i Nowogrodem Siewierskim. To wtedy właśnie państwo polsko-litewskie osiągnęło szczyt rozwoju terytorialnego.

Nie tylko przewagi

Złoty wiek nie był rzecz jasna niekończącym się pasmem sukcesów. Liczne wojny toczone od początków XVII wieku nadwerężyły skarb państwa i naraziły je na dodatkowe koszty związane z koniecznością opłacenia wojska. Nie zdołano pomyślnie zakończyć wojny szwedzkiej, gdy już zaczęły się zmagania z Moskwą. W efekcie Zygmunt III nie tylko nie powrócił do Sztokholmu, ale też musiał się pogodzić z utratą znacznej części Inflant. Mimo to na uwagę zasługuje fakt, że Szwedzi wycofali się bez walki ze zdobyczy pruskich, gdy tylko stanęli oko w oko z wyjątkowo przygotowaną na konfrontację Rzeczpospolitą.

Wojny na północy i wschodzie doprowadziły też do utraty kontroli nad Mołdawią (a wcześniej Wołoszczyzną). Ostatnia próba ich restytucji zakończyła się tragicznie w 1620 roku, kiedy zginął hetman Stanisław Żółkiewski. Rok później połączone siły polsko-litewsko-kozackie potrafiły jednak odeprzeć zmasowany atak turecki pod wodzą samego sułtana Osmana II. Tak wielkiego zwycięstwa chrześcijańska Europa dawno nie widziała. Władysław IV snuł nawet plany uderzenia na Osmanów, ale pokrzyżowała je niechęć szlachty oraz nieoczekiwana śmierć w 1648 roku.

Polityka dynastyczna Wazów doprowadziła też do ustępstw wobec Hohenzollernów i przekazania linii brandenburskiej lenna pruskiego. I wtedy jednak, gdy król szedł na wojnę ze Szwedami w 1635 roku, Rzeczpospolita bez trudu przejęła realną kontrolę nad księstwem pruskim. Prusko-brandenburski lennik nie był więc niebezpieczny – miał skorzystać dopiero na potopie szwedzkim.

Rzeczpospolitą trapiły też najazdy tatarskie i nierozwiązana kwestia kozacka. Aż do 1648 roku jednak właściwie bez większego wysiłku tłumiono powstania na Ukrainie. Stałoby się tak pewnie i w przypadku zrywu Bohdana Chmielnickiego, gdyby nie fatalny zbieg okoliczności – błędy dowódcze hetmana Mikołaja Potockiego i nieoczekiwana śmierć króla. Elekcja przysłoniła kwestię kozacką. Także zastraszeni w latach czterdziestych Tatarzy skorzystali na tym powstaniu i powrócili na Ukrainę.

Podsumowując – po unii lubelskiej powstało rozległe i zamożne państwo, które przez wiele dziesięcioleci dominowało w Europie Środkowo-Wschodniej. Jego potencjał terytorialny i ludnościowy pozwalał mu niwelować skutki klęsk bądź nagłych najazdów. Jedynym poważnym zagrożeniem była niezgoda domowa – ta jednak aż do 1648 roku dawała o sobie znać sporadycznie. Dzięki temu, mimo różnych potknięć i niedomagań, Rzeczpospolita skutecznie utrzymywała swoją mocarstwową pozycję, budząc należyty respekt u sąsiadów.

Dariusz Milewski, historyk wojskowości, wykładowca na Uniwersytecie Kardynała Stefana Wyszyńskiego w Warszawie, redaktor „Mówią wieki”