Kultura polska i litewska XVI wieku – odrodzenie i reformacja

Radosław Lolo

Wydaje się, że w połowie XVI stulecia, kiedy w Polsce i Litwie spór sens i kształt unii wchodził w kluczową fazę, kultura renesansu i rozwój ruchu reformacyjnego osiągnęły apogeum w państwie polsko-litewskim. Można więc bez większego ryzyka powiedzieć, że negocjacje i zawarcie unii lubelskiej dokonało się w chwili, gdy w Rzeczypospolitej zachodziły niezwykle ciekawe zjawiska nie tylko w świecie wewnętrznej i zagranicznej polityki. Czasami uchodzi to uwadze badaczy.


Nocne przygody Jana Olbrachta i Kallimacha, mal. Jan Matejko, Kallimach był włoskim humanistą i pisarzem, sekretarzem króla Kazimierza Jagiellończyka i wychowawcą jego dzieci

Renesans dotarł do Rzeczypospolitej przez Węgry. Co istotne, głównym nośnikiem nowych prądów był dwór potężnej wówczas dynastii Jagiellonów. Dynastia osiągająca niewątpliwe sukcesy na arenie politycznej szybko bowiem zaczęła przejawiać także aspiracje w dziedzinie kultury i sztuki. Już w roku 1424 roku na uroczystości koronacji królowej Zofii był obecny włoski humanista Francesco Fielfo (1398−1481), który przez monarszą parą popisywał się swą sztuką oratorską, a później sławił Władysława III Warneńczyka. Humanistyczne idee rozprzestrzeniały się w państwie polsko-litewskim także dzięki coraz liczniejszemu gronu polskich intelektualistów, którzy kształcili się na włoskich uniwersytetach. Spośród nich można wymienić poetę Grzegorza z Sanoka, Jana Długosza czy Jana z Ludziska, który po studiach w Italii rozpropagował w Polsce kunszt humanistycznej retoryki i przywiezione w odpisach wybrane antyczne dzieła. Nie można też zapominać o Janie Ostrorogu, który zdobył w Bolonii doktorat obojga praw i zajmował się nie tylko dyplomacją, ale także napisał niesłusznie dziś zapomniany ciekawy traktat polityczny Memoriał o uporządkowaniu Rzeczypospolitej. W nowoczesnym duchu postulował on wzmocnienie władzy monarszej i uniezależnienie państwa do Kościoła.

Niewątpliwy przełom w dziedzinie kultury przyniósł jednak rok 1474. Wówczas na krakowskim dworze Kazimierza Jagiellończyka pojawił się Filippo Buonaccorsi de Tebadis Experiens. Zamieszany w spisek przeciw papieżowi Pawłowi II musiał uciekać z Rzymu, przybrał wówczas nazwisko Kallimach. Znany renesansowy pisarz i humanista został sekretarzem króla i wychowawcą Kazimierzowych dzieci. To on w największym stopniu zaszczepił królewiczom zamiłowanie do nowych trendów w sztuce, literaturze i architekturze. Nie bez znaczenia były także wpływy, które docierały z węgierskiego i czeskiego dworu Władysława Jagiellończyka. Na dworze starszego brata Kazimierz spędził przecież sporą cześć swojej młodości jako administrator Śląska. Tam też przesiąkł renesansowymi prądami.

Zdarza się, że przyczyną gruntownej zmiany jest katastrofa. Tak się stało w architekturze. Otóż w roku 1499 spłonęła część wawelskiego zamku. Król Aleksander Jagiellończyk zdecydował, że odbudowa będzie stanowić okazję do rozbudowy monarszej siedziby w nowej aranżacji. Prace murarskie powierzył pochodzącemu z Koblencji Eberhardowi Rosembergowi. Mniej więcej w tym czasie pojawił się zaś w Krakowie rzeźbiarz Franciszek Florentczyk, któremu Elżbieta Rakuszczanka i królewicz Zygmunt powierzyli wykonanie nagrobka Jana Olbrachta. Wykonana przez Florentczyka bogato dekorowana nisza nagrobka monarszego uchodzi za pionierskie dzieło renesansu.

Gdy w roku 1506 Zygmunt I Stary został królem państwa polsko-litewskiego, Franciszek Florentczyk nadal pracował na Wawelu. Po jego śmierci kontynuowali je Bartolomeo Berecci i Benedykt z Sandomierza. Do roku 1536 roku budowla z okazałymi trójpoziomowymi krużgankami była ukończona i szybko stała się wzorem i inspirację dla innych rezydencji w Polsce i na Litwie. W 1519 roku Berecci rozpoczął prace nad kaplicą grobową dla pierwszej żony Zygmunta I Barbary Zapolyi. Uchodząca za perłę renesansu florenckiego kaplica została konsekrowana w 1533 roku. B y dopełnić obrazu królewskich inwestycji, wspomnieć należy o przebudowie krakowskich sukiennic, które otrzymały m.in. charakterystyczną attykę.

Naśladowcy w Koronie i na Liwie                                                            

Dość szybko w Koronie i Wielkim Księstwie pojawiło się wielu naśladowców królewskiego gustu artystycznego. Już w 1526 roku podskarbi koronny Mikołaj Szydłowiecki ukończył renesansową przebudowę zamku w Szydłowcu, a w Drzewicy prymas Maciej Drzewicki wzniósł zamek w stylu gotycko-renesansowym. W roku 1535 Woli Justowskiej pod Krakowem sekretarz Zygmunta Starego Justus Ludwik Decjusz wzniósł willę, która nawiązywała do tak do renesansowej architektury włoskiej, jak i do wawelskich krużganków. Renesansowy kształt zyskały zamki w Pieskowej Skale i Ogrodzieńcu. To tylko niektóre z nich.

Nie ma pełnej zgody co do tego, kto zainicjował budowę Zamku Dolnego w Wilnie. Część badaczy uważa, że prace rozpoczęto jeszcze za czasów Aleksandra Jagiellończyka. Z całą pewnością rozwinął je dopiero Zygmunt Stary. Sprowadził on do Wilna znanych z prac na Wawelu Berrecciego i Benedykta z Sandomierza, do których dołączył florentczyk Bernardino Zanobi de Gianotis. Do lat trzydziestych XVI wieku ukończyli oni dwa skrzydła zamku. Całość została dokończona pod okiem Jana ze Sieny i Jana Marii Padovano w czasach Zygmunta II Augusta. Zamek zyskał kształt pięciokąta, od wewnątrz zaś miał nawiązujące do wawelskich krużganki, których kształtu możemy się jedynie domyślać. Współcześnie z rozmachem odbudowany Zamek Dolny jest bowiem tylko nawiązaniem do pierwotnego, renesansowego kształtu. Na Litwie jednak rezydencje na wzór wileński nie powstały tak szybko, w Koronie. Dopiero pod koniec XVI wieku niezbyt funkcjonale rezydencje radziwiłłowskie w Birżach i Nieświeżu zostały znacząco przebudowane. Ciągle jednak istotną ich cechą było zachowanie ich walorów obronnych.

Podobnie było z kształtowaniem się mecenatu artystycznego. O ile w Koronie artyści, którzy znajdowali zatrudnienie na dworze Jagiellonów dość szybko zaczęli być wynajmowani przez możnych, o tyle na Liwie zjawisko to obserwujemy później. Jan Maria Padovano w kolegiacie pułtuskiej wykonał rzeźbę nagrobna biskupa płockiego Andrzeja Noskowskiego przed 1567 rokiem. Santi Gucci, autor nagrobków Anny Jagiellonki i Zygmunta II w kaplicy Zygmuntowskiej szybko znalazł zatrudnienie w mazowieckim Drobinie, gdzie do 1576 wyrzeźbił wybitny nagrobek podkomorzego płockiego Wojciecha Kryskiego oraz jego rodziców: Anny z domu Szreńskiej oraz wojewodzica mazowieckiego Pawła. Wszystkie zostały ufundowane przez Stanisława Kryskiego brata Wojciecha, wówczas kasztelana raciąskiego. Później artysta wykonał podobne zlecenia dla Firlejów w Janowcu, w Uchniach dla Uchańskich i Branickich w Niepołomicach. W wileńskim zamku Zygmunt August zgromadził imponującą kolekcję malarstwa i gobelinów. Niewątpliwie kształtował w ten sposób gust litewskich elit, ale źródłowe wzmianki na temat kopiowania jego artystycznych pasji pochodzą dopiero z końca XVI stulecia. Zbiory litewskich panów nabrały zaś rozmachu dopiero w wieku następnym.

Literacki Parnas w Koronie                                                                                 

W drugiej połowie XVI wieku literatura w państwie polsko-litewskim bezsprzecznie osiągnęła poziom, do jakiego wcześniej nawet się nie zbliżyła. Jej rozwój w języku polskim to bez wątpienia jedno z przełomowych osiągnięć renesansu. Już w pierwszej połowie tego stulecia wydano wybitne polskojęzyczne twory Mikołaja Reja. W roku 1543, jakże ważnym w dziejach polskiej kultury, ukazało się dzieło Mikołaja Kopernika De revolutionibus… W tym roku debiutował Andrzej Frycz Modrzewski (O karze za mężobójstwo), a prasy drukarskie opuściła znana do dziś Krótka rozprawa między panem, wójtem a plebanem, którą Rej wydał w Krakowie pod pseudonimem Ambroży Korczbok Rożek. W gruncie rzeczy stanowi ona ciekawy dyskurs na temat ówczesnych kwestii polityczno-ustrojowych, społecznych i religijnych. Mniej więcej w tym samym czasie lub nieco tylko później, także anonimowo, ukazał się w Krakowie wiekopomny Psałterz Dawidów. Wspomnijmy jeszcze ziemiańskie, luźne, ale przecież głębokie filozoficzne refleksje o życiu przez pryzmat pór roku, znaków zodiaku i wybranych antycznych filozofów. Znamy je pod tytułem Wizerunek własny żywota człowieka poczciwego. Ukazały się w Krakowie w roku 1558.

Na początku lat sześćdziesiątych XVI stulecia wydano pierwsze dzieła Jana Kochanowskiego, pieśń O śmierci Jana Tarnowskiego, kasztelana krakowskiego (Kraków, 1561), poemat Zuzanna (Kraków, 1561/1562, wraz ze śpiewanym do dziś hymnem Czego chcesz od nas Panie) czy nowatorski, satyryczno-polityczny poemat Satyr albo dziki mąż (1564). Jego najwybitniejsze utwory jednak albo dopiero powstawały (Odprawa posłów greckich), albo zostały wydane w kolejnych dekadach XVI wieku. W drugiej połowie lat sześćdziesiątych XVI wieku Mikołaj Sęp Szarzyński ukończył studia w Lipsku, na rok 1567 jest datowany jego pierwszy okolicznościowy utwór.

W drugiej połowie XVI wieku polscy uczeni trwale wpisali się już w dzieje europejskiego humanizmu. W pierwszym szeregu staje tu Andrzej Frycz Modrzewski. Jego monumentalny traktat De republica emendanda, wydany najpierw częściowo w Krakowie w 1551 roku, a potem w Bazylei (w latach 1554 i 1559 po łacinie, zaś w 1557 po niemiecku), był szeroko komentowany w Europie. Modrzewski nie tylko prowadził w nim polemiki ze znanymi postaciami epoki, ale również zawarł szerokie spektrum rozwiązań czerpanych z wielu europejskich państw. Dziś nikt zaś nie odmawia mu znamion realizmu.

Ale w Europie czytano i komentowano nie tylko Frycza Modrzewskiego. W roku 1568 w Wenecji ukazał się traktat De optimo senatore libri duo, będący rozprawą doktorską późniejszego biskupa poznańskiego Wawrzyńca Goślickiego. Jego rozważania na temat senatu i senatora, czyli de facto kształtowania elity, zyskały znaczący rozgłos. W 1598 roku wydano je w Anglii, a potem dwukrotnie wznawiano dzieło. Szekspir znalazł w nim inspirację do stworzenia postaci budzącego mieszane uczucia Poloniusza z Hamleta. Dzieło Goślickiego znali dobrze ojcowie założyciele Stanów Zjednoczonych Thomas Jefferson i Thomas Paine. Z kolei Andrzej Patrycy Nidecki, uzyskawszy doktorat w Padwie, zasłynął wznawianym wielokrotnie do roku 1561 krytycznym wydaniem wybranych pism Cycerona.

Litwa odrodzona czy narodzona?

Także Litwa przezywała w tym czasie pierwsze w swych dziejach ożywienie literackie. W tej właśnie przestrzeni lokować trzeba utwór, który powstał w dość niecodziennych okolicznościach. Otóż wojewoda wileński Mikołaj Radziwiłł postanowić ofiarować papieżowi Leonowi X oryginalny prezent w postaci wypchanego żubra. Darowi miał towarzyszyć łaciński utwór Mikołaja Hussowczyka Pieśń o wyglądzie, dzikości i polowaniu na żubra (wyd. Kraków 1523). Papież nie doczekał się prezentu, bowiem zmarł w 1521 roku. Pozostał jednak niezwykły, obszerny, i co ważne nie pozbawiony autentyzmu, utwór nawiązujący do litewskiej historii, przyrody, scenek łowieckich i klimatu Wielkiego Księstwa.

Za pierwszy romans litewscy badacze uznają natomiast dzieło kowieńskiego pastora Paulusa Oderborna Joannis Basilidis Magni Moscoviae Ducis vita. Jest to w zasadzie literacka biografia Iwana IV Groźnego. Autorowi, mimo przesady i jednostronności, nie brakuje przecież także i znajomości realiów życia na pograniczu litewsko-moskiewskim.

W dziedzinie myśli politycznej wskazać trzeba na Piotra Rojzjusza i Andrzeja Wolana. Napisany w języku starobiałoruskim I Statut litewski z 1529 roku jest zaś niewątpliwym dowodem postępu myśli i kultury prawniczej. Niektórzy litewscy badacze uznają, że Wielkie Księstwo zostało ochrzczone na tyle niedawno – bo w 1387 roku – że po 100 latach nic antycznego w tamtejszej kulturze odrodzić się nie mogło. Istotę renesansu litewskiego widzieć jednak trzeba gdzie indziej. Otóż w XVI stuleciu Wielkie Księstwo stało się pełnowartościowym biorcą i współtwórcą kultury europejskiej, a uczonych humanistów w wileńskich szkołach i na uniwersytecie bądź w murach późnorenesansowego alumnatu zajmowały te same zagadnienia, o których dyskutowano w Rzymie, Paryżu czy Padwie.  

Apogeum reformacji                                                                                                         

Na lata sześćdziesiąte XVI stulecia przypada chyba szczytowy moment rozwoju ruchu reformacyjnego w Polsce i na Litwie. Duże miasta pruskie jak Toruń czy Gdańsk, gdzie dominowali luteranie, korzystały z nadanych przez Zygmunta II Augusta przywilejów, które gwarantowały swobodę wyznaniową. Coraz popularniejszy wśród szlachty małopolskiej, ruskiej i litewskiej kalwinizm zyskiwał protektorów w postaci potężnych rodów, np. Radziwiłłów z linii birmańsko-dubińskiej, Dorohostajskich czy części Firlejów. Działalność Jana Łaskiego młodszego scementowała organizacyjnie zbory małopolskie. W roku 1554 w Słomnikach odbył się pierwszy synod Kościoła ewangelicko-reformowanego. W Pińczowie, gdzie przebywał Łaski, podjęto prace nad pełnym tłumaczeniem Biblii z greki i hebrajskiego. Ukazało się ono w 1563 roku jako Biblia brzeska i choć wywoływała (i wywołuje do dziś) dyskusje na temat tekstów faktycznie wykorzystanych do tłumaczenia, to nikt nie kwestionuje piękna polskiego języka, jakim jest napisana.

Polscy kalwiniści nie ustrzegli się jednak kryzysu. Dokonał się on, co warto podkreślić, podczas teologicznych debat na kolejnych synodach kalwińskich. Wypowiadali się na nich – inaczej, niż w innych krajach – antytrynitarze, którzy uciekli do Rzeczypospolitej przed prześladowaniami (Franciszek Stankar, Faust Socyn i inni). Na synodzie w Pińczowie w 1562 roku Stanisław Paklepka i Grzegorz Paweł z Brzezin otwarcie potępili dogmat o Trójcy Świętej i rok później rozłam stał się faktem. Arianie, jak nie bez złośliwości nazywano antytrynitarzy, szybko zorganizowali własne struktury, zbory i szkoły, tworząc za sprawą takich postaci jak Szymon Budny czy Mikołaj Sienicki ciekawe i niemałe dziedzictwo intelektualne.

Na początku lat sześćdziesiątych XVI stulecia reformacja w państwie polsko-litewskim osiągnęła jeszcze jeden sukces polityczny. Otóż sejm piotrkowski 1562/1563 ostatecznie zniósł zawieszony wcześniej obowiązek wykonywania wyroków sądów duchownych przez starostów, wyłączając szlachtę z jurysdykcji kościelnego sądownictwa. Jeśli dodamy do tego zgodę sandomierską z 1570 roku – był to istotny i wyjątkowy w skali europejskiej sukces polskich protestantów, dialog, który dziś nazwalibyśmy ekumenicznym − to rzeczywiście przyznać trzeba, że w dobie unii lubelskiej reformacja polska i litewska mogła poszczycić się wieloma sukcesami. Jednocześnie także w Kościele katolickim zauważyć wówczas można pierwsze symptomy zbliżającej się reformy trydenckiej. Na sejmie w Parczewie w 1564 roku król przyjął bowiem księgę uchwał soboru trydenckiego.

Jak widzimy, XVI stulecie to rozkwit życia kulturalnego, artystycznego i tak religijnego w państwie polsko-litewskim. Nie bez powodu ten okres nazywa sie złotym wiekiem.

Radosław Lolo, historyk, dziekan Wydziału Historycznego Akademii Humanistycznej im. Aleksandra Gieysztora w Pułtusku, zajmuje się dziejami Rzeczypospolitej w epoce nowożytnej

Unia lubelska w mentalności, literaturze i publicystyce – obywatele Rzeczypospolitej czy nadal Polacy i Litwini?

Andrzej Korytko

W 1869 roku Jan Matejko namalował Unię lubelską. Na obrazie, który powstał z okazji upamiętnienia 300. rocznicy powstania Rzeczypospolitej Obojga Narodów, wybitny malarz uwiecznił pełną symboliki scenę przysięgi. W dziele, pokazującym klimat powagi i wzruszenia, doszukiwano się w historiografii różnych odniesień historycznych. Samemu Matejce natomiast przypisywano skrajne intencje – widziano w obrazie zarówno pesymistyczną, jak i optymistyczną ocenę unii przez artystę.

Unia lubelska, mal. Jan Matejko, 1869

Także sama unia lubelska wymykała się jednoznacznej ocenie już w momencie jej podpisania, a trwająca do dziś dyskusja jest dowodem na złożoność i wieloaspektowość materii, jaką był utworzony w 1569 roku organizm państwowy, który przetrwał ponad dwa stulecia. Próbując odpowiedzieć na ujęte w tytule pytanie, warto postawić następne, dotyczące choćby określenia samej idei Rzeczypospolitej i obywatelskości w wielonarodowym państwie czy zakresu poczucia wspólnoty lub odrębności narodów to państwo tworzących.

W wyniku aktu lubelskiego powstała nie różna, ale jedna wspólna Rzeczpospolita, która się z dwu państw i narodów w jeden lud zniosła i spoiła. Opierała się na koncepcji państwa wspólnoty, które miało odgrywać rolę integrującą, przynajmniej dla tych jej obywateli, którzy czuli się jej członkami. Jak głęboka była to integracja w świadomości społeczeństwa polsko-litewskiego i jak mocno identyfikująca się z nowym państwem wspólnota, nie sposób jednoznacznie ocenić. Na stosunek do unii na pewno wpłynęły okoliczności jej podpisania. Brytyjski historyk Robert Frost podkreślał, że unia była wspólną konstrukcją, a jej ostateczny kształt był wynikiem długiego dialogu między elitami Królestwa Polskiego oraz Wielkiego Księstwa Litewskiego. Co więcej, wynikiem tego długiego dialogu było zwycięstwo nie polskiej, lecz litewskiej koncepcji stosunków między dwoma państwami w ramach unii. Nie wszyscy historycy zgadzają się z taką oceną. Polski badacz Andrzej Rachuba na przykład eksponuje przede wszystkim warunki unii – bardzo niekorzystne dla Litwinów, bo likwidujące państwowość i suwerenność, tworzące nierównoprawny układ wspólnoty, ze zdecydowanym upośledzeniem strony litewskiej […]. Te dwie różne oceny są w pewnym stopniu odzwierciedleniem równie różnorodnych, a nawet skrajnych postaw wobec unii ówczesnych obywateli Rzeczypospolitej.

Waszmość Litwin, nie Polak

To właśnie Rzeczpospolita – rozumiana jako wspólnota – a nie język, wiara czy terytorium miała stać się elementem integrującym, przynajmniej dla szlachty. Wprawdzie większość społeczeństwa litewskiego nie deklarowała chęci, by zostać Polakami, ale litewska szlachta, korzystając z idei równego partnerstwa obojga narodów, stawała się (chcąc nie chcąc) społecznością obywatelską Rzeczypospolitej, w której Wielkie Księstwo Litewskie miało zagwarantowaną własną tożsamość i odrębność. Tę odrębność – co warto zaznaczyć – podkreślił jeszcze, uchwalony w 1588 roku, III Statut litewski napisany w języku ruskim (urzędowym języku Wielkiego Księstwa), ale już od 1614 roku drukowany w języku polskim.

Biorąc pod uwagę skłonność litewskiej szlachty do manifestowania swojej odrębności względem Korony, utożsamianie się z Rzecząpospolitą nie miało jednoznacznego wymiaru. Rozpoczął się proces polonizacji szlacheckich elit litewskich, ale jednocześnie funkcjonowały litewskie instytucje: urzędy, prawo, skarb i wojsko, wokół których ogniskowało się poczucie odrębności. Jedno i drugie nie przeszkadzało w identyfikacji z Rzecząpospolitą jako całością i nie stało w sprzeczności z lojalnością wobec monarchy oraz stanowionych praw.

Sposób myślenia szlachty o nowym państwie można poznać, czytając korespondencję, akta sejmikowe czy ówczesną publicystykę. Szczególnie interesujące są opinie Litwinów, którzy weszli w ściślejszy związek z koroniarzami na nierównych przecież zasadach. Stracili bowiem Podlasie, Wołyń, Bracławszczyznę i Kijowszczyznę, a ich reprezentacja w izbie poselskiej i senacie była znacznie mniejsza, niż koroniarzy. Co więcej, sejmy obradowały w Koronie. Trudno się zatem dziwić, że podkreślanie (jeśli można użyć tego terminu) przynależności narodowej przez Litwinów było charakterystyczne nie tylko bezpośrednio po zawarciu unii. Pod koniec lat siedemdziesiątych XVI wieku Mikołaj Krzysztof Radziwiłł „Sierotka” pisał do brata Jerzego Radziwiłła, którego jeden z Włochów nazwał Polakiem: Naucz ich tam waszmość, aby gdy komu co chcą dedykować, aby się go pierwej zwać nauczyli, a potem, aby nacji jego nie tłumili. Waszmość Litwin, nie Polak. Okazją do podkreślania odrębności, nie tylko państwowej, były też długoletnie spory kompetencyjne urzędników litewskich z koronnymi, zwieńczone odpowiednią uchwałą sejmu nadzwyczajnego w maju 1647 roku.

Ojczyzna – Litwa czy Rzeczpospolita?

Stosunek do unii w pewnym stopniu odzwierciedlało stosowanie pojęcia ojczyzny. Z przełomu XVI i XVII wieku np. pochodzą liczne zapisy, że szlachta litewska utożsamiała ojczyznę z Wielkim Księstwem. W 1600 roku sejmik generalny w Słonimiu narzekał na wprowadzenie przez Krzysztofa Radziwiłła „Pioruna” i Hieronima Chodkiewicza żołnierza postronnego w ojczyznę naszą. 13 lat później szlachta nowogrodzka ubolewała z powodu strat, jakich doznała Rzeczpospolita, a najwięcej Ojczyzna nasza, Wielkie Księstwo Litewskie. Podobnie zapisano w instrukcji wydanej przez sejmik nowogrodzki w 1641 roku. Przykłady można by mnożyć.

Nie brakuje jednak źródeł ze sformułowaniami, w których ojczyzną jest Rzeczpospolita, czyli całe państwo polsko-litewskie. W 1598 roku szlachta powiatu lidzkiego dziękowała Zygmuntowi III, iż staraniem swym Pańskim obmyśliwać raczy o tej Rzeczy Pospolitej Ojczyźnie naszej. Podobny zapis o Rzeczypospolitej jako ojczyźnie znalazł się w instrukcji sejmiku oszmiańskiego z 1611 roku. Wcześniej, w okresie rokoszu Zebrzydowskiego, w uchwale zjazdu wileńskiego z roku 1606, magnaci niechętni rokoszowi wyrażali obawę, aby wewnętrzne niezgody i rozerwanie nie prowadziły ku upadkowi Ojczyzny. Natomiast rok później szlachta orszańska chęć ku Ojczyźnie i Rzeczypospolitej oświadczając, usprawiedliwiała swoją nieobecność na zjeździe rokoszowym. Jak się wydaje, Rzeczpospolitą z ostatniego cytatu należy interpretować jako szlachecką wspólnotę. Właśnie w tym znaczeniu termin ten zastosował sejmik nowogrodzki w 1615 roku, kiedy starano się o nagrodę dla Hieronima Chodkiewicza. Jego zasługi w wojnie z Moskwą wiadome były dobrze wszystkiej Rzeczypospolitej.

Badając litewskie instrukcje sejmikowe z czasów panowania dwóch pierwszych Wazów, Tomasz Ambroziak zauważył, że w drugiej i czwartej dekadzie XVII roku rosła liczba sformułowań „Rzeczpospolita nasza” i „Rzeczpospolita ojczyzna nasza”. Nie liczby są jednak istotne, a okoliczności i kontekst, w jakim te wyrażenia zostały użyte. Trudności interpretacyjne powodują, że czasem nie sposób precyzyjnie określić, czy zapisane słowa o naszej Rzeczypospolitej oznaczały całość państwa polsko-litewskiego, czy państwo jako takie, czy może dotyczyły wyłącznie Korony lub Litwy.

Szukając odpowiedzi, czym była ojczyzna dla obywateli Rzeczypospolitej, warto przypomnieć fragment listu Krzysztofa Radziwiłła do Jerzego Zbaraskiego najprawdopodobniej z 1629 roku: Ojczyzna nie w ścianach, nie w granicach, nie w majętnościach, ale w używaniu praw i wolności należy. Być może tu leży klucz do zrozumienia polsko-litewskiego społeczeństwa. Rzeczpospolita Obojga Narodów dawała przecież szlachcie wolność, swobody obywatelskie i prawa, a ta odwdzięczała się miłością do niej. Polski historyk Edward Opaliński dowodził, że miłość ojczyzny była tą wartością, która podobnie jak braterstwo, łączyła ideowo różnorodną społeczność szlachecką, zapewniając jedność państwową Rzeczypospolitej.

Amor Patriae

Warto podkreślić, że wspomniany proces polonizacji językowej i kulturowej, czyli mówienie, pisanie i myślenie po polsku, nie doprowadził do utraty świadomości politycznej mieszkańców Wielkiego Księstwa Litewskiego. Mimo tego, że język polski funkcjonował jako urzędowy od 1697 roku, Litwini nie stali się Polakami w znaczeniu etnicznym. Czuli się nimi w sensie państwowym, byli polską szlachtą korzystającą z przywilejów i praw szlachty koronnej, wyznającą te same ideały wolności i równości oraz wspólny cel związany z utrzymaniem zdobytej pozycji politycznej. Nie przeszkadzało to tej samej szlachcie stać na straży odrębności państwowej Litwy, bronić swego systemu prawnego, tradycji czy symboli narodowych.  Jednocześnie w obronie litewskich, partykularnych interesów licznie występowali też Polacy osiedlający się i asymilujący w Wielkim Księstwie. Jak zauważył Andrzej Rachuba, uważali się oni często za Litwinów (czyli obywateli Wielkiego Księstwa) i Polaków (szlachtę Rzeczypospolitej) zarazem.

Stosunek do państwa, owo umiłowanie ojczyzny (amor Patriae), był najlepiej widoczny w chwilach zagrożenia Rzeczypospolitej. Przede wszystkim w połowie XVII wieku, kiedy większość szlachty polskiej, litewskiej i litewsko-ruskiej ramię w ramię wyzwalała Koronę i Wielkie Księstwo Litewskie spod jarzma okupacji szwedzkiej i moskiewskiej. Warto zaznaczyć, że ważnym elementem uzasadniającym i utrwalającym wspólnotę był również mit o wspólnym, sarmackim pochodzeniu szlachty koronnej i litewskiej, który nie tylko wpływał na ideologię, wyznawany system wartości i kulturę polityczną, ale także na obyczajowość i upodobania artystyczne.

Rzeczpospolitą Obojga Narodów tworzył swoisty konglomerat obywateli, różnych etnicznie i narodowo, posługujących się różnymi językami i wyznających odmienne konfesje. W tym tożsamościowym tyglu poczucie przynależności ocierało się o charakterystyczny dualizm, który odznaczał się stosowaniem takich przykładowych określeń, jak: Litwin-Polak, Rusin-Polak czy Inflantczyk-Polak, a ogólniej – obywatel Rzeczypospolitej. Ma rację wielokrotnie przywoływany Andrzej Rachuba, że ani miejsce urodzenia, ani język, ani wyznanie nie przesądzały o tym, który szlachcic czuł się np. Litwinem.

Klucza do ustalenia świadomości należy szukać w samookreślaniu się poszczególnych obywateli. Przykłady prawosławnych i wychowanych w kulturze ruskiej kniaziów Dymitra i Aleksandra Ogińskich, którzy w 1600 roku zapisali się na Uniwersytet w Królewcu z łacińskim dopiskiem nobiles Poloni, oraz kniaziów Jana, Pawła, Eliasza i Daniela Puzynów (już kalwinistów), którzy 11 lat później zapisali się jako nobiles Lithuani, tylko potwierdzają, że samookreślenie jest istotnym elementem ustalania poczucia tożsamości narodowej.

Tęsknota za unią

W Rzeczypospolitej, co podkreślał Henryk Wisner, naród szlachecki powstał, ale obok niego trwały narody, koronny oraz litewski, które identyfikowały się z zachowanymi państwami. Innymi słowy, było się częścią Rzeczypospolitej, a równolegle Korony lub Litwy. Nie dyskutując z terminologią użytą przez znakomitego historyka, o tej koegzystencji trafnie napisał Henryk Chełchowski w wydanym w 1633 roku wierszu Orzeł odmłodzony Królestwa Polskiego:

Sławnego Orła piersi, Polacy waleczni,
Skrzydła, z odważną Litwą Rusowie serdeczni,
Mazowszanie z Prusaki: nogi niezwątlone,
Barki Małopolanie, na których wzmocnione
Ciało Korony Polskiej zawisło w pomocy

Według niego siła jedności tkwiła w odrębności poszczególnych prowincji. W drugiej połowie XVII wieku nieco inaczej interpretował potęgę współistnienia poeta Jan Gawiński w wierszu Na unię Korony z Litwą:

Z serca życie postawa, z serca miłość wschodzi,
Głowa sercu ozdobą i rząd głowa rodzi.
Sercem jest zacne Księstwo, głową cna Korona,
Związek, piękny, gdy głowa z sercem zjednoczona.

Widać tu nieśmiałą tęsknotę za dalszą unifikacją, do której nie udało się doprowadzić w XVIII stuleciu. Wyidealizowany obraz unii malował też Julian Ursyn Niemcewicz w wydanych po raz pierwszy w 1816 roku Śpiewach historycznych:

Jesteśmy możni, będziem potężnemi,
Jeśli ta Litwa, z której ród mój wiodę,
Z koroną Polską śluby braterskiemi
Złączy się w jedno, przez wzajemną zgodę […]
Litwa z Polakiem na wpół się ujęli,
Gmach głosem zadrżał: nic nas nie rozdzieli.

W tej samej dziewiętnastowiecznej porozbiorowej rzeczywistości wtórował Niemcewiczowi abp Zygmunt Szczęsny Feliński, który w swoich pamiętnikach zapisał znamienne zdanie: Jako najpiękniejszą kartą w dziejach naszej przeszłości jest dokonanie dobrowolnej Unii z Litwą i Rusią, tak i w przyszłości nic chwalebniejszego dokonać nie zdołamy nad przyczynienie się do powrotu na drogę prawdy zbłąkanych pobratymców […].

Czy wspólnota wyklucza odrębność

Ta nieco smutna refleksja o przyszłości, ale entuzjastyczna wręcz o samej unii zupełnie, nie korespondowała z litewską oceną lubelskiego aktu. Wyrazicielem odmiennego litewskiego spojrzenia na polsko-litewski związek był polski powieściopisarz Józef Ignacy Kraszewski. W drezdeńskich Rachunkach tak skomentował wspomniany na początku obraz Matejki: Obraz zaś opowiada […] dzieje prawdziwie złamanego oporu Litwy, która na ołtarzu dobra powszechnego niemal ze łzami składa w ofierze swoją odrębność, swe ja i poświęca się siostrze Polsce. Cała strona litewska obrazu wyraża niemy ból, złamany już, pokonany, a jeszcze widoczny. Rzeczywistość nie była jednak tak jednoznaczna, jak chciał Kraszewski, a sam fakt przetrwania unii przez prawie 230 lat świadczył o politycznej mądrości polsko-litewskiego społeczeństwa.

Odpowiadając na koniec na postawione w tytule pytanie, można bez większych wątpliwości przyjąć, że bycie obywatelem Rzeczypospolitej nie przeszkadzało w jednoczesnym byciu Polakiem czy Litwinem. Oznacza to mniej więcej tyle, że poczucie jedności w wymiarze państwowym i odrębności w wymiarze tożsamościowym współistniało w świadomości polskiej i litewskiej szlachty. Żeby to lepiej zrozumieć, wystarczy odnieść się do współczesności i postawić pytanie: czy dziś, żyjąc we wspólnej Europie i czując się Europejczykami, przestaliśmy się czuć Polakami?

Andrzej Korytko, historyk, wykładowca na Uniwersytecie Warmińsko-Mazurskim w Olsztynie, zajmuje się nowożytnymi dziejami Polski i Europy

Artykuły

Alvydas Nikžentaitis:
Historia od przodu i tyłu. Co myślą Litwini o stosunkach polsko-litewskich
Henryk Samsonowicz:
Polska i Litwa w dziejach Europy
Andrzej Pleszczyński:
Bruno z Kwerfurtu
Eduardas Gudavičius:
Tajemniczy Mendog
Jan Tyszkiewicz:
Średniowieczne Mazowsze wobec sąsiadów na północy do 1333 roku
Darius Baronas:
Giedymin. Władca o ludzku łagodny i diabelnie przebiegły
Maria Koczerska:
Unie w Krewie i Horodle. Co znaczyły dla Polski i Litwy?
Stephen C. Rowell:
Krewo i Horodło oczami Litwinów
Krzysztof Mikulski:
Krzyżacy. Agencja turystyczna z o.o.
Sven Ekdahl:
Punkt zwrotny bitwy pod Grunwaldem
Piotr Węcowski:
Władysław Jagiełło w polskiej pamięci historycznej
Rimvydas Petrauskas:
Witold Wielki. Apogeum historii Litwy?
Raimonda Ragauskienė:
W szczęściu i nieszczęściu. Małżeństwo Zygmunta Augusta i Barbary Radziwiłłówny
Robert I. Frost:
Lublin
Piotr Ługowski:
Dwa razy barok: Wilno i Warszawa
Alfredas Bumblauskas:
Uniwersytet Wileński i zasięg cywilizacyjny Europy
Mirosław Nagielski:
Czy istniała polsko-litewska staropolska sztuka wojenna?
Aivas Ragauskas:
Umowa kiejdańska. Próba ratowania Wielkiego Księstwa Litewskiego
James S. Pula:
Tadeusz Kościuszko w amerykańskiej pamięci historycznej
Rasa Čepaitienė:
1794 rok. Tadeusz Kościuszko w pamięci Litwinów
Andrzej Korytko:
Unia lubelska w mentalności, literaturze i publicystyce – obywatele Rzeczypospolitej czy nadal Polacy i Litwini?
Radosław Lolo:
Kultura polska i litewska XVI wieku – odrodzenie i reformacja
Dariusz Milewski:
Rzeczpospolita mocarstwem europejskim
Jarosław Nikodem:
Czym była unia polsko-litewska do końca wieków średnich
Rafał Jaworski:
Nie tylko z Litwą, czyli o polskich doświadczeniach unijnych w średniowieczu
Zbigniew Hundert:
Małżeńskie spory: integracja Polaków i Litwinów we wspólnej Rzeczypospolitej

PATRONAT

Vytautas Didysis – aukščiausias Lietuvos istorijos pakilimas?

Rimvydas Petrauskas

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikai (1392–1430) lietuvių istorinėje savimonėje užima ypatingą vietą: tai Lietuvos galybės metas, bet kartu ir būsimo nuosmukio nuojauta.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, fot. iš „Mówią wieki” archyvo

Šiuos du priešingus istorinio pasakojimo polius simbolizuoja pergalingas Žalgirio mūšis ir neįvykusi Vytauto karūnacija. Vytauto, Lietuvoje vadinamo Didžiuoju, kultas pakilimą pasiekė tarpukario Lietuvos Respublikoje, o neįvykusios karūnacijos diena (rugsėjo 8) tapo svarbiausia pasaulietine šalies švente po Vasario 16-osios – nepriklausomybės paskelbimo dienos. Vytauto, po krikšto Aleksandro, vaizdinys unikalus Lietuvos istorinėje atmintyje tuo, kad jis rado atgarsį įvairių socialinių sluoksnių, konfesijų, o vėliau ir įvairių tautybių atstovų istorinėje savimonėje. Kartu tai vienas nedaugelio Lietuvos istorijos veikėjų, kuris, kad ir ne itin ryškiai, tačiau figūravo europinėje politinės minties tradicijoje (Piccolomini, Montaigne).
Vytauto kaip pavyzdinio valdovo tradicija pradėjo formuotis dar jo gyvenimo pabaigoje, kai buvo parašyta pirmoji jo „biografija“ – „Vytauto pagyrimas“. Sėkmingai atminimo ir garbinimo istorijai nesutrukdė tai, kad netrukus po jo mirties nutrūko Kęstutaičių dinastijos šaka, kuri galėjo pasirūpinti jo atminties įtvirtinimu ir puoselėjimu. Tačiau Vytauto vaizdinys laikui bėgant tik stiprėjo: didžiu valdovu jis vadinamas Aleksandro Jogailaičio sekretoriaus Erazmo Cioleko 1501 metų kalboje Romoje. Dar po kelių dešimtmečių vienas po kito šį įvaizdį įtvirtino Mikalojus Husovianas, Mykolas Lietuvis, Motiejus Stryjkovskis.
Vėlesniais laikais Vytauto veiksmai dažnai vertinti pagal tai, kiek atitiko įsivaizduojamus ateities kartų lūkesčius. Įvairialypė didžiojo kunigaikščio veikla leido kiekvienam atrasti svarbių sąsajų, kurios neretai skirtingų pažiūrų autorių vertintos priešingai. Tie patys Vytauto veiksmai vieniems buvo teisingo „griežtumo“ pavaldinių atžvilgiu, o kitiems tariamo „žiaurumo“ liudijimai. Vytauto kritikai prikišdavo jam pabėgimus bei neatsakingą manipuliavimą Žemaitijos klausimu. Tuo tarpu apologetai šiuose veiksmuose įžvelgdavo ilgalaikę ir nuoseklią programą, kuri vėlesniais pasiekimais leisdavo pateisinti dviprasmiškus praeities poelgius. Tačiau visuose tekstuose Vytautas likdavo svarbiausiu Lietuvos istorijos veikėju.

Lietuvos monarchas
1392 metais po daugiau kaip dešimtmetį užtrukusios kovos dėl tėvonijos, netekęs tėvo, motinos ir beveik visų brolių, tris kartus krikštijęsis ir du kartus pakeitęs vardą, keturiasdešimtmetis Vytautas pagaliau pasiekė tikslą. Jo ilgametis konkurentas, tačiau vėliau visada vadintas broliu, kone kasmetinių medžioklių partneris Lenkijos karalius Vladislovas II Jogaila Astravoje pripažino Vytauto valdymo teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Jau pirmaisiais metais po Astravos sutarties pretenzijas į suverenumą Vytautas išreiškė savavališkai prisiimtu didžiojo kunigaikščio titulu. Kaip tik jo laikais šis titulas galutinai tapo oficialiu Lietuvos valdovų apibūdinimu, tuo pat metu valstybei įgaunant pastovų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą. Maždaug tuo pat metu Vytautas pradėjo kaldinti savas monetas – „denarus“, kurie buvo ne tiek ekonominė monetų politikos būtinybė, kiek suverenios valdžios deklaracija. Stiprėjanti Vytauto kaip valdovo savimonė atsiskleidžia politinėje ikonografijoje – jo antspaudų raidoje. Iš pradžių iš tėvo paveldėtą pėstininką su ietimi antspaude keitė garbingesnis raitelio motyvas. XIV amžiaus pabaigoje sukuriamas naujas antspaudo tipas – didysis antspaudas, kuriame šalia dinastinio raitelio („Vyčio“) atsiranda krašto suvereno padėtį pabrėžiantys žemių (Trakų, Voluinės, Smolensko) herbai. Pagaliau apie 1407 metus sukuriamas majestotinis Vytauto antspaudas: monarcho soste sėdintis asmuo simbolizavo įgytą suverenaus valdovo valdžios pilnatvę.
Pokyčiai Vytauto sfragistikoje ėjo lygia greta su kitais XV amžiaus pradžios įvykiais. Apie 1408 metus baigiama statyti rezidencinė Trakų salos pilis, kurios menę puošė monarcho komunikaciją su pavaldiniais vaizduojanti sienų tapyba, naujai perstatomos kitos mūrinės didžiojo kunigaikščio rezidencijos (Vilnius, Trakai, Gardinas, Kaunas, Luckas). Tačiau svarbiausia – pradėta kurti vakarietiško tipo institucinio dvaro organizacija. 1395 metais, t. y. tais pačiais metais, kai Vytautas pirmąkart pasivadino Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, atsiranda dvaro maršalkos pareigybė. Dvaro pareigybių sistema, kurios ištakos siekia dar frankų valdovų laikus, su nežymiais lokaliniais ypatumais Viduramžiais egzistavo visoje krikščioniškoje Europoje ir buvo suverenaus valdovo dvaro skiriamasis bruožas.
Vytauto dvare aptinkame klasikines europinio dvaro pareigybes – maršalkos, iždininko, taurininko, virtuvininko, vėliavininko, heroldo. Sukūręs europiniuose dvaruose įprastą organizacinę tvarką, Vytautas demonstravo pretenzijas priklausyti savarankiškų Europos karalių ir kunigaikščių šeimai. Tai buvo kartu simbolinė rezidencinio valdymo pusė, suteikusi sceną viešai valdovo prestižo demonstracijai: iškilmingas, griežtai reglamentuotas garbingų svečių priėmimas, jų garbei rengiamos puotos, pakėlimo į riterius ceremonija, šventiški ir egzotiški objektai bei žmonės (muzikantų kapela, juokdariai, neūžaugos, žvėrynas). Visas šis spalvingumas ir iškilmingumas iš dalies atspindi paties valdovo asmeninius pomėgius, tačiau kur kas labiau jo pastangas atitikti monarcho dvaro reikalavimus ir išsiskirti politiniame krašto peizaže.

Raštas ir politika
Kita nauja valdymo institucija atspindi dar vieną svarbią Vytauto laikų pokyčių kryptį. Priėmus krikštą ir pagyvėjus santykiams su aplinkiniais kraštais, Lietuvos visuomenėje sparčiai skleidėsi rašto kultūra. Taip pat ir augantis Lietuvos aktyvumas tarptautinėje regiono politikoje vertė palaikyti reguliarius ryšius su įvairių valstybių valdovais ir aukštais pareigūnais. Todėl didysis kunigaikštis tiesiog privalėjo apie save sutelkti gausesnį ratą asmenų, galinčių parengti dokumentus skirtingoms visuomenės grupėms krašto viduje (bajorams, dvasininkams, miestiečiams) ir surašyti į užsienį siunčiamus laiškus bei memorandumus. Taip atsirado nuolatinių valdovo raštininkų grupė, kuri sudarė valdovo kanceliariją. Šioje valdovo aplinkoje, vykstant „kanceliarijų karui“ su Vokiečių ordinu, gimė ir naujoviška politinė ideologija. Jos pavyzdžiai galėtų būti Jogailos ir Vytauto konflikto su Ordinu metu išplėtota „teisingo karo“ samprata, arba 1421 metais Vytauto laiške Romos karaliui Zigmantui pirmąkart nuskambėjusi tautinė argumentacija – lietuviai ir žemaičiai yra ta pati tauta, todėl turi priklausyti vienai politinei bendrijai. Laiškų ir pasiuntinybių dėka Vytauto dvaras buvo integrali tuometinės Europos dvarų komunikacinės sistemos dalis. Vytauto raštinė sugebėdavo laiku parengti atsakymus įvairiems ir įvairias rašto kalbas vartojantiems adresatams, o kartais net pasirūpindavo vertimais iš retesnių (kaip antai totorių) kalbų.
Vis dėlto nepaisant gausėjančio tarėjų ir sekretorių būrio, visus politikos reikalus turėjo koordinuoti pats valdovas. Todėl Vytauto politika neišvengiamai buvo improvizacinė, priklausoma nuo turimos, dažnai itin fragmentiškos, informacijos. Tokioje situacijoje reikėjo turėti pasitikėjimo vertų asmenų būrį, ir ne tik Lietuvoje. Vytauto asmeniniai ryšiai Vokiečių ordino valstybėje, Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje buvo tas pagrindas, kuris ne tik leido rinkti žinias apie įvykius, bet ir kurti stipraus valdovo įvaizdį. Lenkijos didikai ir dvasininkai ieškojo Vytauto užtarimo kildami pareigybinės karjeros laiptais, o Čekijos kilmingieji apie 1421 metus buvo nusprendę kviestis jį savo karaliumi.

Riteriškas valdovas
Vytauto vardas Europoje, ypač po Žalgirio pergalės 1410 metų liepą, buvo vis labiau žinomas. To pasekmė buvo glaudesni santykiai ne tik su kaimyninių, bet ir toliau esančių šalių valdovais. Kartu tai buvo proga pagarsinti Lietuvos krikščionėjimo pažangą. Sąmoningai pabrėžiamą krikščioniško valdovo savimonę atspindi 1412 metų gegužės 1 dienos Vytauto laiškas Kastilijos infantui Fernandui, kuriame užsimena apie „tolimose pasaulio srityse“ gyvenančių šalių bendrumą, kovojant su tikėjimo priešais.
Laišką ispanų valdovui turėjo nugabenti Vytauto dvare apsilankęs Kastilijos riteris Alfonso Mudarra, kurio kelionė primena, kad šioje komunikacijoje centrinė sąvoka buvo dvaro–riterių kultūra. Ši kultūra vėlyvųjų Viduramžių Europoje išgyveno savo saulėlydį, tačiau vis dar buvo pagrindinis Europos kilminguosius vienijantis gyvenimo būdas. Lietuvoje riterių kultūra intensyviausiai plėtota Vytauto valdymo metu. Įšventinimo į riterius ceremonija buvo svarbi dvaro gyvenimo dalis. Tai, kad Vytauto dvare pakėlimo į riterius ceremonialas buvo aktyviai praktikuotas rodo dokumentuose šalia Vytauto didikų ir bajorų vardų sutinkamas lotyniškas riterio titulas – miles strenuus.
Riteriškos praktikos, šalia pagarsėjusio valdovo dosnumo, didžiojo kunigaikščio dvarą pavertė nauju riterių kultūros centru, ypač Vytauto organizuotų žygių prieš totorius ar stačiatikius kontekste. Tai, kad 1426 ir 1428 metų žygiai į Pskovą ir Naugardą buvo ne tik karinė bei politinė akcija, bet ir riteriško gyvenimo forma liudija 1426 metų Vytauto laiškas Livonijos magistrui. Jame didysis kunigaikštis prašo leisti prie rengiamo žygio prisidėti Livonijos riteriams ir ginklanešiams, kurie nori atvykti „dėl riterystės ir kitų dalykų“. 1406 metais Vytauto žygyje prieš Maskvos kunigaikštį dalyvavo Olandijos ir Burgundijos heroldai, įtraukę didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarą į Europos heroldų kelionių maršrutą. Vytauto dvare gyvenę užsienio riteriai nenutraukdavo ryšių su buvusiu senjoru ir grįžę į gimtinę tapdavo savotiškais jo patikėtiniais. Dalyvavimas plačioje politikoje padėdavo išspręsti ir svarbias lokalines problemas, kaip tai nutiko su vis dar ginčytinos Žemaitijos vyskupijos įsteigimu Konstanco bažnytinio susirinkimo nutarimu. Netikėta tokių kontaktų pasekmė buvo avantiūristas, apsimetęs tariamu Vytauto sūnumi Baltazaru ir keliavęs po įvairių atokesnių Vakarų Europos kunigaikščių dvarus. Taigi Vytautas žinomas, bet sykiu ir „tolimas“ valdovas. Labiau įprasta buvo tai, kad Vytauto dvaras pamažu tapo Europos kilmingųjų kelionių stotele ir Europos karalių bei kunigaikščių pasiuntinybių tikslu.
Karūnacijos idėja
Plėtodamas suverenaus monarcho įvaizdį, Vytautas įsitraukė į pagrindinius europinės politikos įvykius: jo pasiuntiniai (didikas Jurgis Gedgaudas, Vytauto sekretorius Mikalojus Sapienskis, žemaičių delegacija) dalyvavo Konstanco bažnytiniame susirinkime, per kunigaikštį Žygimantą Kaributaitį palaikė ryšius su husitų judėjimu ir kt. Lietuva niekad iki tol ir niekad po to nebuvo tarptautiniu mastu tiek politiškai aktyvi. Užmegztus santykius su Bizantija atspindi Vytauto užsakymu italų vienuolio ir geografo Cristoforo Buondelmonti nupieštas, deja, neišlikęs „didysis“ (membrana maxima) Konstantinopolio žemėlapis. Kaip joks kitas Lietuvos valdovas, Vytautas palaikė nuolatinius ryšius su savąjį universalųjį autoritetą puoselėjančiomis valdžiomis – popiežiumi ir imperatoriumi. Šie kontaktai atvedė prie paskutiniojo didžiojo Vytauto gyvenimo projekto – karūnacijos idėjos.
Karalystės rango klausimas Viduramžiais buvo sprendžiamas tarptautiniu lygiu, todėl tarptautinė situacija naujos karalystės genezės istorijoje buvo esminis faktorius. Lyginant su Lietuvos valdovo Mindaugo karūnacijos istorija XIII amžiaus viduryje, padėtis Europoje XV amžiuje buvo esmingai pasikeitusi. Vėlyvaisiais Viduramžiais Europos politinis žemėlapis jau buvo nusistovėjęs, naujų karalysčių nebeatsirasdavo, veikiau galima stebėti atvirkščią tendenciją – dinastinių unijų sudarymą. Priešingai istoriografijoje paplitusioms teorijoms apie seną „Vytauto karūnacinę svajonę“, turbūt tik po Čekijos karūnos pasiūlymo trečiojo dešimtmečio pradžioje Vytautas ir jo aplinka pradėjo brandinti karalystės idėją. Svarbus impulsas galėjo būti ir popiežiaus Martyno V 1418 metais Vytautui suteiktas „apaštališko vikaro“
titulas bei 1427 metų sprendimas paskirti jį Rygos arkivyskupo ir kapitulos globėju. Buvo rastas ir būtinas tarptautinis partneris – universalios Romos imperijos valdžios siekiantis Romos, Vengrijos ir Čekijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis.
Tačiau karūnacijos idėjos parengimui reikėjo simbolinių veiksmų. Kaip ir kiti Viduramžių valdovai, Vytautas buvo rex ambulans – keliaujantis monarchas, kuris didžiąją valdymo dalį praleisdavo kelionėse po savo pilis ir dvarus. Tačiau to meto Vytauto aktyvumas stebina net ir žinant tokio valdymo praktikas. Štai keli faktai iš aštuntąjį dešimtmetį bebaigiančio senolio gyvenimo ir kelionių tarp 1426 ir 1429 metų: 1426 metais didysis kunigaikštis išsiruošė į kelių mėnesių karinę ekspediciją Pskovo link. Tų pačių metų spalį trumpam nukeliavęs į Lucką, 1427 metais jis vyko šiuo maršrutu: Trakai–Palenkė–Minskas–Kričiovas–Smolenskas–Kijevas–Ostrogas–Luckas–Vladimiras–Horodlė–Brasta–Melnikas–Drohičinas–Gardinas–Kaunas–Naugardukas–Vilnius. Taigi per metus aplankytos visos svarbiausios Didžiosios Kunigaikštystės vietos, išskyrus Polocką ir Vitebską, kuriuose pabuvota prieš metus. 1428 metais surengiamas dar vienas tolimas žygis, šįkart prieš Didįjį Naugardą.
Šių kelionių kulminacija tapo 1429 metų sausį Lucko pilyje surengtas tarptautinis valdovų suvažiavimas. Zigmanto atvykimas (vienintelis Romos valdovo apsilankymas Lietuvoje per visą istoriją) buvo politinė demonstracija, siekiant suteikti daugiau politinio svorio karūnacijos idėjos paviešinimui. Po to, kai lenkų diduomenės įtakoje Jogaila paliko Lucką, kilo bene didžiausia santykių tarp Vytauto ir Jogailos bei Lenkijos krizė nuo pat 1392 metų. Vytauto ir Jogailos laiškuose netrūko abipusių užgauliojimų, nors, kita vertus, slaptos pasiuntinybės liudija pastangas normalizuoti santykius. Todėl nestebina, kad 1430 metų rudenį į Lietuvą atvykęs Jogaila Vytauto vėl buvo sutiktas kaip senas draugas ir giminaitis, kuriam mirštantis kunigaikštis patikėjo savo žmonos ir pavaldinių globą.
Mėginant suvokti, kuo remdamasis Vytautas tikėjosi įveikti kliūtis siekiant karališkos karūnos, verta atkreipti dėmesį į Romos karaliaus Zigmanto pasiuntinybės vežtą karūnacinio dokumento projektą. Jis rodo, kokie motyvai leido pagrįsti išimtinį veiksmą – naujo karaliaus vainikavimą. Zigmantas pakelia Vytautą ir jo įpėdinius amžinais Lietuvos karaliais, o šalį – karalyste, remdamasis imperijos kaip mundi monarchia autoritetu. Rango pakėlimas įvyksta už Vytauto nuopelnus krikščionybės plėtime, Vytautą pavadinant „Viešpaties apaštalu“ (apostolus domini). Tai, kad darbas krikščionybės labui yra vienintelis naujos karalystės steigimo pateisinimas, liudija tolesnė dokumento vieta apie tai, kad nuo šiol Vytautas ir jo įpėdiniai turi būti karaliais tituluojami visame pasaulyje ir kaip laisvi karaliai negali būti niekieno, taip pat ir šventosios imperijos, pavaldiniai ir vasalai, o tik skydas (clipeus) prieš pagonis. Vis dėlto Zigmantui naujos karalystės įsteigimas buvo aktas, kurio politinės pasekmės jam nebuvo iki galo aiškios. Nepaisant aktyvios paramos ir plataus masto parengiamųjų darbų (teisinė reglamentacija, karūnų kaldinimas, aukšto rango pasiuntinybė su Magdeburgo arkivyskupu priešakyje), abejonių kaustomas Zigmantas pasiuntinybei parinko nesaugiausią kelią per Lenkiją, o tai galiausiai ir lėmė projekto žlugimą.
Kas vertė Vytautą taip atkakliai siekti karūnos gyvenimo pabaigoje? Tai nebuvo unijinių ryšių su Lenkija nutraukimo siekis, kadangi unija galėjo egzistuoti ir tarp karalysčių. Galbūt tai audringą ir sėkmingą politinį gyvenimą bebaigiančio asmens atminimo siekis – pasiekimų galutinis įtvirtinimas ir legendos kūrimo pradžia? Sakralinio (Vytauto 1430 metų dovanojimų Bažnyčiai serija) ir pasaulietinio atminimo derinys: krikščioniškojo suverenaus karaliaus paveikslas ateities kartoms. Ši istorija atspindi Vytauto pasiryžimą galutinai įtvirtinti aukščiausio suvereno savo šalyje statusą – kaip jis parašė viename to meto laiške: „mūsų žemėje, mūsų namuose, mūsų tėvynėje“.

Palikimas
1430 metų spalio 27 dieną Trakuose mirė valdovas, kuris galėjo didžiuotis ilgu ir sėkmingu viešpatavimu. Lietuvos, Rusios, Žemaitijos valdovas, antras žmogus Lenkijos Karūnoje, Čekijos karalius elektas, Livonijos vyskupų, anūko – Maskvos didžiojo kunigaikščio, totorių chano globėjas – visa tai plačios ir aktyvios Vytauto politikos rezultatai. Didžiojo valdovo biografijai buvo reikalingas laikas ir Vytautas jo turėjo. Vėlai iškovojęs valdžią, jis dar beveik keturis dešimtmečius galėjo siekti politinių tikslų. Be karūnos jam pritrūko tik vieno dalyko, kuris apibūdina sėkmingo Viduramžių valdovo gyvenimą – tai dinastijos sukūrimas ar pratęsimas. Dukart vedęs, jis susilaukė vienos dukters Sofijos, kuri dar dramatiškais 1390 metais ištekėjo į Maskvą ir savo vyrui pagimdė sosto paveldėtoją Vasilijų bei Bizantijos imperatoriaus žmoną Oną. Tuo tarpu Lietuvos sostą teko palikti Jogailai ir jo įpėdiniams. Vis dėlto Jogailaičių atmintyje Vytautas buvo laikomas jų šeimos valdovu, minimas vienoje gretoje su Jogaila, jo garbei buvo pavadintas Jogailos anūkas bei būsimas didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis.
Kalbant apie Vytauto palikimą, visų pirma minėtina pagrindinė politinė idėja – savarankiškos Lietuvos padėties įtvirtinimas unijoje su Lenkija. Su šia idėja siejasi XV ir XVI amžių dokumentuose sutinkama „Vytauto laikų sienų“ metafora – ideali ir saugotina valstybės teritorija. Istorinė tradicija, per kelis šimtmečius suformavusi Vytauto kultą, patikimai įprasmino XIV ir XV amžių sandūroje įvykusių pokyčių reikšmę. Bažnyčios globėjo ir bajorijos kūrėjo šlovė, „šviesios atminties“ valdovo vardas vokiečių pirklių gildijose, įkurdintojo titulas žydų, totorių bei karaimų bendruomenėse – šie Vytauto įvaizdžiai įsišaknijo įvairių socialinių ir etnokonfesinių Lietuvos visuomenės grupių savimonėje. Vėlesnėms kartoms Vytautą priminė pasienyje su Ordinu aptinkami „Vytauto ženklai“, jo vardu vadinami medžioklės plotai bei keliai ir net 1548 metų Žygimanto Augusto sąskaitų knygoje minima Vytauto vardo patranka.

Rimvydas Petrauskas
lietuvių istorikas, Vilniaus universiteto profesorius

Vladislovas Jogaila lenkų istorinėje atmintyje

Piotr Węcowski
vert. Bartomiej Kowal

1386 metų pradžioje lietuvių kunigaikštis Jogaila atvyko į Krokuvą. Jis turėjo būti karūnuotas Lenkijos karaliumi, bet dar anksčiau susipažinti su savo būsimąja žmona Jadvyga Andegaveniete. Išsigandusi karalienė pasiuntė pas jį savo dvariškį, kuriuo labiausiai pasitikėjo Zavišą iš Olesnicos, „duodama jam nurodymą, kad jį (Jogailą) apžiūrėtų kaip jis atrodo ir elgiasi bei prašydama jį kuo greičiau grįžti ir išsamiai papasakoti apie jo išvaizdą, figūrą ir elgseną“.

Vladislovo Jogailos portretas, nežinomas dailininkas, XVIII amžius, fot. iš „Mówią wieki” archyvo

Jogaila suprato šio vizito tikslą ir ne tik draugiškai priėmė pasiuntinį, bet nuėjo su juo į pirtį, „kad (šis) geriau pamatytų ne tik jo figūrą, tačiau ir atskiras jo kūno dalis“. Zaviša grįžo pas Jadvygą ir nuramino ją: „kunigaikščio Jogailos figūra yra graži, atrodo dailiai, kūno konstrukcija gerai sudėta, vidutinio amžiaus, linksmo žvilgsnio, veidas pailgas be jokio bjaurumo ženklų, elgiasi jis rimtai, kaip ir tinka kunigaikščiui“.
Tą istoriją, praėjus beveik 100 metų, aprašė Jonas Dlugošas. Nežinome, ar joje yra bent kiek tiesos, nors daug kas kalbėtų už tai. Bet kuriuo atveju šis pasakojimas gerai atspindi tas baimes, kokias turėjo lenkai naujojo valdovo atžvilgiu.
Jogaila buvo nežinomu barbaru, pagoniu, kuris dar be viso to kovojo su Lenkijos karalyste. Ko buvo galima iš jo tikėtis? Be kita ko Jogailai dažnai buvo primenama jo pagoniškoji praeitis ir svetima kilmė. „Lenkai, pametę savus ir kilmingus kunigaikščius, vedusius savo giminę iš krikščioniškųjų protėvių, Dievui leidus ir dėl pelnytos bausmės už nusidėjimus patikėjo valdžią svetimam ir pagoniškam kunigaikščiui“ – taip situaciją komentavo Dlugošas.
Karaliui taip pat buvo prikaišiojamas prielankumas lietuviams. Dlugošas daug kartų priminė, kad „Lietuvą savo tėvynę, šeimą ir brolius taip labai mylėjo, jog nevengė Lenkijos karalystę įvelti į įvairius karus ir pralaimėjimus, visus karališkus turtus ir pajamas skyrė Lietuvos gynybai ir praturtinimui“. Taip pat Grigorijus iš Sanoko „Jogailos epitafijoje“ pažymėjo, kad lietuviams dosni (Jogailos) ranka siųsdavo pagalbą ir dažnai už skarmalus suteikdavo (vertingus) rūbus“. Jogailos valdymo laikais ir per visą XV amžių sunku buvo nekreipti dėmesio į tokią nedraugišką nuomonę. Be to karaliaus aplinkos žmonės nuolat pabrėždavo jo pagoniškumą ir svetimą, lietuvišką kilmę. Bet kuriuo atveju dažniausiai tai buvo vien tik retorinės figūros, turėjusios pabrėžti valdovo atliktų darbų didybę. Dažniausiai būdavo kartojama: nepaisant to, jog buvo svetimos kilmės pagoniu, visgi…

Geras krikščionis
Informacijos apie Jogailos pagonišką kilmę turėjo tikslą parodyti tas permainas, kurios įvyko su Jogaila jam priėmus krikščionybę ir tapus Lenkijos karaliumi. Pasiuntinys Mikolajus Lasockis, kalbėdamas Bazelio bažnytiniame suvažiavime, pabrėžė, kad Jogaila po krikšto priėmimo „taip greitai įsisavino tikėjimo pagrindus ir katalikiškus papročius, jog nebuvo tokių, kurie nebūtų šiomis permainomis stebėjęsi. Taip pat kitus kartu su juos apkrikštytus taip skatino ir ragino, jog po trumpo laiko visi įvaldė (katalikams) reikiamas žinias“. Bet būta ir dar drąsesnių palyginimų: vienas iš tuometinių iždininkų lygino Jogailą su Konstantinu Didžiuoju: jeigu imperatorius įvedė krikščionybę Romoje, tai Jogaila apkrikštijo pagonius lietuvius. Mikolajus Kozlovskis, Krokuvos universiteto profesorius, lygino Jogailą su riaumojančiu liūtu, kuris iš prigimties būdamas rūstus, po krikščionybės priėmimo ėmė labai švelniai elgtis su žmonėmis. Tuo tarpu kalboje pasakytoje po monarcho mirties jis buvo lyginamas su Salomonu. Dar daugiau. Buvo akcentuojama, jog lenkų valdovas aplenkė biblinį karalių. Jis Dievui pastatė tik vieną šventovę, tuo tarpu Jogaila buvo metropolijos (Lvovo arkivyskupijos), septynių katedrų, o taip pat nesuskaičiuojamos daugybės bažnyčių fundatoriumi.
Valdovas ne tik fundavo bažnyčias; jis taip pat prisidėjo prie Krokuvos universiteto prisikėlimo. Tai antrasis po Lietuvos krikšto dažniausiai Lenkijoje prisimenamas Jogailos nuopelnas. Apie karaliaus siekį atkurti universitetą kalbėjo jau 1390 metais Bartolomėjus iš Jaslos. Monarcho nuopelnai ir jo skiriamos lėšos aukštojo mokslo įstaigai buvo dažnai prisimenami. Grigorijus iš Sanoko apibūdino valdovą kaip patį žinomiausią tarp visų kunigaikščių statybininką ir Akademijos Krokuvoje, iš kurios dvasininkija gavo daug naudos, mecenatą.
Lietuvos christianizacija ir Jogailos fundacinė veikla gerai atitiko dievobaimingo ir taiką mylinčio valdovo įvaizdį. XV amžiuje buvo pabrėžiama, kad po krikšto karalius penktadieniais karalius pasninkavo valgydamas duoną su vandeniu, o per gavėnią taip maitinosi kasdien. Viešpaties dievo vakarienės dieną nuolankiai plovė kojas elgetoms ir aptarnavo juos prie stalo. Karštai meldėsi, iškilmingai praleisdavo šventines dienas, daug aukojo labdarai ir saikingai valgė bei gėrė. Daug kartų buvo pažymima, jog jis nevartojo vyno ir visada buvo blaivus.

Riteris
Greitai po Žalgirio mūšio Jogailos įvaizdį papildė naujas elementas – pergalė prieš Vokiečių ordino riterius. Karalių pradeda charakterizuoti kaip „nuostabiausią kariauninką“ (Jakas iš Ludzisko) ir iniciatorių „svarbiausių Lenkijos pergalių“ (Vincentas Kotas). XVI amžiaus pradžioje Jono Visliciečio eiliuotoje poemoje sakoma: „Garbe to karo Jogaila laimingas/Viršija garsių protėvių drąsiausius proveržius,/kurie proto dėka buvo išaukštinti/ Mūsų pergalingas valdovas, mūšyje neįveikiama jėga“. Tą jėgą buvo bandoma pamatuoti užmuštų priešų skaičiumi. Jau XV amžiuje kronikininkas pateikė fantastinius kryžiuočių, žuvusių Žalgirio mūšio lauke, skaičius. Vieno iš metraštininkų nuomone jų žuvo 144 tūkst., kitas mini net 160 tūkst. Žalgirio mūšis XV amžiuje buvo prisimenamas daugybėje eilėraščių. Kai kurie jų buvo parašyti lenkiškai. Pirmasis iš jų, kaip yra manoma, buvo parašytas praėjus vos keletui dienų po mūšio: „Karalius Lenkijos Vlodislovas/ Vytautas lietuvių didysis kunigaikštis/iškapojo barzdotus vyrus,/ jog gulėjo kaip pyragai/ Žalgirio lauke“.
Jogailos kaip kryžiuočių triuškintojų vaizdavimas ne itin tiko prie religingo, teisingo, o visų pirma taikaus, valdovo įvaizdžio. Tai buvo suvokiama karaliaus aplinkoje. Laiškuose, pasiųstuose iš mūšio lauko, karališkos kanceliarijos raštininkai vaizdavo karo su Vokiečių ordinu teisingu, o pasiektą pergalę jame priskyrė Dievo galybei. Jogaila buvo tik ginkluota Dievo ranka, kuri nubaudė kryžiuočius už jų išdidumą ir nusikaltimus. Karalius priešus įveikė „ne dėl mūsų galybės, ne dėl kariuomenės gausumo, bet vien Dievo, kuris nusprendė mus visados apdovanoti sėkme, jėgos ir gerumo dėka“. Vieno XV amžiuje parašyto eilėraščio apie Žalgirį autorius tai ypač akcentavo: „Tas Dievo gerumas, o ne žmogiškoji jėga lėmė to karo baigtį ir davė pergalę Lenkijos karūnai ir lenkams“. Tik taip aprašant mūšį buvo galima apsaugoti Jogailos, kaip taiką mylinčio karaliaus, įvaizdį. Pasak daugelio viduramžių autorių monarchas, net tada kai kariuomenė jau buvo pasirengusi mūšiui, nenustojo melstis. Nenutraukė jis šventų mišių klausymosi ir iki paskutinės akimirkos tikėjosi taikiai užbaigti ginčus su kryžiuočiais. Deja, Ordino riterių pasipūtimas ir agresyvumas neleido tokiu būdu išspręsti nesutarimus. Konfliktas turėjo būti užbaigtas mūšio lauke.
XV amžiuje tokiu būdu susiformavo pakankamai aiškus ir teigiamas požiūris į Vladislovą Jogailą. Jis buvo laikomas taiką mylinčiu, teisingu ir geraširdžiu karaliumi – vienu žodžiu, idealiu valdovu. Net svetima kilmė neturėjo įtakos bendram, teigiamam jo asmenybės vertinimui. Trys Jogailos darbai buvo svarbiausi viduramžių lenkams: Lietuvos christianizacija, Krokuvos universiteto atkūrimas ir pergalė prieš Vokiečių ordiną Žalgirio mūšio lauke.

Žavėjimasis ir kritika
Teigiama nuomonė apie Jogailą buvo stabili per visą Naujųjų amžių epochą. „Duok Dieve mums gauti antrą tokį Jogailiuką/ Tokį, koks tas lietuvis buvo, kuris apšvietė/ Lenkiją ir Lietuvą Dievo šviesa apšvietė – XVI amžiaus pabaigoje rašė Motiejus Stryjkovskis. Jonui Goluchovkiui, Ikones książąt i królów polskich (1605) autoriui, Jogaila buvo „doru vyru apdovanotu dideliu padorumu“. Jam kartojo Šimonas Staropolskis, kuris kūrinyje „Sarmatų kariauninkai“ (1605) pateikė „karine drąsa pasižymėjusių vyrų“ biogramas. Jose atsirado vieta ir Jogailai, kurį autorius vadina Tėvynės tėvu, kurio didybe didžiuojamasi: „Didysis Jogaila, teisingas ir kilmingas vyras, gimė tam, jog taptų visų dorybių įsikūnijimu. Tarp garbingųjų Sarmatijos karalių jis švyti kaip saulė tarp planetų ir taip toli, jog visam šiaurės pusiaujyje nebuvo jam šlove lygių. Didis valdovas, didysis kunigaikštis, didis savo tautos apaštalas visų lenkų karalių papuošalas ir šlovė“.
Jogailos nuopelnai buvo iškeliami ne tik literatūros kūriniuose ir istoriniuose veikaluose. Naujaisiais laikais jis buvo vaizduojamas daugelyje meno kūrinių, įamžinamas paveiksluose ir medžio raižiniuose. Kaip žinoma, jis nesusilaukė tik paminklo, nors tokių planų būta. Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais buvo planuojama perstatyti Senatorių salę Varšuvos Karališkoje pilyje. Ji turėjo būti papuošta septynių garsiausių lenkų karalių statulomis, tarp jų ir Vladislovo Jogailos.
Tik XVIII amžiaus pabaigos-XIX amžiaus sandūroje būta pirmųjų, nedrąsių kritinių pastabų Jogailos atžvilgiu. Pirmiausia jos buvo paskelbtos to meto istorikų darbuose. Janas Krikštytojas Albertrandis, karaliaus Poniatovskio bibliotekininkas, prikaišiojo Jogailai jo valdžios silpnumą ir karaliaus institucijos susilpninimą. Julianas Ursyn Niemcievičius „Istorinėse dainose“ (1816) kritikavo karalių už suteiktas bajorams privilegijas (tuo jis susilpnino monarcho pozicijas) bei priekaištavo jam dėl neišnaudotos pergalės Žalgirio mūšio lauke. Niemcievičiaus nuomone, Jogaila buvo „uolus tikėjime, drąsus mūšyje, dosnus, turėjo daug asmeninių dorybių, tačiau jam trūko didingam monarchui reikalingų savybių. Silpnumas ir lengvatikystė vedė jį nuo klaidos prie klaidos“. Prie tokios charakteristikos Jerzis Samuelis Bandtke (1820) pridėjo: „nestatė nei naujų pilių, nei netaisė senų, apleisdamas teismus, nebuvo miestų ir valstiečių tėvu“.
Tie priekaištai nebuvo nauji, daugelis iš jų jau buvo užrašyti Dlugošo kronikoje. Ir jeigu XVI–XVIII amžiuje lenkams jie atrodė nesvarbūs, tai XVIII amžiaus pabaigoje ir kito šimtmečio pradžioje kaltinimas dėl monarcho valdžios susilpninimo pasidarė jau esminis. Tas pats pasakytina ir apie karaliaus nesirūpinimą miestais ir valstiečiais.
Jogailos aplaidumas šioje srityje buvo dar labiau matomas, lyginant jį su „valstiečių“ ir „savųjų“ karaliumi Kazimieru Didžiuoju.
XIX amžiaus pirmoje pusėje ne visi pritarė toms kritinėms nuomonėms Jogailos atžvilgiu. Tačiau, o galbūt ir dėl to, to meto istorinėje atmintyje jis prarado anksčiau turėtą reikšmę. Jeigu apie jį buvo rašoma literatūriniuose veikaluose, tai juose dažniausiai karalius buvo vaizduojamas kaip spinduliuojančios šventumu Jadvygos Andegavenietės vyras. Tokiu būdu jis tapo teatro rekvizitu, padėtu į spintą ir laukiančiu kitų laikų.

Lenkų pasisavintas lietuvis
Tas laikas atėjo XIX amžiaus antroje pusėje, augant lenkų tautinei savimonei ir aštrėjant konfliktui tarp lenkų ir vokiečių. Bandymas gintis nuo nutautinimo ir germanizacijos reikalavo atsigręžti į ankstesniųjų laikų rekvizitus ir asmenybes. Ir kas kitas geriau galėjo atitikti naujai laikmečio dvasiai, jei ne su vokiečiais identifikuojamų kryžiuočių nugalėtojas? Jogaila tapo pagrindiniu daugelio kūrinių didvyriu, kurių svarbiausi buvo Jozefo Ignaco Kraševskio apysaka „Kryžiuočiai 1410“ (1882) ir aišku Henryko Sienkievičiaus „Kryžiuočiai“. Jis vis dažniau tapdavo istorinės tapybos objektu. Menininkai su dideliu noru vaizdavo prieš Žalgirio mūšį besimeldžiantį Jogailą (Janas Matejka) arba priimantį du kryžiuočių kalavijus (Maksymilianas Piotrovskis, Vojciechas Kossakas). Dažniausiai visgi buvo vaizduojamas pats mūšis (tarp jų Janas Matejka, Tadeušas Popiel, Zygmuntas Rozwadowskis, Vojciechas Betley). 1909 metais Janas Styka su sūnumi Tadeušu netgi pradėjo kurti „Žalgirio panoramą“, kuri turėjo būti eksponuojama Krokuvos barbakane. Šis projektas nebuvo realizuotas, bet po metų liepos 15 Krokuvoje buvo atidengtas paminklas Jogailai. Jo autoriais buvo Antonis Vivulskis, fundatoriumi Ignacas Paderewskis. Paminklo atidengimas – „protėvių garbei“ tapo centriniu Žalgirio 500-ųjų metinių šventimo elementu. Jis pritraukė minias lenkų iš visų trijų padalintos Lenkijos dalių. Tuo metu buvo rašoma, jog šventinės iškilmės buvo „gyva lenkų patriotinės dvasios manifestacija ir leido „tiesa tik akimirkai, atsikvėpti laisviau ir jaustis gyviau, karščiau, lenkiškai“. Lietuviai į šias iškilmes kvietimo nepriėmė.
Nuo to laiko lenkų istorinėje atmintyje Jogaila tapo visų pirma triumfo prieš kryžiuočius-vokiečius ir „teutoniško pasipūtimo“ simboliu. Ilgam. Tokį Jogailos įvaizdį turėjo galvoje vyriausiasis vadas generolas Vladyslavas Sikorskis 1942 metais: „mūsų istorijoje įsimintina pergalė (prie Žalgirio) buvo visos kitoms kartoms iki mūsų geros savijautos šaltinis ir tikėjimo pagrindas, jog ateis diena, kada nuo mūsų smūgių subyrės į dulkes ta amžina kryžiuočių galybė, jau šešis šimtmečius grasinanti išnaikinti mūsų tautą.
Tokia pat mintį kartojo Žalgirio meto iniciatoriai, minėję triukšmingai mūšio metines 1960 metais. LLR Jogaila susilaukė daugybės paminklų, tapo daugelio mokyklų ir gatvių patronu, plakatų didvyriu, buvo vaizduojamas pašto ženkluose, medaliuose. Partinėje propagandoje karalius Jogaila buvo ne vien „amžino“ konflikto tarp lenkų ir vokiečių simboliu, tačiau ir Lenkijos ryšių su „broliškomis Sovietų Sąjungos tautomis“ – lietuviais, baltarusiais, ukrainiečiais ir žinoma pačiais rusais, simboliu. Tokiu būdu Jogaila pasirodė esąs ne tik puikiu karo vadu, įveikusius kryžiuočius-vokiečius, tačiau ir protingu ir įžvalgiu politiku, vos ne LLR ir SSRS sąjungos pirmtaku.
Po 1989 metų šios abi asociacijos prarado savo aktualumą ir Jogailos asmuo imtas išnaudoti žemiškesniems tikslams, kaip pavyzdžiui, reklamoje. Karalius taip pat atsidūrė ant 100 zlotų banknoto averso, Žalgirio mūšio laukuose liepos mėnesį kasmet rengiamas didžiulis riterių piknikas. Tokiu būdu Vladislovas Jogaila iš lenkiškumo gynėjo, kryžiuočių galybės triuškintojo, Krokuvos universiteto atkūrėjo tapo popkultūros ikona. Bet tai būtų jau kita istorija.

Piotr Węcowski
lenkų istorikas medievistas, dirba Varšuvos universiteto istorijos institute


Lūžio taškas Žalgirio mūšyje

Sven Ekdahl
vert. Bartomiej Kowal

1962 metais surastas laiškas iš XV amžiaus pradžios iš esmės pakeitė lietuvių-lenkų santykių interpretaciją viename iš svarbiausių epizode. Tas dokumentas aprašo Žalgirio mūšį ir vaidmenį, kokį jame suvaidino didžiojo kunigaikščio Vytauto vadovaujama lietuvių kariuomenė.

Tadeusz Popiel, Zygmunt Rozwadowski, Žalgirio mūšio panorama (fragmentas), fot. Muzeum Wojska Polskiego Varšuvoje

Garsioje kronikoje „Metraštis, arba šlovingos Lenkijos karalystės kronikos“ (Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego) garsusis lenkų istorikas Jan Dlugosz pateikė spalvingą lietuvių kariuomenės aprašymą Žalgirio mūšyje, kuris nedarė lietuviams garbės. Dlugošo nuomone, iš lietuvių kariuomenės tik didysis kunigaikštis Vytautas ir trys Smolensko pulkai nusipelnė pagarbos už drąsą. Po valandos mūšio kiti lietuviai pabėgo, jų nesusilaikė nei kvietimai grįžti, nei Vytauto kalavijas. Daugelis dezertyrų bėgdami grįžo į savo tėvynę, kur paskleidė klaidingą informaciją apie lenkų-lietuvių kariuomenės pralaimėjimą ir Vladislovo Jogailos ir Vytauto žūtį. Mūšio lauke liko vien tik išžudyti belaisviai. Po kelių valandų lietuvius persekioję kryžiuočiai, įkvėpti pergalės su daug karo grobio bei vesdamiesi su savimi begalę belaisvių grįžo į mūšio lauką. Visgi pakartotinas jų įsijungimas į mūšį nesukliudė nuostabiai lenkų pergalei.
Kiek iš tikro yra patikimas šis vaizdingas lietuvių kariuomenės pabėgimo aprašymas? Turima patirtis liudija, jog Dlugošo kaip istoriko pateikiama informacija negali būti priimama be išlygų. Nors jis buvo labai autoritetingas, o jo kūryba didžiuojamasi, laikant ją aukščiausiu viduramžių epochos lenkų istoriografijos pasiekimu, Dlugošo negalima prilyginti šiuolaikiniam, objektyviam istorikui, kadangi jis dalindamas aprašomiems asmenims pagyras ir prakeiksmus, nebuvo ne šališkas. Tai liudija daugybė pavyzdžių. Ypač atsargiai reikia elgtis tose situacijose, kur Dlugošas aprašinėja politinės ir idėjinės prigimties įvykius, o ypač tas vietas, kuriose kalbama apie kronikininko tautos garbę ir jo išrinktus tos tautos teigiamuosius herojus. Žinome, jog nei Dlugošas, nei jo patronas Zbignevas Oleśnicki nebuvo lietuvių draugais. Verta atkreipti dėmesį į faktą, kad kronikininkas pradėjo rašyti savo kūrinį 1455 metais, t.y. jau kito karo tarp Ordino ir Lenkijos, sukėlusio naujų emocijų, metu. Yra didelė tikimybė manyti, jog lietuvių atsisakymas dalyvauti kare kartu su lenkais buvo viena iš priežasčių to su pasididžiavimu pateikto lietuvių „bailių“ aprašymo Žalgirio mūšio metu.
Nepaisant to, Dlugošo pateikta įvykių Žalgirio mūšio lauke versija šimtmečiais turėjo įtakos šio mūšio pateikimo būdui. Ji populiari ir šiandien. Kronikininko autoriteto dėka gėdos dėmė, kuria jis pažymėjo lietuvių kariuomenę, išliko šimtmečiams. Neišvengiamai ji paliko ne tik gilų pėdsaką istoriografijoje, bet ir politikoje, mene, ir kelių kartų rašomuose literatūros kūriniuose. Čia galima pateikti pavyzdį, kaip Varšuvos seimo 1564 metais metu lenkai priminė lietuviams pabėgimą iš mūšio lauko. Tokiu būdu, nuo XV amžiaus pradžios lietuvių tauta daug kartų buvo konfrontuojama su jos istorijos „tamsiąja dėme“.

Kritiniai balsai. Cronica Conflictus
Tam tikras korekcijas vienašališko įvykių aprašymo atžvilgiu darė tyrinėtojai kritiški šaltinių atžvilgiu. Jacques Lenfant (1724), Jacob Caro (1869), Karol Szajnocha (1877) i Stanisław Kujot (1910) abejojo Dlugošo versija. Praėjus pusšimčiui metų po paskutinio čia paminėto darbo pasirodymo, Stefan M. Kuczyński monografijoje „Didysis karas su Kryžiuočių ordinu 1409-1411“ metais pabrėžė, jog Dlugošo kroniką kaip istorijos šaltinį reikia naudoti kritiškai ir atsargiai.
To pasėkoje Dlugošo įtaka šiek tiek sumenko XX amžiaus eigoje. Naujoji tyrinėtojų karta vis didesnį dėmesį skyrė mūšio aprašymui, pateiktame „Cronica conflictus Wladislai, regis Poloniae, cum cruciferis anno Christi 1410“ („Vladislovo karaliaus Lenkijos konflikto su kryžiuočiais kronika pono dievo 1410 metais“). Ją parašė karaliaus
sekretorius Zbignevas Oleśnicki arba kancleris Mikoŀajus Trąbe, veikiausiai 1410 metų pabaigoje, nepraėjus nei šešiems mėnesiams po mūšio. Net nereikia abejoti, jog tai labai svarbus šaltinis mūšio eigai analizuoti.
Cronica conflictus kitokioje šviesoje nei Dlugošo kronika nušviečia lemtingąjį Žalgirio mūšio momentą. Ji mums pasakoja, jog po valandos mūšio lietuviai buvo priversti atsitraukti, o juos besivejantys kryžiuočiai, galvodami, jog pergalė pasiekta nuleido savo vėliavas. Gana greitai besivejantieji patys turėjo bėgti nuo tų, kuriuos prieš tai vijosi. Kada Ordino riteriai bandė grįžti į savo ankstesniąsias pozicijas, jie buvo apsupti gausių lenkų pajėgų ir jie žuvo arba pateko į nelaisvę.
Kyla klausimas, kuris iš šių dviejų šaltinių labiau patikimas?
Jau 1910 metais Stanislaw Kujot pripažino „Cronica conflictus“ versiją svarbesne: „Be kita ko pabėgime buvo kažkas panašaus į totorių taktiką. Lengvoji lietuvių kavalerija, negalėdama atsispirti rinktiniams priešo būriams, kaip ne kartą, nedidelėmis grupėmis išsibėgiojo, siekdama išvengti sutriuškinimo ir suklaidinti besivejančiuosius. Nėra net abejonės, jog šios grupelės apsijungė ir kiek vėliaus nei nugalėtojai vėl atsidūrė mūšio lauke, greičiausiai šalia Smolensko pulkų. Tai buvo lietuvių paprotys, gerai žinomas Vytautui“. Panašią nuomonę išsakė Adam Korta, publikuotą 1949 metais kariniame žurnale „Mūsų mintis“ („Nasza Myśl”). 1961 metais lietuvių istorikas emigracijoje Kostas Jurgėla grįžo prie versijos, išdėstytos „Cronica conflictus“ ir Kujot. Dar prieš jį tokie istorikai kaip Antanas Kučinskas ir Juozas Jakštas taip pat gynė lietuvių kariuomenę.
Trečiu svarbiu šaltiniu buvo vienalaikė įvykiams Jono Posilgės kronikos tęsėjo kronika, parašyta iš kryžiuočių pozicijų. Keliose eilutėse, skirtose mūšiui, randame informaciją, jog pagonys – kryžiuočių kalboje lietuvių sinonimas – greitai buvo priversti trauktis. Lenkai tada atėjo jiems į pagalbą ir prasidėjo didžiosios kautynės. Galų gale lenkų samdiniai ir „svečiai“ atakuodami iš vienos pusės, o „pagonys“ iš kitos, sumušė kryžiuočių kariuomenės rezervą, kuriam vadovavo didysis magistras Ulrikas fon Jungingenas.

Lūžis tyrimuose 1963 metai
Perversmas Žalgirio mūšio tyrimuose įvyko 1963 metais, po to, kai šio teksto autorius žurnale „Zeitschrift für Ostforschung“ paskelbė naują, lig tol nežinomą šaltinį. 1961 metų pavasarį iš Švedijos išvykau, būdamas tik ką iškeptu Geteborgo universiteto magistru, tęsti studijų į Getingeną. Ten tikėjausi tyrinėti ir tuo metu buvusį Vokiečių ordino archyvą. 1962 metų vieną vasaros dieną mano rankose atsidūrė laiškas, kuriame užsimenama apie „Didįjį mūšį“. Parašytas jis buvo vokiškai ir skirtas didžiajam ordino magistrui. Laiškas buvo nedatuotas, nebuvo pažymėta laiško parašymo vieta, tekste nieko nekalbama apie patį autorių. Visgi jau tuo metu man buvo aišku, kad laiške kalbama apie lietuvių kariuomenės dalyvavimą Žalgirio mūšyje, kuris vienalaikiuose šaltiniuose buvo vadinamas „Didžiuoju mūšiu“. Tai buvo neįtikėtinas radinys, kuris ir paskatino mane parašyti ir paskelbti pirmąjį mokslinį straipsnį.
Nors trūko datos ir nebuvo žinomas laiško autorius, laiškas nebuvo kopija, ką liudijo prailginti pirmųjų raidžių kontūrai bei nepriekaištinga dokumento išvaizda. Autorius nesiekė likti nežinomu, kadangi naudojosi Ordino raštininko pagalba. Tai buvo tas pats raštininkas, kuris bent jau 1416 ir 1417 metais dirbo Šlochau pilyje Pamario krašte.
Kreipimosi forma „Brangus pone magistre“ – (Liber her meister) leidžia daryti prielaidą, kad autorius nebuvo nei Vokiečių ordino nariu, nei jam pavaldžiu. Greičiausiai tai buvo aukštos kilmės asmuo, galbūt savarankiško, o gal ir samdinių būrio vadas. Formuluotė – „tavo priešai“ (euwir vinde) taip pat nurodo, kad autorius nebuvo kilęs iš Prūsijos. Šią interpretaciją sustiprina faktas, jog Schlochau pilis buvo svarbiausiu kryžininkų ir samdinių susirinkimo vieta, jiems vykstant į Prūsiją. Galima būtų manyti, jog pilies viršininkas pavedė savo raštininkui parašyti laišką, to prašant Ordino draugui iš svetimos šalies. Vėliau laiškas buvo pasiųstas didžiajam magistrui kaip kito, greičiausiai pilies viršininko laiško, priedas. Tai liudija laiško sulankstymo forma, švarus popierius, ant kurio buvo surašytas laiškas bei oficialaus antspaudo, vietos ir datos bei autoriaus vardo nebuvimas.
Laiške rašoma: „Brangus pone magistre, jeigu Dievas taip nusprendė, kad su savo priešais turite susitikti, surinkti kariuomenę ir ją prieš savo priešus pasiųsti, tai mes jums patariame, kad tuos svečius, kurie pas jus yra ir apie kuriuos žinote, jog tie tinkami, pasiimtumėte į kariuomenę. Ir įsakykite savo vadams, kad jie paklustų ir pasiliktų tose pozicijose, į kurias yra pasiųsti. Gali atsitikti taip, kad jūsų priešai mėgins apsimesti, jog viena arba dvi vėliavos bėga, bet tai yra planas, kuriuo jie nori suardyti jūsų eiles, nes žmonės labai mėgsta vytis, kaip tai ir atsitiko didžiajame mūšyje. Taigi įsakykite griežčiausiai, kad jie elgtųsi taip: jūsų žmonės privalo pasilikti savo eilėse. Jeigu vėliava arba eilė supras tą mintį, tai žmonės taip greitai nežus. Kiekvienas juk nori vytis ir mano, kad mūšis laimėtas, bet nežino, kad jis yra jau pusiau pralaimėtas. Ir todėl mes jums patariame ir tikiname, kad kiek galėdami savuosius laikytumėte savo eilėse ir neleistumėte jiems vytis iki tol, kol nepamatysite, kad priešų vėliavos paskui pavienius bėgančius karius irgi pradeda bėgti. Todėl griežčiausiai įsakykite savo vadams, kad laikytųsi šio nurodymo, nes per kautynes dažnai taip būna, kad vejamasi 20 ar 30 žmonių, bet jie tai daro norėdami suardyti mūsų eiles. Tikėdamiesi naudos, tuo pasidarome daug žalos“ (Lietuviškas vertimas: Mečislovas Jučas, Žalgirio mūšis, Vilnius 1991, p. 113–114).
Labai kompetentingo, suinteresuoto ir turinčio gilias žinias apie karo meną asmens laiškas rimtai įspėja ir kartu duoda įtikinamą patarimą. Jis skirtas „svečiams“ ir samdiniams, kurie atvyko į Prūsiją ir nėra susipažinę su imituoto pasitraukimo iš mūšio lauko taktika. Tai visų pirma svetimšaliai turi visąlaik laikytis kartu savo pozicijose, siekiant, jog nepasikartotų tai, kas įvyko Žalgirio mūšyje.
Šis naujas šaltinis turėtų būti vertinamas labai rimtai. Laiško autorius primena didžiajam magistrui, kad lietuviai tokią taktiką panaudojo Žalgirio mūšio laukuose. Taip pat jis nurodo, kad tik dalis lietuvių kariuomenės dalyvavo apgaulingame pasitraukime. Tai buvo viena ar dvi vėliavos. Būtent tokie skaičiai nurodomi dokumente.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sukurta Bychovco kronika prisimena apie tariamą Vytauto ir Vladislovo Jogailos susitarimą, o pats faktas, jog apsimestinio pabėgimo taktika buvo sėkminga kalba už jos egzistavimo faktą. Pasitraukimas įvyko kairiajame lietuvių kariuomenės flange, buvusiame arčiausiai nuo lenkų.
Prancūzų kronikos parašytos vienuolio iš Saint Denis ir kilmingojo Enguerran de Monstreleta kalba apie šį epizodą, kaip Ordino pralaimėjimą nulėmusį momentą. Abu jie rėmėsi amžininkų veikiausiai kryžininkų, susijusiais su kautynėmis, duomenimis. Istorikai ilgą laiką nekreipė tinkamo dėmesio į abiejose kronikose pateiktus duomenis dėl jose esančių netikslumų vertinant mūšio dalyvių skaičių ir dėl pateiktos nepatikimos kautynių trukmės nurodymo. Tačiau jeigu šiuolaikinis skaitytojas nekreips dėmesio į nereikšmingus neatitikimus, tokiu atveju pastebės perduotos informacijos esmę: mūšio dalyviai, kovęsi Ordino pusėje, patys pripažino šią mūšio fazę buvusia pralaimėjimo pradžia.

Išvada
Perdaug nesismulkinant, galima manyti, jog dalis lietuvių pajėgų Žalgirio mūšyje panaudojo tariamo pabėgimo taktiką, tuo išprovokuodami tokių manevrų nežinančius Ordino „svečius“ ir samdinius, palikti savo formaciją ir imtis juos vytis. Besivejantys tapo besivejamaisiais, kada bėgantieji atsigręžė prieš juos. Kada vytynių dalyviai pabandė grįžti į savųjų gretas, buvo nuo atkirsti lenkų ir tada arba žuvo mūšyje arba pateko į nelaisvę. Tuoj po to stambios lenkų pajėgos iš dešiniojo flango smogė pasimetusiam ir susilpnintam kairiajam Vokiečių ordino sparnui. Šiame susidūrime, kuris tapo savotiškomis kautynėmis kautynėse, dalyvavo ir lietuviai. Taip mūšį nulėmę savo naudai, Vytauto pavaldiniai bei lenkų „svečiai“ ir samdiniai spėjo dar sudalyvauti Vokiečių ordino rezervo sutriuškinime, kuriam vadovavo Ulrichas fon Jungingenas.
Laiškas didžiajam magistrui duoda aiškų ir labai tikėtiną įvykių Žalgirio mūšio vietoje paaiškinimą, o kiti šaltiniai patvirtina čia pristatytą įvykių rekonstrukcijos versiją. Tarp jų ir vienalaikė įvykiams lenkų „Cronica conflictus“, parašyta veikiausiai 1410 metų pabaigoje. Istoriniuose tyrimuose vienalaikiai įvykiams ir netendencingi šaltiniai laikomi labiau patikimesniais, nei vėlesnės ir tendencingos kronikos. Jan Dlugosz pasakojimas pasirodė esantis kaldinantis, įvykius falsifikuojantis ir lietuvius žeminantis kūrinys. Šiandien, praėjus 600 metams po Žalgirio, laiškas didžiajam magistrui parašytas praėjus vos keliems metams po mūšio, leidžia paneigti senąją tų įvykių versiją ir naujoje šviesoje atskleisti tai, kas įvyko Žalgirio mūšyje 1410 metais.

Prof. Sven Ekdahl
švedų istorikas mediavistas, Prūsijos, Lenkijos, Lietuvos, Skandinavijos šalių istorijos žinovas

Kryžiuočiai: turistinė agentūra

Krzysztof Mikulski
vert. Bartomiej Kowal

Kryžiuočiai iš blogosios pusės įėjo į kaimyninių šalių istoriją. Kunigaikščius, kurie juos pasikvietė į Lenkiją, apgavo. Žulikystės pagalba užėmė Pamarį. Į lietuvius žiūrėjo kaip į medžioklinius žvėris. Tačiau reikia pripažinti, jog jie buvo puikiais organizatoriais ir statybininkais, beto aktyviai vertėsi prekyba. Be viso to sukūrė puikią ir klestinčią turizmo agentūrą turtingiems užsieniečiams. Palyginus jų pasiūlymus, su tuo ką siūlo dabartinės ištvermės mokyklos, galima pasakyti, jog jos atrodo kaip darželinukų kolonijos.

Kryžiuočiai Elwiro Andriolio piešinyje, fot. iš „Mówią wieki” archyvo

Vokiečių ordino valstybės įkūrimo nuopelnai priklauso vienam žmogui – Hermanui Zalcai (1209−1239), kuris buvo ketvirtas Vokiečių ordino didysis magistras. Be to jis buvo ir vienu artimiausių imperatoriaus Fridriko II patarėjų. Nepaisant to, jog imperatorius ir popiežius nuolatos konfliktavo, didysis magistras buvo laukiamas svečias Romoje. Jis sėkmingai tarpininkavo konfliktuojančioms pusėms, kartu užsitikrindamas palankumą ir savo, toli siekiantiems planams, tarp kurių pirmoje vietoje buvo siekis išplėsti savo ordino valdas ir sukurti centralizuotą valstybę. Už ištikimybę Fridrikui II-ąjam gavo didžiules valdas Šventojoje Žemėje. Tačiau didysis magistras suprato ordino riterių valdžios Artimuose rytuose trapumą, dėl to nuožmiai stengėsi gauti naujų valdų Europoje.
Vokiečių ordinas valdė dideles žemės valdas Vokietijos ir Italijos teritorijose. Jos buvo išsibarsčiusios ir tai trukdė kurti valstybę. Pirmoji galimybė suformuoti valstybinį darinį atsirado Vengrijoje. Tuometinis šalies valdovas Andrius II
pakvietė ordino riterius į Transilvaniją (dabartinė Rumunijos teritorija) ginti sienų nuo pagonių polovcų puldinėjimų. Zalcos prašymu 1224 metais popiežius perėmė kryžiuočių užimamas teritorijas ir perdavė jiems atgal kaip popiežiaus lėną. Tačiau karalius Andrius greitai suprato šias ordino intrigas ir po metų vienuolius riterius išvijo iš Vengrijos.

Valstybė iš nieko,arba popieriuje
Šiandien sunku pasakyti, ar Mozūrijos kunigaikštis Konradas žinojo apie Vokiečių ordino intrigas Vengrijoje. Greičiausiai jis nesitikėjo jokios klastos, kai 1226 metais pasiūlė jiems ginti savo kunigaikštystės valdas nuo pagonių prūsų. Anksčiau lenkų riterių organizuoti žygiai į Prūsiją baigėsi visišku fiasko. Tapo dar blogiau, kadangi prūsai, atsakydami į lenkų išpuolius, užpuolė Kulmo žemę ir netgi ją užėmė. Yra spėjama, jog už Ordino riterių pasikvietimo į Lenkiją iniciatyvos slėpėsi Silezijos kunigaikštis Henrikas Barzdotasis, kuris pats apgyvendino Silezijoje daugybę naujakurių iš Vokietijos imperijos žemių. Jis taip pat dovanojo žemių ir Vokiečių ordinui.
Šįkart Hermanas Zalca nusprendė pasiruošti geriau jam paskirtos teritorijos perėmimui. Jau 1226 metų kovą, jo prašymu, imperatorius Fridrikas II paskelbė bulę, kuria patvirtino ordinui perduotas jam Konrado žemes bei tas teritorijas, kurias Vokiečių ordinui pavyks užimti kovose su pagonimis prūsais. Lenkų ir vokiečių istorikai lig šiol diskutuoja dėl popiežiaus bulės datos autentiškumo. Apie dokumentą viešai buvo prabilta tik 1235 metais, kada susiklostė atitinkamos politinės aplinkybės. Visgi, žinant Ordino veiksmus Vengrijoje ir didžiojo magistro diplomatinius sugebėjimus, galime manyti, jog dokumentas buvo išduotas anksčiau ir paskelbtas susiklosčius tinkamai situacijai. Iki pat 1231 metų kryžiuočiai kariavo beveik tik dokumentų pagalba. 1228 metais jie gavo iš Mozūrijos kunigaikščio Konrado Kulmo žemę, po dviejų metų susitarė su misijiniu Prūsijos vyskupu Kristijonu, kuris bandė krikštyti prūsus. 1230 metų birželį buvo parengtas dokumentas, kuriuo kunigaikštis Konradas turėjo atiduoti Vokiečių ordinui visas teises į Kulmo žemę ir Prūsijoje užimtas teritorijas. Problema buvo tame, jog kunigaikštis greičiausiai šio dokumento niekados nepatvirtino. Galų gale, 1234 metais Hermanas gavo iš popiežiaus bulę, kuriame Ordinui suteikiama pilna valdžia jo valdomose ir ateityje nukariautose Prūsijoje teritorijose. Lenkija tuo metu buvo dalinio susiskaldymo fazėje, o Konradas pernelyg silpnas, jog galėtų atsakyti taip, kaip anksčiau padarė Andrius II. Tačiau bet kuriuo atveju šiame laikotarpyje Ordino valstybė egzistavo dar tik popieriuje.

Netikinčiųjų pavergimas
1231 metais kryžiuočiai pastatė pirmą pilį Kulmo žemėje. Kaip pasakoja legenda, ji buvo pastatyta ant plačiašakio ažuolo šakų.1235 metais, gavę iš Konrado patvirtinimą savo pretenzijoms, pradėjo Prūsijos pajungimą. Agresijos tempas buvo įspūdingas. Iki 1249 metų Vokiečių ordino valdžia siekė jau šiaurinius Vislos lagūnos krantus. Po tais metais sudarytos Christburgo taikos užkariautų teritorijų prūsai pripažino didžiojo magistro valdžią, gaudami iš ordino garantijas turimai nuosavybei. To meto kryžiaus žygiuose į Prūsiją aktyviai dalyvavo lenkų žemių kunigaikščiai ir riteriai.
Pirmuoju valdovu krikščioniu, kuris įžvelgė pavojų iš ordino riterių pusės, buvo Pamario kunigaikštis Sventopelkas (valdė apie 1220−1266). Jis stojo į nelygią kovą su Vokiečių ordinu ir jį remiančia krikščioniškos (tame tarpe lenkų) Europos riterija. Prieš ordiną taip pat kovojo iš pradžių buvę vienui vieni prūsai. 1242−1248, 1260−1274 ir 1295 metais jie tris kartus sukilo prieš kryžiuočius ir visus tris kartus buvo nugalėti. Antrojo sukilimo metu jiems reikšmingą pagalbą suteikė karalius Mindaugas, kuriam buvo pavykę suvienyti Lietuvą. Tačiau, lietuvių įsikišimo, prūsai liko kryžiuočių rankose.

Ginkluota Hanzos ranka
Be Vokiečių ordino riterių rytinėmis Baltijos jūros pakrantėmis taip pat domėjosi vokiečių pirkliai. 1161 metais jie gavo teisę laisvai prekybai su Gotlandu, o 1189 metais sudarė pirmą prekybos sutartį su Didžiuoju Naugardu. XII amžiaus pabaigoje handziečiai tvirtai įsikūrė Rygoje ir jos apylinkėse, teritorijose vėliau vadinamos Livonijos vardu. Vietinių pagonių nukariavimu užsiėmė Kalavijuočių ordinas, remiamas hanziečių. Livonijos kryžiuočiai susidūrė su atkakliu lietuvių pasipriešinimu, o 1236 metais buvo sumušti žemaičių prie Šiaulių. Jau po metų Kalavijuočių ordino likučiai buvo praryti Vokiečių ordino, kuriam ir toliau aktyviai vadovavo Hermanas Zalca.
Nuo 1237 metų Vokiečių ordino valdžioje atsidūrė ne tik prūsai, tačiau ir Livonija. Ten esantys miestai įstojo į vokiečių miestų prekybinę sąjungą Baltijos jūros baseine, vadinama Hanzos sąjunga. Tris šimtmečius (XIII−XV amžiais) hanziečiai dominavo prekybiniuose mainuose, vykdomuose tarp Rytų ir Vakarų Europos. Iš tikro nei didieji Vokiečių ordino magistrai, nei pats ordinas niekados nebuvo tos sąjungos nariais. Nepaisant to, jie buvo vadinami Hanzos ponais. Būtent jie valdė visų svarbiausių upių žiotis, naudodamiesi kuriomis, vokiečių pirkliai galėjo skverbtis į Lenkijos ir Rusios žemių gilumą. Ordinas labai aktyviai dalyvavo Hanzos prekyboje, tuo pačiu kurdamas savo ekonominę galią.
Nesutarimai dėl Gdansko
Jau nuo pačios Vokiečių ordino valstybės pradžios Visla buvo šios valstybės svarbiausia komunikacijos arterija. Šios teritorijos užėmimas prasidėjo iš pradžių nuo teritorijos esančios prie šios upės žiočių. Prie Vislos buvo įkurti du seniausi Ordino miestai – Kulmas ir Torunė. Gana greit šis antrasis miestas tapo prekybine emporija, o Torunės pirkliai užvaldė kelius, jungiančius Prūsiją su Krokuva, Haličo Rusia, Slovakija ir Silezija pietuose ir rytuose bei Flandrija, Anglija, Norvegija ir Liubeku šiaurėje ir vakaruose. Pilnam kontrolės klestinčia prekyba Vislos upe užsitikrinimui kliudė Gdansko Pamario valdovai.
Iki XIV amžiaus pradžios ordinas kovojo tik su pagonimis. 1308 metais situacija pasikeitė. Vokiečių ordino riteriai pasinaudojo Vladislovo Uolektinio, kovojančio už savo tėvoniją ir siekiančių Gdansko Pamaryje įsitvirtinti Brandenburgo markgrafų konfliktu. Kai pastarieji apgulė Gdanską, kryžiuočiai atvyko į pagalbą Uolektinio riteriams. Iš pradžių jie užėmė pilį, o po to nušlavė nuo žemės paviršiaus brandenburgiečių pretenzijas rėmusius riterius ir miestiečius. Matydami Lenkijos valdovo silpnumą, kryžiuočiai kitų metų eigoje užėmė visą Gdansko Pamarį, o Brandenburgo markgrafų pretenzijas patenkino sumokėdami jiems solidžią pinigų sumą. Vislos žiotys atsidūrė visiškoje didžiųjų magistrų valdžioje. Siekdami sustiprinti savo kontrolę šiame krašte. 1309 metais perkėlė savo sostinę iš Venecijos į Marienburgą.

Lietuviškasis safari
Po to, kai 1276 metais buvo numalšintas antrasis prūsų sukilimas pagrindinių Vokiečių ordino išpuolių objektu tapo jotvingių žemės ir Lietuva. Kronikininkas Petras Dusburgietis lakoniškai pažymėjo: „Viešpaties dievo 1283 metais […] broliai iš jau minėto vokiečių ordino […] pradėjo karą prieš galingą tautą, kuri vis dar pasižymi tvirtu sprandu ir yra patyrusi kovose. Su tauta, kuri yra prūsų žemės kaimynė ir gyvena lietuvių žemėje prie Nemuno upės“. Tai buvo keistas karas. Ordino riteriai dažnai apsiribodavo vienos dažniausiai pasienio pilies užėmimu, gynėjų išžudymais ir karo grobiu. Galima būtų netgi surizikuoti iškeliant tezę, jog taip vadinami nuolatiniai reizai, dažnai kasmet rengiami į Lietuvą, buvo plačiai Ordino vykdomos ekonominės politikos elementu. Juos būtų galima palyginti su šiandieninėmis ištvermės stovyklomis arba medžiokle Afrikos krūmynuose. Reikia tik pažymėti, kad jos buvo organizuojamos Europos riterijos žiedui, o šių žygių taikiniu buvo kilniomis idėjomis apsikrėtę žmonės. Į Prūsiją skubėjo karaliai, kunigaikščiai ir grafai, siekę vykdyti svarbiausią krikščioniškos riterijos pareigą – kovoti su netikėliais. Svečiai iš Vakarų garbingai buvo priiminėjami Ordino atstovų, iš pradžių pagerbiant juos Marienburge. Po to jie kaip taisyklė buvo lydimi į pergalingus žygius prieš paskutinius Europos pagonis lietuvius. Toks žygis galėjo baigtis tragiškai kryžininkams: lietuviai organizavo pasalas, gebėdavo rengti atsakomuosius žygius. Tačiau visa tai buvo numatyta riteriško žaidimo taisyklėse. Palyginus kryžiuočių reizus su šiuolaikinėmis ištvermės stovyklomis, pastarosiose gaunama kur kas mažiau adreanalino.

Auksinis dvidešimtpenkmetis
Galbūt svarbiausiu efektu, susijusiu su Kryžiaus karų turizmu buvo kryžininkų, atvykstančių į Prūsiją, dosnumas. Jie kūrė miestus, buvo pilių ir bažnyčių fundatoriais, vienu žodžiu, stipriai prisidėjo prie Ordino riterių valstybės ekonominio suklestėjimo. Patys kryžiuočiai, kada nekariavo, vykdė plataus masto prekybą. Jie turėjo savo nuolatinius atstovus Briugėje, svarbiausioje Hanzos miesto pinigų keitykloje Niderlanduose. Iš ten jie, kaip ir jiems pavaldžių miestų pirkliai, gabeno į Prūsiją audinius, vyną, silkę, o į Vakarus siųsdavo medų iš Slovakijos, vašką ir odas iš rusėnų žemių ir Lenkijos. Taigi sunku pasakyti, ar jie buvo gabesni riteriai, ar pirkliai ir bankininkai.
Ordino valstybė savo klestėjimo viršūnę pasiekė XIV amžiaus antroje pusėje. 1343 metais Kališe sudaryta taika su Lenkija vėl atvėrė sienas vokiečių pirkliams tarp Vokiečių ordino valstybės ir Lenkijos karalystės. Prūsijos miestai klestėjo. XIV amžiaus pabaigoje Torunė ir Gdanskas turėjo po 20 000 gyventojų ir priklausė didžiausių miestų grupei Centrinėje Europoje. Prūsijos miestų gyventojai aktyviai dalyvavo Hanzos sąjungos rengiamuose suvažiavimuose. Leidus didžiajam magistrui, jie rėmė Hanzą jos karuose su danų karaliais dėl viešpatavimo Baltijos jūros pakrantėse. Pasiekto gerbūvio liudininkais buvo nuostabūs gotikiniai statiniai ir ypač įspūdingo dydžio didžiųjų magistrų rezidencija Marienburge ar raudonų plytų namai Torunės senamiestyje.

Riteriškojo turizmo pabaiga
Ordino klestėjimo laikotarpiu brendo ir vėliau išryškėjusios problemos. Lenkų bajorija ir miestiečiai turtėjo iš prekybos su Europa, tačiau jiems labai nepatiko muito mokesčiai, kuriuos buvo nustatę Ordino riteriai. Lenkijos politikoje ir toliau buvo prisimenama apie nelegalų Pamario užėmimą. Nepaisant to, jog Kazimiero Didžiojo valdymo pradžios jo imperija didžiausią dėmesį skyrė rytams, visgi prekyba Baltijos jūros baseine nešė valstybei didžiausią pelną. Ordino grėsmės ši valstybė beveik nejautė, tačiau didžiųjų magistrų bandymai išplėsti valdžią kaimyninėje Dobrynės kunigaikštystėje dar kartą lenkams priminė didžiųjų ordino magistro pirmtakų klastingumą.
Vis mažiau ėmė atsipirkti ir riterių turizmas. Plėsdamas valstybės teritoriją ir didindama karinę galią, Lietuva valdoma Gedimino ir jo palikuonių darė reizus į šį kraštą vis pavojingesniais, o atsakomieji lietuvių žygiai pasiekdavo ir atokias Ordino valstybės teritorijas. Didžiausiu smūgiu, iškėlusiu ir klausimą dėl Ordino egzistavimo prasmės buvo 1385 metais pradėta Lietuvos christianizacija. Šis procesas prasidėjo nenaudojant kalavijo. Jį inicijavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos vedybos su Lenkijos karaliene Jadvyga.


Epilogas
XIV amžiaus pabaigoje kryžiuočiai sukoncentravo savo karines ir diplomatines pastangas Žemaitijos nukariavimui. Kartu buvo siekiama teritoriniu principu sujungti dvi ordino dalis prūsiškąją ir livoniškąją į vieną valstybę. Imtis tokių veiksmų Ordiną įgalino konfliktas dėl valdžios Lietuvoje tarp Jogailos ir Vytauto. Konflikto tarp pusbrolių pabaiga pasirodė esanti pražūtinga Vokiečių ordinui. Lenkijos diplomatinės pastangos davė vaisius ir popiežius nustojo remti kryžiuočių karinius veiksmus prieš Lietuvą. Tokiu būdu jau didžiojo pralaimėjimo Žalgirio mūšyje išvakarėse jo misija kaip krikščionybės ginklo prieš pagonis buvo užbaigta. Kryžiuočiams beliko tik kovoti už valstybės išsaugojimą, tačiau šįkart jų jau neberemiant išorinėms jėgoms. Šios pastangos nebuvo sėkmingos. Galutinį smūgį Ordino galiai sudavė jo pavaldinių maištas 1454 metais ir Prūsijos pasidavimas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio globai.

prof. Krzysztof Mikulski
lenkų istorikas, be kitų temų tyrinėja viduramžių ir naujųjų amžių Lenkijos visuomenės ir ūkio istoriją, dirba Mikalojaus Koperniko universitete Torunėje

Krėva ir Horodlė lietuvių akimis

Stephen C. Rowell
vert. Bartomiej Kowal

Lietuvių pateikiami Krėvos akto (1385) ir Horodlės unijos (1413) vertinimai, panašiai kaip ir lenkų tyrinėtojų, priklauso nuo išankstinės nuomonės, ką tie dokumentai galėtų reikšti dabarties politinėms pretenzijoms ir tautiniam orumui.

Vladislovas Jogaila, fot. iš „Mówią wieki” archyvo

XVI _amžiaus lietuvių kronikos mini, jog lenkų magnatai užklausė didžiojo kunigaikščio Jogailos, ar jis sutiktų priimti katalikišką krikštą, vesti Jadvygą – vienintelę karaliaus Kazimiero (sic! – taip originale) dukrą bei tapti visos Lenkijos karaliumi. Po konsultacijų su motina, broliais ir bajorais, Jogaila padarys tai ir nuo to laiko Lietuvoje buvo pradėtos statyti katalikiškos bažnyčios. Šiame aprašyme nieko neužsimenama apie kitas, gilių pasekmių valstybei turėjusias sąlygas Jogailos ratifikuotas Krėvoje 1385 metais vieną rugpjūčio mėnesio dieną. Už tai buvo pabrėžiama, jog lietuvių dinastija pradėjo valdyti Lenkiją, kalbama apie didžiosios kunigaikštystės lotynišką krikštą, taigi buvo užsimenama apie garbingiausius lietuvių, gyvenusių XVI amžiaus pradžioje, pasiekimus. Tuo pat metu XVI amžiaus „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kronika“ bei „Bychovco kronika“ jų tiesiogiai neįvardintą ir nedatuotą 1413 metų Horodlės sutartį interpretuoja dinastinėmis kategorijomis, pagal kurias, jeigu Jogaila mirtų nepalikdamas įpėdinio, Vytauto valdžiai pereitų kaip Lietuva, taip ir Lenkija ir atvirkščiai. Nors tokio susitarimo nėra Horodlės akto tekste, skirtame lenkų ir lietuvių sosto paveldėjimui, šis užrašas sutampa su realiai vykusiais įvykiais po 1434 metų. Minėtos kronikos užsimena taip pat apie tai jog, lietuvių bajorai dovanų gavo lenkų herbus.

Unija Krėvoje?
Tarpukario laikotarpio lietuvių istoriografija įrodinėjo, jog „Krėvos aktas“ ne buvo toks sensu stricto, o jį reikėtų vertinti kaip susitarimą, kurį sudarė Jogaila, jo giminaičiai ir bajorai iš vienos pusės, o iš kitos – Vengrijos karalienė Elžbieta ir mažlenkių bajorai ir jis nustatė sąlygas, vadovaudamasis kuriomis Jogaila perims Lenkijos sostą ir apsives su jaunąja lenkų karalaite Jadvyga. Zenonas Ivinskis 1936 metais išleistoje ir Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ ir savo autorinėje monografijoje „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“, paskelbtoje Romoje 1978 metais, rašė: „ Krėvos aktas nuo kurio prasidėjo artimi santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo nei traktatu, nei unijos sutartimi, kaip dažnai jis yra vadinamas“.
Tokiai išvadai pritaria lenkų istorikai, kurie tyrinėja Krėvos dokumentą, o ne jo istorines pasekmes. Geru to pavyzdžiu yra Marija Koczerska, konstatavusi: [….] Krėvos dokumentą galima laikyti kaip autentifikuotą vengrų-lenkų pasiuntinybės protokolą, kuriame apibendrinti ir ankstesnių pasiuntinybių rezultatai“.
Nesunku suprasti, kodėl Wladyslaw Semkowicz ir Stanisław Kutrzeba atkreipė dėmesį į Krėvos dokumentą rinkinyje „Lenkijos ir Lietuvos unijos dokumentai“ ir kodėl istorikai naudojasi mentaliniu sutrumpinimu vadindami unija Krėvos dokumentą, kuris nebuvo unijos aktu. Lenkų istorikai naujo Krėvos aktą kaip „įrodymą“, kad Lietuva 1385 metais tapo sudėtine „Lenkijos“ dalimi, remdamiesi nevienareikšmiška Jogailos formuluote perpetuo applicare. Atsakydami į tai, lietuvių istorikai užėmė gynybines pozicijas. Ir taip mes susiduriami su drambliu porceliano parduotuvėje, arba su lietuvių teisininku emigracijoje Jonu Dainausku, kuris neabejodamas lenkų teiginio teisingumu, esą Krėvos dokumentas iš tikro buvo unijos aktu, 1976 metais išanalizavo šį dokumentą teisininko akimis. Jis pastebėjo, jog apie Jogailą jame yra kalbama tiek pirmuoju, tiek trečiuoju asmeniu. Dainauskas iš to padarė klaidingą išvadą, kad vienalaikiuose šaltiniuose neminimas, saugomas Krokuvos kapitulos, o ne karališkame archyve, dokumentas buvo XV amžiuje lenkų sufalsifikuotas. Nei vienas Dainausko pateiktas argumentas nėra teisingas, nors neatsižvelgiant į jo išankstines nuostatas ir nesiorientavimą epochos realijose, jie atrodo logiškai. Kadangi pats dokumentas nebuvo sutarties pobūdžio, nesvarbu ar tarptautinės, ar kitokios, sunku yra stebėtis, jog surašant jį, nebuvo laikomasi tokio tipo dokumentams būdingos konstrukcijos. Be kita ko jis prarado savo reikšmę nuo to momento, kada apkrikštytas Jogaila tapo Lenkijos valdovu, o ne tik valdovės vyru ir pradėjo įgyvendinti praktiškai savo sumanymus. Krėvos aktas vėl tapo aktualus XV amžiaus 5 dešimtmetyje, kada tarp Jogailos sūnaus Kazimiero Jogailaičio ir lenkų magnatų kilo ginčas dėl to, ar karalius elektas gali užimti Lenkijos karaliaus sostą jo paties nustatytomis sąlygomis.
Dainausko bandymas parodyti Krėvos aktą kaip falsifikatą buvo nukreiptas prieš lenkų interpretacijas, kurių tikslas buvo parodyti, jog šio akto pasėkoje po to, kai Jogaila užėmė Lenkijos karaliaus sostą, baigėsi savarankiškos Lietuvos istorijos periodas. Tokios Dainausko pastangos nebuvo priimtos svarbiausių Lietuvos istorikų. Dar 1970 metais Mečislovas Jučas tvirtino, jog „Krėvos sutartimi Jogaila inkorporavo Lietuvą į Lenkijos valstybę. Lenkų feodalai matė toje sutartyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įjungimą į Lenkijos karūną, taip, kaip tai skambėjo Jogailos išduotame dokumente. Dainausko tvirtinimai geru sovietiniu stiliumi (arba dlugošiniu, jeigu kam tai labiau patinka) buvo pakartoti 1996 metais išleistame mokykliniame vadovėlyje, kurį parengė A. Kuncevičius, Z. Kiaupa ir J. Kiaupienė. Jame užsimenama, kad „ yra bandymų parodyti, kad Krėvos akto dokumentas […] sudarytas vėliau ir, jog tai politiškai motyvuotas falsifikatas. Istorikai ir toliau diskutuoja dėl Krėvos akto autentiškumo“. 2002 metais dr. Kiaupienė tiesiai pareiškė nuomonę, jog dokumentas visgi autentiškas.

Modernizacija i polonizacija
1999 metais, pirmame fundamentalios „Lietuvos istorijos“ tome Edvardas Gudavičius negaišta laiko Krėvos dokumento aptarimui viduramžių dokumentų kontekste (diplomatikos). Jis interpretuoja tą aktą kaip Lenkijos valstybės, iš vienos pusės, sutartį su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o ne Lietuvos didžiąja Kunigaikštyste iš kitos pusės. „Krėvos aktas ne sunaikino Lietuvos valstybingumo; prišliejimas nereiškė jos vidinio vasaliteto arba prijungimo prie jos […] Applicare „reiškė Lenkijos karalystės siuzerenitetą didžiajai Lietuvos kunigaikštijai arba pastarosios išorinį vasalitetą.[…] Jogaila, personaline unija jungdamas abu sostus, kaip didysis kunigaikštis, tapo savo paties, kaip Lenkijos karaliaus, vasalu“. Dėl Lietuvos vidinio silpnumo „slaviška Lenkijos hegemonija“, įtvirtinta Krėvoje, tapo grėsme didžiajai kunigaikštystei.
Tikrasis „unijos akto“ rašymas buvo vykdomas svarbiomis Gediminaičių (ir vėliau Jogailaičių) dinastijai progomis.1401 metais Vilniuje ir Radome – prieš santuoką su Ona Celiete, sudaryta 1402 metais – Jogaila gavo lietuvių ir lenkų patvirtinimą jo dinastinėms teisėms kaip karalius ir aukščiausias kunigaikštis. Vėliau Horodlės unija 1413 metais buvo sudaryta po to, kai Jogailos dukra Jedlnoj buvo pripažinta Lenkijos karalystės sosto paveldėtoja ir kuri paskatino Žemaitijos christianizaciją.
Horodlės unijos pasekme buvo Lietuvos politinės tautos iškilimas ir susilyginimas su lenkų partneriais, kurie priėmė Lietuvos bajorų lyderius į savo heraldines gimines, taip kaip anksčiau Vengrijos karalienė Elžbieta adoptavo savo žentą Jogailą (šviesiausioji ponia, išpildyk šį šventą pavedimą, priimk didįjį kunigaikštį Jogailą už savo sūnų ir atiduok jam į žmonas savo mylimiausią dukrą Jadvygą, Lenkijos karalienę – citata iš Krėvos akto; vėliau buvusi karalienė Jogailą ir įsūnijo).
Ivinskis aptarė Horodlės unijos tekstą karo grėsmės su Vokiečių ordinu ir būtinybės christianizuoti Žemaitiją kontekste ir tokiu būdu pailiustravo Lenkijos ir Lietuvos ištikimybę katalikų bažnyčios doktrinai. Tuo pat metu jis pabrėžė koegzistencinį dviejų valstybių, jungiamų personaline unija charakterį, kurios buvo artimos, tačiau išlaikė savarankiškumą viena kitos atžvilgiu. Suteikimas lietuvių riterijai tų teisių, kuriomis naudojosi jų broliai lenkai reiškė, jo nuomone, lietuvių bajorijos „polonizacijos“ pradžią. Apibendrindamas savo mintis, pastebėjo, jog tie susitarimai tapo visų kitų unijinių traktatų pagrindu.
Gudavičius savo ruožtu sekė paskui Ivinskį, kartu pabrėždamas augantį lietuvių bajorijos aktyvumą. Politinių Lenkijos struktūrų perėmimas (Trakų ir Vilniaus vaivadijų sukūrimas) pasitarnavo bajorijos galios išaugimui lokaliniame lygmenyje. Kita vertus nors Vytauto nuolaidos lenkams ir kenkė Lietuvai, jos plėtė jo asmeninę valdžią. „Traktatas sustiprino Lietuvos valstybės pozicijas ir nubrėžė kryptį jos struktūrinei raidai“. Nors Kuncevičius, Kiaupa ir Kiaupienė giria Horodlės traktatus už tai, jog juose buvo įtvirtintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Karūnos atskirumas, visgi autoriai pažymi, jog jie padėjo pagrindus ideologiškai ir socialiai suartinant abiejų kraštų bajoriją, kas pasitarnavo Didžiosios Kunigaikštystės polonizacijai.
Reziumuojant lietuvių pažiūras į unijas su Lenkija, pradedant nuo XVI amžiaus, galima pastebėti du skirtingus kontekstus. Iš vienos pusės, Jogailos sprendimai padaryti su būsimosios uošvės reprezentantais ir lenkų magnatais, užrašyti Krėvos dokumente ir formaliosios unijinės sutartys tarp Lenkijos ir Lietuvos valdovų bei jų pavaldinių sudarytos 1413 metais Horodlėje yra vertinami pozityviai, kaip europeizacijos paskelbimas – o senąja kalba – santykinai atsilikusios Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija bei tos valstybės valstybinių ir visuomeninių struktūrų modernizacija. Kita vertus lietuvių istorikai žiūri į unijas įtariai, kaip į būsimosios polonizacijos genezę. Tiek lenkų, tiek lietuvių istorikai tuo pačiu neįvertina pačios jogailaičių dinastijos intereso.

Stephen C. Rowell
britų istorikas mediavistas, Lietuvos istorijos instituto Vilniuje daktaras, be kitų temų tyrinėja Lietuvos istoriją vėlyvaisiais viduramžiais

Krėvos ir Horodlės unijos – ką reiškė Lenkijai ir Lietuvai?

Maria Koczerska
vert. Bartłomiej Kowal

Ar 1385 metų rugpjūčio 14 dieną Krėvoje buvo sudaryta Lenkijos−Lietuvos unija? Jeigu tai nebuvo unija, tai kokią reikšmę turėjo tą dieną Vladislovo Jogailos pasirašytas dokumentas?

Krėvos unijos aktas, saugomas Krokuvos katedros kapitulos archyve Vavelyje

Dokumento originalas yra išlikęs, saugomas Vavelyje, Krokuvos katedros kapitulos archyve. Tai nedidelis, 33×26 cm dydžio pergamento lapas, skubia rašysena prirašytas lotyniškai. Kai 1837 metais jį surado literatūros istorikas Michał Wiszniewski, prie jo dar kabėjo trys iš penkių antspaudų, kuriuos buvo prikabinę šį aktą tvirtinę Lietuvos kunigaikščiai: dokumento parengėjas Jogaila, jo broliai Skirgaila, Kaributas, Lengvenis ir pusbrolis Vytautas. Iki mūsų laikų nei vienas antspaudas neišliko, tačiau dokumento tekstas – puikiai įskaitomas. Tiek Krėvos akto raštas su gausiomis lotyniškomis santrumpomis, tiek saugojimo vieta (bažnyčios archyvas) sukėlė Lietuvos istorijos mėgėjo Jono Dainausko įtarimą dokumento autentiškumu, kuriuo anksčiau niekas nebuvo suabejojęs. Dokumentas buvo iš naujo nuodugniai ištirtas ir jo autentiškumas įrodytas. Neišvaizdi forma liudija už, o ne prieš jį, kadangi klastotojai stengiasi padirbamiems raštams suteikti puikią formą, o dėl santrumpų − jos gerai suprantamos senųjų raštų žinovams. Dokumentas saugomas Krokuvos kapitulos archyve, nes būtent toje vietoje bajorai laikydavo įvairius valdovų įsipareigojimų raštus visuomenei, nes ten jie būdavo saugūs.

Turinys
Dokumente Jogaila praneša apie vedybų sutartį su Lenkijos karaliumi Jadvyga (tai ne kalbinis apsirikimas – to meto šaltinis teigia, kad Jadvyga buvo vainikuojama karaliumi, in regem coronata) ir patvirtina jos turinį. Tą sutartį, tarpininkaujant pasiuntiniams, jis buvo sudaręs su Lenkijos ponais ir Vengrijos karaliene Elžbieta, Jadvygos motina. Ne visai 12-os metų Jadvyga, Liudviko Andegaveno ir Elžbietos duktė, buvo Krėvos sutarties objektas, o ne subjektas, nors ir turėjo pareikšti sutinkanti tuoktis. Krėvos dokumentas − tai Jogailos ir jo brolių patvirtintas vedybinių derybų protokolas. Nustatyta, kad Jogaila su broliais, giminėmis, bajorais ir savo žemių gyventojais priims Romos katalikų tikėjimą ir susituoks su Jadvyga, o prieš tai paleis lietuvių nelaisvėn paimtus krikščionis, ypač lenkus, ir Austrijos kunigaikščiui sumokės 200 tūkstančių florinų kompensacijos už nutrauktą vedybų sutartį. Toliau Didysis Kunigaikštis pasižada panaudoti visus savo turtus, siekiant atgauti abiejų šalių – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos – patirtus nuostolius. Šio punkto svarbumą lenkams liudija tai, jog jis pakartojamas kitokia versija – Jogaila įsipareigoja savo pastangomis ir lėšomis atgauti visas Lenkijos Karalystės prarastas teritorijas. Sąlygos baigiamos kunigaikščio Jogailos įsipareigojimu amžinai prišlieti Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos Karalystės. Tą prišliejimą išreiškė žodis applicare, dėl kurio vyko istorikų debatai. Applicare ‘prijungti’ buvo silpnesnis terminas, nei pvz. incorporare ‘įjungti’.
Dokumento turinys apima vedybų sutarties sąlygas, o sutartis sudaryta labai aukštu lygmeniu – didžiojo kunigaikščio valdžią Lietuvoje turinčio Gediminaičių dinastijos atstovo su 12-metės Lenkijos karalienės Jadvygos Andegavenietės motina ir Lenkijos ponais. Neturėtume šio akto vadinti Krėvos unija būtent dėl to, kad jame nepareikšta abiejų valstybių susijungimo valia. Tačiau Jogaila yra patrimoninis Lietuvos valdovas, tai yra valstybės savininkas, galintis ja disponuoti susitaręs su artimiausiais giminaičiais. Krėvos dokumentą galime laikyti teisiniu aktu, kuris pradėjo Lenkijos ir Lietuvos valstybių sąjungą, bet tai dar nebuvo formalus unijos aktas.
Atkreiptinas dėmesys, kad jame nėra nei žodžio apie tai, kad Jogaila taps Lenkijos karaliumi. Tačiau neužrašytose sutarties sąlygose turėjo būti tokių Lenkijos ponų pažadų, nes jau sausį lenkų pasiuntiniai pranešė didžiajam kunigaikščiui apie pirminius rinkimus, ir paskui tai buvo patvirtinta Jogailą formaliai išrenkant Lenkijos karaliumi laisvame bajorų suvažiavime Liubline. Iš to išeina, kad Jogaila turėjo tapti ne tik karalienės vyru, bet ir Lenkijos karaliumi, nors Jadvyga, kurią dabar kalbiniais sumetimais vadiname karaliene, ir toliau buvo karaliumi.

Krikštas, santuoka, vainikavimas
Į Krokuvą Jogaila atvyko 1386 metų vasario 12 dieną, o vasario 14 dieną Vavelio katedroje buvo pakrikštytas Vladislovo vardu. Vasario 18 dieną, sekmadienį, Vladislovas Jogaila susituokė su Jadvyga. Iš vakaro Jadvyga iškilmingai atšaukė savo ankstesnę santuoką, kuri buvo sudaryta su austrų kunigaikščiu Vilhelmu Habsburgu jai esant 4 metų. Tai leido kanoninė teisė, nes sponsalia de futuro (ateities santuoka) pradėdavo galioti tik faktiškai įsigaliojus santuokai.
Sutuoktinių amžiaus skirtumas buvo gana didelis. Jadvygai buvo 12 metų, o Jogailai tikriausiai – 24 metai. Ankstesnė istorikų nuomonė, kad jis gimęs apie 1350 metus ir vedęs būdamas 36 metų, pasirodė esanti klaidinga.
Kovo 4 dieną Jogaila buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Nuo to momento Lenkija turėjo du karalius: Jadvygą Andegavenietę ir Vladislovą Jogailą. Realiai valdė karalius Vladislovas, tačiau Jadvyga irgi dalyvavo politikoje, ypač lenkų santykių su kryžiuočiais.
Lietuvos krikštas įvyko 1387 metais. Tačiau reikia žinoti, kad jau ilgą laiką krikščionybė Lietuvą pasiekdavo – Vilniuje buvo katalikų vienuolynų, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškoji dalis jau X amžiuje buvo priėmusi rytų apeigų krikštą. Daug Jogailos brolių buvo pakrikštytų, o jis pats buvo veikiamas bizantiškos kultūros ir meno, kaip liudija vėliau Lenkijos bažnyčiose jo užsakymu ir lėšomis nutapytos rytų stiliaus freskos, išlikusios Liublino pilies koplyčioje, Sandomiero (Sandomierz) kolegiate ir kitur.

Vilnius ir Radomas
1387 metais Lietuvos bajorams, priėmusiems krikštą pagal Romos apeigas, Jogaila suteikė privilegijas Lenkijos bajorų pavyzdžiu: žemės nuosavybės teisę, laisvę ištekinti dukteris, teisę našlėms pasilikti mirusio vyro dvare arba ištekėti antrą kartą. Šioje privilegijoje Lietuvos žemes Jogaila traktavo kaip kitas Lenkijos Karalystės žemes: kad nebūtų teisėje nelygūs tie, kurie pavaldūs vienai karūnai. Galima manyti, kad būtent šitaip Jogaila suprato savo įsipareigojimų Krėvos sutarčiai vykdymą, kai kalbama apie Lietuvos ir Rusios prijungimą prie Lenkijos Karalystės karūnos.
Padėtis pasikeitė, kai 1392 metais Jogaila patikėjo Vytautui Vilniaus pilį. Nuo tada Vytauto valdžia Lietuvoje pradėjo stiprėti. Tam tikras tos valdžios lūžis pastebimas 1399 metais po pralaimėjimo prieš totorius Vorsklos mūšyje. Tokiomis sąlygomis 1401 metais Lietuva ir Lenkija sudarė sandorį, kurį galima laikyti pirmuoju unijos aktu. Vilniaus−Radomo unijos pavadinimas kilo iš to, kad lietuviai pasirašė dokumentus Vilniuje, o lenkai – Radome. Išlikę trys šios unijos aktai: Vytauto dokumentas, Lietuvos bajorų aktas ir Lenkijos ponų aktas. Galima daryti prielaidą, kad dar buvo ir Vladislovo Jogailos dokumentas, kuriuo Vytautui iki mirties pavedė valdyti Lietuvą. Jam mirus valdžia turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos Karalystės Karūnai. Unijos sąlygos nurodytos Vytauto dokumente (patvirtintame atskiru dokumentu), kuriame lietuviams kaip laiduotojai atstovavo Vilniaus vyskupas, kunigaikščiai ir bajorai. Lenkijos karaliaus taryba pažadėjo laikytis sutarties, garantuodama prikabintais antspaudais. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos valdančiojo elito atstovai tapo abiejų visuomenių reprezentantais ir valdovų sudaryto sandorio garantais.

Horodlė
1413 metų spalio 2 dieną Horodlėje prie Bugo susitiko Lenkijos karalius ir aukščiausiasis Lietuvos kunigaikštis Vladislovas Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas bei abiejų valstybių elito atstovai. Šį kartą Vladislovas Jogaila ir Vytautas pasirašė bendrą dokumentą dviem vienodais egzemplioriais, po vieną abiem šalims. Abu patvirtinti majestotiniais Jogailos ir Vytauto antspaudais. Buvo dar du dokumentai: Lietuvos bajorų aktas, kurį gavo Lenkijos ponai ir Lenkijos ponų aktas, kuris buvo įteiktas lietuviams. Iki 1944 metų buvo išlikę visų minėtų dokumentų originalai. Lietuvių dokumentai iki šiolei saugomi Krokuvos kunigaikščių Čartoryskių bibliotekoje, o lenkų – iš Varšuvos Radvilų archyvo 1944 metais išnešti ir paslėpti Bielianska gatvėje esančių rūmų požemiuose – yra dingę. Jų tekstus žinome iš publikacijos, kurią 1932 metais paskelbė Stanisław Kutrzeba i Władysław Semkowicz.
Horodlės unija siejama visų pirma su Lietuvos bajorų priėmimu (adoptavimu) į Lenkijos heraldines gimines, nors kitos unijos nuostatos buvo ne mažiau svarbios. Visos jos surašytos Jogailos ir Vytauto dokumente, kur nustatytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statusas Lenkijos Karalystės atžvilgiu, Lenkijos sosto ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios paveldėjimo taisyklės, Jogailos privilegijos lietuviams nuostatai ir Lenkijos bajorų herbinio lietuvių adoptavimo aktas. Unijiniame dokumente užsimenama apie priešišką ir klastingą kryžiuočių ordino veiklą, pabrėžiama, kad abiejų šalių sujungimo tikslas yra gynimasis nuo užpuoliko.
Pirmame valdovų dokumento straipsnyje patvirtinama, kad Lietuvos prijungimas prie Lenkijos Karalystės įvyko tuo momentu, kai Jogaila, jo broliams, didikams ir bajorams sutinkant, priėmė katalikų tikėjimą ir Lenkijos karūną, ir kad dabar prijungimas atnaujinamas. Pavartota daug artimos reikšmės veiksmažodžių, reiškiančių inkorporaciją: priėmėme, įjungėme, sujungėme, prijungėme ir suvienijome (appropriavimus, incorporavimus, univimus, adiunximus, confoederavimus), taip ir dabar pakartotinai ir iš naujo priimame, įtraukiame, sujungiame, prijungiame ir vienijame. Toks straipsnio turinys stebina, nes neatitinka 1413 metų politinės situacijos, kai Vytauto valdoma Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė valstybingumo požiūriu buvo visiškai atskirta nuo Lenkijos Karalystės, nors ir pripažino Lenkijos karaliaus ir Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio Vladislovo Jogailos viršenybę.
Šiai nuostatai prieštarauja vienas iš tolesnių to paties dokumento straipsnių. Jame kalbama apie sosto perėmimą Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje po Jogailos ir Vytauto mirties. Vytautui mirus, Lietuva neturėjo būti tiesiogiai valdoma Jogailos, bet lietuviai turėjo priimti didįjį kunigaikštį, kurį paskirs karalius Vladislovas ar jo įpėdiniai, patariant (cum consilio) Lenkijos ir Lietuvos dvasiniams prelatams ir pasauliečiams ponams. Jeigu pirmas mirtų karalius Jogaila, nepalikdamas
įpėdinių, lenkai neturėtų rinkti karaliaus be Vytauto bei Lietuvos ponų ir bajorų žinios ir patarimo (sine scitu et consilio). Taigi matome šalių nelygybę: Lietuvos didįjį kunigaikštį turi paskirti Lenkijos karalius, patariant Lietuvos visuomenės atstovams, o lenkai patys renkasi karalių, tik paklausdami Vytauto ir lietuvių patarimo. Lyginant su Vilniaus−Radomo unijos nuostatomis, tai buvo žingsnis į priekį, nes po Vytauto mirties turėjo būti išlaikytas Lietuvos didžiojo kunigaikščio, atskiro nuo Lenkijos karaliaus, institutas.
Aptartų straipsnių prieštaringumą galima aiškinti taip, kad tiek 1386 metais, tiek 1413 metais lenkams rūpėjo pabrėžti Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją, iš čia formuluotė, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinė pozicija Lenkijos Karalystės atžvilgiu nepakito. Iš tikrųjų pasikeitė labai daug. Pokyčių priežastis buvo ta, kad Vladislovui Jogailai kilo sunkumų valdyti didžiulę abiejų valstybių teritoriją ir todėl negalėjo nesidalinti valdžia su Vytautu.

Karaliaus privilegija
Daugiausia vietos monarcho dokumente skiriama privilegijai lietuviams. Privilegija papildė 1387 metų nutarimus sukurti pareigybių hierarchiją, analogišką Lenkijos žemietijoms, su vaivadomis ir kaštelionais. Tekste yra daug nuorodų į Lenkijos Karalystės teisę ir praktiką. Lenkų bajorų turimų privilegijų suteikimas lietuviams sustiprino jų žemės nuosavybės teisę ir asmenines laisves, o kartu suvienodino abiejų tautų aukštesniuosius sluoksnius. Didindami bajorų vaidmenį, Gediminaičiai palaipsniui atsisakė iki tol buvusios praktikos remtis kniaziais, tai yra savo artimesniais ir tolimesniais giminaičiais.
Tą patį tikslą turėjo lietuvių bajorų herbinis priėmimas (adopcija) į lenkų gimines. Iniciatyvą tikriausiai parodė lenkai, bet ją parėmė abu valdovai. Giminių adopcija buvo viduramžiais žinomas reiškinys, tačiau niekada ir niekur Europoje ji nevyko tokiu mastu. Lietuviams ji galėjo palengvinti ryšius su visu viduramžių riterių pasauliu, o lenkams buvo reikalinga palenkti lietuvius unijos idėjai. Horodlės adopcijos sėkmė vertinama įvairiai. Rimvydas Petrauskas nustatė, kad 1387-1492 metais 114 iš 188 Lietuvos didikų turėjo horodliškuosius herbus. Iš to matyti, kad Horodlės adopcija buvo sėkminga. Buvo taip pat numatyti bendri lenkų ir lietuvių suvažiavimai Liubline arba Parčeve, kas turėjo svarbią reikšmę ateityje.

Bajorų dokumentai
Lenkų bajorų dokumentas remiasi Pirmuoju šv. Pauliaus laišku korintiečiams, kuriame šlovinama meilė, tai buvo puiki herbinės adopcijos akto įžanga. Dokumentą pasirašė 47 lenkų heraldinės giminės, kurios priėmė į giminių bendruomenę 47 lietuvių bajorus su giminaičiais. Lenkai primena savo nuopelnus suteikiant lietuviams privilegijas, žada pagalbą priešų akivaizdoje, įpareigoja lietuvius, kad praneštų apie pradedamą karą. Dokumentas užantspauduotas 47 antspaudais. O vardais minimų Lietuvos bajorų dokumente pažadama lenkams padėti, nepradėti be jų žinios karo ir yra pastraipa apie sosto perėmimą Lenkijoje ir Lietuvoje, analogiška tai, kuri yra valdovo dokumente. Tai, kad tokio fragmento trūksta Lenkijos ponų dokumente nėra nereikšminga ir liudija Lenkijos valdžios elite buvusias kontroversijas šiuo klausimu.
Svarbu suvokti, kiek pastangų reikėjo šiai unijai sudaryti. Pradėta ruoštis prieš metus. 1412 metų rugsėjį Vladislovas Jogaila susitiko prie Bugo upės su Vytautu, o lapkritį – Nepolomicuose (Niepołomice) prie Krokuvos su savo karališkąja taryba. Iš valdovo dokumento teksto žinome, kad Vytautas išrinko 47 bajorus, kurie buvo priimti į lenkų gimines, o šios anksčiau turėjo duoti sutikimą. Vien metalinių antspaudų pagaminimas turėjo lietuviams atimti nemažai laiko. Daug mėnesių truko ginčai ir diskusijos dėl dokumentų turinio. Jų tekstą turėjo aprobuoti Jogaila ir Vytautas, todėl kancleris karaliui skaitė dokumento vertimo į lenkų kalbą juodraštį. Tik aprobuotas dokumentas įgaudavo galutinę, aišku, lotynišką, formą.

Po Horodlės
Nuostatos, susijusios su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statusu, neatlaikė laiko išbandymo. Dar Vytautui gyvam esant, jam ruošiantis vainikavimui 1430 metais, lenkai sugrįžo prie Vilniaus−Radomo unijoje suformuluotos taisyklės, kad Lietuva po Vytauto mirties bus sugrąžinta Jogailai. Analogiška nuostata atsirado po Vytauto mirties (1430) parengtoje Gardino unijoje (1432), kuria didžiojo kunigaikščio valdžia perduodama Žygimantui Kęstutaičiui. Po 1440 metų pasikėsinimo į valdžią ir šio kunigaikščio nužudymo valdžia buvo perduota Kazimierui Jogailaičiui, jaunesniajam Jogailos sūnui. Lenkijos supratimu jis turėjo būti savo vyresniojo brolio, Lenkijos karaliaus Vladislovo III-iojo vietininku Lietuvoje. Tačiau lietuviai jam suteikė didžiojo kunigaikščio titulą, taip nutraukdami uniją su Lenkija. Nuo 1447 metų, Kazimierui Jogailaičiui apėmus Lenkijos sostą, Lenkijos ir Lietuvos sąjunga buvo tik personalinės unijos pobūdžio, abi valstybes jungė tik bendras valdovas. Lenkų ir lietuvių suvažiavimuose Liubline ir Parčeve 1448 ir 1451 metais lietuviai pasisakė prieš Horodlės unijos valdovo dokumento formuluotę, kalbėjo apie ją kaip apie buvusią priespaudą. Lietuvių savimonės pakilimą galima laikyti pozityviu Horodlės unijos rezultatu, pasiektu jiems suteiktų privilegijų ir taip pat 1440-1447 metų savarankiškumo laikotarpio dėka. Vėlesnį buvimą sąjungoje su Lenkija nulėmė Horodlės teisių suvienodinimas ir politinės aplinkybės.

prof. Maria Koczerska
lenkų medievistė, dirba Varšuvos universiteto istorijos institute


Gediminas, žmogiškai švelnus ir velniškai gudrus valdovas

Darius Baronas

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316–1341) buvo Lietuvos galybės kūrėjas, smarkiai išplėtęs jos valdas į Rytus, o turėdamas tikslą modernizuoti šalies ūkį pačią šalį atvėręs Vakarų krikščioniškajam pasauliui. Iki tolimiausių šalies pakraščių jo valdžia turėjo sklisti iš Vilniaus, kurį Gediminas padarė nuolatine Lietuvos sostine. Būtent „mūsų karališkajame mieste“ pirmiausiai ir turėjo pasireikšti naujos socialinio ir ūkinio gyvenimo iniciatyvos. Gedimino nuopelnai Vilniuje išliko kolektyvineje atmintyje, o XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kronikų rašytojai jam suteikė Vilniaus įkūrėjo garbę. Naujausiais laikais aktualizuota ši mintis tapo moderniosios lietuvių tautinės savimonės savastimi.

Gediminas stato pilį Vilniuje, fot. iš „Mówią wieki” archyvo

Ką tik pačiais bendriausiais bruožais pristatytas Gediminas mums atrodo kaip rimtas valstybininkas, rūpinęsis savo šalies klestėjimu ir jos žmonių gerove. Toliau kaip tik ir turėtume pasiaiškinti kiek toks vaizdinys tikroviškas ir pabandyti bent kiek praskleisti uždangą dengiančią Gedimino vykdytos politikos virtuvę. Gal tokiu būdu pavyks geriau apčiuopti ir paties Gedimino asmens kontūrus.

Valstybės ekspansija– šeimos verslas
XIV amžiaus Lietuvos valdovų vykdytos užsienio politikos ryškiausia apraiška buvo valstybės ploto didėjimas. Per palyginti trumpą šimto metų laikotarpį palyginti nedidelė valstybė, kurios branduolyje gyveno ne daugiau kaip 200 tūkstančių gyventojų, išsiplėtė dešimteriopai, ėmė siekti Pskovo, Naugardo ir Maskvos valdas šiaurėje ir rytuose, totorių valdomas stepes pietryčiuose ir rytuose, o Vengrijos ir Lenkijos žemes vakaruose. Tokie ekspansijos mastai stebina juo labiau, kad tuo metu vyko karas su Vokiečių Ordinu. Lietuvos ekspansijai palankiomis aplinkybėmis pasitarnavo Rusios kunigaikštysčių politinis susiskaldymas ir Aukso Ordos riboti interesai tolimuose šiaurės vakaruose. Tačiau tikrąja varomąja ekspansijos jėga buvo naujosios dinastijos, kuriai vėliau prigijo Gediminaičių pavadinimas, ambicijos. Skirtingai nuo savo brolio Vytenio, kuris ko gero turėjo tik vieną sūnų, Gediminas galėjo džiaugtis gausiu vaikų būriu: septyniais sūnumis ir bent penkiomis dukterimis. Visus juos reikėjo išmaitinti kaip dera kunigaikščiams ir princesėms. Dukroms užtekdavo vienkartinių išmokų – kraičio. Nutekėjusios į Lenkiją ar Rusios kunigaikštystes, jos galėjo pasitarnauti kaip laidas mezgant geresnius santykius, tačiau tėvui didesnių rūpesčių jos nebekėlė – tėvas savo pareigą jau buvo įvykdęs. Išaugusios laisvesnėje Vilniaus dvaro atmosferoje, jos, kaip antai už Lenkijos sosto įpėdinio Kazimiero 1325 metais ištekinta Aldona, galėjo kelti nuogąstavimus budriems moralės sargams, tačiau Gedimino tai jau visai nelietė. Kitaip buvo su sūnumis, juos reikėjo aprūpinti stabiliomis pajamomis. Be to, iš jų buvo tikimasi bendradarbiavimo „šeimos versle“. Kadangi vietinis ūkis negalėjo patenkinti gausios šeimos išaugusių poreikių, patogiausias kelias buvo ekstensyvi plėtra į minkščiausią terpę – gretimas Rusios žemes. Pirmasis bandymas Gediminui užimti Bresto kunigaikštystę (1316), būsimosios Palenkės žemes, nepavyko. Haličo-Voluinės kunigaikščiai Andriejus ir Levas dar buvo pakankamai stiprūs, todėl Gediminas prie šių žemių sugrįžo tik apie 1323 metus, kai abu šie kunigaikščiai buvo nebegyvi. Kantrus smelkimasis į Haličo-Voluinės žemes, į kurias pretendavo dar ir lenkai su vengrais, buvo kitas Gedimino politikos bruožas. Už šį barą tapo atsakingas Gedimino sūnus Liubartas, kuris aktyviau ėmė reikštis tik po to, kai buvo nunuodytas Haličo-Voluinės kunigaikštis Boleslovas Jurgis II, turėjęs savyje lenkiško, lietuviško ir rusėniško kraujo. Jis buvo priimtinas tiek Lenkijos karaliui Vladislovui Lokietkai, tiek Lietuvos valdovui Gediminui, kurio duktė Eufemija ištekėjo (1331). Kovos su lenkais ir vengrais dėl Volynės ir Haličo taps jo įpėdinių reikalu.
Tuo tarpu kur kas lengviau ekspansija plėtojosi Dauguvos aukštupy. Apie 1320 metus Gedimino sūnus Algirdas vedė paskutinio Vitebsko kunigaikščio dukrą, o netrukus mirus uošviui paveldėjo ir visą kunigaikštystę. Taip atsivėrė kelias link Volgos aukštupio. 1335 metais įvykus pirmiesiems lietuvių ir maskvėnų kariniams susidūrimams, ekspansija šiame regione sustojo. Buvo prieita riba, kurią peržengti neapsimokėjo, todėl dabar buvo galima susitelkti prie mėgavimosi žemėmis, kurias tiesiog pavyko užimti. Juo labiau, kad kaip tik tuo metu vėrėsi naujos perspektyvos Kijevo kryptimi. Čia Gedimino Lietuvos interesų reiškėju tapo jo brolis Teodoras, kurio buvimas „Rusios miestų motinoje“ paliudytas XIV amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Jis ten veikė kartu su totorių baskaku ir tai rodo, kad lietuvių kunigaikščio valdžios įsitvirtinimas Kijeve buvo suderintas su Aukso Orda. Abi šalys rado bendrą kalbą, kaip galima būtų dalintis Ukrainos resursais. Lietuvių ir totorių kondominiumo režimas didelėje dalyje dabartinės Ukrainos žemių reiškėsi ir prie Gedimino įpėdinio, jo sūnaus Algirdo (1345–1377).
Nėra lengva įvertinti Rusios žemių integravimo į Lietuvos valstybę laipsnį. Tai ypač pasakytina apie tolimas periferines žemes, kurioms buvo būdingas kondominiumo arba per daug neįpareigojančios vasalinės priklausomybės režimas. Tokios šiuolaikinės sąvokos kaip okupacija, aneksija ar integracija visiškai neadekvačios perteikti ano meto realijas. Lietuvos aneksais galima laikyti tas žemes, kurias valdė kunigaikščiai (nebūtinai vien Gedimino giminės ar sūnūs) pripažįstantys aukščiausią Lietuvos didžiojo valdžią, sutinkantys dalintis pajamomis iš savo valdų ir neturintys galimybės ar tiesiog nenorintys vykdyti savarankiškos užsienio politikos. Taigi norint nustatyti, ar išties viena ar kita Rusios sritis buvo prijungta prie Lietuvos, reikia žiūrėti ar yra tenkinami bent keli esminiai priklausomybės kriterijai. Tuo pačiu reikia pažymėti, kad „teritorinės priklausomybės klausimas“ iš tikrųjų yra šiuolaikinio (mokslinio) mąstymo produktas. Gediminui rūpėjo kur kas labiau apčiuopiamas dalykas – pajamos sau ir savo sūnums. Šiuo atžvilgiu išties galime savęs klausti: kiek politiškai jautriu Gediminui turėjo atrodyti skirtumas tarp to, kad vienu atveju jo sūnus Narimantas pajamas gaudavo iš Naugardo kaip karinių paslaugų tiekėjas (1333–1335), o kitu atveju jas gaudavo iš Polocko tiesiog kaip tenykštis kunigaikštis? Jeigu su totoriais galima susitarti dėl bendro valdymo šių dienų Ukrainos žemėse, kam kelti klausimą kam šios žemės turi „priklausyti“? Gedimino (kaip ir jo sūnaus Algirdo) laikų Lietuva tiesiog nebuvo teritorinė valstybė, kurios valdovams būtų rūpėjusi teritorija kaip išmatuojamas ir apibrėžiamas dalykas. Jiems „teritorija“ – tai visų pirma žmonės, kurie moka duokles ir netrukdo lietuvių kariuomenei judėti. Gentinį valstybės sampratos pobūdį kaip tik ir perteikia Gedimino vartotas titulas – „lietuvių ir daugelio rusų karalius“. O kad Gediminas buvo ir liko rūpestingas tėvas, matyti, iš to, kad prieš savo mirtį savo valstybę jis padalino savo sūnums, panašiai kaip ir šiais laikais pasielgtų kiekvienas sąžiningas turtuolis su savo užgyventu turtu.

Vilnius – eksperimentų aikštelė
Nuo 1283 metų pastebimai sustiprėjusi Vokiečių Ordino agresija prieš Lietuvą buvo rimtas iššūkis jos valdančiajai dinastijai. Buvo akivaizdu, kad vien grobiamaisiais žygiais į kaimynines šalis nebus galima sukurti socialinės struktūros ir galinčios efektyviai veikti kariuomenės. Mūsų nuomone, naujosios dinastijos kariniai poreikiai buvo pagrindinis inovacijų ir šalies ūkio intensyvinimo veiksnys. Gedimino brolis Vytenis buvo vienas paskutiniųjų vikingiško stiliaus Europos valdovų. Savo grobiamaisiais žygis jis pagarsėjo Lenkijos žemėse ir Vokiečių Ordino valdose. Tačiau po karaliaus Mindaugo jis buvo pirmasis Lietuvos valdovas, kuris ėmė megzti dalykinius santykius su kai kuriais savo vakarų kaimynais, visų pirma su Rygos miestiečiais. Kai 1297 metais kilo pilietinis karas tarp Vokiečių Ordino ir Rygos arkivyskupo bei Rygos miestiečių pastarieji kreipėsi į Vytenį pagalbos. Pagalba buvo suteikta ir 1298 metais bendromis pastangomis Livonijos Ordino kariuomenė buvo sumušta, o Rygoje įsikūrė lietuvių įgula ten išbuvusi iki 1313 metų. Pagonys turėjo ginti krikščionis nuo kitų krikščionių! Šie dalykai seniai žinomi iš rašytinių istorijos šaltinių, bet toks dalykas, kad daugmaž tuo pačiu metu išeiviai iš Livonijos įsikūrė pačiame Vilniuje, ėmė ryškėti tik
pastaruoju metu. Naujausi archeologiniai tyrimai atskleidė, kad dabartinės Vilniaus katedros aikštės teritorijoje XIV amžiaus pirmajame ketvirtyje buvo įsikūręs „pramoninis“ amatininkų kvartalas. Tuo metu čia gyvenę žmonės vertėsi kalvyste, čia rasti ankstyviausi mūrinės architektūros pavyzdžiai, kuriems artimiausi analogai žinomi iš Livonijos. Tokie stebėjimai leido suformuluoti hipotezę, kad žmonės, palikę šiuos kokybiškai naujus pėdsakus, turėjo būti kilę iš Livonijos, visų pirma iš Rygos. Mintis, kad Vilniaus pilies kalno pietvakarių papėdėje buvo įkurdinta vokiečių amatininkų (ir pirklių?) kolonija, atrodo kur kas labiau įtikinama negu prielaida, esą minėtos naujovės galėjusios atsirasti vietinių meistrų ilgų bandymų pasėkoje. Atsikviesti amatininkus iš užsienio buvo pats natūraliausias sprendimas visuose to meto Vidurio Rytų Europos kraštuose. Vytenis tik patvirtintų šią bendrą taisyklę. Savo ruožtu, Vytenis bus pateikęs neblogą precedentą savo broliui ir įpėdiniui Gediminui.
Iš 1322–1323 metų laikotarpio žinomi septyni Gedimino laiškai, kuriais jis kreipėsi į popiežių Joną XXII, dominikonus ir pranciškonus, Hanzos ir kitų Europos miestiečius. Popiežiui jis skundėsi dėl Vokiečių Ordino jam daromų skriaudų ir apgailestavo, kad jis dėl to priverstas pasilikti „savo protėvių klaidoje“. Visiems savo adresatams jis teikė viltis, kad jis pats gali priimti krikščionių tikėjimą. Tačiau Gedimino didysis galvosūkis buvo kausimas kaip į savo šalį prisivilioti aukštos kvalifikacijos naujakurius – kolonistus. Gediminas kvietėsi praktiškai visų jam žinomų sričių profesionalus: nuo paprastų valstiečių iki pirklių ir riterių. Iš amatininkų jam ypač reikėjo kalvių, račių, dailidžių, malūnininkų ir visų kitų sričių atstovų. Visiems jiems Gediminas žadėjo kuo geriausias įsikūrimo sąlygas. Žadėjo, kad Vilniuje ar kituose miestuose įsikūrę vokiečiai galės naudotis jiems žinoma Rygos miesto teise. O galbūt bus rastas dar geresnis sprendimas, jei išmintingieji didžiojo kunigaikščio vyrai sugalvos dar ką nors geresnio. Valstiečiams žadėjo, kad jie dešimt metų galės dirbti nemokėdami jokių mokesčių, o paskui – tik tiek, kiek įprasta kitose karalystėse. Tuo pačiu Gediminas juos tikino, kad Lietuvoje jie susilauks geresnio derliaus, negu savo šalyse. Tokie dalykai turėjo skambėti viliojančiai žmonėms iš Vakarų, gyvenusiems XIV amžiaus pradžios ekonominio sąstingio sąlygomis. Idant potencialūs kolonistai neturėtų jokių baimių dėl įsikūrimo pagoniškame krašte Gediminas žadėjo jiems visišką religijos laisvę. Juk jis savo šalį atvėrė doriems vyskupams, kunigams ir vienuoliams, kuriems suteikęs visišką laisvę vykdyti savo sielovadines pareigas. Jis tikino, kad Vilniuje ir Naugarduke jis pranciškonams pastatęs po bažnyčią. Gediminas nepamiršo patikinti, kad naujakuriai turės teisę ne tik laisvai atvykti, bet ir išvykti. Galiausiai Gediminas visiems krikščionims pažadėjo, kad jis sudarys tokią taiką, apie kurią krikščionys net nebuvo pagalvoję. Visi šie pažadai buvo užbaigti įspūdingu užtikrinimu: „greičiau plienas pavirs vašku ir vanduo plienu, negu mes atšauksime savo žodį“. Visą šią pažadų laviną galima vertinti kaip pirmą įspūdingą Lietuvos viešųjų ryšių akciją.
Klausimas kokius konkrečius rezultatus ji atnešė? – žymiai sunkesnis, nes nėra šaltinių, kurie leistų pasakyti, kas atsiliepė į Gedimino kvietimą atvykti ir įsikurti Lietuvoje. Vis dėlto iš pavienių žinučių aišku, kad Gedimino laikų Vilniuje veikė pranciškonai, kad jau tada čia turėjo būti įsikūrę vokiečių pirkliai, o pats miestas Livonijos pirkliams buvo tapęs viena iš stotelių pakeliui link Pietų Rusios žemių ir tenykščių rinkų. Tačiau ne mažiau aišku, kad platesnio ir gilesnio Lietuvos modernizavimo programa nebuvo įgyvendinta. Koją tam pakišo Gedimino atsisakymas priimti krikštą.

Apgauti vakariečius – misija įmanoma
Savo laiške popiežiui Gediminas akcentavo elementarų teisingumą. Jis kariauja su krikščionimis, ne dėl priešiškumo krikščionių tikėjimui, bet dėl kryžiuočių puolimų. Jis turi tokią pat teisę gintis, kaip ir bet kuris krikščionių valdovas. Jei tik popiežius galėtų Gediminą apsaugoti nuo kryžiuočių, Gediminas pasiruošęs jam paklusti kaip tėvui, lygiai taip pat kaip tai daro kiti krikščionių valdovai. Kitiems savo laiškų adresatams jis kalbėjo dar aiškiau, kad jis pasiryžęs „priimti tikėjimą“. Visa tai buvo rašoma siekiant sukurti įspūdį, kad Gediminas iš tiesų pasiryžęs pats priimti krikštą ir tuo pačiu inicijuoti savo tautos atsivertimą į krikščionių tikėjimą. Vis dėlto reikia pažymėti ir tai, kad Gediminas tuo pat metu kūrė ir siaubo filmams būdingą atmosferą, žadančią, kad gali atsitikti kažkas netikėto ir baisaus. Jis rašė, kad jis labai nekantrauja kuo greičiau sulaukti popiežiaus pasiuntinių ir jam didelį nerimą kelia kažin kokia „suvedžiojanti klasta“. Kai 1323 metų rudenį Livonijos atstovai tiesiai šviesiai paklausė Gedimino ar jis norįs priimti kriktą Gediminas išsisuko atsakydamas: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje“. Toks „produktyvus neaiškumas“ (kaip išsireikštų mūsų dienų Graikijos premjeras), netapo kliūtimi Livonijos vokiečiams sudaryti taiką su Gediminu. Juk atvykę popiežiaus legatai tikrai sudės visus taškus ant „i“.
1324 metų rudenį į Rygą atvykę legatai neskubėjo leistis į Vilnių. Jie pasiuntė savo pasiuntinius, kurie vietoje turėjo išsiaiškinti kokia yra reali padėtis. Principinis klausimas buvo ar valdovas iš tikrųjų yra pasiryžęs priimti krikštą. Tuo metu Vilniuje veikęs dominikonas Mikalojus jiems pranešė, kad valdovas yra visiškai persigalvojęs ir neketina krikštytis. Todėl priimti audiencijon pasiuntiniai pirmiausiai pradėjo aptakiai kalbėti apie popiežiaus dėmesį jo reikalams, apie taiką. Gediminas jiems už tai nuoširdžiai padėkojo, o tada uždavė nuginkluojančiai paprastą klausimą: ar jie žino, kas buvo parašyta jo laiškuose. Jie atsakė, kad juose buvo išreikšta intencija priimti tikėjimą į Jėzų Kristų ir pasikrikštyti. Delikatus skirtumas tarp Gedimino žinojimo ir jo intencijos, tarimai žinomos jo adresatams, Gedimui tapo plačių manevrų lauku. Jis pasakė tiesiai šviesiai, kad jis neliepė rašyti apie krikštą. Krikščionių aiškinimas, kad „priimti tikėjimą“ reiškė krikštą, Gediminui pasitarnavo kaip dar vienas argumentas, kad jis neliepė rašyti apie krikštą. Krikščionių aiškinimas, kad būti klusniu Bažnyčios sūnumi ir popiežiaus klausuti kaip tėvo, buvo atremtas paaiškinimu, kad Gediminas yra toks mandagus, kad kiekvieną už save vyresnį žmogų gerbia kaip tėvą, bendraamžius laiko savo broliais, o jaunesnius – sūnumis. Galiausiai, kad diskusijos dalyviams būtų viskas aišku, Gediminas pratrūko: „Jei kada ir galvojau apie krikštą, tepakrikštija mane velnias!“ Atpirkimo ožiu buvo padarytas vietinis pranciškonas Bertoldas, kuris rašydamas laiškus „iškraipė“ valdovo mintį ir taip suklaidino visą pasaulį.
„Draugiškas pokalbis“ su legatų pasiuntiniais buvo tik pusė darbo. Pasiuntiniai norėjo savo misiją atlikti iki galo ir išsiaiškinti tikrąsias pasikeitusios valdovo laikysenos priežastis. Jiems pavyko išsiaiškinti, kad Vokiečių Ordino inspiruojama žemaičių opozicija ir prieš katalikišką valdovo krikštą nusiteikę stačiatikiai suveikė kaip galinga jėga privertusi Gediminą išsižadėti minties apie krikštą. Jiems netgi pavyko sužinoti, kad jų buvimo Vilniuje metu valdovas keletą naktų dėl to graudžiai verkęs. Šiuolaikiniai tyrėjai tokius aiškinimus dažnai priima už tikrą pinigą. Mūsų pačių tyrimas parodė, kad visa ši informacija pasiuntiniams buvo pateikta su valdovo dvaru glaudžiai susijusių asmenų. Dėl šios priežasties jos negalima laikyti objektyvia. Antra vertus, tokios informacijos pateikimo tikslas visiškai aiškus – įrodyti, kad Gediminas visai nekaltas, kaltos jam nepavaldžios aplinkybės.
Šis Vilniaus dvaro triukas didžiąja dalimi pavyko. Turbūt nemažai žmonių iš tiesų patikėjo tokiais aiškinimais. Savo ruožtu popiežius turėjo savų priežasčių priversti Vokiečių Ordiną laikytis taikos su Gediminu iki pat 1328 metų. Per tą laiką Gediminas spėjo sudaryti sąjunginę sutartį su Vladislovu Lokietka 1325 metais ir drauge su juo smogti popiežiaus priešui – Vokiečių imperatoriui Liudvikui IV Witelsbachui. 1326 metais bendro lenkų–lietuvių žygio į Brandenburgą metu laukiniai Gedimino kariai vietiniams gyventojams paliko neišdildomus įspūdžius. Pasipiktinimas popiežiumi vokiečių žemėse tik dar labiau išaugo, bet tai nebuvo Gedimino problema. Jis grįžo prie grubesnės Realpolitik, kaip ir Vokiečių Ordinas, nuo 1328 metų atnaujinęs savo žygius į lietuvių žemes.

Darius Baronas
lietuvių istorikas, dirbantis Lietuvos istorijos institute, viduramžių Lietuvos istorijos žinovas