Brunonas iš Kverfurto

Andrzej Pleszczyński
vert. Bartłomiej Kowal

Baigiantis 1009 metų žiemai – vasario 14 arba kovo 9 – kažkur Lenkijos, Lietuvos, Prūsijos ir Rusios pasienyje nuo pagonių rankų žuvo ypatingas žmogus. Jį pažinojo imperatoriai Otonas III ir Henrikas II, popiežiai Silvestras II ir Jonas XVII, su juo draugavo Boleslovas Drąsusis. Jis viešėjo Rusios kunigaikščio Vladimiro Didžiojo dvare, be to veikiausiai buvo ir vengrų karaliaus Stepono I Šventojo svečias.

Šventasis Vaitiekus su christianizacine misija atvyksta pas prūsus, Gniezno katedros durų fragmentas. Praėjus keliems metams po švento Vaitiekaus, kaip kankinio, mirties, jo pramintu keliu vyks Brunonas Kverfurtietis, fot. Wojciech Kalwat

Brunonas iš Kverfurto atidavė gyvybę už reikalą, kuriuo giliai tikėjo. Tą tikėjimą patvirtina rašytiniai kūriniai, o būtent garsusis laiškas Henrikui II, kuris buvo prieš karą nukreiptas manifestas, turėjęs įtikinti vokiečių karalių, baigti karą su Boleslovu Drąsiuoju ir atsigręžti prieš pagonis. Brunonas propagavo taikos tarp krikščionių idėjas. Norėjo, kad krikščioniškos valstybės ir toliau paklustų Romos imperatoriui, tačiau kartu išsaugotų plačią autonomiją. Tokiu būdu Imperium Christianum erdvėje galėjo susikurti savotiška šalių, vienijamų brolybės ir pagarbos kito savarankiškumui idėjos, konfederacija, kurios nariai teiktų vieni kitiems pagalbą prieš išorės priešus.
Tikriausiai jis buvo svajotojas, tačiau jam negalima priekaištauti dėl nuoseklumo, realizuojant savo pažiūras, nebuvimo. Jo veikla ir mintys, atskleistos literatūriniuose kūriniuose, gerai įsirašo į nuo seno Vakarų Europos krikščioniškojo elito tarpe populiarias koncepcijas. Greta paminėtų jo nuopelnų reikėtų pabrėžti jo užsidegimą pagonių evangelizacijai, idėją, kurią pirmo tūkstantmečio pabaigoje globojo didieji autoritetai: imperatorius Otonas III bei popiežius Grigalius V, o vėliau Silvestras II. Brunonas buvo taip pat stipriai susižavėjęs religinėmis koncepcijomis paplitusiomis šiaurės Italijoje, kurių ištakose buvo Romualdas iš Kamaldoli. Visgi didžiausią įtaką jam turėjo buvęs Prahos vyskupas ir kankinys Vaitiekus, nužudytas prūsų 997 metais.

Vyskupo Vaitiekaus pasekėjas
Gimęs maždaug 974 metais Kverfurte, Harco kalnų papėdėje, vidutinio turtingumo kilmingųjų saksų šeimoje Brunonas galėjo sutikti Vaitiekų Magdeburge, arkikatedros mokykloje, į kurią jis įstojo 981 metais, maždaug tuo metu, kada Vaitiekus ją paliko. Kaip tų pačių mokytojų mokinys Brunonas turėjo girdėti apie buvusio kolegos likimą, apie tai, kaip jis tapo diecezijos ordinariumi ir apie jo tikėjimo aistrą. Garsas apie Vaitiekų turėjo pasiekti Magdeburgą jau vien dėl to, jog jo išvykimas iš Prahos, susipykus su to meto čekų elitu, buvo neeilinis įvykis.
Vaitiekų globojo Vokietijos imperijos regentė Teofana. Jos sūnus, dar jauno amžiaus karalius Otonas III, buvo labai sužavėtas jo karšto tikėjimo. Vaitiekaus pusėje buvo taip pat popiežius, kuriam jis nurodė savo išvykimo iš Čekijos sostinės Prahos priežastis, tarp jų ir apie savo norą atsisakyti vyskupo pareigų. Tokiam ketinimui priešinosi jo tiesioginis viršininkas Mainco arkivyskupas Viligis. Nusiminęs Vaitiekus kaip piligrimas vyko į Jeruzalę. Pasiekė jis tik Monte Casino. Įkalbėtas garsaus graikų eremito švento Nilo grįžo į Romą ir įstojo į švento Bonifaco ir Aleksijaus benediktinų vienuoliją, įsikūrusią Aventino kalno papėdėje. Šis vienuolynas kuriam laikui namais buvo tapęs ir Brunonui.
Vaitiekus neilgai džiaugėsi vienuolio gyvenimu. Čekijos kunigaikštis, nežiūrint į tai, jog nesenai konfliktavo su Vaitiekumi, pasiuntė Viligisui imperatoriaus ir popiežiaus prašymą dėl vyskupo sugrįžimo į Čekiją. Taip ir įvyko. Yra manoma, jog antrojo pontifikato Prahoje metu (992–994 metais) Vaitiekus apkrikštijo vengrus ir užmezgė kontaktus su kunigaikščiu Vajku, kurį turėjo apkrikštyti. Tas valdovas įėjo į istoriją kaip karalius Steponas I. Šios versijos nėra galimybių patikrinti. Visgi yra aišku, jog vienas iš Vaitiekaus kunigų 996 metais tavo Pečvarado vienuolyno abatu, 1000 metais iš Romos atvežė Steponui karaliaus karūną, o greitai tapo Vengrijos arkivyskupu.
Vengrus Vaitiekus galėjo aplankyti antrosios išvykos iš Tėvynės metu 994 metais. Pripratęs prie idealizuoto dvasingumo, vyskupas negalėjo pakęsti įpročių tuo metu buvusių Prahoje. Jo gyvenimo aprašymuose neužsimenama apie politiką, o konfliktų šaknys glūdėjo paprotinėje ir religinėje sferoje. Vyskupas bandė apginti nuo mirties neištikimybe apkaltintą žmoną, taip pat draudė žydų pirkliams pardavinėti krikščionis belaisvius, kurie vėliau buvo gabenami į musulmoniškuosius kraštus. Taip pat yra žinoma, jog tuoj po vyskupo išvykimo 995 metų rugsėjį Čekijos kunigaikščio Boleslovo II šalininkai užpuolė Libicę, Vaitiekaus rezidenciją ir užmušė vyskupo brolius.
Komplikuotas Vaitiekaus gyvenimas plačiausiai yra žinomas iš jo biografijos parašytos Brunono („Šv. Vaitiekaus gyvenimas“ yra dvi versijos; trumpoji ir platesnioji). Be kita ko Brunonas pats nuėjo tuo pačiu keliu kaip ir jo didvyris. Būsimojo baltų misionieriaus tekstai iš tikrųjų rėmėsi ankstyvesniu švento Vaitiekaus gyvenimo aprašymu, priskiriamu Aventino vienuoliui Jonui Kanaparijusui, tačiau savo versiją jis papildė originalia informacija. Tai reiškia, jog Brunonas rinko informaciją apie Vaitiekų, buvo juo sužavėtas.
Vaitiekus vėl prašė savo valdžios atleisti jį Prahos vyskupo pareigų. Sprendimo laukė, būdamas Aventino vienuolyne. Jo likimą turėjo spręsti sinodas, sušauktas Romoje 996 metų gegužės mėnesį. Ten atvyko ir Otonas III, kuris po popiežiaus Jono XV mirties jo įpėdiniu paskyrė savo kapelioną Brunoną, Karintijos kunigaikščio sūnų. Šis pasivadinęs Grigaliaus V vardu Vatikano bazilikoje karūnavo Otoną imperatoriaus karūna. Hierarchų sprendimui Vaitiekaus atveju didžiausią įtaką turėjo Viligiso pozicija, kuris reikalavo laikytis bažnytinės teisės ir siekė, jog Vaitiekus grįžtų atgal į Prahą. Sprendimo griežtumą kiek švelnino Grigaliaus V klauzulė, pagal kurią, jeigu tokiam hierarchų sprendimui priešinsis čekų valdovai, jis gali vykti kaip misionierius pas pagonis.
Laukdamas Boleslovo II sprendimo, Vaitiekus kaip piligrimas vyko į prancūzų šventoves: į švento Martyno Toure, švento Benedikto Fleury ir švento Dionizo Saint-Denis. Pakeliui jis užsuko į imperatoriaus dvarą. Otonui šis žmogus patiko, kadangi jis, kaip ir imperatorius, artėjančio tūkstantmečio akivaizdoje buvo užsikrėtęs tokia pat misticizmo dvasia. Galima spėti, jog Vaitiekui buvo suteikta didelė garbė rūmų koplyčioje, dalyvaujant imperatoriui, laikyti velykines mišias. Imperatoriaus dvare jį be jokios abejonės matė ir juo žavėjosi tuometinis imperatoriaus kapelionas Brunonas iš Kverfurto.

Tragiška misija Prūsijoje
996 metų pavasarį Vaitiekus gavo laišką iš Prahos – Boleslovas II nesutiko, jog jis sugrįžtų į šalį. Tokioje situacijoje jam liko tik viena išeitis misija į Prūsiją. Sprendimas, kur jis turėtų vykti, buvo akivaizdus: pas lenkų valdovą Boleslovą Drąsųjį viešėjo jo brolis Sobieslovas, Libicės kunigaikštis, išlikęs gyvas po 995 metų skerdynių vien dėl to, jog buvo su Otono III kariuomene jos žygyje į Palabį. Lenkijos kaimynystėje taip pat buvo regionų, kuriuose gyveno pagonys ir kur buvo galima vykti, vykdant jam popiežiaus paskirtą užduotį. Boleslovas Drąsusis rėmė bažnyčios žmones ir buvo, ką pabrėžė ir jo atžvilgiu nedraugiškai nusiteikęs kronikininkas Ditmaras Merzeburgietis, dievobaimingu žmogumi.
Lenkijoje buvo priimtas sprendimas išsiųsti Vaitiekų ne pas liutičius, o į Prūsiją. Pagrindine priežastimi vykti ne į Palabio kraštą buvo 997 metais prasidėjęs saksonų – slavų karas. Esant tokioms aplinkybėms, Vaitiekaus pasiuntimas už Oderio būtų prilygęs mirties nuosprendžiui. Žiemos pabaigoje arba ankstyvą 997 metų pavasarį misionierius valtimi kartu su broliais Radzimu – Gaudečiu ir presbiteriu Bogušu- Benediktu, iš pradžių lydimi 30 kariauninkų išplaukė iš Gdansko į Rytus. Ne aišku, kur misionieriai nuvyko: ar į Sembą, o gal į Pomezaniją (dabartinio Elbingo apylinkėse). Misijos maršrutas buvo tikrai susijęs su prekybos keliais ir žemėmis, kurias kontroliavo Boleslovas Drąsusis. Gyvenimo aprašymai užsimena apie Vaitiekaus pasirodymą turguje. Kaip įprasta tokiose vietose svetimieji buvo toleruojami, kadangi juos gynė svetingumo paprotys. Tačiau specialiai atvykėliams sukviestas pasitarimas su vietiniais žmonėmis baigėsi raginimais, grasinant mirtimi, palikti bendruomenės žemes. Buvo sakoma, jog jie skelbia tą tikėjimą, kurio netoleruoja jų dievai. Misionieriai įsiklausė į tokius pageidavimus, tačiau po keletą dienų trukusių klajonių, balandžio 23 dieną, laikė mišias šventoje vietiniams gyventojams giraitėje. Juos sulaikė vietos kariaunininkai vadovaujami kunigo vardu Siko, kurio brolį karinio susidūrimo metu kiek anksčiau užmušė lenkai. Siko smogė ietimi Vaitiekui į širdį, po to jam buvo nukirsta galva, kurią vėliau pagonys užmovė ant kuolo. Šv. Vaitiekaus bendrakeleivių buvo pasigailėta ir jie buvo išsiųsti į Lenkiją.
Boleslovas Drąsusis išpirko švento Vaitiekaus kūną. Tačiau šis veiksmas nebuvo, kaip kai kada manoma, jo didelio įžvalgumo patvirtinimu. Nebuvo taip, jog jis jau tada buvo sumanęs po relikvijos įsigijimo pastatyti Gniezne katedrą. Toks mąstymo būdas, numatant ateitį, tarsi iš anksto pranašauja Lenkijos valdovo toliaregiškumą, o kartu ir jo veiksmų ciniškumą. Tikrovė buvo kitokia. Tais laikais buvo įprasta, kad aukščiau visuomenės hierarchijoje stovintis asmuo išpirkdavo savo žmonių kūnus, norėdamas juos garbingai palaidoti. Jeigu kunigaikštis nebūtų rūpinęsis savo misionieriaus palaikais, tai būtų traktuojama kaip gėda. Jis prarastų savo pavaldinių pasitikėjimą ir savo draugus ir sąjungininkus užsienyje, paversdamas save pasityčiojimo objektu.
Po švento Vaitiekaus kankinystės istorijos pastebimas politinis Boleslovo suartėjimas su Otonu III. Imperatorius atvyko į Gniezną, prie žmogaus kapo, kuriuo juos žavėjosi. Švento Vaitiekaus kūno dalys, padovanotos imperatoriui, papuošė bažnyčias Romoje, Akvizgrane, Leodiume ir Ostryhome.

Eremitai Boleslovo Drąsiojo valstybėje
Brunonas iš Kverfurto nedalyvavo imperatoriaus kelionėje į Lenkiją. Kada jį pasiekė informacija apie švento Vaitiekaus mirtį, jis metė tarnybą dvare ir 988 metais apsigyveno Romos Aventino vienuolyne. Tačiau gana greit uolus pamaldumas paskatino jį prisijungti prie kitos dvasinės bendrijos su griežtesne regula. Dar svarbesnis buvo tas faktas, jog tos brolijos nariai ruošėsi misinei veiklai. 1001 metais Brunonas atsidūrė Perėjuje netoli Ravenos pas eremitus globojamus šventojo Romualdo.
Maždaug tuo pat metu neįvardintas Boleslovo Drąsiojo sūnus, kaip pasakoja švento Romualdo gyvenimo aprašymas, taip pat tapo vienuolijos nariu Perėjoje. Ten tam tikrą laiką buvojo ir pats Otonas III ir besikuriančiam vienuolynui švento Vaitiekaus raginimu fundavo bažnyčią. Toks paraginimas nebuvo atsitiktinis – eremitų bendrija jau tada rengėsi krikščionybės platinimui šiaurėje.
Prieš pat mirtį Otonas III asmeniškai iš brolijos Perėjoje atrinko vienuolius, kurie buvo pasiųsti į Lenkiją. Tam sumanymui vadovavo Brunonas. Imperatoriaus planai sulaukė Romualdo pasipriešinimo, kuris nenorėjo prarasti geriausių savo mokinių. Jį taip pat supykdė tas faktas, jog jo pavaldiniai bendravo su imperatoriumi be jo žinios ir priėmė jo pasiūlymą. Matyt Romualdas liepė viešai išplakti rykštėmis Brunoną, kuris jam perdavė Otono linkėjimus. Taip pat buvo nubausti ir vienuoliai Benediktas ir Jonas, pareiškę norą palikti eremitus. Tik paties imperatoriaus įsikišimas lėmė, jog Romualdas leido jo mokiniams palikti Perėją.
Benediktas ir Jonas, gal būt dar ir kiti eremitai, – šaltiniai nepatikslina, kiek ordino narių tada išvyko į Lenkiją – apsigyveno Miendzyrečuje, prie pagonių liutičių ir pamarėnų sienos. Jie, kaip iš pradžių ir šventas Vaitiekus, norėjo į krikščionių tikėjimą atversti Palabio slavus.
Siekdamas suteikti misijai atitinkamus teisinius įgaliojimus, imperatorius pavedė Brunonui gauti iš popiežiaus mantiją (vyskupo valdžios ženklą) ir pasirūpintu jo pritarimu christianizacijai tose žemėse formaliai priklausiusioms Magdeburgo arkivyskupijai. 1002 metais Brunonas gavo mantiją, tačiau tik praėjus dviem metams Magdeburge gavo ir vyskupo įšventinimą. Jam nebuvo paskirta diecezija. Galimas daiktas, jog ateityje jo globai turėjo būti pavestos teritorijos pagonių, kuriuos į krikščionybę atvertė eremitai.
Tuo tarpu Miendzyrečuje atsitiko tragedija. Plėšikai, prisiklausę gandų, apie pinigus, kuriuos tariamai dovanojo kunigaikštis, įsiveržė pas eremitus ir juos užmušė. Sukrėstas mirties, jo bičiulis Brunonas parašė apie juos kūrinį, žinomą kaip „Penkių lenkų brolių gyvenimo aprašymas“. O kadangi tarp Henriko II ir Boleslovo Narsiojo kilo karas, pats Brunonas negalėjo atvykti į Lenkiją. Jo misinės veiklos objektu tapo vengrai, vėliau apie 1007 metus jis nukeliavo pas pečenegus prie Juodosios jūros. Ši misija, padedant Kijevo kunigaikščiui Vladimirui, pavyko: Brunonas atvertė į krikščionybę dalį klajoklių genčių ir įšventino jiems vyskupą.

Pirmasis lietuvių misionierius?
1008 metais Brunonas pirmą kartą pasirodė Lenkijoje (kai kada tvirtinama, kad čia jis viešėjo jau 1005, o gal ir 1007 metais). Tuomet dar vyko karas su Henriku II, bet nebuvo vykdomi aktyvūs kariniai veiksmai. Misionierius norėjo jog būtų sudaryta taika ir pasiuntė vokiečių valdovui laišką – manifestą, kuriame rašė: „Jeigu kas […] pasakys, kad šiam kunigaikščiui [Boleslovui Drąsiajam] esu ištikimas ir su juo nuoširdžiai draugauju, tai bus tiesa. Iš tikro myliu jį kaip mano nuosavą dūšią ir labiau už mano gyvybę“. Lenkų valdovas buvo vienu svarbiausių pagonių Vidurio Europoje christianizavimo idėjos rėmėjų bei siekė jog regionas atsidurtų Imperium Christianum, įtakoje. Tai buvo idėja, kurios autoriumi buvo Otonas III ir kuri Brunonui tapo gyvenimo tikslu. Kai misionierius nesulaukė atsakymo į savo laišką iš Henriko II, nusprendė imtis ypatingai pavojingų veiksmų. Iš tikro jo paskutinis veikalas buvo atsisveikinimas su šiuo pasauliu ir Henriku II, kuris buvo jo senjoru.
Prieš prasidedant pavasariui, kada pelkės skyrusios Lenkiją nuo baltų genčių dar buvo užšalusios, misionierius kartu su kitais 18 prietelių leidosi į kelionę pas pagonis. Dėl netikslios informacijos sunku nustatyti, kokiais keliais jie ėjo ir kur buvo jo nužudymo vieta. Žinoma tik tiek, kad iš pradžių, kaip informavo Vipertas, vienintelis gyvu išlikęs šios ekspedicijos dalyvis, žygis buvo sėkmingas. Misionieriai pakrikštijo genties vadą Netimerą kartu su 300 jo žmonių. Visgi vėliau kitas vietinės genties seniūnas liepė nužudyti Brunoną, o jo palydovus pakarti. Pasigailėta tik Viperto, kuris buvo apakintas. Nepalaidotus kankinių kūnus išpirko Boleslovas Drąsusis. Toks buvo antrojo baltų nužudyto kankinio likimas, kuris galbūt buvo pirmuoju lietuvių misionieriumi. Jo siekis atversti į krikščionybę baltų gentis pasirodė esąs pirmalaikiu. Brunonui galima prikišti atitrūkimą nuo realybės, perdėtą idealizmą. Tačiau reikėtų prisiminti (triavilizuojant Karlo Markso pasakymą), kad būtent idėjos ir jų realizatorių pasirengimas aukotis kuria realybę, nors kai kada praeina daug laiko tarp idealistų mirties ir jų svajonių išsipildymo.

Andrzej Pleszczyński
lenkų istorikas, Marie-Curie-Sklodovskos universiteto Liubline profesorius, ankstyvųjų iduramžių tyrinėtojas

Skomentuj

Wprowadź swoje dane lub kliknij jedną z tych ikon, aby się zalogować:

Logo WordPress.com

Komentujesz korzystając z konta WordPress.com. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Google

Komentujesz korzystając z konta Google. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie z Twittera

Komentujesz korzystając z konta Twitter. Wyloguj /  Zmień )

Zdjęcie na Facebooku

Komentujesz korzystając z konta Facebook. Wyloguj /  Zmień )

Połączenie z %s

<span>%d</span> blogerów lubi to: