Piotr Węcowski
vert. Bartomiej Kowal

1386 metų pradžioje lietuvių kunigaikštis Jogaila atvyko į Krokuvą. Jis turėjo būti karūnuotas Lenkijos karaliumi, bet dar anksčiau susipažinti su savo būsimąja žmona Jadvyga Andegaveniete. Išsigandusi karalienė pasiuntė pas jį savo dvariškį, kuriuo labiausiai pasitikėjo Zavišą iš Olesnicos, „duodama jam nurodymą, kad jį (Jogailą) apžiūrėtų kaip jis atrodo ir elgiasi bei prašydama jį kuo greičiau grįžti ir išsamiai papasakoti apie jo išvaizdą, figūrą ir elgseną“.

Jogaila suprato šio vizito tikslą ir ne tik draugiškai priėmė pasiuntinį, bet nuėjo su juo į pirtį, „kad (šis) geriau pamatytų ne tik jo figūrą, tačiau ir atskiras jo kūno dalis“. Zaviša grįžo pas Jadvygą ir nuramino ją: „kunigaikščio Jogailos figūra yra graži, atrodo dailiai, kūno konstrukcija gerai sudėta, vidutinio amžiaus, linksmo žvilgsnio, veidas pailgas be jokio bjaurumo ženklų, elgiasi jis rimtai, kaip ir tinka kunigaikščiui“.
Tą istoriją, praėjus beveik 100 metų, aprašė Jonas Dlugošas. Nežinome, ar joje yra bent kiek tiesos, nors daug kas kalbėtų už tai. Bet kuriuo atveju šis pasakojimas gerai atspindi tas baimes, kokias turėjo lenkai naujojo valdovo atžvilgiu.
Jogaila buvo nežinomu barbaru, pagoniu, kuris dar be viso to kovojo su Lenkijos karalyste. Ko buvo galima iš jo tikėtis? Be kita ko Jogailai dažnai buvo primenama jo pagoniškoji praeitis ir svetima kilmė. „Lenkai, pametę savus ir kilmingus kunigaikščius, vedusius savo giminę iš krikščioniškųjų protėvių, Dievui leidus ir dėl pelnytos bausmės už nusidėjimus patikėjo valdžią svetimam ir pagoniškam kunigaikščiui“ – taip situaciją komentavo Dlugošas.
Karaliui taip pat buvo prikaišiojamas prielankumas lietuviams. Dlugošas daug kartų priminė, kad „Lietuvą savo tėvynę, šeimą ir brolius taip labai mylėjo, jog nevengė Lenkijos karalystę įvelti į įvairius karus ir pralaimėjimus, visus karališkus turtus ir pajamas skyrė Lietuvos gynybai ir praturtinimui“. Taip pat Grigorijus iš Sanoko „Jogailos epitafijoje“ pažymėjo, kad lietuviams dosni (Jogailos) ranka siųsdavo pagalbą ir dažnai už skarmalus suteikdavo (vertingus) rūbus“. Jogailos valdymo laikais ir per visą XV amžių sunku buvo nekreipti dėmesio į tokią nedraugišką nuomonę. Be to karaliaus aplinkos žmonės nuolat pabrėždavo jo pagoniškumą ir svetimą, lietuvišką kilmę. Bet kuriuo atveju dažniausiai tai buvo vien tik retorinės figūros, turėjusios pabrėžti valdovo atliktų darbų didybę. Dažniausiai būdavo kartojama: nepaisant to, jog buvo svetimos kilmės pagoniu, visgi…

Geras krikščionis
Informacijos apie Jogailos pagonišką kilmę turėjo tikslą parodyti tas permainas, kurios įvyko su Jogaila jam priėmus krikščionybę ir tapus Lenkijos karaliumi. Pasiuntinys Mikolajus Lasockis, kalbėdamas Bazelio bažnytiniame suvažiavime, pabrėžė, kad Jogaila po krikšto priėmimo „taip greitai įsisavino tikėjimo pagrindus ir katalikiškus papročius, jog nebuvo tokių, kurie nebūtų šiomis permainomis stebėjęsi. Taip pat kitus kartu su juos apkrikštytus taip skatino ir ragino, jog po trumpo laiko visi įvaldė (katalikams) reikiamas žinias“. Bet būta ir dar drąsesnių palyginimų: vienas iš tuometinių iždininkų lygino Jogailą su Konstantinu Didžiuoju: jeigu imperatorius įvedė krikščionybę Romoje, tai Jogaila apkrikštijo pagonius lietuvius. Mikolajus Kozlovskis, Krokuvos universiteto profesorius, lygino Jogailą su riaumojančiu liūtu, kuris iš prigimties būdamas rūstus, po krikščionybės priėmimo ėmė labai švelniai elgtis su žmonėmis. Tuo tarpu kalboje pasakytoje po monarcho mirties jis buvo lyginamas su Salomonu. Dar daugiau. Buvo akcentuojama, jog lenkų valdovas aplenkė biblinį karalių. Jis Dievui pastatė tik vieną šventovę, tuo tarpu Jogaila buvo metropolijos (Lvovo arkivyskupijos), septynių katedrų, o taip pat nesuskaičiuojamos daugybės bažnyčių fundatoriumi.
Valdovas ne tik fundavo bažnyčias; jis taip pat prisidėjo prie Krokuvos universiteto prisikėlimo. Tai antrasis po Lietuvos krikšto dažniausiai Lenkijoje prisimenamas Jogailos nuopelnas. Apie karaliaus siekį atkurti universitetą kalbėjo jau 1390 metais Bartolomėjus iš Jaslos. Monarcho nuopelnai ir jo skiriamos lėšos aukštojo mokslo įstaigai buvo dažnai prisimenami. Grigorijus iš Sanoko apibūdino valdovą kaip patį žinomiausią tarp visų kunigaikščių statybininką ir Akademijos Krokuvoje, iš kurios dvasininkija gavo daug naudos, mecenatą.
Lietuvos christianizacija ir Jogailos fundacinė veikla gerai atitiko dievobaimingo ir taiką mylinčio valdovo įvaizdį. XV amžiuje buvo pabrėžiama, kad po krikšto karalius penktadieniais karalius pasninkavo valgydamas duoną su vandeniu, o per gavėnią taip maitinosi kasdien. Viešpaties dievo vakarienės dieną nuolankiai plovė kojas elgetoms ir aptarnavo juos prie stalo. Karštai meldėsi, iškilmingai praleisdavo šventines dienas, daug aukojo labdarai ir saikingai valgė bei gėrė. Daug kartų buvo pažymima, jog jis nevartojo vyno ir visada buvo blaivus.

Riteris
Greitai po Žalgirio mūšio Jogailos įvaizdį papildė naujas elementas – pergalė prieš Vokiečių ordino riterius. Karalių pradeda charakterizuoti kaip „nuostabiausią kariauninką“ (Jakas iš Ludzisko) ir iniciatorių „svarbiausių Lenkijos pergalių“ (Vincentas Kotas). XVI amžiaus pradžioje Jono Visliciečio eiliuotoje poemoje sakoma: „Garbe to karo Jogaila laimingas/Viršija garsių protėvių drąsiausius proveržius,/kurie proto dėka buvo išaukštinti/ Mūsų pergalingas valdovas, mūšyje neįveikiama jėga“. Tą jėgą buvo bandoma pamatuoti užmuštų priešų skaičiumi. Jau XV amžiuje kronikininkas pateikė fantastinius kryžiuočių, žuvusių Žalgirio mūšio lauke, skaičius. Vieno iš metraštininkų nuomone jų žuvo 144 tūkst., kitas mini net 160 tūkst. Žalgirio mūšis XV amžiuje buvo prisimenamas daugybėje eilėraščių. Kai kurie jų buvo parašyti lenkiškai. Pirmasis iš jų, kaip yra manoma, buvo parašytas praėjus vos keletui dienų po mūšio: „Karalius Lenkijos Vlodislovas/ Vytautas lietuvių didysis kunigaikštis/iškapojo barzdotus vyrus,/ jog gulėjo kaip pyragai/ Žalgirio lauke“.
Jogailos kaip kryžiuočių triuškintojų vaizdavimas ne itin tiko prie religingo, teisingo, o visų pirma taikaus, valdovo įvaizdžio. Tai buvo suvokiama karaliaus aplinkoje. Laiškuose, pasiųstuose iš mūšio lauko, karališkos kanceliarijos raštininkai vaizdavo karo su Vokiečių ordinu teisingu, o pasiektą pergalę jame priskyrė Dievo galybei. Jogaila buvo tik ginkluota Dievo ranka, kuri nubaudė kryžiuočius už jų išdidumą ir nusikaltimus. Karalius priešus įveikė „ne dėl mūsų galybės, ne dėl kariuomenės gausumo, bet vien Dievo, kuris nusprendė mus visados apdovanoti sėkme, jėgos ir gerumo dėka“. Vieno XV amžiuje parašyto eilėraščio apie Žalgirį autorius tai ypač akcentavo: „Tas Dievo gerumas, o ne žmogiškoji jėga lėmė to karo baigtį ir davė pergalę Lenkijos karūnai ir lenkams“. Tik taip aprašant mūšį buvo galima apsaugoti Jogailos, kaip taiką mylinčio karaliaus, įvaizdį. Pasak daugelio viduramžių autorių monarchas, net tada kai kariuomenė jau buvo pasirengusi mūšiui, nenustojo melstis. Nenutraukė jis šventų mišių klausymosi ir iki paskutinės akimirkos tikėjosi taikiai užbaigti ginčus su kryžiuočiais. Deja, Ordino riterių pasipūtimas ir agresyvumas neleido tokiu būdu išspręsti nesutarimus. Konfliktas turėjo būti užbaigtas mūšio lauke.
XV amžiuje tokiu būdu susiformavo pakankamai aiškus ir teigiamas požiūris į Vladislovą Jogailą. Jis buvo laikomas taiką mylinčiu, teisingu ir geraširdžiu karaliumi – vienu žodžiu, idealiu valdovu. Net svetima kilmė neturėjo įtakos bendram, teigiamam jo asmenybės vertinimui. Trys Jogailos darbai buvo svarbiausi viduramžių lenkams: Lietuvos christianizacija, Krokuvos universiteto atkūrimas ir pergalė prieš Vokiečių ordiną Žalgirio mūšio lauke.

Žavėjimasis ir kritika
Teigiama nuomonė apie Jogailą buvo stabili per visą Naujųjų amžių epochą. „Duok Dieve mums gauti antrą tokį Jogailiuką/ Tokį, koks tas lietuvis buvo, kuris apšvietė/ Lenkiją ir Lietuvą Dievo šviesa apšvietė – XVI amžiaus pabaigoje rašė Motiejus Stryjkovskis. Jonui Goluchovkiui, Ikones książąt i królów polskich (1605) autoriui, Jogaila buvo „doru vyru apdovanotu dideliu padorumu“. Jam kartojo Šimonas Staropolskis, kuris kūrinyje „Sarmatų kariauninkai“ (1605) pateikė „karine drąsa pasižymėjusių vyrų“ biogramas. Jose atsirado vieta ir Jogailai, kurį autorius vadina Tėvynės tėvu, kurio didybe didžiuojamasi: „Didysis Jogaila, teisingas ir kilmingas vyras, gimė tam, jog taptų visų dorybių įsikūnijimu. Tarp garbingųjų Sarmatijos karalių jis švyti kaip saulė tarp planetų ir taip toli, jog visam šiaurės pusiaujyje nebuvo jam šlove lygių. Didis valdovas, didysis kunigaikštis, didis savo tautos apaštalas visų lenkų karalių papuošalas ir šlovė“.
Jogailos nuopelnai buvo iškeliami ne tik literatūros kūriniuose ir istoriniuose veikaluose. Naujaisiais laikais jis buvo vaizduojamas daugelyje meno kūrinių, įamžinamas paveiksluose ir medžio raižiniuose. Kaip žinoma, jis nesusilaukė tik paminklo, nors tokių planų būta. Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais buvo planuojama perstatyti Senatorių salę Varšuvos Karališkoje pilyje. Ji turėjo būti papuošta septynių garsiausių lenkų karalių statulomis, tarp jų ir Vladislovo Jogailos.
Tik XVIII amžiaus pabaigos-XIX amžiaus sandūroje būta pirmųjų, nedrąsių kritinių pastabų Jogailos atžvilgiu. Pirmiausia jos buvo paskelbtos to meto istorikų darbuose. Janas Krikštytojas Albertrandis, karaliaus Poniatovskio bibliotekininkas, prikaišiojo Jogailai jo valdžios silpnumą ir karaliaus institucijos susilpninimą. Julianas Ursyn Niemcievičius „Istorinėse dainose“ (1816) kritikavo karalių už suteiktas bajorams privilegijas (tuo jis susilpnino monarcho pozicijas) bei priekaištavo jam dėl neišnaudotos pergalės Žalgirio mūšio lauke. Niemcievičiaus nuomone, Jogaila buvo „uolus tikėjime, drąsus mūšyje, dosnus, turėjo daug asmeninių dorybių, tačiau jam trūko didingam monarchui reikalingų savybių. Silpnumas ir lengvatikystė vedė jį nuo klaidos prie klaidos“. Prie tokios charakteristikos Jerzis Samuelis Bandtke (1820) pridėjo: „nestatė nei naujų pilių, nei netaisė senų, apleisdamas teismus, nebuvo miestų ir valstiečių tėvu“.
Tie priekaištai nebuvo nauji, daugelis iš jų jau buvo užrašyti Dlugošo kronikoje. Ir jeigu XVI–XVIII amžiuje lenkams jie atrodė nesvarbūs, tai XVIII amžiaus pabaigoje ir kito šimtmečio pradžioje kaltinimas dėl monarcho valdžios susilpninimo pasidarė jau esminis. Tas pats pasakytina ir apie karaliaus nesirūpinimą miestais ir valstiečiais.
Jogailos aplaidumas šioje srityje buvo dar labiau matomas, lyginant jį su „valstiečių“ ir „savųjų“ karaliumi Kazimieru Didžiuoju.
XIX amžiaus pirmoje pusėje ne visi pritarė toms kritinėms nuomonėms Jogailos atžvilgiu. Tačiau, o galbūt ir dėl to, to meto istorinėje atmintyje jis prarado anksčiau turėtą reikšmę. Jeigu apie jį buvo rašoma literatūriniuose veikaluose, tai juose dažniausiai karalius buvo vaizduojamas kaip spinduliuojančios šventumu Jadvygos Andegavenietės vyras. Tokiu būdu jis tapo teatro rekvizitu, padėtu į spintą ir laukiančiu kitų laikų.

Lenkų pasisavintas lietuvis
Tas laikas atėjo XIX amžiaus antroje pusėje, augant lenkų tautinei savimonei ir aštrėjant konfliktui tarp lenkų ir vokiečių. Bandymas gintis nuo nutautinimo ir germanizacijos reikalavo atsigręžti į ankstesniųjų laikų rekvizitus ir asmenybes. Ir kas kitas geriau galėjo atitikti naujai laikmečio dvasiai, jei ne su vokiečiais identifikuojamų kryžiuočių nugalėtojas? Jogaila tapo pagrindiniu daugelio kūrinių didvyriu, kurių svarbiausi buvo Jozefo Ignaco Kraševskio apysaka „Kryžiuočiai 1410“ (1882) ir aišku Henryko Sienkievičiaus „Kryžiuočiai“. Jis vis dažniau tapdavo istorinės tapybos objektu. Menininkai su dideliu noru vaizdavo prieš Žalgirio mūšį besimeldžiantį Jogailą (Janas Matejka) arba priimantį du kryžiuočių kalavijus (Maksymilianas Piotrovskis, Vojciechas Kossakas). Dažniausiai visgi buvo vaizduojamas pats mūšis (tarp jų Janas Matejka, Tadeušas Popiel, Zygmuntas Rozwadowskis, Vojciechas Betley). 1909 metais Janas Styka su sūnumi Tadeušu netgi pradėjo kurti „Žalgirio panoramą“, kuri turėjo būti eksponuojama Krokuvos barbakane. Šis projektas nebuvo realizuotas, bet po metų liepos 15 Krokuvoje buvo atidengtas paminklas Jogailai. Jo autoriais buvo Antonis Vivulskis, fundatoriumi Ignacas Paderewskis. Paminklo atidengimas – „protėvių garbei“ tapo centriniu Žalgirio 500-ųjų metinių šventimo elementu. Jis pritraukė minias lenkų iš visų trijų padalintos Lenkijos dalių. Tuo metu buvo rašoma, jog šventinės iškilmės buvo „gyva lenkų patriotinės dvasios manifestacija ir leido „tiesa tik akimirkai, atsikvėpti laisviau ir jaustis gyviau, karščiau, lenkiškai“. Lietuviai į šias iškilmes kvietimo nepriėmė.
Nuo to laiko lenkų istorinėje atmintyje Jogaila tapo visų pirma triumfo prieš kryžiuočius-vokiečius ir „teutoniško pasipūtimo“ simboliu. Ilgam. Tokį Jogailos įvaizdį turėjo galvoje vyriausiasis vadas generolas Vladyslavas Sikorskis 1942 metais: „mūsų istorijoje įsimintina pergalė (prie Žalgirio) buvo visos kitoms kartoms iki mūsų geros savijautos šaltinis ir tikėjimo pagrindas, jog ateis diena, kada nuo mūsų smūgių subyrės į dulkes ta amžina kryžiuočių galybė, jau šešis šimtmečius grasinanti išnaikinti mūsų tautą.
Tokia pat mintį kartojo Žalgirio meto iniciatoriai, minėję triukšmingai mūšio metines 1960 metais. LLR Jogaila susilaukė daugybės paminklų, tapo daugelio mokyklų ir gatvių patronu, plakatų didvyriu, buvo vaizduojamas pašto ženkluose, medaliuose. Partinėje propagandoje karalius Jogaila buvo ne vien „amžino“ konflikto tarp lenkų ir vokiečių simboliu, tačiau ir Lenkijos ryšių su „broliškomis Sovietų Sąjungos tautomis“ – lietuviais, baltarusiais, ukrainiečiais ir žinoma pačiais rusais, simboliu. Tokiu būdu Jogaila pasirodė esąs ne tik puikiu karo vadu, įveikusius kryžiuočius-vokiečius, tačiau ir protingu ir įžvalgiu politiku, vos ne LLR ir SSRS sąjungos pirmtaku.
Po 1989 metų šios abi asociacijos prarado savo aktualumą ir Jogailos asmuo imtas išnaudoti žemiškesniems tikslams, kaip pavyzdžiui, reklamoje. Karalius taip pat atsidūrė ant 100 zlotų banknoto averso, Žalgirio mūšio laukuose liepos mėnesį kasmet rengiamas didžiulis riterių piknikas. Tokiu būdu Vladislovas Jogaila iš lenkiškumo gynėjo, kryžiuočių galybės triuškintojo, Krokuvos universiteto atkūrėjo tapo popkultūros ikona. Bet tai būtų jau kita istorija.

Piotr Węcowski
lenkų istorikas medievistas, dirba Varšuvos universiteto istorijos institute

Sven Ekdahl
vert. Bartomiej Kowal

1962 metais surastas laiškas iš XV amžiaus pradžios iš esmės pakeitė lietuvių-lenkų santykių interpretaciją viename iš svarbiausių epizode. Tas dokumentas aprašo Žalgirio mūšį ir vaidmenį, kokį jame suvaidino didžiojo kunigaikščio Vytauto vadovaujama lietuvių kariuomenė.

Garsioje kronikoje „Metraštis, arba šlovingos Lenkijos karalystės kronikos“ (Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego) garsusis lenkų istorikas Jan Dlugosz pateikė spalvingą lietuvių kariuomenės aprašymą Žalgirio mūšyje, kuris nedarė lietuviams garbės. Dlugošo nuomone, iš lietuvių kariuomenės tik didysis kunigaikštis Vytautas ir trys Smolensko pulkai nusipelnė pagarbos už drąsą. Po valandos mūšio kiti lietuviai pabėgo, jų nesusilaikė nei kvietimai grįžti, nei Vytauto kalavijas. Daugelis dezertyrų bėgdami grįžo į savo tėvynę, kur paskleidė klaidingą informaciją apie lenkų-lietuvių kariuomenės pralaimėjimą ir Vladislovo Jogailos ir Vytauto žūtį. Mūšio lauke liko vien tik išžudyti belaisviai. Po kelių valandų lietuvius persekioję kryžiuočiai, įkvėpti pergalės su daug karo grobio bei vesdamiesi su savimi begalę belaisvių grįžo į mūšio lauką. Visgi pakartotinas jų įsijungimas į mūšį nesukliudė nuostabiai lenkų pergalei.
Kiek iš tikro yra patikimas šis vaizdingas lietuvių kariuomenės pabėgimo aprašymas? Turima patirtis liudija, jog Dlugošo kaip istoriko pateikiama informacija negali būti priimama be išlygų. Nors jis buvo labai autoritetingas, o jo kūryba didžiuojamasi, laikant ją aukščiausiu viduramžių epochos lenkų istoriografijos pasiekimu, Dlugošo negalima prilyginti šiuolaikiniam, objektyviam istorikui, kadangi jis dalindamas aprašomiems asmenims pagyras ir prakeiksmus, nebuvo ne šališkas. Tai liudija daugybė pavyzdžių. Ypač atsargiai reikia elgtis tose situacijose, kur Dlugošas aprašinėja politinės ir idėjinės prigimties įvykius, o ypač tas vietas, kuriose kalbama apie kronikininko tautos garbę ir jo išrinktus tos tautos teigiamuosius herojus. Žinome, jog nei Dlugošas, nei jo patronas Zbignevas Oleśnicki nebuvo lietuvių draugais. Verta atkreipti dėmesį į faktą, kad kronikininkas pradėjo rašyti savo kūrinį 1455 metais, t.y. jau kito karo tarp Ordino ir Lenkijos, sukėlusio naujų emocijų, metu. Yra didelė tikimybė manyti, jog lietuvių atsisakymas dalyvauti kare kartu su lenkais buvo viena iš priežasčių to su pasididžiavimu pateikto lietuvių „bailių“ aprašymo Žalgirio mūšio metu.
Nepaisant to, Dlugošo pateikta įvykių Žalgirio mūšio lauke versija šimtmečiais turėjo įtakos šio mūšio pateikimo būdui. Ji populiari ir šiandien. Kronikininko autoriteto dėka gėdos dėmė, kuria jis pažymėjo lietuvių kariuomenę, išliko šimtmečiams. Neišvengiamai ji paliko ne tik gilų pėdsaką istoriografijoje, bet ir politikoje, mene, ir kelių kartų rašomuose literatūros kūriniuose. Čia galima pateikti pavyzdį, kaip Varšuvos seimo 1564 metais metu lenkai priminė lietuviams pabėgimą iš mūšio lauko. Tokiu būdu, nuo XV amžiaus pradžios lietuvių tauta daug kartų buvo konfrontuojama su jos istorijos „tamsiąja dėme“.

Kritiniai balsai. Cronica Conflictus
Tam tikras korekcijas vienašališko įvykių aprašymo atžvilgiu darė tyrinėtojai kritiški šaltinių atžvilgiu. Jacques Lenfant (1724), Jacob Caro (1869), Karol Szajnocha (1877) i Stanisław Kujot (1910) abejojo Dlugošo versija. Praėjus pusšimčiui metų po paskutinio čia paminėto darbo pasirodymo, Stefan M. Kuczyński monografijoje „Didysis karas su Kryžiuočių ordinu 1409-1411“ metais pabrėžė, jog Dlugošo kroniką kaip istorijos šaltinį reikia naudoti kritiškai ir atsargiai.
To pasėkoje Dlugošo įtaka šiek tiek sumenko XX amžiaus eigoje. Naujoji tyrinėtojų karta vis didesnį dėmesį skyrė mūšio aprašymui, pateiktame „Cronica conflictus Wladislai, regis Poloniae, cum cruciferis anno Christi 1410“ („Vladislovo karaliaus Lenkijos konflikto su kryžiuočiais kronika pono dievo 1410 metais“). Ją parašė karaliaus
sekretorius Zbignevas Oleśnicki arba kancleris Mikoŀajus Trąbe, veikiausiai 1410 metų pabaigoje, nepraėjus nei šešiems mėnesiams po mūšio. Net nereikia abejoti, jog tai labai svarbus šaltinis mūšio eigai analizuoti.
Cronica conflictus kitokioje šviesoje nei Dlugošo kronika nušviečia lemtingąjį Žalgirio mūšio momentą. Ji mums pasakoja, jog po valandos mūšio lietuviai buvo priversti atsitraukti, o juos besivejantys kryžiuočiai, galvodami, jog pergalė pasiekta nuleido savo vėliavas. Gana greitai besivejantieji patys turėjo bėgti nuo tų, kuriuos prieš tai vijosi. Kada Ordino riteriai bandė grįžti į savo ankstesniąsias pozicijas, jie buvo apsupti gausių lenkų pajėgų ir jie žuvo arba pateko į nelaisvę.
Kyla klausimas, kuris iš šių dviejų šaltinių labiau patikimas?
Jau 1910 metais Stanislaw Kujot pripažino „Cronica conflictus“ versiją svarbesne: „Be kita ko pabėgime buvo kažkas panašaus į totorių taktiką. Lengvoji lietuvių kavalerija, negalėdama atsispirti rinktiniams priešo būriams, kaip ne kartą, nedidelėmis grupėmis išsibėgiojo, siekdama išvengti sutriuškinimo ir suklaidinti besivejančiuosius. Nėra net abejonės, jog šios grupelės apsijungė ir kiek vėliaus nei nugalėtojai vėl atsidūrė mūšio lauke, greičiausiai šalia Smolensko pulkų. Tai buvo lietuvių paprotys, gerai žinomas Vytautui“. Panašią nuomonę išsakė Adam Korta, publikuotą 1949 metais kariniame žurnale „Mūsų mintis“ („Nasza Myśl”). 1961 metais lietuvių istorikas emigracijoje Kostas Jurgėla grįžo prie versijos, išdėstytos „Cronica conflictus“ ir Kujot. Dar prieš jį tokie istorikai kaip Antanas Kučinskas ir Juozas Jakštas taip pat gynė lietuvių kariuomenę.
Trečiu svarbiu šaltiniu buvo vienalaikė įvykiams Jono Posilgės kronikos tęsėjo kronika, parašyta iš kryžiuočių pozicijų. Keliose eilutėse, skirtose mūšiui, randame informaciją, jog pagonys – kryžiuočių kalboje lietuvių sinonimas – greitai buvo priversti trauktis. Lenkai tada atėjo jiems į pagalbą ir prasidėjo didžiosios kautynės. Galų gale lenkų samdiniai ir „svečiai“ atakuodami iš vienos pusės, o „pagonys“ iš kitos, sumušė kryžiuočių kariuomenės rezervą, kuriam vadovavo didysis magistras Ulrikas fon Jungingenas.

Lūžis tyrimuose 1963 metai
Perversmas Žalgirio mūšio tyrimuose įvyko 1963 metais, po to, kai šio teksto autorius žurnale „Zeitschrift für Ostforschung“ paskelbė naują, lig tol nežinomą šaltinį. 1961 metų pavasarį iš Švedijos išvykau, būdamas tik ką iškeptu Geteborgo universiteto magistru, tęsti studijų į Getingeną. Ten tikėjausi tyrinėti ir tuo metu buvusį Vokiečių ordino archyvą. 1962 metų vieną vasaros dieną mano rankose atsidūrė laiškas, kuriame užsimenama apie „Didįjį mūšį“. Parašytas jis buvo vokiškai ir skirtas didžiajam ordino magistrui. Laiškas buvo nedatuotas, nebuvo pažymėta laiško parašymo vieta, tekste nieko nekalbama apie patį autorių. Visgi jau tuo metu man buvo aišku, kad laiške kalbama apie lietuvių kariuomenės dalyvavimą Žalgirio mūšyje, kuris vienalaikiuose šaltiniuose buvo vadinamas „Didžiuoju mūšiu“. Tai buvo neįtikėtinas radinys, kuris ir paskatino mane parašyti ir paskelbti pirmąjį mokslinį straipsnį.
Nors trūko datos ir nebuvo žinomas laiško autorius, laiškas nebuvo kopija, ką liudijo prailginti pirmųjų raidžių kontūrai bei nepriekaištinga dokumento išvaizda. Autorius nesiekė likti nežinomu, kadangi naudojosi Ordino raštininko pagalba. Tai buvo tas pats raštininkas, kuris bent jau 1416 ir 1417 metais dirbo Šlochau pilyje Pamario krašte.
Kreipimosi forma „Brangus pone magistre“ – (Liber her meister) leidžia daryti prielaidą, kad autorius nebuvo nei Vokiečių ordino nariu, nei jam pavaldžiu. Greičiausiai tai buvo aukštos kilmės asmuo, galbūt savarankiško, o gal ir samdinių būrio vadas. Formuluotė – „tavo priešai“ (euwir vinde) taip pat nurodo, kad autorius nebuvo kilęs iš Prūsijos. Šią interpretaciją sustiprina faktas, jog Schlochau pilis buvo svarbiausiu kryžininkų ir samdinių susirinkimo vieta, jiems vykstant į Prūsiją. Galima būtų manyti, jog pilies viršininkas pavedė savo raštininkui parašyti laišką, to prašant Ordino draugui iš svetimos šalies. Vėliau laiškas buvo pasiųstas didžiajam magistrui kaip kito, greičiausiai pilies viršininko laiško, priedas. Tai liudija laiško sulankstymo forma, švarus popierius, ant kurio buvo surašytas laiškas bei oficialaus antspaudo, vietos ir datos bei autoriaus vardo nebuvimas.
Laiške rašoma: „Brangus pone magistre, jeigu Dievas taip nusprendė, kad su savo priešais turite susitikti, surinkti kariuomenę ir ją prieš savo priešus pasiųsti, tai mes jums patariame, kad tuos svečius, kurie pas jus yra ir apie kuriuos žinote, jog tie tinkami, pasiimtumėte į kariuomenę. Ir įsakykite savo vadams, kad jie paklustų ir pasiliktų tose pozicijose, į kurias yra pasiųsti. Gali atsitikti taip, kad jūsų priešai mėgins apsimesti, jog viena arba dvi vėliavos bėga, bet tai yra planas, kuriuo jie nori suardyti jūsų eiles, nes žmonės labai mėgsta vytis, kaip tai ir atsitiko didžiajame mūšyje. Taigi įsakykite griežčiausiai, kad jie elgtųsi taip: jūsų žmonės privalo pasilikti savo eilėse. Jeigu vėliava arba eilė supras tą mintį, tai žmonės taip greitai nežus. Kiekvienas juk nori vytis ir mano, kad mūšis laimėtas, bet nežino, kad jis yra jau pusiau pralaimėtas. Ir todėl mes jums patariame ir tikiname, kad kiek galėdami savuosius laikytumėte savo eilėse ir neleistumėte jiems vytis iki tol, kol nepamatysite, kad priešų vėliavos paskui pavienius bėgančius karius irgi pradeda bėgti. Todėl griežčiausiai įsakykite savo vadams, kad laikytųsi šio nurodymo, nes per kautynes dažnai taip būna, kad vejamasi 20 ar 30 žmonių, bet jie tai daro norėdami suardyti mūsų eiles. Tikėdamiesi naudos, tuo pasidarome daug žalos“ (Lietuviškas vertimas: Mečislovas Jučas, Žalgirio mūšis, Vilnius 1991, p. 113–114).
Labai kompetentingo, suinteresuoto ir turinčio gilias žinias apie karo meną asmens laiškas rimtai įspėja ir kartu duoda įtikinamą patarimą. Jis skirtas „svečiams“ ir samdiniams, kurie atvyko į Prūsiją ir nėra susipažinę su imituoto pasitraukimo iš mūšio lauko taktika. Tai visų pirma svetimšaliai turi visąlaik laikytis kartu savo pozicijose, siekiant, jog nepasikartotų tai, kas įvyko Žalgirio mūšyje.
Šis naujas šaltinis turėtų būti vertinamas labai rimtai. Laiško autorius primena didžiajam magistrui, kad lietuviai tokią taktiką panaudojo Žalgirio mūšio laukuose. Taip pat jis nurodo, kad tik dalis lietuvių kariuomenės dalyvavo apgaulingame pasitraukime. Tai buvo viena ar dvi vėliavos. Būtent tokie skaičiai nurodomi dokumente.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sukurta Bychovco kronika prisimena apie tariamą Vytauto ir Vladislovo Jogailos susitarimą, o pats faktas, jog apsimestinio pabėgimo taktika buvo sėkminga kalba už jos egzistavimo faktą. Pasitraukimas įvyko kairiajame lietuvių kariuomenės flange, buvusiame arčiausiai nuo lenkų.
Prancūzų kronikos parašytos vienuolio iš Saint Denis ir kilmingojo Enguerran de Monstreleta kalba apie šį epizodą, kaip Ordino pralaimėjimą nulėmusį momentą. Abu jie rėmėsi amžininkų veikiausiai kryžininkų, susijusiais su kautynėmis, duomenimis. Istorikai ilgą laiką nekreipė tinkamo dėmesio į abiejose kronikose pateiktus duomenis dėl jose esančių netikslumų vertinant mūšio dalyvių skaičių ir dėl pateiktos nepatikimos kautynių trukmės nurodymo. Tačiau jeigu šiuolaikinis skaitytojas nekreips dėmesio į nereikšmingus neatitikimus, tokiu atveju pastebės perduotos informacijos esmę: mūšio dalyviai, kovęsi Ordino pusėje, patys pripažino šią mūšio fazę buvusia pralaimėjimo pradžia.

Išvada
Perdaug nesismulkinant, galima manyti, jog dalis lietuvių pajėgų Žalgirio mūšyje panaudojo tariamo pabėgimo taktiką, tuo išprovokuodami tokių manevrų nežinančius Ordino „svečius“ ir samdinius, palikti savo formaciją ir imtis juos vytis. Besivejantys tapo besivejamaisiais, kada bėgantieji atsigręžė prieš juos. Kada vytynių dalyviai pabandė grįžti į savųjų gretas, buvo nuo atkirsti lenkų ir tada arba žuvo mūšyje arba pateko į nelaisvę. Tuoj po to stambios lenkų pajėgos iš dešiniojo flango smogė pasimetusiam ir susilpnintam kairiajam Vokiečių ordino sparnui. Šiame susidūrime, kuris tapo savotiškomis kautynėmis kautynėse, dalyvavo ir lietuviai. Taip mūšį nulėmę savo naudai, Vytauto pavaldiniai bei lenkų „svečiai“ ir samdiniai spėjo dar sudalyvauti Vokiečių ordino rezervo sutriuškinime, kuriam vadovavo Ulrichas fon Jungingenas.
Laiškas didžiajam magistrui duoda aiškų ir labai tikėtiną įvykių Žalgirio mūšio vietoje paaiškinimą, o kiti šaltiniai patvirtina čia pristatytą įvykių rekonstrukcijos versiją. Tarp jų ir vienalaikė įvykiams lenkų „Cronica conflictus“, parašyta veikiausiai 1410 metų pabaigoje. Istoriniuose tyrimuose vienalaikiai įvykiams ir netendencingi šaltiniai laikomi labiau patikimesniais, nei vėlesnės ir tendencingos kronikos. Jan Dlugosz pasakojimas pasirodė esantis kaldinantis, įvykius falsifikuojantis ir lietuvius žeminantis kūrinys. Šiandien, praėjus 600 metams po Žalgirio, laiškas didžiajam magistrui parašytas praėjus vos keliems metams po mūšio, leidžia paneigti senąją tų įvykių versiją ir naujoje šviesoje atskleisti tai, kas įvyko Žalgirio mūšyje 1410 metais.

Prof. Sven Ekdahl
švedų istorikas mediavistas, Prūsijos, Lenkijos, Lietuvos, Skandinavijos šalių istorijos žinovas

Krzysztof Mikulski
vert. Bartomiej Kowal

Kryžiuočiai iš blogosios pusės įėjo į kaimyninių šalių istoriją. Kunigaikščius, kurie juos pasikvietė į Lenkiją, apgavo. Žulikystės pagalba užėmė Pamarį. Į lietuvius žiūrėjo kaip į medžioklinius žvėris. Tačiau reikia pripažinti, jog jie buvo puikiais organizatoriais ir statybininkais, beto aktyviai vertėsi prekyba. Be viso to sukūrė puikią ir klestinčią turizmo agentūrą turtingiems užsieniečiams. Palyginus jų pasiūlymus, su tuo ką siūlo dabartinės ištvermės mokyklos, galima pasakyti, jog jos atrodo kaip darželinukų kolonijos.

Vokiečių ordino valstybės įkūrimo nuopelnai priklauso vienam žmogui – Hermanui Zalcai (1209−1239), kuris buvo ketvirtas Vokiečių ordino didysis magistras. Be to jis buvo ir vienu artimiausių imperatoriaus Fridriko II patarėjų. Nepaisant to, jog imperatorius ir popiežius nuolatos konfliktavo, didysis magistras buvo laukiamas svečias Romoje. Jis sėkmingai tarpininkavo konfliktuojančioms pusėms, kartu užsitikrindamas palankumą ir savo, toli siekiantiems planams, tarp kurių pirmoje vietoje buvo siekis išplėsti savo ordino valdas ir sukurti centralizuotą valstybę. Už ištikimybę Fridrikui II-ąjam gavo didžiules valdas Šventojoje Žemėje. Tačiau didysis magistras suprato ordino riterių valdžios Artimuose rytuose trapumą, dėl to nuožmiai stengėsi gauti naujų valdų Europoje.
Vokiečių ordinas valdė dideles žemės valdas Vokietijos ir Italijos teritorijose. Jos buvo išsibarsčiusios ir tai trukdė kurti valstybę. Pirmoji galimybė suformuoti valstybinį darinį atsirado Vengrijoje. Tuometinis šalies valdovas Andrius II
pakvietė ordino riterius į Transilvaniją (dabartinė Rumunijos teritorija) ginti sienų nuo pagonių polovcų puldinėjimų. Zalcos prašymu 1224 metais popiežius perėmė kryžiuočių užimamas teritorijas ir perdavė jiems atgal kaip popiežiaus lėną. Tačiau karalius Andrius greitai suprato šias ordino intrigas ir po metų vienuolius riterius išvijo iš Vengrijos.

Valstybė iš nieko,arba popieriuje
Šiandien sunku pasakyti, ar Mozūrijos kunigaikštis Konradas žinojo apie Vokiečių ordino intrigas Vengrijoje. Greičiausiai jis nesitikėjo jokios klastos, kai 1226 metais pasiūlė jiems ginti savo kunigaikštystės valdas nuo pagonių prūsų. Anksčiau lenkų riterių organizuoti žygiai į Prūsiją baigėsi visišku fiasko. Tapo dar blogiau, kadangi prūsai, atsakydami į lenkų išpuolius, užpuolė Kulmo žemę ir netgi ją užėmė. Yra spėjama, jog už Ordino riterių pasikvietimo į Lenkiją iniciatyvos slėpėsi Silezijos kunigaikštis Henrikas Barzdotasis, kuris pats apgyvendino Silezijoje daugybę naujakurių iš Vokietijos imperijos žemių. Jis taip pat dovanojo žemių ir Vokiečių ordinui.
Šįkart Hermanas Zalca nusprendė pasiruošti geriau jam paskirtos teritorijos perėmimui. Jau 1226 metų kovą, jo prašymu, imperatorius Fridrikas II paskelbė bulę, kuria patvirtino ordinui perduotas jam Konrado žemes bei tas teritorijas, kurias Vokiečių ordinui pavyks užimti kovose su pagonimis prūsais. Lenkų ir vokiečių istorikai lig šiol diskutuoja dėl popiežiaus bulės datos autentiškumo. Apie dokumentą viešai buvo prabilta tik 1235 metais, kada susiklostė atitinkamos politinės aplinkybės. Visgi, žinant Ordino veiksmus Vengrijoje ir didžiojo magistro diplomatinius sugebėjimus, galime manyti, jog dokumentas buvo išduotas anksčiau ir paskelbtas susiklosčius tinkamai situacijai. Iki pat 1231 metų kryžiuočiai kariavo beveik tik dokumentų pagalba. 1228 metais jie gavo iš Mozūrijos kunigaikščio Konrado Kulmo žemę, po dviejų metų susitarė su misijiniu Prūsijos vyskupu Kristijonu, kuris bandė krikštyti prūsus. 1230 metų birželį buvo parengtas dokumentas, kuriuo kunigaikštis Konradas turėjo atiduoti Vokiečių ordinui visas teises į Kulmo žemę ir Prūsijoje užimtas teritorijas. Problema buvo tame, jog kunigaikštis greičiausiai šio dokumento niekados nepatvirtino. Galų gale, 1234 metais Hermanas gavo iš popiežiaus bulę, kuriame Ordinui suteikiama pilna valdžia jo valdomose ir ateityje nukariautose Prūsijoje teritorijose. Lenkija tuo metu buvo dalinio susiskaldymo fazėje, o Konradas pernelyg silpnas, jog galėtų atsakyti taip, kaip anksčiau padarė Andrius II. Tačiau bet kuriuo atveju šiame laikotarpyje Ordino valstybė egzistavo dar tik popieriuje.

Netikinčiųjų pavergimas
1231 metais kryžiuočiai pastatė pirmą pilį Kulmo žemėje. Kaip pasakoja legenda, ji buvo pastatyta ant plačiašakio ažuolo šakų.1235 metais, gavę iš Konrado patvirtinimą savo pretenzijoms, pradėjo Prūsijos pajungimą. Agresijos tempas buvo įspūdingas. Iki 1249 metų Vokiečių ordino valdžia siekė jau šiaurinius Vislos lagūnos krantus. Po tais metais sudarytos Christburgo taikos užkariautų teritorijų prūsai pripažino didžiojo magistro valdžią, gaudami iš ordino garantijas turimai nuosavybei. To meto kryžiaus žygiuose į Prūsiją aktyviai dalyvavo lenkų žemių kunigaikščiai ir riteriai.
Pirmuoju valdovu krikščioniu, kuris įžvelgė pavojų iš ordino riterių pusės, buvo Pamario kunigaikštis Sventopelkas (valdė apie 1220−1266). Jis stojo į nelygią kovą su Vokiečių ordinu ir jį remiančia krikščioniškos (tame tarpe lenkų) Europos riterija. Prieš ordiną taip pat kovojo iš pradžių buvę vienui vieni prūsai. 1242−1248, 1260−1274 ir 1295 metais jie tris kartus sukilo prieš kryžiuočius ir visus tris kartus buvo nugalėti. Antrojo sukilimo metu jiems reikšmingą pagalbą suteikė karalius Mindaugas, kuriam buvo pavykę suvienyti Lietuvą. Tačiau, lietuvių įsikišimo, prūsai liko kryžiuočių rankose.

Ginkluota Hanzos ranka
Be Vokiečių ordino riterių rytinėmis Baltijos jūros pakrantėmis taip pat domėjosi vokiečių pirkliai. 1161 metais jie gavo teisę laisvai prekybai su Gotlandu, o 1189 metais sudarė pirmą prekybos sutartį su Didžiuoju Naugardu. XII amžiaus pabaigoje handziečiai tvirtai įsikūrė Rygoje ir jos apylinkėse, teritorijose vėliau vadinamos Livonijos vardu. Vietinių pagonių nukariavimu užsiėmė Kalavijuočių ordinas, remiamas hanziečių. Livonijos kryžiuočiai susidūrė su atkakliu lietuvių pasipriešinimu, o 1236 metais buvo sumušti žemaičių prie Šiaulių. Jau po metų Kalavijuočių ordino likučiai buvo praryti Vokiečių ordino, kuriam ir toliau aktyviai vadovavo Hermanas Zalca.
Nuo 1237 metų Vokiečių ordino valdžioje atsidūrė ne tik prūsai, tačiau ir Livonija. Ten esantys miestai įstojo į vokiečių miestų prekybinę sąjungą Baltijos jūros baseine, vadinama Hanzos sąjunga. Tris šimtmečius (XIII−XV amžiais) hanziečiai dominavo prekybiniuose mainuose, vykdomuose tarp Rytų ir Vakarų Europos. Iš tikro nei didieji Vokiečių ordino magistrai, nei pats ordinas niekados nebuvo tos sąjungos nariais. Nepaisant to, jie buvo vadinami Hanzos ponais. Būtent jie valdė visų svarbiausių upių žiotis, naudodamiesi kuriomis, vokiečių pirkliai galėjo skverbtis į Lenkijos ir Rusios žemių gilumą. Ordinas labai aktyviai dalyvavo Hanzos prekyboje, tuo pačiu kurdamas savo ekonominę galią.
Nesutarimai dėl Gdansko
Jau nuo pačios Vokiečių ordino valstybės pradžios Visla buvo šios valstybės svarbiausia komunikacijos arterija. Šios teritorijos užėmimas prasidėjo iš pradžių nuo teritorijos esančios prie šios upės žiočių. Prie Vislos buvo įkurti du seniausi Ordino miestai – Kulmas ir Torunė. Gana greit šis antrasis miestas tapo prekybine emporija, o Torunės pirkliai užvaldė kelius, jungiančius Prūsiją su Krokuva, Haličo Rusia, Slovakija ir Silezija pietuose ir rytuose bei Flandrija, Anglija, Norvegija ir Liubeku šiaurėje ir vakaruose. Pilnam kontrolės klestinčia prekyba Vislos upe užsitikrinimui kliudė Gdansko Pamario valdovai.
Iki XIV amžiaus pradžios ordinas kovojo tik su pagonimis. 1308 metais situacija pasikeitė. Vokiečių ordino riteriai pasinaudojo Vladislovo Uolektinio, kovojančio už savo tėvoniją ir siekiančių Gdansko Pamaryje įsitvirtinti Brandenburgo markgrafų konfliktu. Kai pastarieji apgulė Gdanską, kryžiuočiai atvyko į pagalbą Uolektinio riteriams. Iš pradžių jie užėmė pilį, o po to nušlavė nuo žemės paviršiaus brandenburgiečių pretenzijas rėmusius riterius ir miestiečius. Matydami Lenkijos valdovo silpnumą, kryžiuočiai kitų metų eigoje užėmė visą Gdansko Pamarį, o Brandenburgo markgrafų pretenzijas patenkino sumokėdami jiems solidžią pinigų sumą. Vislos žiotys atsidūrė visiškoje didžiųjų magistrų valdžioje. Siekdami sustiprinti savo kontrolę šiame krašte. 1309 metais perkėlė savo sostinę iš Venecijos į Marienburgą.

Lietuviškasis safari
Po to, kai 1276 metais buvo numalšintas antrasis prūsų sukilimas pagrindinių Vokiečių ordino išpuolių objektu tapo jotvingių žemės ir Lietuva. Kronikininkas Petras Dusburgietis lakoniškai pažymėjo: „Viešpaties dievo 1283 metais […] broliai iš jau minėto vokiečių ordino […] pradėjo karą prieš galingą tautą, kuri vis dar pasižymi tvirtu sprandu ir yra patyrusi kovose. Su tauta, kuri yra prūsų žemės kaimynė ir gyvena lietuvių žemėje prie Nemuno upės“. Tai buvo keistas karas. Ordino riteriai dažnai apsiribodavo vienos dažniausiai pasienio pilies užėmimu, gynėjų išžudymais ir karo grobiu. Galima būtų netgi surizikuoti iškeliant tezę, jog taip vadinami nuolatiniai reizai, dažnai kasmet rengiami į Lietuvą, buvo plačiai Ordino vykdomos ekonominės politikos elementu. Juos būtų galima palyginti su šiandieninėmis ištvermės stovyklomis arba medžiokle Afrikos krūmynuose. Reikia tik pažymėti, kad jos buvo organizuojamos Europos riterijos žiedui, o šių žygių taikiniu buvo kilniomis idėjomis apsikrėtę žmonės. Į Prūsiją skubėjo karaliai, kunigaikščiai ir grafai, siekę vykdyti svarbiausią krikščioniškos riterijos pareigą – kovoti su netikėliais. Svečiai iš Vakarų garbingai buvo priiminėjami Ordino atstovų, iš pradžių pagerbiant juos Marienburge. Po to jie kaip taisyklė buvo lydimi į pergalingus žygius prieš paskutinius Europos pagonis lietuvius. Toks žygis galėjo baigtis tragiškai kryžininkams: lietuviai organizavo pasalas, gebėdavo rengti atsakomuosius žygius. Tačiau visa tai buvo numatyta riteriško žaidimo taisyklėse. Palyginus kryžiuočių reizus su šiuolaikinėmis ištvermės stovyklomis, pastarosiose gaunama kur kas mažiau adreanalino.

Auksinis dvidešimtpenkmetis
Galbūt svarbiausiu efektu, susijusiu su Kryžiaus karų turizmu buvo kryžininkų, atvykstančių į Prūsiją, dosnumas. Jie kūrė miestus, buvo pilių ir bažnyčių fundatoriais, vienu žodžiu, stipriai prisidėjo prie Ordino riterių valstybės ekonominio suklestėjimo. Patys kryžiuočiai, kada nekariavo, vykdė plataus masto prekybą. Jie turėjo savo nuolatinius atstovus Briugėje, svarbiausioje Hanzos miesto pinigų keitykloje Niderlanduose. Iš ten jie, kaip ir jiems pavaldžių miestų pirkliai, gabeno į Prūsiją audinius, vyną, silkę, o į Vakarus siųsdavo medų iš Slovakijos, vašką ir odas iš rusėnų žemių ir Lenkijos. Taigi sunku pasakyti, ar jie buvo gabesni riteriai, ar pirkliai ir bankininkai.
Ordino valstybė savo klestėjimo viršūnę pasiekė XIV amžiaus antroje pusėje. 1343 metais Kališe sudaryta taika su Lenkija vėl atvėrė sienas vokiečių pirkliams tarp Vokiečių ordino valstybės ir Lenkijos karalystės. Prūsijos miestai klestėjo. XIV amžiaus pabaigoje Torunė ir Gdanskas turėjo po 20 000 gyventojų ir priklausė didžiausių miestų grupei Centrinėje Europoje. Prūsijos miestų gyventojai aktyviai dalyvavo Hanzos sąjungos rengiamuose suvažiavimuose. Leidus didžiajam magistrui, jie rėmė Hanzą jos karuose su danų karaliais dėl viešpatavimo Baltijos jūros pakrantėse. Pasiekto gerbūvio liudininkais buvo nuostabūs gotikiniai statiniai ir ypač įspūdingo dydžio didžiųjų magistrų rezidencija Marienburge ar raudonų plytų namai Torunės senamiestyje.

Riteriškojo turizmo pabaiga
Ordino klestėjimo laikotarpiu brendo ir vėliau išryškėjusios problemos. Lenkų bajorija ir miestiečiai turtėjo iš prekybos su Europa, tačiau jiems labai nepatiko muito mokesčiai, kuriuos buvo nustatę Ordino riteriai. Lenkijos politikoje ir toliau buvo prisimenama apie nelegalų Pamario užėmimą. Nepaisant to, jog Kazimiero Didžiojo valdymo pradžios jo imperija didžiausią dėmesį skyrė rytams, visgi prekyba Baltijos jūros baseine nešė valstybei didžiausią pelną. Ordino grėsmės ši valstybė beveik nejautė, tačiau didžiųjų magistrų bandymai išplėsti valdžią kaimyninėje Dobrynės kunigaikštystėje dar kartą lenkams priminė didžiųjų ordino magistro pirmtakų klastingumą.
Vis mažiau ėmė atsipirkti ir riterių turizmas. Plėsdamas valstybės teritoriją ir didindama karinę galią, Lietuva valdoma Gedimino ir jo palikuonių darė reizus į šį kraštą vis pavojingesniais, o atsakomieji lietuvių žygiai pasiekdavo ir atokias Ordino valstybės teritorijas. Didžiausiu smūgiu, iškėlusiu ir klausimą dėl Ordino egzistavimo prasmės buvo 1385 metais pradėta Lietuvos christianizacija. Šis procesas prasidėjo nenaudojant kalavijo. Jį inicijavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos vedybos su Lenkijos karaliene Jadvyga.

Epilogas
XIV amžiaus pabaigoje kryžiuočiai sukoncentravo savo karines ir diplomatines pastangas Žemaitijos nukariavimui. Kartu buvo siekiama teritoriniu principu sujungti dvi ordino dalis prūsiškąją ir livoniškąją į vieną valstybę. Imtis tokių veiksmų Ordiną įgalino konfliktas dėl valdžios Lietuvoje tarp Jogailos ir Vytauto. Konflikto tarp pusbrolių pabaiga pasirodė esanti pražūtinga Vokiečių ordinui. Lenkijos diplomatinės pastangos davė vaisius ir popiežius nustojo remti kryžiuočių karinius veiksmus prieš Lietuvą. Tokiu būdu jau didžiojo pralaimėjimo Žalgirio mūšyje išvakarėse jo misija kaip krikščionybės ginklo prieš pagonis buvo užbaigta. Kryžiuočiams beliko tik kovoti už valstybės išsaugojimą, tačiau šįkart jų jau neberemiant išorinėms jėgoms. Šios pastangos nebuvo sėkmingos. Galutinį smūgį Ordino galiai sudavė jo pavaldinių maištas 1454 metais ir Prūsijos pasidavimas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio globai.

prof. Krzysztof Mikulski
lenkų istorikas, be kitų temų tyrinėja viduramžių ir naujųjų amžių Lenkijos visuomenės ir ūkio istoriją, dirba Mikalojaus Koperniko universitete Torunėje

Stephen C. Rowell
vert. Bartomiej Kowal

Lietuvių pateikiami Krėvos akto (1385) ir Horodlės unijos (1413) vertinimai, panašiai kaip ir lenkų tyrinėtojų, priklauso nuo išankstinės nuomonės, ką tie dokumentai galėtų reikšti dabarties politinėms pretenzijoms ir tautiniam orumui.

XVI _amžiaus lietuvių kronikos mini, jog lenkų magnatai užklausė didžiojo kunigaikščio Jogailos, ar jis sutiktų priimti katalikišką krikštą, vesti Jadvygą – vienintelę karaliaus Kazimiero (sic! – taip originale) dukrą bei tapti visos Lenkijos karaliumi. Po konsultacijų su motina, broliais ir bajorais, Jogaila padarys tai ir nuo to laiko Lietuvoje buvo pradėtos statyti katalikiškos bažnyčios. Šiame aprašyme nieko neužsimenama apie kitas, gilių pasekmių valstybei turėjusias sąlygas Jogailos ratifikuotas Krėvoje 1385 metais vieną rugpjūčio mėnesio dieną. Už tai buvo pabrėžiama, jog lietuvių dinastija pradėjo valdyti Lenkiją, kalbama apie didžiosios kunigaikštystės lotynišką krikštą, taigi buvo užsimenama apie garbingiausius lietuvių, gyvenusių XVI amžiaus pradžioje, pasiekimus. Tuo pat metu XVI amžiaus „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kronika“ bei „Bychovco kronika“ jų tiesiogiai neįvardintą ir nedatuotą 1413 metų Horodlės sutartį interpretuoja dinastinėmis kategorijomis, pagal kurias, jeigu Jogaila mirtų nepalikdamas įpėdinio, Vytauto valdžiai pereitų kaip Lietuva, taip ir Lenkija ir atvirkščiai. Nors tokio susitarimo nėra Horodlės akto tekste, skirtame lenkų ir lietuvių sosto paveldėjimui, šis užrašas sutampa su realiai vykusiais įvykiais po 1434 metų. Minėtos kronikos užsimena taip pat apie tai jog, lietuvių bajorai dovanų gavo lenkų herbus.

Unija Krėvoje?
Tarpukario laikotarpio lietuvių istoriografija įrodinėjo, jog „Krėvos aktas“ ne buvo toks sensu stricto, o jį reikėtų vertinti kaip susitarimą, kurį sudarė Jogaila, jo giminaičiai ir bajorai iš vienos pusės, o iš kitos – Vengrijos karalienė Elžbieta ir mažlenkių bajorai ir jis nustatė sąlygas, vadovaudamasis kuriomis Jogaila perims Lenkijos sostą ir apsives su jaunąja lenkų karalaite Jadvyga. Zenonas Ivinskis 1936 metais išleistoje ir Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ ir savo autorinėje monografijoje „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“, paskelbtoje Romoje 1978 metais, rašė: „ Krėvos aktas nuo kurio prasidėjo artimi santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo nei traktatu, nei unijos sutartimi, kaip dažnai jis yra vadinamas“.
Tokiai išvadai pritaria lenkų istorikai, kurie tyrinėja Krėvos dokumentą, o ne jo istorines pasekmes. Geru to pavyzdžiu yra Marija Koczerska, konstatavusi: [….] Krėvos dokumentą galima laikyti kaip autentifikuotą vengrų-lenkų pasiuntinybės protokolą, kuriame apibendrinti ir ankstesnių pasiuntinybių rezultatai“.
Nesunku suprasti, kodėl Wladyslaw Semkowicz ir Stanisław Kutrzeba atkreipė dėmesį į Krėvos dokumentą rinkinyje „Lenkijos ir Lietuvos unijos dokumentai“ ir kodėl istorikai naudojasi mentaliniu sutrumpinimu vadindami unija Krėvos dokumentą, kuris nebuvo unijos aktu. Lenkų istorikai naujo Krėvos aktą kaip „įrodymą“, kad Lietuva 1385 metais tapo sudėtine „Lenkijos“ dalimi, remdamiesi nevienareikšmiška Jogailos formuluote perpetuo applicare. Atsakydami į tai, lietuvių istorikai užėmė gynybines pozicijas. Ir taip mes susiduriami su drambliu porceliano parduotuvėje, arba su lietuvių teisininku emigracijoje Jonu Dainausku, kuris neabejodamas lenkų teiginio teisingumu, esą Krėvos dokumentas iš tikro buvo unijos aktu, 1976 metais išanalizavo šį dokumentą teisininko akimis. Jis pastebėjo, jog apie Jogailą jame yra kalbama tiek pirmuoju, tiek trečiuoju asmeniu. Dainauskas iš to padarė klaidingą išvadą, kad vienalaikiuose šaltiniuose neminimas, saugomas Krokuvos kapitulos, o ne karališkame archyve, dokumentas buvo XV amžiuje lenkų sufalsifikuotas. Nei vienas Dainausko pateiktas argumentas nėra teisingas, nors neatsižvelgiant į jo išankstines nuostatas ir nesiorientavimą epochos realijose, jie atrodo logiškai. Kadangi pats dokumentas nebuvo sutarties pobūdžio, nesvarbu ar tarptautinės, ar kitokios, sunku yra stebėtis, jog surašant jį, nebuvo laikomasi tokio tipo dokumentams būdingos konstrukcijos. Be kita ko jis prarado savo reikšmę nuo to momento, kada apkrikštytas Jogaila tapo Lenkijos valdovu, o ne tik valdovės vyru ir pradėjo įgyvendinti praktiškai savo sumanymus. Krėvos aktas vėl tapo aktualus XV amžiaus 5 dešimtmetyje, kada tarp Jogailos sūnaus Kazimiero Jogailaičio ir lenkų magnatų kilo ginčas dėl to, ar karalius elektas gali užimti Lenkijos karaliaus sostą jo paties nustatytomis sąlygomis.
Dainausko bandymas parodyti Krėvos aktą kaip falsifikatą buvo nukreiptas prieš lenkų interpretacijas, kurių tikslas buvo parodyti, jog šio akto pasėkoje po to, kai Jogaila užėmė Lenkijos karaliaus sostą, baigėsi savarankiškos Lietuvos istorijos periodas. Tokios Dainausko pastangos nebuvo priimtos svarbiausių Lietuvos istorikų. Dar 1970 metais Mečislovas Jučas tvirtino, jog „Krėvos sutartimi Jogaila inkorporavo Lietuvą į Lenkijos valstybę. Lenkų feodalai matė toje sutartyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įjungimą į Lenkijos karūną, taip, kaip tai skambėjo Jogailos išduotame dokumente. Dainausko tvirtinimai geru sovietiniu stiliumi (arba dlugošiniu, jeigu kam tai labiau patinka) buvo pakartoti 1996 metais išleistame mokykliniame vadovėlyje, kurį parengė A. Kuncevičius, Z. Kiaupa ir J. Kiaupienė. Jame užsimenama, kad „ yra bandymų parodyti, kad Krėvos akto dokumentas […] sudarytas vėliau ir, jog tai politiškai motyvuotas falsifikatas. Istorikai ir toliau diskutuoja dėl Krėvos akto autentiškumo“. 2002 metais dr. Kiaupienė tiesiai pareiškė nuomonę, jog dokumentas visgi autentiškas.

Modernizacija i polonizacija
1999 metais, pirmame fundamentalios „Lietuvos istorijos“ tome Edvardas Gudavičius negaišta laiko Krėvos dokumento aptarimui viduramžių dokumentų kontekste (diplomatikos). Jis interpretuoja tą aktą kaip Lenkijos valstybės, iš vienos pusės, sutartį su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o ne Lietuvos didžiąja Kunigaikštyste iš kitos pusės. „Krėvos aktas ne sunaikino Lietuvos valstybingumo; prišliejimas nereiškė jos vidinio vasaliteto arba prijungimo prie jos […] Applicare „reiškė Lenkijos karalystės siuzerenitetą didžiajai Lietuvos kunigaikštijai arba pastarosios išorinį vasalitetą.[…] Jogaila, personaline unija jungdamas abu sostus, kaip didysis kunigaikštis, tapo savo paties, kaip Lenkijos karaliaus, vasalu“. Dėl Lietuvos vidinio silpnumo „slaviška Lenkijos hegemonija“, įtvirtinta Krėvoje, tapo grėsme didžiajai kunigaikštystei.
Tikrasis „unijos akto“ rašymas buvo vykdomas svarbiomis Gediminaičių (ir vėliau Jogailaičių) dinastijai progomis.1401 metais Vilniuje ir Radome – prieš santuoką su Ona Celiete, sudaryta 1402 metais – Jogaila gavo lietuvių ir lenkų patvirtinimą jo dinastinėms teisėms kaip karalius ir aukščiausias kunigaikštis. Vėliau Horodlės unija 1413 metais buvo sudaryta po to, kai Jogailos dukra Jedlnoj buvo pripažinta Lenkijos karalystės sosto paveldėtoja ir kuri paskatino Žemaitijos christianizaciją.
Horodlės unijos pasekme buvo Lietuvos politinės tautos iškilimas ir susilyginimas su lenkų partneriais, kurie priėmė Lietuvos bajorų lyderius į savo heraldines gimines, taip kaip anksčiau Vengrijos karalienė Elžbieta adoptavo savo žentą Jogailą (šviesiausioji ponia, išpildyk šį šventą pavedimą, priimk didįjį kunigaikštį Jogailą už savo sūnų ir atiduok jam į žmonas savo mylimiausią dukrą Jadvygą, Lenkijos karalienę – citata iš Krėvos akto; vėliau buvusi karalienė Jogailą ir įsūnijo).
Ivinskis aptarė Horodlės unijos tekstą karo grėsmės su Vokiečių ordinu ir būtinybės christianizuoti Žemaitiją kontekste ir tokiu būdu pailiustravo Lenkijos ir Lietuvos ištikimybę katalikų bažnyčios doktrinai. Tuo pat metu jis pabrėžė koegzistencinį dviejų valstybių, jungiamų personaline unija charakterį, kurios buvo artimos, tačiau išlaikė savarankiškumą viena kitos atžvilgiu. Suteikimas lietuvių riterijai tų teisių, kuriomis naudojosi jų broliai lenkai reiškė, jo nuomone, lietuvių bajorijos „polonizacijos“ pradžią. Apibendrindamas savo mintis, pastebėjo, jog tie susitarimai tapo visų kitų unijinių traktatų pagrindu.
Gudavičius savo ruožtu sekė paskui Ivinskį, kartu pabrėždamas augantį lietuvių bajorijos aktyvumą. Politinių Lenkijos struktūrų perėmimas (Trakų ir Vilniaus vaivadijų sukūrimas) pasitarnavo bajorijos galios išaugimui lokaliniame lygmenyje. Kita vertus nors Vytauto nuolaidos lenkams ir kenkė Lietuvai, jos plėtė jo asmeninę valdžią. „Traktatas sustiprino Lietuvos valstybės pozicijas ir nubrėžė kryptį jos struktūrinei raidai“. Nors Kuncevičius, Kiaupa ir Kiaupienė giria Horodlės traktatus už tai, jog juose buvo įtvirtintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Karūnos atskirumas, visgi autoriai pažymi, jog jie padėjo pagrindus ideologiškai ir socialiai suartinant abiejų kraštų bajoriją, kas pasitarnavo Didžiosios Kunigaikštystės polonizacijai.
Reziumuojant lietuvių pažiūras į unijas su Lenkija, pradedant nuo XVI amžiaus, galima pastebėti du skirtingus kontekstus. Iš vienos pusės, Jogailos sprendimai padaryti su būsimosios uošvės reprezentantais ir lenkų magnatais, užrašyti Krėvos dokumente ir formaliosios unijinės sutartys tarp Lenkijos ir Lietuvos valdovų bei jų pavaldinių sudarytos 1413 metais Horodlėje yra vertinami pozityviai, kaip europeizacijos paskelbimas – o senąja kalba – santykinai atsilikusios Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija bei tos valstybės valstybinių ir visuomeninių struktūrų modernizacija. Kita vertus lietuvių istorikai žiūri į unijas įtariai, kaip į būsimosios polonizacijos genezę. Tiek lenkų, tiek lietuvių istorikai tuo pačiu neįvertina pačios jogailaičių dinastijos intereso.

Stephen C. Rowell
britų istorikas mediavistas, Lietuvos istorijos instituto Vilniuje daktaras, be kitų temų tyrinėja Lietuvos istoriją vėlyvaisiais viduramžiais

Maria Koczerska
vert. Bartłomiej Kowal

Ar 1385 metų rugpjūčio 14 dieną Krėvoje buvo sudaryta Lenkijos−Lietuvos unija? Jeigu tai nebuvo unija, tai kokią reikšmę turėjo tą dieną Vladislovo Jogailos pasirašytas dokumentas?

Dokumento originalas yra išlikęs, saugomas Vavelyje, Krokuvos katedros kapitulos archyve. Tai nedidelis, 33×26 cm dydžio pergamento lapas, skubia rašysena prirašytas lotyniškai. Kai 1837 metais jį surado literatūros istorikas Michał Wiszniewski, prie jo dar kabėjo trys iš penkių antspaudų, kuriuos buvo prikabinę šį aktą tvirtinę Lietuvos kunigaikščiai: dokumento parengėjas Jogaila, jo broliai Skirgaila, Kaributas, Lengvenis ir pusbrolis Vytautas. Iki mūsų laikų nei vienas antspaudas neišliko, tačiau dokumento tekstas – puikiai įskaitomas. Tiek Krėvos akto raštas su gausiomis lotyniškomis santrumpomis, tiek saugojimo vieta (bažnyčios archyvas) sukėlė Lietuvos istorijos mėgėjo Jono Dainausko įtarimą dokumento autentiškumu, kuriuo anksčiau niekas nebuvo suabejojęs. Dokumentas buvo iš naujo nuodugniai ištirtas ir jo autentiškumas įrodytas. Neišvaizdi forma liudija už, o ne prieš jį, kadangi klastotojai stengiasi padirbamiems raštams suteikti puikią formą, o dėl santrumpų − jos gerai suprantamos senųjų raštų žinovams. Dokumentas saugomas Krokuvos kapitulos archyve, nes būtent toje vietoje bajorai laikydavo įvairius valdovų įsipareigojimų raštus visuomenei, nes ten jie būdavo saugūs.

Turinys
Dokumente Jogaila praneša apie vedybų sutartį su Lenkijos karaliumi Jadvyga (tai ne kalbinis apsirikimas – to meto šaltinis teigia, kad Jadvyga buvo vainikuojama karaliumi, in regem coronata) ir patvirtina jos turinį. Tą sutartį, tarpininkaujant pasiuntiniams, jis buvo sudaręs su Lenkijos ponais ir Vengrijos karaliene Elžbieta, Jadvygos motina. Ne visai 12-os metų Jadvyga, Liudviko Andegaveno ir Elžbietos duktė, buvo Krėvos sutarties objektas, o ne subjektas, nors ir turėjo pareikšti sutinkanti tuoktis. Krėvos dokumentas − tai Jogailos ir jo brolių patvirtintas vedybinių derybų protokolas. Nustatyta, kad Jogaila su broliais, giminėmis, bajorais ir savo žemių gyventojais priims Romos katalikų tikėjimą ir susituoks su Jadvyga, o prieš tai paleis lietuvių nelaisvėn paimtus krikščionis, ypač lenkus, ir Austrijos kunigaikščiui sumokės 200 tūkstančių florinų kompensacijos už nutrauktą vedybų sutartį. Toliau Didysis Kunigaikštis pasižada panaudoti visus savo turtus, siekiant atgauti abiejų šalių – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos – patirtus nuostolius. Šio punkto svarbumą lenkams liudija tai, jog jis pakartojamas kitokia versija – Jogaila įsipareigoja savo pastangomis ir lėšomis atgauti visas Lenkijos Karalystės prarastas teritorijas. Sąlygos baigiamos kunigaikščio Jogailos įsipareigojimu amžinai prišlieti Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos Karalystės. Tą prišliejimą išreiškė žodis applicare, dėl kurio vyko istorikų debatai. Applicare ‘prijungti’ buvo silpnesnis terminas, nei pvz. incorporare ‘įjungti’.
Dokumento turinys apima vedybų sutarties sąlygas, o sutartis sudaryta labai aukštu lygmeniu – didžiojo kunigaikščio valdžią Lietuvoje turinčio Gediminaičių dinastijos atstovo su 12-metės Lenkijos karalienės Jadvygos Andegavenietės motina ir Lenkijos ponais. Neturėtume šio akto vadinti Krėvos unija būtent dėl to, kad jame nepareikšta abiejų valstybių susijungimo valia. Tačiau Jogaila yra patrimoninis Lietuvos valdovas, tai yra valstybės savininkas, galintis ja disponuoti susitaręs su artimiausiais giminaičiais. Krėvos dokumentą galime laikyti teisiniu aktu, kuris pradėjo Lenkijos ir Lietuvos valstybių sąjungą, bet tai dar nebuvo formalus unijos aktas.
Atkreiptinas dėmesys, kad jame nėra nei žodžio apie tai, kad Jogaila taps Lenkijos karaliumi. Tačiau neužrašytose sutarties sąlygose turėjo būti tokių Lenkijos ponų pažadų, nes jau sausį lenkų pasiuntiniai pranešė didžiajam kunigaikščiui apie pirminius rinkimus, ir paskui tai buvo patvirtinta Jogailą formaliai išrenkant Lenkijos karaliumi laisvame bajorų suvažiavime Liubline. Iš to išeina, kad Jogaila turėjo tapti ne tik karalienės vyru, bet ir Lenkijos karaliumi, nors Jadvyga, kurią dabar kalbiniais sumetimais vadiname karaliene, ir toliau buvo karaliumi.

Krikštas, santuoka, vainikavimas
Į Krokuvą Jogaila atvyko 1386 metų vasario 12 dieną, o vasario 14 dieną Vavelio katedroje buvo pakrikštytas Vladislovo vardu. Vasario 18 dieną, sekmadienį, Vladislovas Jogaila susituokė su Jadvyga. Iš vakaro Jadvyga iškilmingai atšaukė savo ankstesnę santuoką, kuri buvo sudaryta su austrų kunigaikščiu Vilhelmu Habsburgu jai esant 4 metų. Tai leido kanoninė teisė, nes sponsalia de futuro (ateities santuoka) pradėdavo galioti tik faktiškai įsigaliojus santuokai.
Sutuoktinių amžiaus skirtumas buvo gana didelis. Jadvygai buvo 12 metų, o Jogailai tikriausiai – 24 metai. Ankstesnė istorikų nuomonė, kad jis gimęs apie 1350 metus ir vedęs būdamas 36 metų, pasirodė esanti klaidinga.
Kovo 4 dieną Jogaila buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Nuo to momento Lenkija turėjo du karalius: Jadvygą Andegavenietę ir Vladislovą Jogailą. Realiai valdė karalius Vladislovas, tačiau Jadvyga irgi dalyvavo politikoje, ypač lenkų santykių su kryžiuočiais.
Lietuvos krikštas įvyko 1387 metais. Tačiau reikia žinoti, kad jau ilgą laiką krikščionybė Lietuvą pasiekdavo – Vilniuje buvo katalikų vienuolynų, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškoji dalis jau X amžiuje buvo priėmusi rytų apeigų krikštą. Daug Jogailos brolių buvo pakrikštytų, o jis pats buvo veikiamas bizantiškos kultūros ir meno, kaip liudija vėliau Lenkijos bažnyčiose jo užsakymu ir lėšomis nutapytos rytų stiliaus freskos, išlikusios Liublino pilies koplyčioje, Sandomiero (Sandomierz) kolegiate ir kitur.

Vilnius ir Radomas
1387 metais Lietuvos bajorams, priėmusiems krikštą pagal Romos apeigas, Jogaila suteikė privilegijas Lenkijos bajorų pavyzdžiu: žemės nuosavybės teisę, laisvę ištekinti dukteris, teisę našlėms pasilikti mirusio vyro dvare arba ištekėti antrą kartą. Šioje privilegijoje Lietuvos žemes Jogaila traktavo kaip kitas Lenkijos Karalystės žemes: kad nebūtų teisėje nelygūs tie, kurie pavaldūs vienai karūnai. Galima manyti, kad būtent šitaip Jogaila suprato savo įsipareigojimų Krėvos sutarčiai vykdymą, kai kalbama apie Lietuvos ir Rusios prijungimą prie Lenkijos Karalystės karūnos.
Padėtis pasikeitė, kai 1392 metais Jogaila patikėjo Vytautui Vilniaus pilį. Nuo tada Vytauto valdžia Lietuvoje pradėjo stiprėti. Tam tikras tos valdžios lūžis pastebimas 1399 metais po pralaimėjimo prieš totorius Vorsklos mūšyje. Tokiomis sąlygomis 1401 metais Lietuva ir Lenkija sudarė sandorį, kurį galima laikyti pirmuoju unijos aktu. Vilniaus−Radomo unijos pavadinimas kilo iš to, kad lietuviai pasirašė dokumentus Vilniuje, o lenkai – Radome. Išlikę trys šios unijos aktai: Vytauto dokumentas, Lietuvos bajorų aktas ir Lenkijos ponų aktas. Galima daryti prielaidą, kad dar buvo ir Vladislovo Jogailos dokumentas, kuriuo Vytautui iki mirties pavedė valdyti Lietuvą. Jam mirus valdžia turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos Karalystės Karūnai. Unijos sąlygos nurodytos Vytauto dokumente (patvirtintame atskiru dokumentu), kuriame lietuviams kaip laiduotojai atstovavo Vilniaus vyskupas, kunigaikščiai ir bajorai. Lenkijos karaliaus taryba pažadėjo laikytis sutarties, garantuodama prikabintais antspaudais. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos valdančiojo elito atstovai tapo abiejų visuomenių reprezentantais ir valdovų sudaryto sandorio garantais.

Horodlė
1413 metų spalio 2 dieną Horodlėje prie Bugo susitiko Lenkijos karalius ir aukščiausiasis Lietuvos kunigaikštis Vladislovas Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas bei abiejų valstybių elito atstovai. Šį kartą Vladislovas Jogaila ir Vytautas pasirašė bendrą dokumentą dviem vienodais egzemplioriais, po vieną abiem šalims. Abu patvirtinti majestotiniais Jogailos ir Vytauto antspaudais. Buvo dar du dokumentai: Lietuvos bajorų aktas, kurį gavo Lenkijos ponai ir Lenkijos ponų aktas, kuris buvo įteiktas lietuviams. Iki 1944 metų buvo išlikę visų minėtų dokumentų originalai. Lietuvių dokumentai iki šiolei saugomi Krokuvos kunigaikščių Čartoryskių bibliotekoje, o lenkų – iš Varšuvos Radvilų archyvo 1944 metais išnešti ir paslėpti Bielianska gatvėje esančių rūmų požemiuose – yra dingę. Jų tekstus žinome iš publikacijos, kurią 1932 metais paskelbė Stanisław Kutrzeba i Władysław Semkowicz.
Horodlės unija siejama visų pirma su Lietuvos bajorų priėmimu (adoptavimu) į Lenkijos heraldines gimines, nors kitos unijos nuostatos buvo ne mažiau svarbios. Visos jos surašytos Jogailos ir Vytauto dokumente, kur nustatytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statusas Lenkijos Karalystės atžvilgiu, Lenkijos sosto ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios paveldėjimo taisyklės, Jogailos privilegijos lietuviams nuostatai ir Lenkijos bajorų herbinio lietuvių adoptavimo aktas. Unijiniame dokumente užsimenama apie priešišką ir klastingą kryžiuočių ordino veiklą, pabrėžiama, kad abiejų šalių sujungimo tikslas yra gynimasis nuo užpuoliko.
Pirmame valdovų dokumento straipsnyje patvirtinama, kad Lietuvos prijungimas prie Lenkijos Karalystės įvyko tuo momentu, kai Jogaila, jo broliams, didikams ir bajorams sutinkant, priėmė katalikų tikėjimą ir Lenkijos karūną, ir kad dabar prijungimas atnaujinamas. Pavartota daug artimos reikšmės veiksmažodžių, reiškiančių inkorporaciją: priėmėme, įjungėme, sujungėme, prijungėme ir suvienijome (appropriavimus, incorporavimus, univimus, adiunximus, confoederavimus), taip ir dabar pakartotinai ir iš naujo priimame, įtraukiame, sujungiame, prijungiame ir vienijame. Toks straipsnio turinys stebina, nes neatitinka 1413 metų politinės situacijos, kai Vytauto valdoma Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė valstybingumo požiūriu buvo visiškai atskirta nuo Lenkijos Karalystės, nors ir pripažino Lenkijos karaliaus ir Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio Vladislovo Jogailos viršenybę.
Šiai nuostatai prieštarauja vienas iš tolesnių to paties dokumento straipsnių. Jame kalbama apie sosto perėmimą Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje po Jogailos ir Vytauto mirties. Vytautui mirus, Lietuva neturėjo būti tiesiogiai valdoma Jogailos, bet lietuviai turėjo priimti didįjį kunigaikštį, kurį paskirs karalius Vladislovas ar jo įpėdiniai, patariant (cum consilio) Lenkijos ir Lietuvos dvasiniams prelatams ir pasauliečiams ponams. Jeigu pirmas mirtų karalius Jogaila, nepalikdamas
įpėdinių, lenkai neturėtų rinkti karaliaus be Vytauto bei Lietuvos ponų ir bajorų žinios ir patarimo (sine scitu et consilio). Taigi matome šalių nelygybę: Lietuvos didįjį kunigaikštį turi paskirti Lenkijos karalius, patariant Lietuvos visuomenės atstovams, o lenkai patys renkasi karalių, tik paklausdami Vytauto ir lietuvių patarimo. Lyginant su Vilniaus−Radomo unijos nuostatomis, tai buvo žingsnis į priekį, nes po Vytauto mirties turėjo būti išlaikytas Lietuvos didžiojo kunigaikščio, atskiro nuo Lenkijos karaliaus, institutas.
Aptartų straipsnių prieštaringumą galima aiškinti taip, kad tiek 1386 metais, tiek 1413 metais lenkams rūpėjo pabrėžti Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją, iš čia formuluotė, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinė pozicija Lenkijos Karalystės atžvilgiu nepakito. Iš tikrųjų pasikeitė labai daug. Pokyčių priežastis buvo ta, kad Vladislovui Jogailai kilo sunkumų valdyti didžiulę abiejų valstybių teritoriją ir todėl negalėjo nesidalinti valdžia su Vytautu.

Karaliaus privilegija
Daugiausia vietos monarcho dokumente skiriama privilegijai lietuviams. Privilegija papildė 1387 metų nutarimus sukurti pareigybių hierarchiją, analogišką Lenkijos žemietijoms, su vaivadomis ir kaštelionais. Tekste yra daug nuorodų į Lenkijos Karalystės teisę ir praktiką. Lenkų bajorų turimų privilegijų suteikimas lietuviams sustiprino jų žemės nuosavybės teisę ir asmenines laisves, o kartu suvienodino abiejų tautų aukštesniuosius sluoksnius. Didindami bajorų vaidmenį, Gediminaičiai palaipsniui atsisakė iki tol buvusios praktikos remtis kniaziais, tai yra savo artimesniais ir tolimesniais giminaičiais.
Tą patį tikslą turėjo lietuvių bajorų herbinis priėmimas (adopcija) į lenkų gimines. Iniciatyvą tikriausiai parodė lenkai, bet ją parėmė abu valdovai. Giminių adopcija buvo viduramžiais žinomas reiškinys, tačiau niekada ir niekur Europoje ji nevyko tokiu mastu. Lietuviams ji galėjo palengvinti ryšius su visu viduramžių riterių pasauliu, o lenkams buvo reikalinga palenkti lietuvius unijos idėjai. Horodlės adopcijos sėkmė vertinama įvairiai. Rimvydas Petrauskas nustatė, kad 1387-1492 metais 114 iš 188 Lietuvos didikų turėjo horodliškuosius herbus. Iš to matyti, kad Horodlės adopcija buvo sėkminga. Buvo taip pat numatyti bendri lenkų ir lietuvių suvažiavimai Liubline arba Parčeve, kas turėjo svarbią reikšmę ateityje.

Bajorų dokumentai
Lenkų bajorų dokumentas remiasi Pirmuoju šv. Pauliaus laišku korintiečiams, kuriame šlovinama meilė, tai buvo puiki herbinės adopcijos akto įžanga. Dokumentą pasirašė 47 lenkų heraldinės giminės, kurios priėmė į giminių bendruomenę 47 lietuvių bajorus su giminaičiais. Lenkai primena savo nuopelnus suteikiant lietuviams privilegijas, žada pagalbą priešų akivaizdoje, įpareigoja lietuvius, kad praneštų apie pradedamą karą. Dokumentas užantspauduotas 47 antspaudais. O vardais minimų Lietuvos bajorų dokumente pažadama lenkams padėti, nepradėti be jų žinios karo ir yra pastraipa apie sosto perėmimą Lenkijoje ir Lietuvoje, analogiška tai, kuri yra valdovo dokumente. Tai, kad tokio fragmento trūksta Lenkijos ponų dokumente nėra nereikšminga ir liudija Lenkijos valdžios elite buvusias kontroversijas šiuo klausimu.
Svarbu suvokti, kiek pastangų reikėjo šiai unijai sudaryti. Pradėta ruoštis prieš metus. 1412 metų rugsėjį Vladislovas Jogaila susitiko prie Bugo upės su Vytautu, o lapkritį – Nepolomicuose (Niepołomice) prie Krokuvos su savo karališkąja taryba. Iš valdovo dokumento teksto žinome, kad Vytautas išrinko 47 bajorus, kurie buvo priimti į lenkų gimines, o šios anksčiau turėjo duoti sutikimą. Vien metalinių antspaudų pagaminimas turėjo lietuviams atimti nemažai laiko. Daug mėnesių truko ginčai ir diskusijos dėl dokumentų turinio. Jų tekstą turėjo aprobuoti Jogaila ir Vytautas, todėl kancleris karaliui skaitė dokumento vertimo į lenkų kalbą juodraštį. Tik aprobuotas dokumentas įgaudavo galutinę, aišku, lotynišką, formą.

Po Horodlės
Nuostatos, susijusios su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statusu, neatlaikė laiko išbandymo. Dar Vytautui gyvam esant, jam ruošiantis vainikavimui 1430 metais, lenkai sugrįžo prie Vilniaus−Radomo unijoje suformuluotos taisyklės, kad Lietuva po Vytauto mirties bus sugrąžinta Jogailai. Analogiška nuostata atsirado po Vytauto mirties (1430) parengtoje Gardino unijoje (1432), kuria didžiojo kunigaikščio valdžia perduodama Žygimantui Kęstutaičiui. Po 1440 metų pasikėsinimo į valdžią ir šio kunigaikščio nužudymo valdžia buvo perduota Kazimierui Jogailaičiui, jaunesniajam Jogailos sūnui. Lenkijos supratimu jis turėjo būti savo vyresniojo brolio, Lenkijos karaliaus Vladislovo III-iojo vietininku Lietuvoje. Tačiau lietuviai jam suteikė didžiojo kunigaikščio titulą, taip nutraukdami uniją su Lenkija. Nuo 1447 metų, Kazimierui Jogailaičiui apėmus Lenkijos sostą, Lenkijos ir Lietuvos sąjunga buvo tik personalinės unijos pobūdžio, abi valstybes jungė tik bendras valdovas. Lenkų ir lietuvių suvažiavimuose Liubline ir Parčeve 1448 ir 1451 metais lietuviai pasisakė prieš Horodlės unijos valdovo dokumento formuluotę, kalbėjo apie ją kaip apie buvusią priespaudą. Lietuvių savimonės pakilimą galima laikyti pozityviu Horodlės unijos rezultatu, pasiektu jiems suteiktų privilegijų ir taip pat 1440-1447 metų savarankiškumo laikotarpio dėka. Vėlesnį buvimą sąjungoje su Lenkija nulėmė Horodlės teisių suvienodinimas ir politinės aplinkybės.

prof. Maria Koczerska
lenkų medievistė, dirba Varšuvos universiteto istorijos institute

Darius Baronas

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316–1341) buvo Lietuvos galybės kūrėjas, smarkiai išplėtęs jos valdas į Rytus, o turėdamas tikslą modernizuoti šalies ūkį pačią šalį atvėręs Vakarų krikščioniškajam pasauliui. Iki tolimiausių šalies pakraščių jo valdžia turėjo sklisti iš Vilniaus, kurį Gediminas padarė nuolatine Lietuvos sostine. Būtent „mūsų karališkajame mieste“ pirmiausiai ir turėjo pasireikšti naujos socialinio ir ūkinio gyvenimo iniciatyvos. Gedimino nuopelnai Vilniuje išliko kolektyvineje atmintyje, o XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kronikų rašytojai jam suteikė Vilniaus įkūrėjo garbę. Naujausiais laikais aktualizuota ši mintis tapo moderniosios lietuvių tautinės savimonės savastimi.

Ką tik pačiais bendriausiais bruožais pristatytas Gediminas mums atrodo kaip rimtas valstybininkas, rūpinęsis savo šalies klestėjimu ir jos žmonių gerove. Toliau kaip tik ir turėtume pasiaiškinti kiek toks vaizdinys tikroviškas ir pabandyti bent kiek praskleisti uždangą dengiančią Gedimino vykdytos politikos virtuvę. Gal tokiu būdu pavyks geriau apčiuopti ir paties Gedimino asmens kontūrus.

Valstybės ekspansija– šeimos verslas
XIV amžiaus Lietuvos valdovų vykdytos užsienio politikos ryškiausia apraiška buvo valstybės ploto didėjimas. Per palyginti trumpą šimto metų laikotarpį palyginti nedidelė valstybė, kurios branduolyje gyveno ne daugiau kaip 200 tūkstančių gyventojų, išsiplėtė dešimteriopai, ėmė siekti Pskovo, Naugardo ir Maskvos valdas šiaurėje ir rytuose, totorių valdomas stepes pietryčiuose ir rytuose, o Vengrijos ir Lenkijos žemes vakaruose. Tokie ekspansijos mastai stebina juo labiau, kad tuo metu vyko karas su Vokiečių Ordinu. Lietuvos ekspansijai palankiomis aplinkybėmis pasitarnavo Rusios kunigaikštysčių politinis susiskaldymas ir Aukso Ordos riboti interesai tolimuose šiaurės vakaruose. Tačiau tikrąja varomąja ekspansijos jėga buvo naujosios dinastijos, kuriai vėliau prigijo Gediminaičių pavadinimas, ambicijos. Skirtingai nuo savo brolio Vytenio, kuris ko gero turėjo tik vieną sūnų, Gediminas galėjo džiaugtis gausiu vaikų būriu: septyniais sūnumis ir bent penkiomis dukterimis. Visus juos reikėjo išmaitinti kaip dera kunigaikščiams ir princesėms. Dukroms užtekdavo vienkartinių išmokų – kraičio. Nutekėjusios į Lenkiją ar Rusios kunigaikštystes, jos galėjo pasitarnauti kaip laidas mezgant geresnius santykius, tačiau tėvui didesnių rūpesčių jos nebekėlė – tėvas savo pareigą jau buvo įvykdęs. Išaugusios laisvesnėje Vilniaus dvaro atmosferoje, jos, kaip antai už Lenkijos sosto įpėdinio Kazimiero 1325 metais ištekinta Aldona, galėjo kelti nuogąstavimus budriems moralės sargams, tačiau Gedimino tai jau visai nelietė. Kitaip buvo su sūnumis, juos reikėjo aprūpinti stabiliomis pajamomis. Be to, iš jų buvo tikimasi bendradarbiavimo „šeimos versle“. Kadangi vietinis ūkis negalėjo patenkinti gausios šeimos išaugusių poreikių, patogiausias kelias buvo ekstensyvi plėtra į minkščiausią terpę – gretimas Rusios žemes. Pirmasis bandymas Gediminui užimti Bresto kunigaikštystę (1316), būsimosios Palenkės žemes, nepavyko. Haličo-Voluinės kunigaikščiai Andriejus ir Levas dar buvo pakankamai stiprūs, todėl Gediminas prie šių žemių sugrįžo tik apie 1323 metus, kai abu šie kunigaikščiai buvo nebegyvi. Kantrus smelkimasis į Haličo-Voluinės žemes, į kurias pretendavo dar ir lenkai su vengrais, buvo kitas Gedimino politikos bruožas. Už šį barą tapo atsakingas Gedimino sūnus Liubartas, kuris aktyviau ėmė reikštis tik po to, kai buvo nunuodytas Haličo-Voluinės kunigaikštis Boleslovas Jurgis II, turėjęs savyje lenkiško, lietuviško ir rusėniško kraujo. Jis buvo priimtinas tiek Lenkijos karaliui Vladislovui Lokietkai, tiek Lietuvos valdovui Gediminui, kurio duktė Eufemija ištekėjo (1331). Kovos su lenkais ir vengrais dėl Volynės ir Haličo taps jo įpėdinių reikalu.
Tuo tarpu kur kas lengviau ekspansija plėtojosi Dauguvos aukštupy. Apie 1320 metus Gedimino sūnus Algirdas vedė paskutinio Vitebsko kunigaikščio dukrą, o netrukus mirus uošviui paveldėjo ir visą kunigaikštystę. Taip atsivėrė kelias link Volgos aukštupio. 1335 metais įvykus pirmiesiems lietuvių ir maskvėnų kariniams susidūrimams, ekspansija šiame regione sustojo. Buvo prieita riba, kurią peržengti neapsimokėjo, todėl dabar buvo galima susitelkti prie mėgavimosi žemėmis, kurias tiesiog pavyko užimti. Juo labiau, kad kaip tik tuo metu vėrėsi naujos perspektyvos Kijevo kryptimi. Čia Gedimino Lietuvos interesų reiškėju tapo jo brolis Teodoras, kurio buvimas „Rusios miestų motinoje“ paliudytas XIV amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Jis ten veikė kartu su totorių baskaku ir tai rodo, kad lietuvių kunigaikščio valdžios įsitvirtinimas Kijeve buvo suderintas su Aukso Orda. Abi šalys rado bendrą kalbą, kaip galima būtų dalintis Ukrainos resursais. Lietuvių ir totorių kondominiumo režimas didelėje dalyje dabartinės Ukrainos žemių reiškėsi ir prie Gedimino įpėdinio, jo sūnaus Algirdo (1345–1377).
Nėra lengva įvertinti Rusios žemių integravimo į Lietuvos valstybę laipsnį. Tai ypač pasakytina apie tolimas periferines žemes, kurioms buvo būdingas kondominiumo arba per daug neįpareigojančios vasalinės priklausomybės režimas. Tokios šiuolaikinės sąvokos kaip okupacija, aneksija ar integracija visiškai neadekvačios perteikti ano meto realijas. Lietuvos aneksais galima laikyti tas žemes, kurias valdė kunigaikščiai (nebūtinai vien Gedimino giminės ar sūnūs) pripažįstantys aukščiausią Lietuvos didžiojo valdžią, sutinkantys dalintis pajamomis iš savo valdų ir neturintys galimybės ar tiesiog nenorintys vykdyti savarankiškos užsienio politikos. Taigi norint nustatyti, ar išties viena ar kita Rusios sritis buvo prijungta prie Lietuvos, reikia žiūrėti ar yra tenkinami bent keli esminiai priklausomybės kriterijai. Tuo pačiu reikia pažymėti, kad „teritorinės priklausomybės klausimas“ iš tikrųjų yra šiuolaikinio (mokslinio) mąstymo produktas. Gediminui rūpėjo kur kas labiau apčiuopiamas dalykas – pajamos sau ir savo sūnums. Šiuo atžvilgiu išties galime savęs klausti: kiek politiškai jautriu Gediminui turėjo atrodyti skirtumas tarp to, kad vienu atveju jo sūnus Narimantas pajamas gaudavo iš Naugardo kaip karinių paslaugų tiekėjas (1333–1335), o kitu atveju jas gaudavo iš Polocko tiesiog kaip tenykštis kunigaikštis? Jeigu su totoriais galima susitarti dėl bendro valdymo šių dienų Ukrainos žemėse, kam kelti klausimą kam šios žemės turi „priklausyti“? Gedimino (kaip ir jo sūnaus Algirdo) laikų Lietuva tiesiog nebuvo teritorinė valstybė, kurios valdovams būtų rūpėjusi teritorija kaip išmatuojamas ir apibrėžiamas dalykas. Jiems „teritorija“ – tai visų pirma žmonės, kurie moka duokles ir netrukdo lietuvių kariuomenei judėti. Gentinį valstybės sampratos pobūdį kaip tik ir perteikia Gedimino vartotas titulas – „lietuvių ir daugelio rusų karalius“. O kad Gediminas buvo ir liko rūpestingas tėvas, matyti, iš to, kad prieš savo mirtį savo valstybę jis padalino savo sūnums, panašiai kaip ir šiais laikais pasielgtų kiekvienas sąžiningas turtuolis su savo užgyventu turtu.

Vilnius – eksperimentų aikštelė
Nuo 1283 metų pastebimai sustiprėjusi Vokiečių Ordino agresija prieš Lietuvą buvo rimtas iššūkis jos valdančiajai dinastijai. Buvo akivaizdu, kad vien grobiamaisiais žygiais į kaimynines šalis nebus galima sukurti socialinės struktūros ir galinčios efektyviai veikti kariuomenės. Mūsų nuomone, naujosios dinastijos kariniai poreikiai buvo pagrindinis inovacijų ir šalies ūkio intensyvinimo veiksnys. Gedimino brolis Vytenis buvo vienas paskutiniųjų vikingiško stiliaus Europos valdovų. Savo grobiamaisiais žygis jis pagarsėjo Lenkijos žemėse ir Vokiečių Ordino valdose. Tačiau po karaliaus Mindaugo jis buvo pirmasis Lietuvos valdovas, kuris ėmė megzti dalykinius santykius su kai kuriais savo vakarų kaimynais, visų pirma su Rygos miestiečiais. Kai 1297 metais kilo pilietinis karas tarp Vokiečių Ordino ir Rygos arkivyskupo bei Rygos miestiečių pastarieji kreipėsi į Vytenį pagalbos. Pagalba buvo suteikta ir 1298 metais bendromis pastangomis Livonijos Ordino kariuomenė buvo sumušta, o Rygoje įsikūrė lietuvių įgula ten išbuvusi iki 1313 metų. Pagonys turėjo ginti krikščionis nuo kitų krikščionių! Šie dalykai seniai žinomi iš rašytinių istorijos šaltinių, bet toks dalykas, kad daugmaž tuo pačiu metu išeiviai iš Livonijos įsikūrė pačiame Vilniuje, ėmė ryškėti tik
pastaruoju metu. Naujausi archeologiniai tyrimai atskleidė, kad dabartinės Vilniaus katedros aikštės teritorijoje XIV amžiaus pirmajame ketvirtyje buvo įsikūręs „pramoninis“ amatininkų kvartalas. Tuo metu čia gyvenę žmonės vertėsi kalvyste, čia rasti ankstyviausi mūrinės architektūros pavyzdžiai, kuriems artimiausi analogai žinomi iš Livonijos. Tokie stebėjimai leido suformuluoti hipotezę, kad žmonės, palikę šiuos kokybiškai naujus pėdsakus, turėjo būti kilę iš Livonijos, visų pirma iš Rygos. Mintis, kad Vilniaus pilies kalno pietvakarių papėdėje buvo įkurdinta vokiečių amatininkų (ir pirklių?) kolonija, atrodo kur kas labiau įtikinama negu prielaida, esą minėtos naujovės galėjusios atsirasti vietinių meistrų ilgų bandymų pasėkoje. Atsikviesti amatininkus iš užsienio buvo pats natūraliausias sprendimas visuose to meto Vidurio Rytų Europos kraštuose. Vytenis tik patvirtintų šią bendrą taisyklę. Savo ruožtu, Vytenis bus pateikęs neblogą precedentą savo broliui ir įpėdiniui Gediminui.
Iš 1322–1323 metų laikotarpio žinomi septyni Gedimino laiškai, kuriais jis kreipėsi į popiežių Joną XXII, dominikonus ir pranciškonus, Hanzos ir kitų Europos miestiečius. Popiežiui jis skundėsi dėl Vokiečių Ordino jam daromų skriaudų ir apgailestavo, kad jis dėl to priverstas pasilikti „savo protėvių klaidoje“. Visiems savo adresatams jis teikė viltis, kad jis pats gali priimti krikščionių tikėjimą. Tačiau Gedimino didysis galvosūkis buvo kausimas kaip į savo šalį prisivilioti aukštos kvalifikacijos naujakurius – kolonistus. Gediminas kvietėsi praktiškai visų jam žinomų sričių profesionalus: nuo paprastų valstiečių iki pirklių ir riterių. Iš amatininkų jam ypač reikėjo kalvių, račių, dailidžių, malūnininkų ir visų kitų sričių atstovų. Visiems jiems Gediminas žadėjo kuo geriausias įsikūrimo sąlygas. Žadėjo, kad Vilniuje ar kituose miestuose įsikūrę vokiečiai galės naudotis jiems žinoma Rygos miesto teise. O galbūt bus rastas dar geresnis sprendimas, jei išmintingieji didžiojo kunigaikščio vyrai sugalvos dar ką nors geresnio. Valstiečiams žadėjo, kad jie dešimt metų galės dirbti nemokėdami jokių mokesčių, o paskui – tik tiek, kiek įprasta kitose karalystėse. Tuo pačiu Gediminas juos tikino, kad Lietuvoje jie susilauks geresnio derliaus, negu savo šalyse. Tokie dalykai turėjo skambėti viliojančiai žmonėms iš Vakarų, gyvenusiems XIV amžiaus pradžios ekonominio sąstingio sąlygomis. Idant potencialūs kolonistai neturėtų jokių baimių dėl įsikūrimo pagoniškame krašte Gediminas žadėjo jiems visišką religijos laisvę. Juk jis savo šalį atvėrė doriems vyskupams, kunigams ir vienuoliams, kuriems suteikęs visišką laisvę vykdyti savo sielovadines pareigas. Jis tikino, kad Vilniuje ir Naugarduke jis pranciškonams pastatęs po bažnyčią. Gediminas nepamiršo patikinti, kad naujakuriai turės teisę ne tik laisvai atvykti, bet ir išvykti. Galiausiai Gediminas visiems krikščionims pažadėjo, kad jis sudarys tokią taiką, apie kurią krikščionys net nebuvo pagalvoję. Visi šie pažadai buvo užbaigti įspūdingu užtikrinimu: „greičiau plienas pavirs vašku ir vanduo plienu, negu mes atšauksime savo žodį“. Visą šią pažadų laviną galima vertinti kaip pirmą įspūdingą Lietuvos viešųjų ryšių akciją.
Klausimas kokius konkrečius rezultatus ji atnešė? – žymiai sunkesnis, nes nėra šaltinių, kurie leistų pasakyti, kas atsiliepė į Gedimino kvietimą atvykti ir įsikurti Lietuvoje. Vis dėlto iš pavienių žinučių aišku, kad Gedimino laikų Vilniuje veikė pranciškonai, kad jau tada čia turėjo būti įsikūrę vokiečių pirkliai, o pats miestas Livonijos pirkliams buvo tapęs viena iš stotelių pakeliui link Pietų Rusios žemių ir tenykščių rinkų. Tačiau ne mažiau aišku, kad platesnio ir gilesnio Lietuvos modernizavimo programa nebuvo įgyvendinta. Koją tam pakišo Gedimino atsisakymas priimti krikštą.

Apgauti vakariečius – misija įmanoma
Savo laiške popiežiui Gediminas akcentavo elementarų teisingumą. Jis kariauja su krikščionimis, ne dėl priešiškumo krikščionių tikėjimui, bet dėl kryžiuočių puolimų. Jis turi tokią pat teisę gintis, kaip ir bet kuris krikščionių valdovas. Jei tik popiežius galėtų Gediminą apsaugoti nuo kryžiuočių, Gediminas pasiruošęs jam paklusti kaip tėvui, lygiai taip pat kaip tai daro kiti krikščionių valdovai. Kitiems savo laiškų adresatams jis kalbėjo dar aiškiau, kad jis pasiryžęs „priimti tikėjimą“. Visa tai buvo rašoma siekiant sukurti įspūdį, kad Gediminas iš tiesų pasiryžęs pats priimti krikštą ir tuo pačiu inicijuoti savo tautos atsivertimą į krikščionių tikėjimą. Vis dėlto reikia pažymėti ir tai, kad Gediminas tuo pat metu kūrė ir siaubo filmams būdingą atmosferą, žadančią, kad gali atsitikti kažkas netikėto ir baisaus. Jis rašė, kad jis labai nekantrauja kuo greičiau sulaukti popiežiaus pasiuntinių ir jam didelį nerimą kelia kažin kokia „suvedžiojanti klasta“. Kai 1323 metų rudenį Livonijos atstovai tiesiai šviesiai paklausė Gedimino ar jis norįs priimti kriktą Gediminas išsisuko atsakydamas: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje“. Toks „produktyvus neaiškumas“ (kaip išsireikštų mūsų dienų Graikijos premjeras), netapo kliūtimi Livonijos vokiečiams sudaryti taiką su Gediminu. Juk atvykę popiežiaus legatai tikrai sudės visus taškus ant „i“.
1324 metų rudenį į Rygą atvykę legatai neskubėjo leistis į Vilnių. Jie pasiuntė savo pasiuntinius, kurie vietoje turėjo išsiaiškinti kokia yra reali padėtis. Principinis klausimas buvo ar valdovas iš tikrųjų yra pasiryžęs priimti krikštą. Tuo metu Vilniuje veikęs dominikonas Mikalojus jiems pranešė, kad valdovas yra visiškai persigalvojęs ir neketina krikštytis. Todėl priimti audiencijon pasiuntiniai pirmiausiai pradėjo aptakiai kalbėti apie popiežiaus dėmesį jo reikalams, apie taiką. Gediminas jiems už tai nuoširdžiai padėkojo, o tada uždavė nuginkluojančiai paprastą klausimą: ar jie žino, kas buvo parašyta jo laiškuose. Jie atsakė, kad juose buvo išreikšta intencija priimti tikėjimą į Jėzų Kristų ir pasikrikštyti. Delikatus skirtumas tarp Gedimino žinojimo ir jo intencijos, tarimai žinomos jo adresatams, Gedimui tapo plačių manevrų lauku. Jis pasakė tiesiai šviesiai, kad jis neliepė rašyti apie krikštą. Krikščionių aiškinimas, kad „priimti tikėjimą“ reiškė krikštą, Gediminui pasitarnavo kaip dar vienas argumentas, kad jis neliepė rašyti apie krikštą. Krikščionių aiškinimas, kad būti klusniu Bažnyčios sūnumi ir popiežiaus klausuti kaip tėvo, buvo atremtas paaiškinimu, kad Gediminas yra toks mandagus, kad kiekvieną už save vyresnį žmogų gerbia kaip tėvą, bendraamžius laiko savo broliais, o jaunesnius – sūnumis. Galiausiai, kad diskusijos dalyviams būtų viskas aišku, Gediminas pratrūko: „Jei kada ir galvojau apie krikštą, tepakrikštija mane velnias!“ Atpirkimo ožiu buvo padarytas vietinis pranciškonas Bertoldas, kuris rašydamas laiškus „iškraipė“ valdovo mintį ir taip suklaidino visą pasaulį.
„Draugiškas pokalbis“ su legatų pasiuntiniais buvo tik pusė darbo. Pasiuntiniai norėjo savo misiją atlikti iki galo ir išsiaiškinti tikrąsias pasikeitusios valdovo laikysenos priežastis. Jiems pavyko išsiaiškinti, kad Vokiečių Ordino inspiruojama žemaičių opozicija ir prieš katalikišką valdovo krikštą nusiteikę stačiatikiai suveikė kaip galinga jėga privertusi Gediminą išsižadėti minties apie krikštą. Jiems netgi pavyko sužinoti, kad jų buvimo Vilniuje metu valdovas keletą naktų dėl to graudžiai verkęs. Šiuolaikiniai tyrėjai tokius aiškinimus dažnai priima už tikrą pinigą. Mūsų pačių tyrimas parodė, kad visa ši informacija pasiuntiniams buvo pateikta su valdovo dvaru glaudžiai susijusių asmenų. Dėl šios priežasties jos negalima laikyti objektyvia. Antra vertus, tokios informacijos pateikimo tikslas visiškai aiškus – įrodyti, kad Gediminas visai nekaltas, kaltos jam nepavaldžios aplinkybės.
Šis Vilniaus dvaro triukas didžiąja dalimi pavyko. Turbūt nemažai žmonių iš tiesų patikėjo tokiais aiškinimais. Savo ruožtu popiežius turėjo savų priežasčių priversti Vokiečių Ordiną laikytis taikos su Gediminu iki pat 1328 metų. Per tą laiką Gediminas spėjo sudaryti sąjunginę sutartį su Vladislovu Lokietka 1325 metais ir drauge su juo smogti popiežiaus priešui – Vokiečių imperatoriui Liudvikui IV Witelsbachui. 1326 metais bendro lenkų–lietuvių žygio į Brandenburgą metu laukiniai Gedimino kariai vietiniams gyventojams paliko neišdildomus įspūdžius. Pasipiktinimas popiežiumi vokiečių žemėse tik dar labiau išaugo, bet tai nebuvo Gedimino problema. Jis grįžo prie grubesnės Realpolitik, kaip ir Vokiečių Ordinas, nuo 1328 metų atnaujinęs savo žygius į lietuvių žemes.

Darius Baronas
lietuvių istorikas, dirbantis Lietuvos istorijos institute, viduramžių Lietuvos istorijos žinovas

Jan Tyszkiewicz
vert. Bartłomiej Kowal

Viduramžių Mozūrija apėmė panašią teritoriją tokią, kaip ir dabar. Pastoviausia siena buvo šiaurėje, kurioje būta daug pelkėtų miškų, besidriekiančių palei Narvos upę. Tik Kalnėnų aukštuma tarp Prūsijos ir jotvingių žemių garantavo sausą susisiekimą bet kuriuo metų laiku.

Šiaurės rytuose tarp Bebros ir Narvos upių prasidėjo pelkių ir dumblo kraštas, kuris ir šiandien tipiškas tam kraštovaizdžiui. Vakarinė ir rytinės Mozūrijos sienos formavosi XI–XII amžiuje, o pietinės ties aukštutine Pilica ir Vieprša jau buvo beveik nusistovėjusios.
Viduramžių Mozūrijos santykius su kaimynais šiaurėje galima suskirstyti į keturis etapus: gentinis laikotarpis (iki ca. 1000 metų), ankstyvasis Piastų (iki 1226 metų), piastų-kryžiuočių (iki 1387 metų) ir jogailaičių-kryžiuočių (iki 1525 metų). Keletas Andegavenų dinastijos valdymo metų Lenkijoje pasižymėjo stagnacija. Gentiniame laikotarpyje tankūs miškai plačia juosta skyrė prūsų gentis nuo Mozūrijos, kurią sudarė kelios etninės grupės (jų visų vardų nežinome).
1009 metų vasario mėnesį į Prūsiją buvo suorganizuotas misijinis žygis vadovaujamas Brunono iš Kverfurto. Misionieriai pradėjo krikštyti pasienyje su mozūrais gyvenusias gentis. Kadangi XI amžiaus pradžios vokiečių šaltiniai užsiminė, jog vėliau jie pasuko link Lietuvos, galime manyti, jog vyskupas Brunonas galėjo pasiekti ir pietines jotvingių žemes. Ten jis žuvo. Veikiausiai ši akcija vyko iš Mozūrijos per Kalnėnų aukštumą, kiti keliai vasario pabaigoje buvo nepraeinami. Vyskupo Brunono ir jo pakeleivių kūnus Boleslovas Drąsusis išpirko ir nesurengė atsakomojo žygio.

Ankstyvasis Piastų laikotarpis
XI, XII ir XIII amžiaus pradžioje santykiai tarp kaimynų buvo labai įtempti. Karai ir Mieško II valdžios susilpnėjimas leido Mozūrijoje sukurti atskirą Mieclavo valdomą kunigaikštystę. Vienoje rusų kronikoje ties 1047 metų data užsimenama apie bendrą Kijevo kunigaikščio Jaraslovo ir Kazimiero Atnaujintojo žygį prieš Mieclavą. Maištininkas, nenutraukęs sąjungos su pagonimis prūsais ir pamarėnais, buvo nugalėtas. Susitarimai su vokiečiai, vengrais ir Rusia leido Kazimierui Atnaujintojui žaisti valstybę, tačiau be Pamario. Tuo tarpu Mozūrijos atsiėmimui reikėjo sudaryti sąjungą su Rusia ir perduoti Jaroslavui dalį žemių prie rytinio Būgo kranto, nuo Przemyslio iki Brasto ir Drohičino, pastatyto apie 1050 metus. Per kitus daugiau nei 100 metų būta daug ir dažnų prūsų žygių ir atsakomųjų lenkų akcijų. Apie tai rašė pirmieji lenkų kronikininkai tokie kaip Galas Anonimas ir Vincentas iš Kadlubeko. Po Boleslovo Kreivaburnio mirties (1138) buvo sukurta dalinė kunigaikštystė, jungianti Mozūrija ir Kujavus (1138−1230). Jos gynybą nuo prūsų ir jotvingių bandė organizuoti Krokuvos kunigaikščiai. Į Prūsiją toliau buvo rengiami jungtiniai Lenkijos dalinių kunigaikščių žygiai. Siekiant sulaikyti šiuos žygius, buvo bandoma sukurti specialų Dobrynės riterių ordiną.

Lietuviai įsitraukią į kovas
Prasidėjus naujam santykių su kaimynu etapui, Konradas I Mozūrijos kunigaikštis pasikvietė į Kulmo žemę Vokiečių ordiną (1226). Nesutarimai ir konfliktai, kilę tarp kryžiuočių ir kaimyninių kunigaikščių, nesutrukdė prūsų užkariavimo. Ordinas nuolatos gaudavo pagalbą iš Europos ir iš Piastų kunigaikščių. Tas bendradarbiavimas nutrūko dėl Vokiečio agresijos prieš Pamario kunigaikštystę po jos užėmimo 1308 metais. Vokiečių ordinas išnaudojo Vladislovo Uolektinio silpnumą, užbaigdamas jotvingių žemių pajungimą. Realizuoti šiuos uždavinius ordinui palengvino mažas Lietuvos aktyvumas, kuri buvo užsiėmusi Polocko prijungimo ir Livonijos reikalais.
Mozūrijos kunigaikščiai planavo savo valdomas teritorijas išplėsti prūsų žemių sąskaita. Siekdami šio tikslo, apie 1248 metus Mozūrijos kunigaikščio Konrado sūnus Ziemovitas I vedė Perejeslavą, Haličo- Voluinės kunigaikščio Danieliaus dukrą ir kartu su rusais ėmė planuoti žygius prieš jotvingius. Ziemovito ir Danieliaus suartėjimas lėmė, jog Danielius 1253 metais galėjo būti karūnuotas Rusios karaliumi. Karūnavimo ceremonija įvyko Drohičine prie Būgo upės. Kitų metų pavasarį Ziemovitas ir Danielius Račionže sudarė sutartį su Vokiečių ordinu, kurioje buvo numatytas jotvingių žemių pasidalijimas į tris dalis. 1255 metų žiemą buvo surengtas kitas žygis prieš jotvingius. 1257 metų kovą Piastų kunigaikščiai, vadovaujami Krokuvos kunigaikščio Boleslovo Bailiojo, svarstė kaip organizuoti tų žemių christianizaciją.
O tada atėjo laikas lietuvių atsakui. 1258 metais Treniotos vadovaujami lietuviai apiplėšė Čersko apylinkes ir užėmė keletą pilių. Nepaisant to, Ziemovitas I stengėsi nekeisti savo tėvo koncepcijos ir toliau siekė prijungti dalį jotvingių žemių prie Mozūrijos. 1260 metų birželio 15 dieną jis Troščyne sudarė sutartį su Ordinu, kuri jam garantavo teisę į šeštadalį jotvingių gyvenamos teritorijos. Ziemovito ir kryžiuočių sąjunga numatė abipusią pagalbą prieš bendrus priešus krikščionis ir pagonis, t.y. prieš Kujavų kunigaikštį Kazimierą, jotvingius ir Lietuvos karalių Mindaugą. Tačiau praėjus dviem metams po sąjungos sudarymo, galingas Mindaugo atsakomasis žygis buvo nukreiptas prieš Haličo-Vladimiro kunigaikštystę prie Būgo, pietines Vokiečių ordino žemes, Mozūrijai priklausiusį Plocką ir Kulmo žemę. Treniotos būriai pasiekė Čersko apylinkes, o pakeliui į jį užimtas Jazdovas. Šio žygio metu buvo užmuštas Ziemovitas I ir į nelaisvę paimtas jo vyresnysis sūnus Konradas. Negana to. Tų pačių metų rugpjūtį jotvingiai ir prūsai suorganizavo dar vieną plėšiamąjį žygį, o 1263 metais sunaikino Lovičą ir jo apylinkes. Mozūrija, netekusi kunigaikščio, buvo vėliau ne kartą plėšiama lietuvių ir prūsių kariauninkų 1266–1267 metais.
Ziemovito I našlei Perejeslavai tik 1264 metais pavyko išvaduoti sūnų iš lietuvių nelaisvės. Išmoka nebuvo sumokėta, bet už tai mozūrai turėjo nutraukti sąjungą su kryžiuočiais ir normalizuoti santykius su lietuviais. Išlaisvintas Konradas II tapo Čersko ir prie Narvos, nuo Zakročymo iki Viznos esančių mozūrų žemių kunigaikščiu. Jo jaunesnysis brolis Boleslovas II kartu su motina valdė kitas mozūrų žemes, o po 1276 metų gavo atskirą kunigaikštystę, susidedančią iš Plocko, Gostyniskės, Vyšogrodo ir Ravskos žemių. Jis greit rado bendrą sutarimą su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Traideniu ir vedė jo dukrą Gaudemundę Sofiją (1279). Mozūrų kunigaikštis užmezgė taip pat kontaktus su Vladislovu Uolektiniu ir Lešeku Juoduoju. 1279 metų viduryje Pultuske būta įdomaus nutikimo. Vladimiro kunigaikštis Vladimiras Būgu ir Narva pasiuntė kviečių jotvingiams ir šis krovinys buvo perimtas Konrado II aplinkos žmonių. Stebėtina šioje istorijoje buvo tai, jog pagalba badaujantiems jotvingiams dabar buvo siunčiama būtent iš Rusios.

Kovų dėl Krokuvos šešėlyje
Paskutinis XIII amžiaus ketvirtis Lenkijoje buvo pažymėtas kovų už Mažąją Lenkiją ir Krokuvą ženklu. Kunigaikščiai tarpusavyje sudarinėdavo įvairias koalicijas, įtraukdami į jas rusų kunigaikščius ir lietuvius. Haličo kunigaikščio Levo ir Slonimo kunigaikščio Vasylkos kariuomenės sunaikino Sochačevo ir Gostuninkso žemes 1283 ir 1285 metais. Kujavų kunigaikštis Konradas II, padedant rusams ir lietuviams, bandė užimti Krokuvą (1285) ir siaubė brolio Boleslovo II žemes Po Lešeko Juodojo mirties (1288 metų rugsėjo 30) rusų kunigaikščiai įsijungė į kovas dėl Krokuvos.
Būtent Mozūriją XIII amžiaus paskutiniame ketvirtyje ypač susilpnino konkurencinės kovos dėl Mažosios Lenkijos. Boleslovas II, valdydamas visą Mozūriją 1294–1313 metais, dažnai keitė sąjungininkus, rūpindamasis valdžios išlaikymu visoje kunigaikštystėje ir jos apsaugojimu nuo siaubimų. Priešingai negu jo tėvas Ziemovitas I pastoviai palaikė draugiškus santykius su Lietuva. Nenorėdamas jų erzinti, leido jų kariuomenei žygiuoti į plėšiamuosius žygius, siekiančius Lenčicą (1294), Sandomieržą (1302) ir Kališą (1305–1306). Kadangi daugelis jotvingių nuo kryžiuočių pasislėpė lietuvių žemėse už Nemuno, tai tuos išpuolius į Lenkiją greičiausiai vykdė jungtinė lietuvių ir jotvingių kariuomenės.

Nuo paliaubų iki sąjungos
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis (1295/6−1315) užmezgė ryšius su Rygos arkivyskupu, remdamas jį jo ginčuose su Livonijos ordinu (1298, 1305−1310). Kontaktai su Ryga leido Lietuvai dalyvauti prekyboje Dauguvos upe bei padėjo užvaldyti Polocką. Dėl to po 1300 metų lietuviai tik retai pasirodydavo lenkų žemėse. Paliaubos tęsėsi nuo 1300 iki 1321 metų. Boleslovo II sutartis su Vyteniu buvo išplėsta, įjungiant į ją Vladislovą Uolektinį, nuo 1308 metų kovojantį su Vokiečių ordinu. To pasėkoje Vytenis siųsdavo į Lenkiją nedidelius būrius. Tai buvo įvairūs lietuvių, rusų, jotvingių kariauninkai, panašiai apsirengę ir apsiginklavę. Juos domino grobis ir belaisviai. Panašiai veikė ir prūsai, dalyvavę kryžiuočių žygiuose prieš Uolektinį.
Pavojų, kuris lenkams kilo Vokiečių ordinui sudarius sąjungą su Čekija, Uolektinis sumažino suartėdamas su Vengrija. 1320 metais jis ištekino savo dukrą Elžbietą už Vengrijos karaliaus Karolio Roberto. Vokiečių ordino teismo procese su lenkais Invroclave visi mozūrų kunigaikščiai siekė išsaugoti neutralumą. Uolektnis gerai suvokė, jog jis negali tikėtis paramos iš silpnų ir neapsisprendusių Dobrynės ir Mozūrijos kunigaikščių. Vieninteliu patikimu jo sąjungininku galėjo būti Vytenis (miręs 1313 metais), o vėliau Gediminas. Lenkijos karaliaus Vladislovo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sąjunga gimė palaipsniui. Iš pradžių būta Plocko kunigaikščio Vaclovo vedybų su Gedimino dukra Danute Elžbieta (apie 1320 metus). Artėjančiame Vladislovo Uolektinio susidūrime su Ordinu Mozūrijos kunigaikščiai nenorėjo dalyvauti: Ravo, Sochačevo ir Visko kunigaikščio Ziemovito II valdos daugelyje vietų ribojosi su Vokiečių ordino, o Čersko – Varšuvos kunigaikštis daugiau galvojo apie rusiškus reikalus. Be to abu juos neramino išaugusi Uolektinio galia.
1323 metais prasidėjo Lenkijos, Vengrijos ir Lietuvos varžytuvės dėl Haličo-Vladimiro kunigaikštystės perėmimo, po to, kai paskutinis šios valstybės kunigaikštis mirė nepalikęs įpėdinių.
Į Rusiją, remiamas vengrų žygį surengė Uolektinis, į Panarvos ir Pabūgio (vėlesnės Palenkės) žemes įsiveržė Gediminas, kartu 1324 metais nusiaubdamas Mozūriją. Į Haličo sostą buvo pasodintas Traidenio ir Haličo kunigaikštienės Marijos sūnus Boleslovas. Tačiau jau 1326 metais susiformavo dvi priešiškos stovyklos: Vokiečių ordinas su Mozūrijos kunigaikščiais iš vienos pusės prieš Vladislovą Uolektinį ir Gediminą iš kitos. Po to vykusiose kovose tarp Uolektinio ir kryžiuočių bei Mozūrijos kunigaikščių lietuviai suteikė Lenkijos karaliui karinę paramą. (1327, 1329 metais). Ordinui į pagalbą atskubėjo Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis, kuris privertė Plocko kunigaikštį Vaclovą tapti jo lėnininku. Jis taip pat parėmė kryžiuočių pretenzijas kietiems Mozūrijos kunigaikščiams Traideniui ir Ziemovitui II. Tiesioginės kovos, nesuteikusios persvaros nei vienai pusei, tęsėsi 1330–1332 metais, o 1329–1335 metais taip pat konfliktavo ir įvairias sutartis sudarinėjo ir Mozūrijos kunigaikščiai bei Vokiečių ordinas. Mozūrija per visą tą laiką buvo nuolat niokojama. Tuo tarpu šios žemės kunigaikščiai nenorėjo prarasti priklausomybės ir tapti Lenkijos karaliaus lėnininkais.
Kazimieras Didysis nuo 1333 metų sąmoningai ir nuosekliai siekė normalizuoti santykius su Vokiečių ordinas. Tai jam pavyko padaryti 1343 metais sudarius Kališo taiką. Tais metais kryžiuočiai nustatė sieną su Mozūrija. Po 1323 metų Ziemovitas II išplėtė savo valdas Lietuvos pasienyje į pietus ir rytus nuo Viznos. Gediminas savo žygiais į Mozūriją 1336,1337 ir 1340 metais užsitikrino savo valdžią Narvos aukštupyje ir Pobužėje. Kelias iš Lietuvos į Mažąją Lenkija dabar ėjo per Volkovyską, Brastą ir Liubliną. Haličo kunigaikščio Boleslovo Jurgio mirtis 1340 metais nepalikus įpėdinių, leido atnaujinti mozūrų kunigaikščiams savo pretenzijas į Panarvę ir Pobužę, t.y. į kaimynines buvusios Halčio- Vladimiro kunigaikštystės valdas.
Santykiuose su Vokiečių ordinu kertinį vaidmenį vaidino Mozūrijos pakraščio teritorijos. Mozūrijos valdovai galėjo plėsti savo valdas į šiaurę ir rytus. Mišku apaugusi šiaurinė pasienio zona prie Narvos buvo ilga laiką puldinėjama prūsų, kiek ramiau pasidarė tik XIV amžiuje. Dirvožemis čia buvo prastas. Šiaurės rytuose teritorijos prie Bebro upės aukštupio ir Narvos aukštupio intakai jau anksčiau buvo apgyvendinti mozūriečių. Nuo XIV amžiaus pradžios ši teritorija buvo ginčų su Lietuva objektas. Nuo XI amžiaus Vizna buvo svarbiausia pilimi toje teritorijoje iki galutinio sienos nustatymo tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino 1422 metais sudarius Melno taiką. Jogailaičių – Vokiečių ordino epochoje Lenkija kariavo su Ordinu, bet Mozūrijos kunigaikščiais šiose kovose beveik nedalyvavo.
Pateiktas Mozūrijos istorijos vaizdas čia yra nepilnas, kadangi šiame tekste buvo kalbama apie karinius konfliktus ir politines sąjungas. Nebuvo kalbama apie kaimyniškus santykius, apgyvendinimą, regiono ūkį ir kultūrinę raidą. Šių aspektų aptarimas yra būtinas ir kartu įmanomas, tačiau apie tai rašyti daug sudėtingiau ir šių temų aptarimas reikalauja daugiau vietos. Ūkinių santykių, krašto apgyvendinimo, kelių tinklo, prekybinių ryšių analizė reikalauja įvairialypių šaltinių pažinimo bei įvairių tyrimo metodų naudojimo. Tačiau faktu lieka tai, jog tokiuose tyrimuose gauti rezultatai labai skiriasi nuo to, kas šiandien pateikiama tradiciniuose mokyklos vadovėliuose.

Jan Tyszkiewicz
lenkų istorikas mediavistas, Varšuvos universiteto Istorijos instituto profesorius

Eduardas Gudavičius

Lietuva yra Baltijos šalių vertikalės ir Višehrado šalių horizontalės susikirtimo taškas. Abejur ji yra sava ir nesava, vertikalei per didelė, horizontalei per maža. Tai parodančiu, rodikliu šiandien galime paimti eurą: 2014 metais šv. Silvestro dieną Lietuva dar priklausė horizontalei, o kitą rytą jau pabudo vertikalėje. Pratęsiant užsibrėžtąją kryptį, galima pasakyti, kad euro rodiklis joje jau nėra kokia nors naujovė. Nuo XIV-XV amžių taleris buvo tarptautinė valiuta. Į talerio arealą Lietuvą „atvedė“ Zigmantas Augustas.

XIII -amžiuje dar nebuvo jokio talerio arealo, o Lietuvoje dar nebuvo kalamos monetos. Taigi apie Lietuvą būsimojo Višehrado šalių draugijoje šiuo metu kalbėti dar netenka. Baltijos šalių draugijos apskritai dar nebuvo, tačiau nuo amžių egzistavo vienas reiškinys, kur bendrą kalbą surasti galėjo bet kurios kompanijos šalys, – korupcija. Į didžiąją politiką Mindaugas įžengė kaip korupcijos dalyvis. Konkretizuoti šiuos įvykius reikės kiek toliau, o dabar tepažymėsiu, kad Mindaugas čia dar atsiskaitinėjo ne ilgaisiais, o “natūra” – aukso ir sidabro indais, žirgais. Taip papirkinėjo ne iždu, o tik lobiais disponuojantys ankstyvosios valstybės valdovai. Be to, ankstyvoji monarchija – asmeninių ryšių epocha. Besiformuojančioje Lietuvos valstybėje iškylanti valdančioji dinastija šaltiniuose pasirodo plačiame „svainijų“ fone , išplintančiame net už Lietuvos ribų tiek šiaurėje, tiek ir pietuose.
Apie pirmuosius „Višehrado šalių“ valdovus daugiausia sužinoma iš Simono Kezos (Vengrija), Kosmo Prahiškio (Čekija), Gniezno Anonimo (Lenkija) XII-XIII amžių vadinamų tautinių kronikų. Tautinė Lietuvos kronika buvo surašyta tik XVI amžiaus II-III dešimtmetį ir joje nėra tikrų žinių apie Mindaugą. Beveik viską apie istorinį Mindaugą sužinome iš vokiečių ir rusų šaltinių, ypač iš Livonijos eiliuotosios kronikos ir Hipatijaus metraščio. Pastarajame randama nepaprastai vertinga žinutė apie 1219 metų sutartį tarp Voluinės ir Lietuvos. Lietuvai atstovauja penkios kunigaikščių grupės (21 žmogus), vienoje iš jų minimas Dausprungas ir jo brolis Mindaugas. Tai pirmasis žinomas Mindaugo biografijos faktas. Biografiją užbaigiantį Mindaugo nužudymo (1263) faktą pateikia Hipatijaus metraščio nekrologinė žinutė, pavadindama jį didžiuoju kunigaikščiu ir patvaldžiu.
Po sutarties su Voluine beveik 30 metų tai, kas vyko Lietuvoje ir ką veikė Mindaugas, skendi informacijos migloje.
O svarbių įvykių būta ne vieno. Ta pati nekrologinė žinutė keliais žodžiais nubrėžia Mindaugo politinės karjeros kelią nuo jaunesniojo brolio statuso iki patvaldžio (išskirtinai pagarbus terminas): Mindaugas iškilo žudydamas bei išvydamas brolius ir brolėnus. Detalių nežinome, bet visiškai teisus J. Latkowskis, pasakęs, kad Mindaugas suvienijo Lietuvą merovingiškai.

Šešėliai, skęstantys rūke
XIII amžiuje būta dviejų sąvokos „Lietuva“ prasmių – platesnės, atitinkančios visą dabartinę Lietuvą, ir siauresnės („Lietuvos žemės“, ribojamos Nemuno vidupio ir Neries). Pradinės Mindaugo, taip pat ir jo vyresniojo brolio Dausprungo, valdos buvo kaip tik pastarojoje teritorijoje. Livonijos eiliuotoji kronika neturi chronologinio tinklo ir joje aprašomus įvykius tenka chronologizuoti lyginant su kitais šaltiniais. Pirmą kartą ji pamini Mindaugą, kai jis 1245 metais apgulė Vokiečių ordino Embutės pilį Kurše. Tai buvo Mindaugo slapto susitarimo su prieš ordiną kovojančiu Pamario kunigaikščiu Sventopelku paseka, nes 1245 metų vasarį pasirodė smerkiančios Sventopelką popiežiaus Inocento IV bulės. Šios bulės leidžia datuoti Embutės įvykius 1244 metų pabaiga. Embutės apgultis nebuvo sėkminga, bet aprašant toliau sekusias 1245-1246 metų kovas, Mindaugas buvo pavadintas lietuvių „aukščiausiuoju karaliumi“. Šiose kovose „karaliaus“ seserėnas Lengvenis šiaurės rytų Lietuvoje įveikė savo priešus, kurie pabėgo į Livoniją.
Šį kartą galime kalbėti apie „svainijų“ ryšius už Lietuvos ribų. Kitas dalykas, jog Lengvenio priešų (Gineikos, Tučiaus, Milgryno) ryšiai parodo juos tik kaip mažus žmogelius. Kas buvo šie žmogeliai 1245 metų Lietuvoje? Vokiečių ordino brolių akyse tai buvo geri aborigenai, o Lengvenis ir karalius Mindaugas, be abejo, blogi. Jau Mindaugo tėvo kartos už Lietuvos ribų plintančius didelių žmonių ryšius parodo Henriko Latvio kronika, kalbėdama apie XIII amžiaus I-II dešimtmečio lietuvių vyresniuosius kunigaikščius. Joje iškyla didelio lietuvių vilko, engiančio civilizuotinus (užkariautinus ir krikštytinus) žmones, paveikslas. Praėjus 3-4 metams po Lengvenio istorijos, sekė įvykiai, nudažę šį peizažą kur kas ryškesnėmis spalvomis. Mindaugo pasiųsta lietuvių kariuomenė įsiveržė į Smolensko kunigaikštiją. Jai vadovavo jo brolėnai Tautvilas ir Gedvydas (veikiausiai Dausprungo sūnūs) bei jų žemaičių kunigaikštis Vykintas. Mindaugas jiems nurodė: kas sau ką užsikariavo, tai ir pasilaiko. Mindaugo veiksmai rodo, kad Dausprungo jau nebebuvo, taigi tapęs patronimijos ir „svainijos“ senjoru, jis leido brolėnams užsikariauti sau žemes totorių nusiaubtoje Rusijoje, o pats užgrobė jų valdas. Dabar jau Mindaugas galutinai įsitvirtino kaip didysis Lietuvos kunigaikštis.

Giminės konfliktas
Prasidėjo pilietinis karas. Svainius parėmė Haličo kunigaikštis Danielius (Tautvilo ir Gedvydo sesuo buvo už jo ištekėjusi): Vykintas atvyko į Jotvą ir Žemaitiją su pilnu Danieliaus sidabro kapšu. Vykintą sekė Tautvilas su Danieliaus jam duotais rusų ir kumanų kariais, o Danielius derino savo veiksmus su Livonijos ordinu ir Rygos vyskupu. Pats Haličo kunigaikštis įsiveržė į Juodąją Rusiją, kurią tuo metu lietuviai jau buvo užvaldę. Tautvilas nusiaubė Mindaugo valdas, o Vykintas įsitvirtino Šiaurės Žemaitijoje. Visa tai vyko 1249 metais, jų pabaigoje Tautvilas atvyko į Rygą, kur buvo iškilmingai sutiktas ir apkrikštytas.
1250 metų pirmoje pusėje ar viduryje Livonijos ordino magistras Andrius Štirlandas atžygiavo į Mindaugo tėvoninės Lietuvos žemės pietinę dalį. Magistras norėjo pasigalinėti su Mindaugu, bet karalius tūnojo savo pilyje. Palikusi Mindaugą tūnoti, ordino kariuomenė nusiaubė didįjį kunigaikštį palaikančią Pietų Žemaitiją ir privertė pasiduoti Žemgalą. Andriaus Štirlando žygiui buvo kruopščiai pasiruošta. Tačiau ilgai neužsibūta, pilis nebuvo šturmuota. Galbūt prityrusi kario akis įvertino lietuvių fortifikaciją, su kuria anksčiau pakankamai nesusidūrė. O gal turėta ir kitokių motyvų? Nereikia pamiršti, kad Tautvilą išskėstomis rankomis priėmė ne ordino magistras, o Rygos vyskupas. Tautvilas buvo Šiaulių mūšio nugalėtojo Vykinto seserėnas, o Vykintui ordinas nekerštavo tik prašomas sąjungininko Danieliaus. Kitaip sakant, ordinas vyskupui turėjo traukti kaštonus iš karštos ugnies. Ordino kariuomenei atsitraukiant nuo Mindaugo pilies, politinių jėgų pasiskirstymas jau buvo kitoks. Link šios pilies eita solidariai, o nuo jos?
Hipatijaus metraštininkas labai dėmesingas Tautvilui ir nurodo, kad jį globojo Rygos vyskupas Mikalojus, Livonijos eiliuotoji kronika – ordino ruporas – apie Tautvilą ir Rygos vyskupą net neužsimena. Kodėl? Atsakymas paprastas. Su Tautvilu skaitytasi kur kas daugiau, nors toks jo pripažinimas buvo tik fikcija. Puikiai tai suprasdamas, Andrius Štirlandas užmezgė tiesioginius ryšius su Mindaugu.

Krikštas
Kontaktų pradžią parodo Mindaugo pasiuntinio atvykimas pas ordino magistrą 1250 metų antroje pusėje. Mindaugas atsiuntė brangias dovanas ir siūlė dar pridėti, jei magistras nužudytų Tautvilą. Andrius Štirlandas tapo korupcijos bendrininku, bet patį jos aktą nukreipė ne prieš Tautvilo asmenį, o prieš jo politinę fikciją, pasiūlydamas Mindaugui krikštytis ir paremti, išgaunant popiežiaus sutikimą tokiam apsikrikštijimui. Įžvalgus politikas Andrius Štirlandas čia atgaivino idėją, kuri numatė naujai atsirandančių valstybių pripažinimą jų apsikrikštijimo sąlyga. Lietuva buvo vienintelė tokia valstybė toje erdvėje, kurioje dabar gyvena Baltijos šalys, ir įžvalgusis magistras suprato, kiek jo ordinas gali išlošti verždamasis į šią erdvę ne per priekinius, o per užpakalinius vartus. Hipatijaus metraštis nurodo, kad pasiūlęs Mindaugui krikštytis, Andrius Štirlandas pridūrė: Esu tavo draugas.
Grįžęs iš Žemgalos, Andrius Štirlandas buvo Mindaugo pakviestas deryboms, kurie pasibaigė sėkmingai. 1251 metų liepą keliomis bulėmis Inocentas IV konstatavo Mindaugo ir jo valdinių apsikrikštijimą, priėmė jį į šv. Petro globą, nustatė Mindaugo apvainikavimo karaliumi tvarką ir vykdytojus. 1250 metų pabaigos – 1251 metų vidurio laikotarpis apima Mindaugo susitarimą su Livonijos ordinu, jo katechizaciją, krikštą, pasiuntinio Parbaus atvykimą į Rygą, jo išvykimą į Milaną (pas popiežių, lydimo ir kuruojamo Livonijos ordino delegatų), popiežiaus sprendimus ir nurodymus. Inocentas IV, pritardamas „korumpuotam“ Livonijos ordino ir atsiradusios Lietuvos valstybės sandoriui, su Mindaugu elgėsi taip, kaip Otonas III elgėsi su Lenkijos Boleslovu Narsiuoju ir Vengrijos Steponu Šventuoju.
1253 metų liepos mėn. Mindaugo karūnavimas ėjo kartu su žemių (daugiausia Žemaitijoje) dovanojimo Livonijos ordinui aktu. Misijinės Lietuvos diecezijos vyskupu buvo paskirtas ruošęs jį krikštui ordino brolis kunigas Kristijonas, ordinas perėmė į savo rankas visą šalies konversijos procesą. Už karūnas mokėjo ir kiti, nors jų mokama kaina nebuvo tokia didelė, nes nei Vengrijos, nei Lenkijos valdovui nereikėjo varžytis su konkurentu, kuris dar buvo ir kolaborantas. Kolaborantą rėmė Rygos vyskupas ir kapitula. Livonijos ordino magistras pasirinko realų valdovą, o ne kolaborantinę fikciją, ir laimėjo.

Giminės varžybos ir karūna
Popiežius pažymėjo, kad savo krikštijamą šalį Mindaugas išplėšė iš pagonių rankų. Tai reiškė, kad Tautvilas, nors tapo kataliku anksčiau už Mindaugą, buvo „nurašytas“ į tokius pagonis. Tautvilui su turimais Danieliaus kariais teko iš Rygos trauktis į Žemaitiją pas Vykintą. Jo paremtas ir pasitelkęs jotvingius, aploštas brolėnas 1251 metų vasaros pabaigoje išžygiavo prieš jį aplošusį dėdę. Dėdė, kartodamas 1250 metais išbandytą taktiką, užsidarė Vorutos pilyje. Taigi prie pilies susidūrė dvi Lietuvos: senoji ir naujoji. Senąją Lietuvą rėmė Haličo kariuomenė, naująją – Livonijos raitų arbaletininkų. Tačiau niekas neskubėjo rimtai susiremti ir viskas pasibaigė grasinamu manevravimu. Tautvilas sugrįžo į Žemaitiją. Rudenį sekė Mindaugo puolimas: jis apgulė Tautvilą Vykinto pilyje Tveruose. Mindaugą sužeidus, jo kariuomenė pasitraukė, šis vidaus karas nusitęsė į 1252 metus. Tautvilui teko prašyti Danieliaus paramos. Danieliaus smūgiai buvo skaudūs, nusiaubę Lietuvos dalį. Haličėnai paėme kelias pilis, bet niekur nepajėgė įsitvirtinti, Tautvilui teko bėgti į Haličą. 1252 metų pabaigoje karo veiksmai pasibaigė, o 1253 metais Danielių atitraukė jo ekspedicija į Moraviją ir Sileziją, kurioje dalyvavo ir Tautvilas su Gedvydu.
Gavęs atvangą, Mindaugas apsivainikavo karaliumi 1253 metų liepos 6 (galbūt 13). Mindaugą vainikavo popiežiaus įgaliotas, Vokiečių ordino bažnytinei jurisdikcijai priskirtas, Kulmo vyskupas Heidenreikas. Karūnas karališkajai porai (tikėtina, kad tai Rygos auksakalių darbas) atvežė, kaip nurodo Livonijos eiliuotoji kronika, Andrius Štirlandas. Šaltiniuose konkrečiai neužfiksuotas vyriausiosios Vokiečių ordino vadovybės požiūris į jo sandorį su Mindaugu. Jai, žinoma, buvo priimtini Mindaugo žemių užrašymai ir Lietuvos konversijos perdavimas į Vokiečių ordino rankas, bet vargu ar patiko Lietuvos valstybingumo pripažinimas. Pragmatiškai teko su tuo sutikti, tačiau manyta, kad Livonijos magistras sumokėjo per brangiai.
Dar 1252 metų Livonijoje atsirado savotiškas jo dubleris – didžiojo magistro įgaliotas ordino Vokietijos žemių magistras Eberhardas Zeinas. Hipatijaus metraštyje nurodoma, kad Livonijos ordino kapitula sukilo prieš Andriaus Štirlando „korupciją“ ir privertė jį išvykti į Vokietiją. Jis tai padarė (1253-1254 metų sandūroje) atvykdamas atsisveikinti su Mindaugu. Tai buvo šiltas atsisveikinimas, o jame dalyvavo ir Lietuvos karalienė, kurios žinomas tik krikščioniškas vardas – Morta. Ji Mindaugo žmona tapo tik 1252 metais ties Tverais žuvus jos kovojančiam prieš Mindaugą pirmajam vyrui, Šiaulių kunigaikščiui Vismantui (Hipatijaus metraštis tiesiog kalba apie iš Vismanto pasiimtąją žmoną). Tuo metu vyriausias Mindaugo sūnus Vaišelga jau buvo suaugęs vyras, taigi jis negalėjo būti Mortos vaikas. Veikiausiai jo motina (ir pirmąja Mindaugo žmona) laikytina vardu nenurodyta karalienė, vaišinusi 1250 metų pabaigoje atvykusią derėtis dėl krikšto Livonijos ordino delegaciją. Galime tik pasakyti, kad po metų tokios Mindaugo žmonos nebebuvo. Morta Livonijos kronikoje iškyla kaip karšta katalikė ir vokiečių draugė, o jos santykiai su Mindaugu pasižymėjo abipuse meile. Išvykdamas, Andrius Štirlandas pasidžiaugė sėkmingai vykstančiu lietuvių krikščioninimu.
Išstumdama Andrių Štirlandą, Vokiečių ordino vadovybė, vis dėlto, norom nenorom pripažino jo sandorio naudingumą ir buvo išlaikyti geri Livonijos ordino ir Lietuvos karalystės santykiai iki 1261 metų Lietuvos misijinės vyskupijos įsteigimas, vokiečių rašovų panaudojimas, popiežiaus leidimas Mindaugui vainikuoti karaliumi jo sūnų, karaliaus tarybos funkcionavimas rodo, kad Lietuvoje ėmė visapusiškai klostytis feodalinės valstybės valdymo struktūros.

Nesantaikos sėklos
Tačiau buvo ir antroji monetos pusė: susisiedama su Livonijos ordinu, Lietuva ne tik netapo baltų gentis vienijančia politine struktūra, bet ji negalėjo suvienyti net viso gentinio lietuvių etnoso.
1236 metais Šiaulių mūšyje žemaičių kunigaikščių svainijos susitvarkė su kalavijuočiais pačios, bet apie jų ryšius su Mindaugu šeštą dešimtmetį nežinome nieko. Tačiau Livonijos eiliuotoji kronika vaizdžiai parodo kaip vieningai veikė kunige von Sameiten, vadovaujami galbūt išmintingiausio iš jų kunigaikščio Almeno, kuris numatė dažnus žygius į silpnai įtvirtintą Kuršą. Beveik nuolatinėje kovos parengtyje laikomos kariaunos ir sukelti ant kojų vietoje žagrės ietį nusitvėrę žemdirbiai visą šeštąjį dešimtmetį sėkmingai vykdė Almeno planą. Ramus šiaurės ir vakarų pasienis leido Mindaugui sukoncentruoti dėmesį į pietus ir rytus. 1254 metais jis susitaikė su Danieliumi Haličiečiu. 1255 metais lietuvių kariaunos parėmė Danieliaus bandymą išsivaduoti nuo Aukso ordos, išsiruošdamos į žygį prieš Zviaholo pilį. Jos pavėlavo ir haličėnai vieni užvaldė visą grobį. Tai vėl sugadino Mindaugo santykius su Danieliumi, bet tai buvo smulkmena, lyginant su siaubingomis vėlesnėmis šio neapgalvoto Zviaholo žygio pasėkomis.
Keršydamas už 1255 metų antpuolį, Aukso ordos karvedys Burundajus 1258-1259 metų žiemą išsirengė į žygį prieš Lietuvą. Dalyvauti žygyje Burundajus privertė haličėnus. Totoriai netrukdomi nuteriojo Lietuvos bei Nalšios žemes ir išsivarė daug belaisvių. Žinome taip pat, kad sužinoję apie Danieliaus paklusimą ir paramą Burundajui, lietuviai suspėjo įsiveržti į Naugarduką ir sučiupti Danieliaus sūnų Romaną. Jiems vadovavo išėjęs iš vienuolyno Vaišelga ir veikiausiai 1254 metais (ar kiek vėliau) Mindaugui paklusęs ir į Lietuvą sugrįžęs Tautvilas. Sekusiam paskui Burundajų Danieliui Romano išvaduoti nepavyko. Lietuva buvo nusiaubta, bet neužkariauta. Karalius Mindaugas išliko, tačiau tai buvo jau ne tas karalius, ypač tai pasijuto pačioje Lietuvoje.
Žemaičiams sėkmingai vykdant Almeno planą, nebeatsigindami nuo jų, livoniečiai 1259 metais paprašė kitų Vokiečių ordino šakų paramos. Jungtinė ordino kariuomenė susirėmė su žemaičiais 1260 metų liepos 13 dieną prie Durbės ežero ir liko visiškai sumušta. Laimėjo žemaičiai, bet tai buvo visų baltų laimėjimas, jie sukilo ir Prūsijoje, ir Livonijoje. Nors Mindaugas buvo neseniai totorių sutryptas, žemaičiai 1261 metais, vis dėlto, kreipėsi į jį, prašydami paimti juos į savo valdžią, bet nurodė ir savo prašymo kainą: karalius turėjo stoti visų baltų kovos prieš vokiečių atėjūnus priešakyje. Tą kovą buvo įmanoma laimėti tik vadovaujant visos Lietuvos valdovui. Tai buvo kova dėl tėvų gyvenimo būdo
politiniai prioritetai, paklusti, ją buvo įmanoma laimėti tik vadovaujant visos Lietuvos valdovui.
Nėra čia vietos detaliai aprašyti, kaip Mindaugas sutiko patenkinti žemaičių prašymą, pradėjo kariauti su Vokiečių ordinu, bet pamatė, kad sukilę baltai netrokšta būtent jo valdžios. Kai mirus žmonai, karalienei Mortai, pagrobė nalšėno Daumanto žmoną, taip leido susimokti savo seserėnui Treniotai su nuskriaustuoju nalšėnu. To pasekmė buvo Mindaugo mirtis 1263 metais.
Tai jau nebuvo paslaptingasis Mindaugas, kurį slėpė šaltinių spragos. Tačiau didžiausią Mindaugo paslaptį šaltiniai kaip tik slepia šioje baigtinėje Mindaugo gyvenimo atkarpoje. Slepia ne nutylėdami, o labai daug pasakydami. Bet kas ir kaip tą sakė?
Žemaičių pasiūlymą ir Mindaugo apsisprendimą aprašo Livonijos eiliuotoji kronika, šioje vietoje pagrindinis informatorius buvo Livonijos ordino brolis kunigas, karalienės Mortos nuodėmklausys Zivertas Tiuringietis. Atvykę į Lietuvą žemaičių pasiuntiniai pirmiausiai nuėjo pas visagalį senojo Mindaugo karvedį, jo seserėną Treniotą, kuris paprašė smulkiai paaiškinti jų norus. Treniota turėjo savo sąskaitų su trukdančiais jam prekiauti ordino riteriais. Išklausęs žemaičius, jis pareiškė: maldausime Mindaugo ir grasinsime jam tol, kol jam apkars visa jo krikščionystė. Pasistengta kalbėti ne Mortos akivaizdoje.
Perkalbėtas Mindaugas vėl tapo krikščioniams priešiškas ir stojo pagonių pusėn. Esantys Lietuvoje vokiečiai buvo nužudyti arba įkalinti (karalienės užstotas Zivertas išleistas). 1261 metų rudenį lietuvių kariuomenė atžygiavo prie Cesio. Žygis nepavyko, Mindaugas karčiai priekaištavo Treniotai už jo patarimus. Sugrįžęs jis savo ruožtu susilaukė Mortos priekaištų. Desperatiškai į juos atsakė: aš paniekinau krikščionystę, atstūmiau magistrą, pasirinkau pagonystę; kvailai pasielgiau, bet nieko kito nelieka, kaip pritarti Treniotos ir žemaičių siekiams.
Nekartosiu seniai žinomų Vokiečių ordino ir Apaštalų sosto versijų, kurių viena tapatina pradėtą kovą prieš ordiną su krikščionybės atsisakymu, kita tai neigia. Nusineštos į kapus Mindaugo mįslės esmė yra ne jo konfesinė, o politinė pozicija. Vytautas Didysis krikštijosi net tris kartus, bet kas domisi jo jausmais, žegnojantis nuo kairiojo ar dešiniojo peties? Abi Mindaugo jausmų versijos pateiktos savaip suinteresuotų pusių, bet popiežius Klemensas IV pasakė tik kelis žodžius, o kryžiuočių šaltiniai labai žodingi. Tik kas iš tų žodžių, jeigu pranešantis apie Mindaugo krikštą jo pasiuntinys pavadinamas pagoniu? Gal Urbono IV tylėjimas yra iškalbingesnis už daugelį žodžių? Mįslė išlieka.

Eduardas Gudavičius
Vilniaus universiteto profesorius – emeritas, LDK istorijos tyrinėtojas

Andrzej Pleszczyński
vert. Bartłomiej Kowal

Baigiantis 1009 metų žiemai – vasario 14 arba kovo 9 – kažkur Lenkijos, Lietuvos, Prūsijos ir Rusios pasienyje nuo pagonių rankų žuvo ypatingas žmogus. Jį pažinojo imperatoriai Otonas III ir Henrikas II, popiežiai Silvestras II ir Jonas XVII, su juo draugavo Boleslovas Drąsusis. Jis viešėjo Rusios kunigaikščio Vladimiro Didžiojo dvare, be to veikiausiai buvo ir vengrų karaliaus Stepono I Šventojo svečias.

Brunonas iš Kverfurto atidavė gyvybę už reikalą, kuriuo giliai tikėjo. Tą tikėjimą patvirtina rašytiniai kūriniai, o būtent garsusis laiškas Henrikui II, kuris buvo prieš karą nukreiptas manifestas, turėjęs įtikinti vokiečių karalių, baigti karą su Boleslovu Drąsiuoju ir atsigręžti prieš pagonis. Brunonas propagavo taikos tarp krikščionių idėjas. Norėjo, kad krikščioniškos valstybės ir toliau paklustų Romos imperatoriui, tačiau kartu išsaugotų plačią autonomiją. Tokiu būdu Imperium Christianum erdvėje galėjo susikurti savotiška šalių, vienijamų brolybės ir pagarbos kito savarankiškumui idėjos, konfederacija, kurios nariai teiktų vieni kitiems pagalbą prieš išorės priešus.
Tikriausiai jis buvo svajotojas, tačiau jam negalima priekaištauti dėl nuoseklumo, realizuojant savo pažiūras, nebuvimo. Jo veikla ir mintys, atskleistos literatūriniuose kūriniuose, gerai įsirašo į nuo seno Vakarų Europos krikščioniškojo elito tarpe populiarias koncepcijas. Greta paminėtų jo nuopelnų reikėtų pabrėžti jo užsidegimą pagonių evangelizacijai, idėją, kurią pirmo tūkstantmečio pabaigoje globojo didieji autoritetai: imperatorius Otonas III bei popiežius Grigalius V, o vėliau Silvestras II. Brunonas buvo taip pat stipriai susižavėjęs religinėmis koncepcijomis paplitusiomis šiaurės Italijoje, kurių ištakose buvo Romualdas iš Kamaldoli. Visgi didžiausią įtaką jam turėjo buvęs Prahos vyskupas ir kankinys Vaitiekus, nužudytas prūsų 997 metais.

Vyskupo Vaitiekaus pasekėjas
Gimęs maždaug 974 metais Kverfurte, Harco kalnų papėdėje, vidutinio turtingumo kilmingųjų saksų šeimoje Brunonas galėjo sutikti Vaitiekų Magdeburge, arkikatedros mokykloje, į kurią jis įstojo 981 metais, maždaug tuo metu, kada Vaitiekus ją paliko. Kaip tų pačių mokytojų mokinys Brunonas turėjo girdėti apie buvusio kolegos likimą, apie tai, kaip jis tapo diecezijos ordinariumi ir apie jo tikėjimo aistrą. Garsas apie Vaitiekų turėjo pasiekti Magdeburgą jau vien dėl to, jog jo išvykimas iš Prahos, susipykus su to meto čekų elitu, buvo neeilinis įvykis.
Vaitiekų globojo Vokietijos imperijos regentė Teofana. Jos sūnus, dar jauno amžiaus karalius Otonas III, buvo labai sužavėtas jo karšto tikėjimo. Vaitiekaus pusėje buvo taip pat popiežius, kuriam jis nurodė savo išvykimo iš Čekijos sostinės Prahos priežastis, tarp jų ir apie savo norą atsisakyti vyskupo pareigų. Tokiam ketinimui priešinosi jo tiesioginis viršininkas Mainco arkivyskupas Viligis. Nusiminęs Vaitiekus kaip piligrimas vyko į Jeruzalę. Pasiekė jis tik Monte Casino. Įkalbėtas garsaus graikų eremito švento Nilo grįžo į Romą ir įstojo į švento Bonifaco ir Aleksijaus benediktinų vienuoliją, įsikūrusią Aventino kalno papėdėje. Šis vienuolynas kuriam laikui namais buvo tapęs ir Brunonui.
Vaitiekus neilgai džiaugėsi vienuolio gyvenimu. Čekijos kunigaikštis, nežiūrint į tai, jog nesenai konfliktavo su Vaitiekumi, pasiuntė Viligisui imperatoriaus ir popiežiaus prašymą dėl vyskupo sugrįžimo į Čekiją. Taip ir įvyko. Yra manoma, jog antrojo pontifikato Prahoje metu (992–994 metais) Vaitiekus apkrikštijo vengrus ir užmezgė kontaktus su kunigaikščiu Vajku, kurį turėjo apkrikštyti. Tas valdovas įėjo į istoriją kaip karalius Steponas I. Šios versijos nėra galimybių patikrinti. Visgi yra aišku, jog vienas iš Vaitiekaus kunigų 996 metais tavo Pečvarado vienuolyno abatu, 1000 metais iš Romos atvežė Steponui karaliaus karūną, o greitai tapo Vengrijos arkivyskupu.
Vengrus Vaitiekus galėjo aplankyti antrosios išvykos iš Tėvynės metu 994 metais. Pripratęs prie idealizuoto dvasingumo, vyskupas negalėjo pakęsti įpročių tuo metu buvusių Prahoje. Jo gyvenimo aprašymuose neužsimenama apie politiką, o konfliktų šaknys glūdėjo paprotinėje ir religinėje sferoje. Vyskupas bandė apginti nuo mirties neištikimybe apkaltintą žmoną, taip pat draudė žydų pirkliams pardavinėti krikščionis belaisvius, kurie vėliau buvo gabenami į musulmoniškuosius kraštus. Taip pat yra žinoma, jog tuoj po vyskupo išvykimo 995 metų rugsėjį Čekijos kunigaikščio Boleslovo II šalininkai užpuolė Libicę, Vaitiekaus rezidenciją ir užmušė vyskupo brolius.
Komplikuotas Vaitiekaus gyvenimas plačiausiai yra žinomas iš jo biografijos parašytos Brunono („Šv. Vaitiekaus gyvenimas“ yra dvi versijos; trumpoji ir platesnioji). Be kita ko Brunonas pats nuėjo tuo pačiu keliu kaip ir jo didvyris. Būsimojo baltų misionieriaus tekstai iš tikrųjų rėmėsi ankstyvesniu švento Vaitiekaus gyvenimo aprašymu, priskiriamu Aventino vienuoliui Jonui Kanaparijusui, tačiau savo versiją jis papildė originalia informacija. Tai reiškia, jog Brunonas rinko informaciją apie Vaitiekų, buvo juo sužavėtas.
Vaitiekus vėl prašė savo valdžios atleisti jį Prahos vyskupo pareigų. Sprendimo laukė, būdamas Aventino vienuolyne. Jo likimą turėjo spręsti sinodas, sušauktas Romoje 996 metų gegužės mėnesį. Ten atvyko ir Otonas III, kuris po popiežiaus Jono XV mirties jo įpėdiniu paskyrė savo kapelioną Brunoną, Karintijos kunigaikščio sūnų. Šis pasivadinęs Grigaliaus V vardu Vatikano bazilikoje karūnavo Otoną imperatoriaus karūna. Hierarchų sprendimui Vaitiekaus atveju didžiausią įtaką turėjo Viligiso pozicija, kuris reikalavo laikytis bažnytinės teisės ir siekė, jog Vaitiekus grįžtų atgal į Prahą. Sprendimo griežtumą kiek švelnino Grigaliaus V klauzulė, pagal kurią, jeigu tokiam hierarchų sprendimui priešinsis čekų valdovai, jis gali vykti kaip misionierius pas pagonis.
Laukdamas Boleslovo II sprendimo, Vaitiekus kaip piligrimas vyko į prancūzų šventoves: į švento Martyno Toure, švento Benedikto Fleury ir švento Dionizo Saint-Denis. Pakeliui jis užsuko į imperatoriaus dvarą. Otonui šis žmogus patiko, kadangi jis, kaip ir imperatorius, artėjančio tūkstantmečio akivaizdoje buvo užsikrėtęs tokia pat misticizmo dvasia. Galima spėti, jog Vaitiekui buvo suteikta didelė garbė rūmų koplyčioje, dalyvaujant imperatoriui, laikyti velykines mišias. Imperatoriaus dvare jį be jokios abejonės matė ir juo žavėjosi tuometinis imperatoriaus kapelionas Brunonas iš Kverfurto.

Tragiška misija Prūsijoje
996 metų pavasarį Vaitiekus gavo laišką iš Prahos – Boleslovas II nesutiko, jog jis sugrįžtų į šalį. Tokioje situacijoje jam liko tik viena išeitis misija į Prūsiją. Sprendimas, kur jis turėtų vykti, buvo akivaizdus: pas lenkų valdovą Boleslovą Drąsųjį viešėjo jo brolis Sobieslovas, Libicės kunigaikštis, išlikęs gyvas po 995 metų skerdynių vien dėl to, jog buvo su Otono III kariuomene jos žygyje į Palabį. Lenkijos kaimynystėje taip pat buvo regionų, kuriuose gyveno pagonys ir kur buvo galima vykti, vykdant jam popiežiaus paskirtą užduotį. Boleslovas Drąsusis rėmė bažnyčios žmones ir buvo, ką pabrėžė ir jo atžvilgiu nedraugiškai nusiteikęs kronikininkas Ditmaras Merzeburgietis, dievobaimingu žmogumi.
Lenkijoje buvo priimtas sprendimas išsiųsti Vaitiekų ne pas liutičius, o į Prūsiją. Pagrindine priežastimi vykti ne į Palabio kraštą buvo 997 metais prasidėjęs saksonų – slavų karas. Esant tokioms aplinkybėms, Vaitiekaus pasiuntimas už Oderio būtų prilygęs mirties nuosprendžiui. Žiemos pabaigoje arba ankstyvą 997 metų pavasarį misionierius valtimi kartu su broliais Radzimu – Gaudečiu ir presbiteriu Bogušu- Benediktu, iš pradžių lydimi 30 kariauninkų išplaukė iš Gdansko į Rytus. Ne aišku, kur misionieriai nuvyko: ar į Sembą, o gal į Pomezaniją (dabartinio Elbingo apylinkėse). Misijos maršrutas buvo tikrai susijęs su prekybos keliais ir žemėmis, kurias kontroliavo Boleslovas Drąsusis. Gyvenimo aprašymai užsimena apie Vaitiekaus pasirodymą turguje. Kaip įprasta tokiose vietose svetimieji buvo toleruojami, kadangi juos gynė svetingumo paprotys. Tačiau specialiai atvykėliams sukviestas pasitarimas su vietiniais žmonėmis baigėsi raginimais, grasinant mirtimi, palikti bendruomenės žemes. Buvo sakoma, jog jie skelbia tą tikėjimą, kurio netoleruoja jų dievai. Misionieriai įsiklausė į tokius pageidavimus, tačiau po keletą dienų trukusių klajonių, balandžio 23 dieną, laikė mišias šventoje vietiniams gyventojams giraitėje. Juos sulaikė vietos kariaunininkai vadovaujami kunigo vardu Siko, kurio brolį karinio susidūrimo metu kiek anksčiau užmušė lenkai. Siko smogė ietimi Vaitiekui į širdį, po to jam buvo nukirsta galva, kurią vėliau pagonys užmovė ant kuolo. Šv. Vaitiekaus bendrakeleivių buvo pasigailėta ir jie buvo išsiųsti į Lenkiją.
Boleslovas Drąsusis išpirko švento Vaitiekaus kūną. Tačiau šis veiksmas nebuvo, kaip kai kada manoma, jo didelio įžvalgumo patvirtinimu. Nebuvo taip, jog jis jau tada buvo sumanęs po relikvijos įsigijimo pastatyti Gniezne katedrą. Toks mąstymo būdas, numatant ateitį, tarsi iš anksto pranašauja Lenkijos valdovo toliaregiškumą, o kartu ir jo veiksmų ciniškumą. Tikrovė buvo kitokia. Tais laikais buvo įprasta, kad aukščiau visuomenės hierarchijoje stovintis asmuo išpirkdavo savo žmonių kūnus, norėdamas juos garbingai palaidoti. Jeigu kunigaikštis nebūtų rūpinęsis savo misionieriaus palaikais, tai būtų traktuojama kaip gėda. Jis prarastų savo pavaldinių pasitikėjimą ir savo draugus ir sąjungininkus užsienyje, paversdamas save pasityčiojimo objektu.
Po švento Vaitiekaus kankinystės istorijos pastebimas politinis Boleslovo suartėjimas su Otonu III. Imperatorius atvyko į Gniezną, prie žmogaus kapo, kuriuo juos žavėjosi. Švento Vaitiekaus kūno dalys, padovanotos imperatoriui, papuošė bažnyčias Romoje, Akvizgrane, Leodiume ir Ostryhome.

Eremitai Boleslovo Drąsiojo valstybėje
Brunonas iš Kverfurto nedalyvavo imperatoriaus kelionėje į Lenkiją. Kada jį pasiekė informacija apie švento Vaitiekaus mirtį, jis metė tarnybą dvare ir 988 metais apsigyveno Romos Aventino vienuolyne. Tačiau gana greit uolus pamaldumas paskatino jį prisijungti prie kitos dvasinės bendrijos su griežtesne regula. Dar svarbesnis buvo tas faktas, jog tos brolijos nariai ruošėsi misinei veiklai. 1001 metais Brunonas atsidūrė Perėjuje netoli Ravenos pas eremitus globojamus šventojo Romualdo.
Maždaug tuo pat metu neįvardintas Boleslovo Drąsiojo sūnus, kaip pasakoja švento Romualdo gyvenimo aprašymas, taip pat tapo vienuolijos nariu Perėjoje. Ten tam tikrą laiką buvojo ir pats Otonas III ir besikuriančiam vienuolynui švento Vaitiekaus raginimu fundavo bažnyčią. Toks paraginimas nebuvo atsitiktinis – eremitų bendrija jau tada rengėsi krikščionybės platinimui šiaurėje.
Prieš pat mirtį Otonas III asmeniškai iš brolijos Perėjoje atrinko vienuolius, kurie buvo pasiųsti į Lenkiją. Tam sumanymui vadovavo Brunonas. Imperatoriaus planai sulaukė Romualdo pasipriešinimo, kuris nenorėjo prarasti geriausių savo mokinių. Jį taip pat supykdė tas faktas, jog jo pavaldiniai bendravo su imperatoriumi be jo žinios ir priėmė jo pasiūlymą. Matyt Romualdas liepė viešai išplakti rykštėmis Brunoną, kuris jam perdavė Otono linkėjimus. Taip pat buvo nubausti ir vienuoliai Benediktas ir Jonas, pareiškę norą palikti eremitus. Tik paties imperatoriaus įsikišimas lėmė, jog Romualdas leido jo mokiniams palikti Perėją.
Benediktas ir Jonas, gal būt dar ir kiti eremitai, – šaltiniai nepatikslina, kiek ordino narių tada išvyko į Lenkiją – apsigyveno Miendzyrečuje, prie pagonių liutičių ir pamarėnų sienos. Jie, kaip iš pradžių ir šventas Vaitiekus, norėjo į krikščionių tikėjimą atversti Palabio slavus.
Siekdamas suteikti misijai atitinkamus teisinius įgaliojimus, imperatorius pavedė Brunonui gauti iš popiežiaus mantiją (vyskupo valdžios ženklą) ir pasirūpintu jo pritarimu christianizacijai tose žemėse formaliai priklausiusioms Magdeburgo arkivyskupijai. 1002 metais Brunonas gavo mantiją, tačiau tik praėjus dviem metams Magdeburge gavo ir vyskupo įšventinimą. Jam nebuvo paskirta diecezija. Galimas daiktas, jog ateityje jo globai turėjo būti pavestos teritorijos pagonių, kuriuos į krikščionybę atvertė eremitai.
Tuo tarpu Miendzyrečuje atsitiko tragedija. Plėšikai, prisiklausę gandų, apie pinigus, kuriuos tariamai dovanojo kunigaikštis, įsiveržė pas eremitus ir juos užmušė. Sukrėstas mirties, jo bičiulis Brunonas parašė apie juos kūrinį, žinomą kaip „Penkių lenkų brolių gyvenimo aprašymas“. O kadangi tarp Henriko II ir Boleslovo Narsiojo kilo karas, pats Brunonas negalėjo atvykti į Lenkiją. Jo misinės veiklos objektu tapo vengrai, vėliau apie 1007 metus jis nukeliavo pas pečenegus prie Juodosios jūros. Ši misija, padedant Kijevo kunigaikščiui Vladimirui, pavyko: Brunonas atvertė į krikščionybę dalį klajoklių genčių ir įšventino jiems vyskupą.

Pirmasis lietuvių misionierius?
1008 metais Brunonas pirmą kartą pasirodė Lenkijoje (kai kada tvirtinama, kad čia jis viešėjo jau 1005, o gal ir 1007 metais). Tuomet dar vyko karas su Henriku II, bet nebuvo vykdomi aktyvūs kariniai veiksmai. Misionierius norėjo jog būtų sudaryta taika ir pasiuntė vokiečių valdovui laišką – manifestą, kuriame rašė: „Jeigu kas […] pasakys, kad šiam kunigaikščiui [Boleslovui Drąsiajam] esu ištikimas ir su juo nuoširdžiai draugauju, tai bus tiesa. Iš tikro myliu jį kaip mano nuosavą dūšią ir labiau už mano gyvybę“. Lenkų valdovas buvo vienu svarbiausių pagonių Vidurio Europoje christianizavimo idėjos rėmėjų bei siekė jog regionas atsidurtų Imperium Christianum, įtakoje. Tai buvo idėja, kurios autoriumi buvo Otonas III ir kuri Brunonui tapo gyvenimo tikslu. Kai misionierius nesulaukė atsakymo į savo laišką iš Henriko II, nusprendė imtis ypatingai pavojingų veiksmų. Iš tikro jo paskutinis veikalas buvo atsisveikinimas su šiuo pasauliu ir Henriku II, kuris buvo jo senjoru.
Prieš prasidedant pavasariui, kada pelkės skyrusios Lenkiją nuo baltų genčių dar buvo užšalusios, misionierius kartu su kitais 18 prietelių leidosi į kelionę pas pagonis. Dėl netikslios informacijos sunku nustatyti, kokiais keliais jie ėjo ir kur buvo jo nužudymo vieta. Žinoma tik tiek, kad iš pradžių, kaip informavo Vipertas, vienintelis gyvu išlikęs šios ekspedicijos dalyvis, žygis buvo sėkmingas. Misionieriai pakrikštijo genties vadą Netimerą kartu su 300 jo žmonių. Visgi vėliau kitas vietinės genties seniūnas liepė nužudyti Brunoną, o jo palydovus pakarti. Pasigailėta tik Viperto, kuris buvo apakintas. Nepalaidotus kankinių kūnus išpirko Boleslovas Drąsusis. Toks buvo antrojo baltų nužudyto kankinio likimas, kuris galbūt buvo pirmuoju lietuvių misionieriumi. Jo siekis atversti į krikščionybę baltų gentis pasirodė esąs pirmalaikiu. Brunonui galima prikišti atitrūkimą nuo realybės, perdėtą idealizmą. Tačiau reikėtų prisiminti (triavilizuojant Karlo Markso pasakymą), kad būtent idėjos ir jų realizatorių pasirengimas aukotis kuria realybę, nors kai kada praeina daug laiko tarp idealistų mirties ir jų svajonių išsipildymo.

Andrzej Pleszczyński
lenkų istorikas, Marie-Curie-Sklodovskos universiteto Liubline profesorius, ankstyvųjų iduramžių tyrinėtojas

Henryk Samsonowicz
vert. Bartłomiej Kowal

Lenkija ir Lietuva politinėje arenoje pasirodė sąlyginai vėlai, X ir XI amžiuje. Iš pat pradžių nebuvo jokių ženklų, rodančių jų tamprų suartėjimą. Gal net priešingai. Baltų genčių išpuoliai prieš Mozūriją paskatino kunigaikštį Konradą atkelti į jo valstybės pasienį Vokiečių ordiną, kuris po kurio laiko tapo grėsme abiem valstybėms.

Persilaužimas Lenkijos ir Lietuvos civilizacinėje raidoje įvyko XIII ir XIV amžiuje. Kolonistų iš vakarų imigracija pakeitė Lenkijos veidą, o Lietuvos ekspansija Gedimino ir jo sūnų laikais pavertė didžiąją kunigaikštystę didele, daugiakultūrine ir daugiaetnine valstybe. Abi valstybės suartėjo XIV amžiuje, iš pradžių per Kazimiero Didžiojo ir kunigaikštystės Aldonos vedybas, o vėliau – 1385 metais – dėl personalinės unijos sudarytos Krėvoje. Dvi daugiakultūrės ir daugiaetninės valstybės, išsaugodamos savo atskirumą, keliems šimtams metų sukūrė vieną iš didžiausių Europos valstybių. Ji apėmė teritorijas nuo Juodosios jūros stepių iki Silezijos, nuo Livonijos iki Karpatų. Tačiau ši valstybė buvo pakankamai silpna tiek demografiniu tiek ekonominiu požiūriu. Virš 900 tūkst. km2 gyveno apie 10 mln. gyventojų, apgyvendinimo tankis buvo labai netolygus/ Karalystėje jis siekė apie 16 gyventojų km2, Lietuvoje neviršijo penkių. Iš esmės valstybėje nebuvo didelių miestų ir po trumpo ekonominio klestėjimo laikotarpio šių valstybių ūkis vis labiau regresavo ir buvo ekonomiškai mažai efektyvus.
Valstybė ta turėjo kitų savybių, kokių būtų sunku surasti daugumoje kitų Europos valstybių. Daugiaetniškumą lydėjo ir skirtingos religijos. Religinių karų metu reformacijos laikotarpyje, augant tikybiniam nepakantumui, Abiejų Tautų Respublika buvo savotiška minties laisvės ir religinės tolerancijos oazė. Ji buvo nepriklausoma nuo politinių krizių ir valstybės situacijos ir sudarė salygas sugyvenimui daugeliui reformuotų tikėjimų. Žudai toje valstybėje turėjo savo savivaldą seimo apėmusio keturias žemes pavidalu, armėnai galėto reguliuoti bendruomenės gyvenimą pagal savo teises, sukurtas Mechitaros Goša. Iki pat krizės XVII amžiaus viduryje Abiejų Tautų Respublika buvo santykinės ramybės kraštas.
Net prancūzų revoliucijos išvakarėse buvo formuojama nuomonė, jog „Vokietijos bruožu yra paklusnumas, Anglijoje – teisė ir laisvė, Prancūzijoje karaliaus garbė, Rusijoje baimė ir prievarta, Abiejų Tautų Respublikoje – pilietinė laisvė“. Nepriklausomai nuo to, jog po kurio laiko ta laisvė apsiribojo kiekybiškai, suteikiant privilegijas vienai visuomenės grupei, kėlusiai savo gerbūvį prieš visos visuomenės, toks individo santykis su laisve buvo svarbiu indėliu į europinę kultūrą. Ta laisvė taip pat įgalino jau XIX amžiuje susiformuoti Vidurio Europoje modernioms tautoms, kas deja išprovokavo ilgalaikius konfliktus tarp jų.
Abiejų tautų Respublikos palikimas buvo turtingas. Tai matyti abiejų valstybių literatūroje ir mene, o visų pirma jos gyventojų kolektyvinėje atmintyje. Jis suvaidino svarbų vaidmenį Europos istorijoje, net ir nelaisvės metais, nuolat primindamas visuotinai pripažintas laisvės, tolerancijos, demokratijos vertybes.

prof. Henryk Samsonowicz
lenkų istorikas, mediavistas, Lenkija – Lietuva dialogo ir bendradarbiavimo forumo pirmininkas